N. Rericho laiškas Niujorko Budistų centrui (7)
Iš knygos „Nuvainikuotas Tibetas“
Pastebėkite: užgniaužta sąmonė, mintančios dvėsena tautos stulbinantis skurdumas ir nešvara aiškiai rodo Tibeto nykimą.
Dar pasiklausykite pasakojimų apie nepakeliamus mokesčius. Viskam savas laikas. Tai, kas netolimoje praeityje prisidengęs paslaptingumu dar galėjo egzistuoti, šiandieniniame saulėtekyje jau atrodo netinkamu.
Raideris, Uodelis, Dezideris, Degodenas ir daugelis kitų, aplankiusių Tibetą, padrikai, nuotrupomis užsimindavo apie šamanizmo atributus, kaip apie atgyventą šlamštą. Dabar šios užuominos turi tapti patvirtinančiu teiginiu, kuris teisėtai ir aiškiai atskirs budizmą nuo šamaniško lamaizmo.
Mes matėme praradusių pirminę prasmę, iškreiptų magiškų ritualų nuotrupas; matėme magiškus durklus ir peilius. Atpažindavome ritualus su magiškų veidrodžių likučiais. Atsekdavome grūdų metimo į ugnį stichijų demonams, rato uždarymo ritualą, smilkymą ir aukojimą – kažkokias tai senos, ceremonijų magijos nuotrupas, neteisėtai priskiriamas Palaimintojo (Budos) vardui ir mokymui.
Aš (N. Rerichas) niekada nedarau apibendrinančių išvadų ir visada su ypatingu džiaugsmu atsimenu gerus reiškinius, kuriuos sutikdavome kelyje. Žinau daug gero apie Taši-Lama, prisimenu protingą Čumbos seniūno veidą, palikusio Tibetą kartu su šalies dvasiniu vadu (Taši-Lama). Prisimenu ir patrauklius Spitugo Ladake ir Tašidingo Sikime vienuolynų vyresniuosius; mongolų lamą, kuris vertė algebrą; Gumo vienuolyno vyresnįjį, gelongus ir nuostabius tapytojus iš Taši-Liumpo. Bet visi tie žmonės yra toli nuo Lhasos arba kaip politiniai emigrantai jau palikę Tibeto teritoriją. Susitikę dar kartą su jais mes, kaip ir pirmą kartą, abipusiai pasitikėdami kalnų tyloje pakalbėtume apie aukštas sąvokas.
Budos įsakų skleidimas uždeda didelę atsakomybę. Maitrėjo pasirodymo numatymas kreipia į suvoktą, sąmoningą evoliuciją. Šambalos suvokimas įpareigoja nesustojant tobulėti. Ar yra tokiame suvokimo kelyje vietos laukiniam šamanizmui ir fetišizmui?
Bebaimis Liūtas (Buda) nepavargdamas kovojo su prietarais ir nemokšiškumu. Jis būtų išvaikęs visus veidmainius, prisikemšančius sau kišenes už netikrų bažnytinių apeigų užsakymų atlikimą. Devi-Neel, eilę metų gyvenusi Tibete, savo straipsniuose aprašė tibetietišką pranašystę apie būtinybę išvalyti Lhasą nuo visų negarbingų elementų. Mes turėjome progos įsitikinti, kad tikėjimas pranašyste gyvas tautoje, kuri atskiria save nuo Lhasos. Chorai (tiurkai-uigūrai) prašo jų nemaišyti su tibetiečiais. Amdosiečiai ir Kam‘o gyventojai visada pabrėžia savo skirtumą nuo lhasiečių; savęs jiems nepriskiria ir mišimai, bei visi miškiniai ir laukinės tautelės. Taip pat mes įsitikinome, kad pagal pranašystę, paskleistą iš Tenželingo vienuolyno, valdantis Dalai-Lama vadinasi Tryliktasis ir paskutinis. Tauta paslapčia klausinėja apie gerbiamo Taši-Lamos likimą ir su viltimi šnibžda, ar nesugrįš jis su kinais? Toks nepakeliamai sunkus, slegiantis šamaniškas režimas, ir net labiausiai užspausta žmogaus sąmonė supranta, kad toliau taip tęstis negali. Šviesus Budos vardas turi būti išlaisvintas iš savanaudžių gniaužtų, ir nemokšiškumas turi būti pakeistas švietimu. Niūrūs viduramžiai nebegali ilgiau gyvuoti prisidengdami veidmainiška religingumo kauke.
