Moneta
„Pagaliau atostogos, – moneta pasirąžė savo metaliniame kūne, išsitiesė ir savo herbine puse žvelgdama į saulę gėrė jos šilumą. – Kokia vis tik aš pavargusi, – atsiduso giliai moneta. – Tiek daug keliauta, tiek pasaulio matyta“, – džiaugsmas užliejo nuo saulės sušilusį monetos kūną, vis dar jaunatviškai spindintį ir be gilių sužalojimų – vos vienas kitas įbrėžimas. Tokia jauna, o jau kiek daug pažinau“, – žavėjosi savo gyvenimu moneta.
Pušys švelniai šlamėjo, skleisdamos įkaitusių sakų kvapą, jūra kvepėjo žydinčiais dumbliais. – „Prisikvėpuosiu jodo ir vėl į kelionę“, – mąstė moneta gulėdama smėlėtame pajūryje. – „Rinko gintarėlius, o pinigėlius tai išmėtė, – priekaištaudama paskutiniam savo šeimininkui suniurzgėjo moneta. – Gal ir gerai, kad toks žioplys, nors iš tiesų, tai jis buvo tikras eruditas, autorius ne vienos populiarios knygos“, – prisiminė moneta paskutiniuosius savo namus, mokslininko švarko kišenę. Kiek daug nepažįstamų žodžių ji tada išgirdo: metafizika, amžinybė, pirmapradė patirtis, sąlytis, iki-kultūrinė būtis, dobilas – visus ir prisiminti sunku. Prisiminė, kad pateko į tą kišenę iš knygyno kasos, eruditas įsigijo dar vieną žinių šaltinį – knyga jam buvo šventas daiktas. Grąžą įsimetė į kišenę, kaip smulkmę. Teko monetai adaptuotis toje kišenėje, bet toks jau pinigo gyvenimas, kaip amžinas sūkurys – niekada nežino, kas nutiks rytoj, į kieno rankas pateks. O, kiek jų buvo, tų rankų!
Prisiminė moneta, kaip ja buvo atsiskaityta už lašinius turguje, prekeivio rankos buvo tokios riebios ir taip skaniai kvepėjo šviežiu dūmeliu, kad moneta pati pasijuto valgoma. Neilgai tai truko, katinas ją nulaižė savo aštriu liežuvėliu.
Kurį tai laiką moneta gyveno Ferrari automobilyje – važinėjo greitai, su vėjeliu, klausydama sunkaus roko. Galima sakyti, kad tai irgi buvo atostogos, bet vieną dieną Ferrari šeimininkas numetė pinigėlį vargetai. Sugrubusios rankos ilgai spaudė monetą prie krūtinės, ji net sušilo, įkaito – matyt, ne kasdien toks pinigėlis aplankydavo naująjį šeimininką. Neilgai užsibuvo moneta pas vargetą – rūgpienis ir ragaišis vargetai buvo brangesni nei metalo gabaliukas.
Moneta vėl atsidūrė kasoje tarp tokių kaip ji monetų. Pažįstamas šis jausmas jai buvo nuo mažumės – tai beveik gimtieji namai, tik kiek mažesni. O va banke moneta jautėsi labai galinga – maišas monetų! Koks nepasakomai saldus jausmas – tai kaip gimtieji namai, kur viskas sava, pažįstama. „Kai mūsų daug, kai šalia monetų sugula ir šiugždantys banknotai, o jei dar ir aukso lydiniai prisideda – mes jau jėga, mes pasaulio valdovai: visi tada prieš mus lenkiasi – ir prezidentai, ir bažnyčios tarnai“.
Įkaitinta saulės, lengvai apnešta drėgnu smėliu svajojo moneta, kai išgirdo, kad skamba varpelis – šlapias šuns snukis apuostė monetą, po to pakėlė koją ir … „O ne, tai jau per daug!“, – moneta net sudrebėjo iš bejėgiškumo. Po kurio laiko vėl pajuto drėgną nosį ir vėl tas šlapimas – „tu, gyvuly, atsipeikėk, aš tau ne kokia šunų pašto dėžutė, aš moneta, aš pasaulio valdovė! – piktinosi moneta be judesio gulėdama smėlyje.
„Geriau jau būčiau likusi gandro lizde, į kurį mane įkėlė tas keistas senolis, kad turtus pritraukčiau“, – liūdnai prisiminė moneta. – Gandras bent aukštai gyvena, joks nevykėlis keturkojis prie lizdo nepriartės. Neilgai džiaugėsi aukštybėmis moneta – šarka vagilė užmatė blizgesį ir vos nenusitempė savo slėptuvėn. O ten, jau skaityk, kad gyvenimas baigėsi, kaip kalėjime gali praleisti ne vienerius metus. Gerai, kad tas katinas pagavo šarką už uodegos.
Nepamena moneta, kaip ilgai ji išgulėjo ant keliuko, tik išgirdo „ herbas“ ir suprato, kad „sėkmingai“ nukrito – herbu į viršų, pajuto, kaip ją užmynė, kad visus blogus praeities saitus nutrauktų, ir pakėlė. Jaunuolio veidas spindėjo, jį aplankė meilė, visas pasaulis jam buvo mielas. Moneta gan greitai buvo iškeista į gėlių puokštę mylimajai.
Trumpai pasimurdžiusi nedidukėje dėžutėje tarp saviškių, moneta vėl keliavo. Prisiminė moneta ir tą žmogų, kurio kišenėje gulėdama susitikdavo su miniomis pasekėjų. Apreiškimas nuskambėdavo kiekvieno susibūrimo metu. Susirinkusieji šaukdavo „Šviesa, Šviesa nusileido jam ant galvos“. Prisimena, kaip paniekinamai jis kalbėdavo susirinkusiems apie pinigus, kaip apie blogį, velnio išmislą. Ir kiek daug monetų, banknotų ji sutiko jo aukų dėžutėse. Tribūna buvo jo darbo vieta, jam atsiverdavo beveik visi užrakinti vartai. Tačiau vieną dieną jį sulaikė policija, kaip šarlataną. Ir tada moneta atsidūrė kalėjimo saugykloje – kaip liaudis sako: tiurmos, terbos ir lazdos neišsižadėk…
Neilgai ji pragulėjo toje dėžutėje, paleistas iš kalėjimo, šventasis ar šarlatanas, pirmiausia paklausė praeivio, kur artimiausias viešbutis? Ten, viešbutyje moneta ir nusėdo kuriam tai laikui…
Dviračio ratai šokinėjo, važiuodami grįsta gatvele, iškrito moneta iš kišenės ir nuriedėjo. Ir tas vamzdis, ir dar lietus prasidėjo, stipri srovė vis plovė ir plovė monetą, kol ją pakėlė praeivio ranka.
Prisiminimai keitė vienas kitą, o moneta nejudėdama gulėjo smėlyje, kuris jau buvo pradžiuvęs nuo rytinės drėgmės. Net nepastebėjo moneta, kaip įsidienojo ir aplink prisirinko žmonių. Šalia jos šleptelėjo rankinė, batai, išsitiesė rankšluostis, o ant jo kūnas, pasiruošęs priiminėti saulės vonias. Tos plaukuotos rankos valė smėlį nuo rankšluosčio ir moneta praslydo pro pirštus. Rankos sustingo ir dar kartą perbraukė per smėlį. –„Štai ir naujasis šeimininkas, – pagalvojo moneta – atostogos baigėsi…“
Moneta (novelė)
autorius Diana Stungurienė
262020-03-26