N. Rericho laiškas Niujorko Budistų centrui (tęsinys 6)
Iš knygos „Nuvainikuotas Tibetas“
Be šių išvardintų sektų didžiąją Tibeto dalį užima žmonės, priskiriantys save įvairiausioms raudonkepurių sektos pakraipoms, kurios visiškai iškraipė Padmos Sambhavos Mokymą. Budizmo sąvokos čia neverta ieškoti, kaip ir tarp geltonosios gel-pa sektos lamaistų. Nepamirškime, kad išvardinti melo ir prietarų vaizdiniai, didžiam mūsų apgailestavimui, priskiriami laikomos pačia geriausia – Czon-ka-pa sektos pasekėjams.
Atmetę visus priešiškus, kenksmingus ir nemokšiškus sluoksnius, pamatysime, kad sąmoningai budizmą Tibete pripažįsta neįsivaizduojamai mažas skaičius žmonių, iš tos mažumos didžioji dalis yra visiški atsiskyrėliai, negalintys paneigti oficialiai Lhasoje gyvuojančio lamaizmo.
Tik išvalius Mokymą bus galima Tibete atstatyti pagarbą Budos Mokymui ir Czon-ka-pa vardui. Atsakingesnis ir kritiškesnis valstybės požiūris į lamas leis išvyti iš vienuolynų nemokšas ir tinginius. Tik toks apsivalymas gali padėti atstatyti lamos – tautos mokytojo sąvoką. Ar Dalai-Lama savo neįprastai ilgo valdymo metu bandė apvalyti užterštą neišprusimu Budos Mokymą, ar bandė jis atstatyti pirminį griežtą vienuolynų statutą, išaukštinti darbo sąvoką ir išgyvendinti prietarus? Ne, nebandė. Žinoma, nelengva Dalai-Lamai ką nors keisti. Ir jei jūs galvojate, kad Dalai-Lamos įsakymas Tibete ko nors vertas, tai jūs klystate. Mes turėjome Dalai-Lamos vyriausybės išduotus pasus, ir mūsų akyse liaudis atsisakydavo vykdyti savo vadovo įsakus. „Mes devašungo* nežinome“, – sakydavo seniūnas. O valdininkai ieškodavo būdų, kaip iškraipyti parašytą popieriuje tekstą, galvodami tik apie galimą „dovaną“, apie kurią užsimindavo be jokios gėdos.
Mes girdėjome, kaip kelyje dingsta Dalai-Lamos pasiuntiniai. Mes matėme ant kelio besimėtančius suplėšytus laiškus, skirtus Jo Šventenybei. Siunčiu jums Dalai-Lamos portretą, nutapytą iš natūros vietinio dailininko.
Pačiu paskutiniu metu Lhasos vyriausybė „išmetė“ į prekybą priklausiusius Taši-Lamai šventus daiktus. Per prekeivių rankas keliauja senovinės tankos ir kiti šventi atvaizdai. Apie šį barbarišką aktą su skausmu man pasakojo Sikkimo maharadža.
Tibete prasidėjo nuosmukis. Tokioje situacijoje kaip dabar, Tibetas negali egzistuoti.
Sunku įsivaizduoti, kaip taip aiškiai išdėstyti Budos ir jo artimiausių pasekėjų įsakai virto prietaringais formalumais? Prisiminkime nuostabius Ašvaghošos, Nagardžunos veikalus, atsiskyrėlio Milarepos himnus, Atišos ir garsaus amdosiečio Czon-ka-pa kanonus. Nejaugi tokie Mokymo pasekėjai būtų leidę išsikeroti nors vienam iš ankščiau išvardintų įžeidžiančių religinių-buitinių reiškinių? Argi jie būtų galėję susitaikyti su tokiu neįsivaizduojamu melu, klastingumu ir prietaringumu, kurie prasismelkė į visus liaudies sluoksnius ir ypač užvaldė valdančiąją klasę?
1904 m. po anglų ekspedicijos į Lhasą L. Voudelis* parašė savo knygoje, kad Tibeto vyriausybė gąsdino anglu, kad keturiasdešimt tūkstančių karių iš Kamo veržiasi į kovą, ir valdžia nepajėgi jų sulaikyti, bet nei vienas iš tų „karių“ taip ir nepasirodė. Toks įžūlus pagyrūniškas melas yra charakteringas Tibeto valdžiai.
Seras Čarlzas Belas* savo tibetietiškų žodžių žodyne nurodo frazes: „Nemeluokite“, „Vėl melas“, „Nemeluokite, nes jus plaks rykštėmis“. Tai ne atsitiktinumas. Tibeto senbuvis, Bramaputros pakrančių gyventojas, sako: „Pelingi (užsieniečiai) geresni tuo, kad nemeluoja, o mūsiškiai visi meluoja“.
