Kūrėjo dvasia visada jauna
Šiaulių kraštas. Atolankos, 2018 m. rugsėjo 28 d. Diana STUNGURIENĖ. Kūrėjo dvasia visada jauna
Pagal nuveiktus darbus fiksuojamas žmogaus gyvenimas, kiek savo minčių ir kūrybos skyrė kitiems. Istorijos vingių dulkės dažnai nusėda ant didžiavyrių vardų, bet jų kūryba lydi vis naujas kartas gyvenimo kelyje. Skulptorius Aloyzas Toleikis – ne viena karta užaugo šio žymaus menininko kūrybos įtakoje. „Mažai tokių žmonių Šiauliuose, net Lietuvoje, kad galėtum pasakyti – patriarchas, mohikanas, nusipelnęs miestui ir universitetui“, – taip 2011 m. skulptorių jubiliejaus proga sveikino tuometinis Šiaulių universiteto studijų prorektorius Juozas Pabrėža.
1963 m. Aloyzas Toleikis baigė Vilniaus dailės institutą, gavo pasiūlymą likti Vilniuje, dirbti lėlių teatre.
„Nenorėjau tas lėles daryti, kažkas patarė – važiuok į Šiaulius, į pedagoginį institutą, ten reikia dėstytojų. Taip ir atsidūriau Šiauliuose,“ – prisiminimais dalijasi garbusis menininkas.
Išsinuomojo jis kambarėlį „pakalnėj“ (Kalniuko rajone) ir pradėjo dirbti institute. Po trejų metų institute buvo įsteigtas Dailės fakultetas.
„Pats važiavau į Vilnių, į Švietimo ministeriją ir prašiau ministro, kad Šiaulių pedagoginiame institute Žemaitijos kraštui leistų steigti Dailės fakultetą“, – patvirtina Aloyzas Toleikis.
Šiaulių pedagoginiame institute (ŠPI), kuris vėliau išaugo į Šiaulių universitetą (ŠU, nuo 1997 m.) skulptorius A. Toleikis dėstytoju išdirbo trisdešimt devynerius metus. 1970-aisiais jam buvo suteiktas docento laipsnis, o 1980-aisiais Maskva patvirtino profesoriaus vardą. „Tokie buvo laikai – išsiunti dokumentus ir nežinai, patvirtins, ar ne?“– šypsosi menininkas. Visą dešimtmetį skulptorius išdirbo katedros vedėju, bet, kaip pats sakė, „nusibodo, norėjosi daugiau laiko skirti kūrybai“.
A.Toleikis nemėgsta daugžodžiauti, paprašytas papasakoti savo biografiją, labai glaustai perbėga savo gyvenimą, užliesdamas tik jautriausius, giliai įsirėžusius atmintin vaikystės ir jaunystės išgyvenimus. Sunkus buvo laikotarpis – karas, Lietuvos įstojimas į Sovietų Sąjungą – šie įvykiai formavo prieškarinę lietuvių kartą.
„Gimiau ir užaugau Žemaitijos užkampyje – Gvaldų kaime, Kvėdarnos valsčiuje, Šilalės rajone. Tarp miškų stovėjo trys trobelės – bakūžės, maždaug 7 km iki Kvėdarnos ir 6 km iki Judrėnų. Kaip sakoma, „dievo pamirštas kampelis“. Ten praėjo vaikystė. Šeimoje buvome penki vaikai – dvi dukros ir trys sūnūs, aš buvau priešpaskutinis. Vos sulaukę šešerių eidavome tarnauti pas ūkininkus, ganyti karves. O rudenį į mokyklą. Į Gvaldų mokyklą tekdavo eiti 3 km, perbristi tris upelius. Pavasarį, vasarą kojos visados būdavo šlapios, todėl medines klumpes nusiaudavome ir brisdavome plikomis kojomis per tuos purvynus,“ – Aloyzas Toleikis susimąsto, žvilgsnis sustingsta vaikystės toliuose.
Su metais tėviškės vaizdai darosi vis ryškesni ir mielesni, jie tokie brangūs, kad galiausiai virsta eilėmis:
Ak, tėviške,
Prisiminimais lyg takais
Vis dažniau sugrįžtu pas tave.
Pažvelgt į svyrančius rugius.
Į kurtinius beržuos pavasarėjant
Ir dobiluos išgirst kamanę dūzgiant,
Išvysti tą upelį,
Kuris gegužėms dar neužkukavus.
Patvindavo užliedamas dirvas ir pievas.
Pirmosioms pienėms vos pražydus,
Vėl grįždavo į savo vagą.
Ak, tėviške,
Tu paprasta tokia –
Ir tu tokia šventa –
Kaip kepalas su kryžiumi
Pirmos ruginės duonos.
A. Toleikis. Tėviškę prisimenant. 2006 m. balandis
Prieš palikdamas ŠU, skulptorius Aloyzas Toleikis nustebino kolegas savo poezija.
„Dirbi šalia žmogaus daug metų, susidarai apie jį savo vaizdinį, pripranti prie jo. Ir staiga žmogus atsiveria visai kita puse. Taip atsitiko ir man, kai perskaičiau A. Toleikio pluoštelį eilėraščių, sukurtų 1980–2007 metais,“ – rašė literatūros tyrinėtoja, pedagogė, habilituota socialinių mokslų daktarė Danutė Klumbytė. 2010 m. ŠU „Emeritus“ klubo nariai išleido savos kūrybos knygą „Mes buvome…Mes esame…“, kurioje vietą rado ir Aloyzo Toleikio eilėraščiai.