Žinau, kad yra tokių, kurie man gali pasakyti: „Juk mums tai žinoma, kad jokio budizmo Tibete nėra, kad lamaizmas ir šamanizmas negali uzurpuoti didingo Budos vardo.“ Teisingai, bet iki šiol plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose Tibetas siejamas su budizmu, ir todėl netgi juodasis šamanas pakliūna tarp žmonių, kurių klausomasi.
Iškreiptas Tibeto tikrovės vaizdas buvo įsitvirtinęs ir Europoje, net labai rimti žmonės ir draugijų nariai rūpestingai dangstė šį melagingą supratimą. Todėl visi ištikimi budizmo pasekėjai turi tiesioginę pareigą aiškinti visuomenei apie tai, kad Budos Mokymas (budizmas) nieko bendro neturi su burtais ir prietarais, kas iki šiol buvo sumaniai ir apsukriai pateikiama siekiant įbauginti ir pakreipti netvirtas sąmones.
Patiksliname: žinoma, egzistuoja tautos dar labiau neišprususios ir sunykusios, nei Tibete. Mes neturime rimtų reikalavimų šiems išeinantiems degeneratams, juk jie savęs nelaiko kažkokiais ypatingais. Visaip kitaip elgiasi Tibetas, kuris būdamas ypač giliame sulaukėjimo stovyje, įsivaizduoja esąs Budos vietininkas ir didingo Mokymo pagrindų turėtojas. Tokiu atveju prisiimta atsakomybė labai didelė. Tibetiečiai nekenčia kinų, iš aukšto žiūri į Ladako, Sikimo, Butano žmones, bijo anglų ir rusų, nepasitiki ir neįsileidžia japonų, nusigręžia nuo musulmonų, buriatus vadina jaučiais, grubiai elgiasi su kalmukais, mongolus laiko savo skolininkais, niekina Birmos ir Ceilono Hinajamą. Tai tiesiog išsigimęs neapykantos žmonėms konglomeratas, prieštaraujantis Budos Mokymui. Ir dar, būdami apskriti nemokšos, tibetiečiai niekina visus ir tuo pačiu neatsisako pasipelnyti iš visų išvardintų niekinamų tautų. Gyventojai nebepakelia tokios valdžios, vyksta sukilimai. Litangas ir Batangas – vienos iš derlingiausių Rytų Tibeto vietovių – vėl užimtos kinų. 1927 metų rudenį vyko neramumai šiaurės Horpe. Dabar gautos žinios apie didelį sukilimą K΄ame, kur nužudytas gubernatorius ir penki šimtai kareivių. Karo strėle paskelbta mobilizacija. Raudonu šilku apvyniota strėlė sekė mūsų karavaną kelias dienas. Pabandykite įsivaizduoti mus kaip karo strėlės nešėjus. Į K′amą nukreipta net Šigance įgula ir 250 žmonių iš vakarų iš Tingri.
Ten, kur nesilaikoma Mokymo, ten blogi ir išoriniai santykiai. Iš esmės keliautojai kalba apie mokesčius valstiečiams, pakylančius iki 10 dolerių per mėnesį. Įžeidžiantis požiūris į kaimynus ir grobuoniška vidaus rinkliava – juk tai savižudžių politika.
Išskyrus Lhasą ir Giangcze (anglų dėka) , kur yra kai kurių trečios rūšies produktų iš Indijos ir Kinijos, kituose miestuose jūs nerasite nieko. Didelėse gyvenvietėse nėra nei vienos krautuvėlės. Nei aliejaus, nei pieno, nei cukraus, jokių daržovių. Truputis miežių ir džiovinta aviena. Sutemus pas jus ateina nepažįstami žmonės ir prašo jiems ką nors parduoti, bet pradėti prekybą jie aiškiai nedrįsta, prisibijodami godžios valdžios.
