TEOSOFINĖS DRAUGIJOS požiūris į politines reformas
iš knygos J. BLAVATSKAJA. RAKTAS Į TEOSOFIJĄ
Teosofinė Draugija – ne politinė organizacija; pačia aukščiausia prasme ji yra internacionalinė, nes jos nariai yra visų rasių ir tikybų vyrai ir moterys, kartu dirbantys vienam tikslui – vardan žmonijos gerovės.Kaip draugija ji visiškai nedalyvauja nei nacionalinėje, nei partinėje politikoje, bet tai visiškai nereiškia, kad Teosofinės Draugijos nariai tarpusavyje sutaria visais kitais klausimais. Kaip draugija jie gali veikti kartu, kol tai neprieštarauja teosofiniams principams ir nekenkia Teosofinei Draugijai.
Visi teosofai su giliu liūdesiu pripažįsta, kad socialinė didžiosios žmonių masės padėtis, ypač vakarų šalyse, neleidžia kaip pridera auklėti kūnus ir sielas, taip stabdydama žmonijos vystamasi. Taip vadinamose civilizuotose šalyse daugelį žmonių kankina nesėkmės, skurdas ir ligos. Jų fizinė būsena niekam tikusi, jų protiniai ir dvasiniai gebėjimai dažnai yra beveik miego būsenoje. O kita dalis žmonijos, esanti priešingame socialinių laiptų gale, gyvena nerūpestingai ir abejingai, paskendę materialinėje prabangoje ir tenkindami egoistinius savo geidulius. Nei viena iš šių egzistavimo formų nėra atsitiktinė. Jos abi yra pasekmė – vienų panieka savo socialinei pareigai užlaiko ir stabdo vystymąsi kitų.
Dauguma socialinių veiklų užsiimantys žmonės tuščiai švaisto brangų laiką ir energiją, nes vietoj bendradarbiavimo, jie kovoja vieni su kitais ir dažnai – o šito ypač reikėtų vengti – tai daro dėl garbės ir apdovanojimų, o ne iš kilnumo, kaip tvirtina patys.
Nei vienas žmogus ir nei viena draugija negali nustatyti griežtų taisyklių – neišvengiamai daug kas turi likti asmeninei nuožiūrai. Išskyrus vieną bendrą kriterijų: ar siūlomas veiksmas prisidės prie tos tikros brolijos vystymosi, kuri ir yra teosofijos tikslas. Taikant šį kriterijų teosofo pareiga yra padėti formuoti visuomenės nuomonę, plėtojant aukštas ir kilnias visuomeninės ir asmeninės pareigos sąvokas, kurios ir yra dvasinio, ir materialinio tobulėjimo pagrindas.
Visas žmonijos gėris ir blogis slypi žmogaus charakteryje. Egoizmas, abejingumas ir žiaurumas negali būti laikomi normalia būsena. Tik vystant kilnias charakterio galime padėti žmonijai išbristi iš to košmaro, kuriame ji dabar gyvena. Kai žmonės kasdieniniame savo gyvenime pradės nuoširdžiai praktikuoti broliškus jausmus, tik tada bus pasiektas tikras žmogiškas solidarumas.
Karmos dėsnio žinojimas suteikia jėgų – nei individas gali atsiskirti nuo žmonijos, nei ji gali atsiskirti nuo individo. Karmos dėsnis visus veikia vienodai, nepriklausomai nuo išsivystymo lygio. Padėdamas kitų vystymuisi, teosofas žino, kad padeda ir sau. O jo negebėjimas atsiliepti į aukštesnį siekį stabdo ne tik jo paties, bet ir visų kitų žengimą į priekį. Kiekvienas žemas ir egoistinis veiksmas nusviedžia mus atgal. O kiekviena kilni mintis ir kiekvienas neegoistinis poelgis yra priemonė pasiekti aukštesnį ir kilnesnį būties planą.
Jeigu viskas apsiribotų tik šituo gyvenimu, tai daugeliu atžvilgiu jis tikrai būtų varganas ir menkavertis; bet jei gyvenimas bus vertinamas kaip pasiruošimas kitai egzistencijai, jis gali būti panaudojamas kaip prieangis į rūmus, pro kuriuos galima praeiti ne pavieniui ir egoistiškai, bet kartu su kitais bendraminčiais.
Visuotinė vienybė, solidarumas, karmos dėsnio ir persikūnijimo pripažinimas ir žinojimas – štai tos keturios grandys, kurios apjungs žmoniją.
*
Foto: Teosofinė Konvencija, 1881 m., Indija