Atleidimo galia

įvertinkite rašinį

Atleidimo galia

Oras kvepėjo įkaitusiais sakais, sūria jūra ir ramybe. Parko estradoje įsikūręs orkestras ruošėsi vakaro koncertui. Svajingos melodijos darniai įsiliejo į tylą ir suaštrino svaiginantį tirpstančių sakų aromatą. Kurortinis sezonas dar neprasidėjo, ir Miglė ramiai vaikščiojo parko takeliais, prasilenkdama tik su vienu kitu poilsiautoju. Netikėtai akys užkliuvo už neįprasto daikto – žolėje gulėjo pasaga. Miglė pasilenkė ir pakėlė ją. –„Tai mano laimės pasaga“, – pagalvojo Miglė, o minčių sūkurys ėmė nešti ją praeitin, viskas buvo taip senai, taip senai…
– Meilužiai, meilužiai, – girdėjo Miglė pavijimui mažos mergaitės linksmą juoką. Auksutė nežinojo TO žodžio prasmės, ji tik kaip papūga atkartojo savo mamą, kuri nuolat kartodavo „meilužiai“, vos tik kalba pasisukdavo apie Miglę…
Jie vaikščiojo mažo miestelio gatvėmis – ji šešiolikmetė gimnazistė ir solidaus amžiaus mokytojas. Jiems buvo gera kartu, beveik be žodžių jie suprasdavo vienas kitą, dažnai juokaudavo. Gyveno jie viename name, todėl nenuostabu, kad dažnai susitikdavo eidami iš namų, ar sugrįždami į juos. Tačiau kitiems šie pasivaikščiojimai neatrodė tokie nekalti. Vis dažniau Miglė sugaudavo pagiežos pilnus žvilgsnius, vis dažniau sau už nugaros išgirsdavo pašaipą : „meilužiai, nei gėdos, nei sąžinės“. Visuotinis miestelio gyventojų nepasitenkinimas vis augo, nors Miglė niekaip negalėjo suprasti, kodėl?
Tuomet į miestelį atvažiavo cirkas su gyvūnais. Dramblys vaikščiojo gatvėmis, keldamas didžiulį džiaugsmą ir vaikams, ir suaugusiems. „Jei dramblys būtų žmogus, tai jis būtų tikras dribla,– prisiminė Miglė mokytojo žodžius, sukėlusius jų garsų bendrą juoką, abiejų vaizduotės nupiešė panašų vaizdinį – žmogus dribla. Tas atviras juokas ir buvo paskutinis lašas, sukėlęs aplinkinę audrą: patyčios, pašaipos, panieka – visa tai pasipylė ant jų galvų. Tikėjimas, kad šis visuotinis pyktis, tik miražas, tik nemalonus sapnas, iš kurio ji, Miglė tuoj tuoj nubus, kasdien vis silpnėjo. Ji susirgo, kelias savaites blaškėsi karštyje, o kai pasveiko, sužinojo, kad mokytojas paliko mokyklą ir persikėlė gyventi į kitą vietą. Miglę užvaldė siaubingas keršto ir neapykantos jausmas. Ji užsidarė, užsisklendė, pasislėpė savo kiaute. Jos gyvenimo orbita susitraukė beveik iki taško. Po metų baigusi gimnaziją išvažiavo studijuoti į užsienį. „Ar tai buvo meilė? – pati savęs klausdavo Miglė. Pati sau ir atsakydavo – taip, tai buvo meilė, tyra, vaikiška ir tėviška meilė,“ – ji niekur nedingo, ji ligi šiolei tūno slėpiningiausioje širdies kertelėje.
Prabėgo devyneri metai, kol pagaliau Miglė ryžosi sugrįžti į namus. Miestelis per tuos metus beveik nepasikeitė. Katės šildėsi saulės atokaitoje, gaudydamos vakarėjančios dienos paskutinius šilumos dvelktelėjimus. Nepasikeitė ir čia gyvenantys žmonės, tik nesustojantis laikas kiek pakeitė jų veidus: kam padovanojo sidabro giją plaukuose, kam raukšlę veide, kam koją pakreivino. Miglė pabandė identifikuoti, surasti tą žmogystą, kuri pirmoji metė į ją neapykantos akmenį, kai pamatė priešais ateinančią pagyvenusią, matyt, nesaldaus gyvenimo palaužtą moterį. Ji judėjo tarsi šešėlis, sustingusiu bebruožiu veidu. Toje moteryje Miglė pažino Auksutės mamą. Jau vėliau sužinojo, kad likimas nepagailėjo tos moters. Žavioji dukrelė Auksutė nesulaukusi nė aštuoniolikos pabėgo iš namų, „užsėdo ant adatos“, dabar priverstinai gydoma klinikoje, kad išgyvens, šansų mažai.
„Pats geriausias orakulas yra likimas,“ – pagalvojo Miglė. Visai nesvarbu, kaip giliai užslėpti norai ir siekiai, likimas viską iškelia į paviršių – ženklais užrašo gyvenimo knygoje, palieka žymes ant kūno. Suvokimas, kad atleisti, reiškia paleisti, pakirto Miglei kojas, ji trumpam pritūpė, apsižvalgė, ieškodama, kur prisėsti. Tik dabar ji suvokė, kiek ilgai nešiojo savyje neapykantą tam nežinomam asmeniui, sujaukusiam jos tyrą jaunystės jausmą. Vėjo pūkšnis įsisuko į žydinčią obelį ir žiedlapiais apipylė Miglę. Ji nebenorėjo pykti, nebenorėjo keršyti, jai pagailo tos moters, kuri vaikšto kaip šešėlis. – „Gal mano neapykanta taip suėdė tos moters gyvenimą? – šmėkštelėjo siaubinga mintis. – Dievas gyvena kiekviename iš mūsų, ir jis vienas visiems.“
Praeities prisiminimai buvo tokie slogūs, kad Miglė nusprendė pailsėti prie jūros – kaip seniai jos nematė, neuostė, net buvo primiršusi tą nuostabų erdvės pojūtį, kurį sukelia bekraštė jūra.
Ant parko suolelio įsikūręs gatvės muzikantas jautėsi pakylėtai. Jo klerkinti akordiolika sugrąžino Miglę į realybę. Rankose ji laikė pasagą – „mano laimės pasaga“, – nusišypsojo jauna mergina. Netikėtas glosnus einančio pro šalį jaunuolio prisilietimas suvirpino jos sielą. Miglė, abiem rankomis laikydama savo laimės pasagą atsisuko ir pamatė nedrąsią jaunuolio šypseną. Ji nusišypsojo kol kas dar nepažįstamam jaunuoliui – ji ir vėl galėjo džiaugtis – laisvai, atvirai, kaip tada vaikystėje…

Atleidimo galia. Novelė
autorius Diana Stungurienė




Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

code