Mes vėl kartu!
Ji seniai svajojo apie Paryžių, šis miestai nuo vaikystės jai buvo artimas ir pažįstamas, bet geležinė siena jos svajones laikė už grotų…
Miglė dažnai jausdavosi nepilnavertė, nemokanti bendrauti, nemokanti gyventi aplinkoje, kurioje gimė. Ne čia ji turėjo gimti, dažnai pagalvodavo… ne čia jos vieta. Kartą išgirdo sakant, kad žmogus, negebantis išreikšti savasties žodžiais, yra „jausmų invalidas“. Ta mintis taip giliai įsirėžė į sąmonę, kad Miglė pradėjo justi fizinį skausmą, tarsi širdyje būtų atsivėrusi žaizda.
Bėgo laikas, griuvo sienos, pasaulis išlaisvėjo. Svajonė pasidarė tokia reali! …Ir štai, kelionė jau suplanuota, beliko gauti vizą.
Prancūzija, Paryžius – tai stebuklas, Miglė negalėjo patikėti, kad jau tuoj tuoj įkvėps svaiginantį svajonių miesto kvapą – sumišusi kvepalų, rytinės kavos su konjaku ir aliejinių dažų, dar neišdžiūvusių ant drobės – kiekvienas menininkas svajoja pajusti bohemišką Paryžiaus dvasią! Miglės paveiksluose nuolat sušmėžuodavo paryžietiški motyvai: senos Monmartro gatvelės, rožiniai Mulen Ružo sparnai, Eifelio konstrukcijos, Senos krantinė, baltas šalis – ji niekada negalėjo paaiškinti, iš kur visa tai? Ji slėpėsi savo kūryboje, tarsi stengtųsi nematyti tiesos, nesigilino į supančią realybę. Ji žinojo, visa tai laikina, ji čia neužsibus…
Vizos laukimas užsitęsė, iškilo kažkokios neaiškios kliūtys, bet keturi susitvardymo gebėjimai, kurie visada padėdavo išsikapstyti, nepavedė ir šį kartą: ji susikaupė, nurimo, atmetė emocijas ir „pasivaikščiojo Paryžiaus gatvelėmis“. Saugumo jausmas iškart sugrįžo, emocinės drumzlės nusėdo ir kitą dieną viza buvo išduota.
Turistinis autobusas iš Kauno išvyko popiet, bendrakeleiviai mažai pažinojo vienas kitą, jie sulipo autobusan skirtinguose miestuose. Miglė jautė, kad nederėtų per daug atkreipti į save dėmesį, todėl elgėsi kukliai, nepastebimai, beveik vogčiomis žvalgėsi į bendrakeleivius. Diena, antra – ir ką tik buvę visiškai svetimi žmonės susibičiuliavo, jau atvirai bendravo tarpusavy, dalijosi „šviežiausiais“ įspūdžiais.
Į Paryžių autobusas įsuko anksti ryte, miestas dar miegojo. Atvykėlius pasitiko tik aptingę gatvių šlavėjai. Miglei norėjosi pabūti vienai, ji nepastebimai atsiskyrė nuo bendrakeleivių ir pasuko į Monmartrą. Lėtai slankiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, tarsi nenorėdama praleisti nepastebėto nė vieno senovinio grindinio akmens. Be tikslo, be krypties, nesibaimindama paklysti, pasimesti… Jai viskas čia atrodė sava, pažįstama, miela ir jauku, kaip po ilgų klajonių sugrįžus į gimtuosius namus.
– Siuzan, – išgirdusi džiugų vyrišką balsą atsisuko, tarsi JĄ būtų pašaukę vardu.
– Edgaras? – Miglė pati išsigando savo reakcijos, – ji nesuprato, iš kur ji pažįsta šitą žmogų?
– Siuzan, tai tu, tai tu, – vyriškis artėjo link Miglės išskėstomis rankomis, kaip senas geras pažįstamas. Ir mergina nepajuto, kaip atsidūrė jo glėbyje. Nesipriešino, girdėjo tik, kaip daužosi jos širdis: „įsimylėjau, įsimylėjau,“ – kartojo kiekvienas širdies dūžis tos tolimos praeitis jausmą… Miglė užsimerkė ir visa esybe paniro į tą begalinį susitikimo džiaugsmą… kaip seniai ji laukė šios akimirkos…
Kiek laiko jie taip išstovėjo? Turbūt, visi bandymai ir vertinimai tai įvardinti, būtų buvę klaidingi, tai buvo tarsi momentinis savęs išsižadėjimas – savo dabartinio kūno, savo vardo, savo laikmečio. Tas netikėtas susitikimas buvo ne iš šio laikmečio, ne iš šios erdvės. Pripažinti, kad tai, kas dabar vyksta, yra tikra, neišgalvota, buvo didžiulė drąsa, netgi rizika, bet Miglei tai jau buvo nebesvarbu. Prarasti tik ką užgimusį ryšį – šito ji bijojo labiausia.
Jaunas vyras paleido Miglę iš glėbio, apipylė ją bučiniais, jis vis kalbėjo, kalbėjo:
– Kaip ilgai aš tavęs ieškojau, kaip ilgai aš tavęs laukiau, manoji Siuzan, mano Siuzan. Mes visi čia – Kamilis, Anri, Amadėjus, Pablas… Trūko tik tavęs, tavo veido, tavo kūno linijų – mes neradome geresnės pozuotojos už tave, Siuzan. Eime, čia netoliese mano dirbtuvės…
Miglė nesibaimino, kad jos tyko pavojus, nes žinojo, ji sugrįžo pas savus…
Edgaras kalbėjo ir kalbėjo, jis pasakojo apie save, apie draugus, apie kūrybą, apie meną ir naujausias technologijas. Miglė ėjo šalia ir klausėsi. Tas, tik ką sutiktas žmogus jai buvo toks artimas, kad jau niekas ir niekada jos nebesugrąžins praeitin. Čia jos gyvenimas, čia jos draugai, čia jos namai – jie pažįsta vienas kitą visą amžinybę.
Tas didis nuotykis, tas susitikimas – tai nauja nutrūkusio praeito gyvenimo tąsa, ji tai aiškiai suvokė.
Mes ir vėl visi kartu – ir šio gyvenimo Miglė nebepaleis!
Mes vėl kartu! (novelė, fantastika, persikūnijimas, reinkarnacija)
autorius Diana Stungurienė