Baisu pagalvoti, kad Budos vardas maišomas su šiuo fiziniu ir dvasiniu purvu.
Pastebėkite: užgniaužta sąmonė, mintančios dvėsena tautos stulbinantis skurdumas ir nešvara aiškiai rodo Tibeto nykimą.
Dar pasiklausykite pasakojimų apie nepakeliamus mokesčius. Viskam savas laikas. Tai, kas netolimoje praeityje prisidengęs paslaptingumu dar galėjo egzistuoti, šiandieniniame saulėtekyje jau atrodo netinkamu.
Raideris, Uodelis, Dezideris, Degodenas ir daugelis kitų, aplankiusių Tibetą, padrikai, nuotrupomis užsimindavo apie šamanizmo atributus, kaip apie atgyventą šlamštą. Dabar šios užuominos turi tapti patvirtinančiu teiginiu, kuris teisėtai ir aiškiai atskirs budizmą nuo šamaniško lamaizmo.
Mes matėme praradusių pirminę prasmę, iškreiptų magiškų ritualų nuotrupas; matėme magiškus durklus ir peilius. Atpažindavome ritualus su magiškų veidrodžių likučiais. Atsekdavome grūdų metimo į ugnį stichijų demonams, rato uždarymo ritualą, smilkymą ir aukojimą – kažkokias tai senos, ceremonijų magijos nuotrupas, neteisėtai priskiriamas Palaimintojo (Budos) vardui ir mokymui.
Aš (N. Rerichas) niekada nedarau apibendrinančių išvadų ir visada su ypatingu džiaugsmu atsimenu gerus reiškinius, kuriuos sutikdavome kelyje. Žinau daug gero apie Taši-Lama, prisimenu protingą Čumbos seniūno veidą, palikusio Tibetą kartu su šalies dvasiniu vadu (Taši-Lama). Prisimenu ir patrauklius Spitugo Ladake ir Tašidingo Sikime vienuolynų vyresniuosius; mongolų lamą, kuris vertė algebrą; Gumo vienuolyno vyresnįjį, gelongus ir nuostabius tapytojus iš Taši-Liumpo. Bet visi tie žmonės yra toli nuo Lhasos arba kaip politiniai emigrantai jau palikę Tibeto teritoriją. Susitikę dar kartą su jais mes, kaip ir pirmą kartą, abipusiai pasitikėdami kalnų tyloje pakalbėtume apie aukštas sąvokas.
Budos įsakų skleidimas uždeda didelę atsakomybę. Maitrėjo pasirodymo numatymas kreipia į suvoktą, sąmoningą evoliuciją. Šambalos suvokimas įpareigoja nesustojant tobulėti. Ar yra tokiame suvokimo kelyje vietos laukiniam šamanizmui ir fetišizmui?
Bebaimis Liūtas (Buda) nepavargdamas kovojo su prietarais ir nemokšiškumu. Jis būtų išvaikęs visus veidmainius, prisikemšančius sau kišenes už netikrų bažnytinių apeigų užsakymų atlikimą. Devi-Neel, eilę metų gyvenusi Tibete, savo straipsniuose aprašė tibetietišką pranašystę apie būtinybę išvalyti Lhasą nuo visų negarbingų elementų. Mes turėjome progos įsitikinti, kad tikėjimas pranašyste gyvas tautoje, kuri atskiria save nuo Lhasos. Chorai (tiurkai-uigūrai) prašo jų nemaišyti su tibetiečiais. Amdosiečiai ir Kam‘o gyventojai visada pabrėžia savo skirtumą nuo lhasiečių; savęs jiems nepriskiria ir mišimai, bei visi miškiniai ir laukinės tautelės. Taip pat mes įsitikinome, kad pagal pranašystę, paskleistą iš Tenželingo vienuolyno, valdantis Dalai-Lama vadinasi Tryliktasis ir paskutinis. Tauta paslapčia klausinėja apie gerbiamo Taši-Lamos likimą ir su viltimi šnibžda, ar nesugrįš jis su kinais? Toks nepakeliamai sunkus, slegiantis šamaniškas režimas, ir net labiausiai užspausta žmogaus sąmonė supranta, kad toliau taip tęstis negali. Šviesus Budos vardas turi būti išlaisvintas iš savanaudžių gniaužtų, ir nemokšiškumas turi būti pakeistas švietimu. Niūrūs viduramžiai nebegali ilgiau gyvuoti prisidengdami veidmainiška religingumo kauke.