Melas, vien melas! Kaip graudu prie kiekvieno valdžios pranešimo pridurti, kad tai klastingas melas ar nemokšiškumo pasekmė – apgaulė. Ir visada veidmainiškai priduriama: „Mes religingi žmonės“ ir prisiekiama trimis šventenybėmis. Perdėtas, išpūstas melavimas pasiekė tokį lygį, kad mokytas lama tikina, jog Kinija niekada nevaldė Tibeto, o greičiau atvirkščiai, Tibetas globojo Kiniją.
Apverktinas iš molio drėbtas statinys Tibeto valdininkų dokumentuose vadinamas „didingais spindinčiais rūmais“. Lhasos vyriausybės titulas, įmuštas net ant prastų varinių monetų šo, pagyrūniškai skelbia: „Palaiminti rūmai, pergalingi visomis kryptimis“ Šio pagyrūniškumo pagrindą sudaro nemokšiškumas, kuris atsirado užsisklendus nuo supančio pasaulio. Ladako, Sikimo ir Mongolijos budistai, bendraudami su išoriniu pasauliu, gerokai tobuliau skleidžia mintis.
Nemokšiškumas sukuria pagyrūniškumą, o savęs išaukštinimas – pernelyg didelį melą, kuris stebina Tibete. Suprantama, kad Tibeto šamanas daugiau nebegali įbauginti liaudies savo gąsdinančiomis kaukėmis ir savadarbiais atributais. Šalimais su tokiomis šventomis vietomis kaip Kapilavastu, Bodhgaja, Sarnatas, kur prabėgo Palaimintojo (Budos) gyvenimas, Indijos su didžiąja Vedanta pašonėje nėra vietos tamsaus šamanizmo likučiams. Tie garbingi lamos, kurie savo švietėjišku darbu ir gyvenimu seka Palaimintojo įsakais, žinoma, neprisiims sau tų nukrypimų. Tai pasakyta apie nemokšas ir jau nebeperauklėjamus melagius. Garbingi lamos kartu su mumis pasakys: „Išnyk, šamane! Tau nėra vietos evoliucijos kelyje! Tik Didžiojo gyvenimo Mokytojo Budos pasekėjas gali save tapatinti su tautos mokytoju, nes jis sąmoningai suvokia, kas yra žinojimas, teisybė, bebaimiškumas ir užuojauta“.
*Devašungas – slapta Dalai-Lamos taryba, atliekanti „palaimintos“ Tibeto valdžios vaidmenį.
*Ašvaghoša – budistų poetas, gyvenęs I m. e. amžiuje, poemos „Budos gyvenimas“ autorius
*Nagardžuna –arhatas, atsiskyrėlis, buvo žinomas savo dialektiniu subtilumu metafiziniuose ginčuose; laikomas garsiu budistų filosofu; gimė 233 m. prieš Kristų
*Milarepa (1040 –1123 m) – laikomas šventuoju, žiniuonis, poetas ir jogas) himnus,
*Atiša (982 –1054 m.) – budizmo skleidėjas Tibete, eilės kanoninių veikalų autorius
*L. Voudelis (1854 – 1938,Laurence Austin Waddell, Лоуренс Уоддел) – gimė Škotijoje; 1878 m. Glazgo universitete įgijo medicinos bakalauro ir chirurgijos bei chemijos magistro laipsnius. 1879 m., susidomėjęs budizmu, lankėsi Ceilone ir Birmoje. Kitais metais jis prisijungė prie Indijos medicinos tarnybos, vieno iš Didžiosios Britanijos armijos padalinių Indijoje. Tuo pat metu jis pradėjo dėstyti chemiją ir patologiją Kalkutos medicinos koledže, studijuodamas sanskritą ir redaguodamas medicinos žurnalą (Indija).1890-ųjų antroje pusėje. Waddell daug keliavo po Indiją, Sikimą, Tibetą ir Himalajų regionus, besiribojančius su Nepalu, studijuodamas budizmą, tibetiečių kalbą ir vietinių tautų papročius. Jo mokslinės veiklos rezultatas buvo knygos „Tibeto budizmas“ (1895), „Himalajuose“ (1899), „Laukinės gentys Brahmaputros slėnyje“ (Kalkuta, 1900).
*Seras Charlzas Alfredas Bellas (Charles Alfred Bell, 1870 m., Kalkuta – 1945 m., Kanada, Viktorija) – anglo-indų tibetologas. 1905 m. Bellas parengė anglų-tibeto kalbų sąsiuvinį ir šnekamosios tibetiečių kalbos gramatiką, „The Manual of Loloquial Tibetan“.
*Taši-Lama (Pančen-Lama) – antrasis pagal hierarchiją asmuo Tibete po Dalai-Lamos.
*Arhatas – budistų šventasis, pasiekęs prašviesėjimą savo darbu; tas, kuris gyvendamas tarp žmonių pasiekė pilną dvasinį tobulumą.
*Tanka (thanka) – tibetiečių ant medžiagos tapyta ikona.