Žinau, kad yra tokių, kurie man gali pasakyti: „Juk mums tai žinoma, kad jokio budizmo Tibete nėra, kad lamaizmas ir šamanizmas negali uzurpuoti didingo Budos vardo.“ Teisingai, bet iki šiol plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose Tibetas siejamas su budizmu, ir todėl netgi juodasis šamanas pakliūna tarp žmonių, kurių klausomasi.
Iškreiptas Tibeto tikrovės vaizdas buvo įsitvirtinęs ir Europoje, net labai rimti žmonės ir draugijų nariai rūpestingai dangstė šį melagingą supratimą. Todėl visi ištikimi budizmo pasekėjai turi tiesioginę pareigą aiškinti visuomenei apie tai, kad Budos Mokymas (budizmas) nieko bendro neturi su burtais ir prietarais, kas iki šiol buvo sumaniai ir apsukriai pateikiama siekiant įbauginti ir pakreipti netvirtas sąmones.
Patiksliname: žinoma, egzistuoja tautos dar labiau neišprususios ir sunykusios, nei Tibete. Mes neturime rimtų reikalavimų šiems išeinantiems degeneratams, juk jie savęs nelaiko kažkokiais ypatingais. Visaip kitaip elgiasi Tibetas, kuris būdamas ypač giliame sulaukėjimo stovyje, įsivaizduoja esąs Budos vietininkas ir didingo Mokymo pagrindų turėtojas. Tokiu atveju prisiimta atsakomybė labai didelė. Tibetiečiai nekenčia kinų, iš aukšto žiūri į Ladako, Sikimo, Butano žmones, bijo anglų ir rusų, nepasitiki ir neįsileidžia japonų, nusigręžia nuo musulmonų, buriatus vadina jaučiais, grubiai elgiasi su kalmukais, mongolus laiko savo skolininkais, niekina Birmos ir Ceilono Hinajamą. Tai tiesiog išsigimęs neapykantos žmonėms konglomeratas, prieštaraujantis Budos Mokymui. Ir dar, būdami apskriti nemokšos, tibetiečiai niekina visus ir tuo pačiu neatsisako pasipelnyti iš visų išvardintų niekinamų tautų. Gyventojai nebepakelia tokios valdžios, vyksta sukilimai. Litangas ir Batangas – vienos iš derlingiausių Rytų Tibeto vietovių – vėl užimtos kinų. 1927 metų rudenį vyko neramumai šiaurės Horpe. Dabar gautos žinios apie didelį sukilimą K΄ame, kur nužudytas gubernatorius ir penki šimtai kareivių. Karo strėle paskelbta mobilizacija. Raudonu šilku apvyniota strėlė sekė mūsų karavaną kelias dienas. Pabandykite įsivaizduoti mus kaip karo strėlės nešėjus. Į K′amą nukreipta net Šigance įgula ir 250 žmonių iš vakarų iš Tingri.
Ten, kur nesilaikoma Mokymo, ten blogi ir išoriniai santykiai. Iš esmės keliautojai kalba apie mokesčius valstiečiams, pakylančius iki 10 dolerių per mėnesį. Įžeidžiantis požiūris į kaimynus ir grobuoniška vidaus rinkliava – juk tai savižudžių politika.
Išskyrus Lhasą ir Giangcze (anglų dėka) , kur yra kai kurių trečios rūšies produktų iš Indijos ir Kinijos, kituose miestuose jūs nerasite nieko. Didelėse gyvenvietėse nėra nei vienos krautuvėlės. Nei aliejaus, nei pieno, nei cukraus, jokių daržovių. Truputis miežių ir džiovinta aviena. Sutemus pas jus ateina nepažįstami žmonės ir prašo jiems ką nors parduoti, bet pradėti prekybą jie aiškiai nedrįsta, prisibijodami godžios valdžios.
Baisu pagalvoti, kad Budos vardas maišomas su šiuo fiziniu ir dvasiniu purvu.