„1941-ieji, karas – praėjo vokiečiai, kaip jūra nuvilnijo… su ginklais, orlikonais, pernakvojo vieną naktį ir patraukė į rytus, – tęsia savo pasakojimą menininkas. – Pokaris, partizaninis judėjimas, o aplink vien miškai – dieną ateina vieni, reikalauja, naktį ateina kiti – ir vėl reikalauja, nebeliko ramybės. Man buvo penkiolika. Sakau tėvams, kraustykimės į Klaipėdos kraštą, nes čia neišgyvensim – arba miškiniai iššaudys, arba stribai. Tėvas nesutiko kraustytis. Tai mes dviese su vyresniąja seserim Olga pėsčiomis nuėję kokį 18-20 km; netoli Šilutės suradome tokią sodybėlę, kurioje ir apsigyvenome. Valgyti nėra ko – braškę kokią surandam suvalgom, be tėvų gi, vieni patys. Kai tėvas sužinojo, kad yra numatytas sušaudyti, atsikėlė ir jis su likusiais šeimos nariais. Taip ir apsigyvenome Klaipėdos krašte“.
Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte liko daugybė tuščių sodybų. Vietiniai gyventojai – lietuvininkai, kuriuos tiek lietuviai iš „didžiosios“ Lietuvos, tiek rusai laikė vokiečiais, pasitraukė į Vokietiją, palikdami visą savo užgyventą turtą. Pasitraukimas buvo toks staigus, jog net lėkštės pilnos sriubos buvo paliktos ant padengto pietums stalo…
Po persikraustymo antraisiais metais Aloyzas įstojo į suaugusiųjų mokyklą, mokėsi vakarais ir baigė šešias klases. Radęs laikraštyje skelbimą, kad turintys dailei gabumų vaikai Telšiuose priimami į dailės mokyklą, pasiūlė broliui ten stoti.
„Su broliu pasirinkome medžio apdirbimą. Kai įstojome, pradžioj dar davė maitinimą, o paskui maitinimą nutraukė, stipendijų jokių dar nebuvo. Nežinau, kaip mes ten išsilaikėme?“ – slegiantys prisiminimai užtemdė skulptoriaus vilgsnį.
Telšiuose prasimokė šešerius metus, brolį iš pirmo kurso ketveriems metams paėmė į armiją. Grįžęs jis jau nebesimokė, jam jau buvo dvidešimt šešeri – kada besimokysi?
Po baigimo A. Toleikis gavo paskyrimą į Kalnaberžės vaikų namus prie Kėdainių.
„Ten tokie mažieji nusikaltėliai buvo. Vos atvykus būsimi kolegos patikino, kad neišbūsiu čia nei metų, kad įrankius visus išvogs ir neturėsiu su kuo mokyti. Bet aš radau su jais bendrą kalbą – įrankius paskolinu, užrašau į sąsiuvinį. Sudominau juos, visai neblogai sekėsi,“ – šypsosi menininkas.
1925 m. Kalnaberžės dvare buvo įkurta pirmoji Lietuvoje nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimo įstaiga. 1949–1959 m. čia veikė vaikų namai.
Nenurimo darbuose talentingo jaunuolio siela: „Ateina pavasaris, galvoju, reikia bandyti stoti į Dailės institutą. Susirinkau daiktelius į medinį čiumodaniuką ir nuvažiavau į Vilnių. Apsigyvenau bendrabutyje. Šiek tiek turėjau susitaupęs pinigėlių tam kartui. Pradžioj buvo parengiamieji kursai, o paskui stojamieji egzaminai. Stojau į skulptūrą, stojančiųjų buvo dvylika, o priimti buvo numatyta tik tris. Supratau, kad mažai šansų įstoti, bet „galvą“ nulipdžiau neblogai. Per šešias valandas nuo „gyvo modelio“ reikėjo nulipdyti. Po to figūrinė kompozicija… nelabai sekėsi, bet šiaip taip, šiaip taip užbaigiau. Pirma buvo specialybės egzaminai, o teoriją – marksizmą-leninizmą laikyti reikėjo tik tiems, kurie išlaikė specialybę. Pasirodo, kad aš išlaikiau. Taip prasidėjo mokslai. Antrais mokslo metais buvo labai šalta žiema, grįžtant į Stoniškius atostogų labai sušalau, susirgau plaučių uždegimu. Ligoninėje pragulėjau keturias savaites, po to į sanatoriją pasiuntė … visus metus sugaišau, nuėjo jie niekais. Taigi, institute sugaišau septynerius metus“.
1975 m. Šiauliuose buvo įsteigtas Lietuvos dailininkų organizacijos Šiaulių skyrius, Aloyzas Toleikis buvo paskirtas pirmininku – veiklus ir visuomeniškas menininkas, kurio galva nuolat buvo pilna įvairiausių idėjų ir siekių.
„Kai mes būdami jauni atvykome į Šiaulius, – prisimena ŠU Menų fakulteto dėstytoja, keramikė docentė Aldona Visockienė, – Donatas Lukoševičius ir Aloyzas Toleikis „puošė miestą“. Įtraukė ir mus – matėme tikrai užkrečiantį pavyzdį. Tuometinė architektūra prašyte prašėsi puošybos. Visi to meto dailininkai tapo monumentalistais. Prisimenu, kaip A. Toleikis sukūrė visą molio apdirbimo liniją, kurios dabar bet kuri gamykla galėtų pavydėti. Metalinės dėžės specialiai moliui saugoti ir visa kita buvo apgalvota iki smulkmenų. Gavęs iš kažkokios gamyklos dovanų nebereikalingų, perdegusių krosnių jas prikeldavo antram gyvenimui.“
Jei jau Šiauliuose įsikūrė dailininkų organizacija, tai turi būti ir dirbtuvės dailininkams: „Ežero gatvėje prie senųjų kapinių šiaip taip išsikovojome ir pasistatėme kūrybines dirbtuves. Didžiulis vargas buvo – statybininkų nėra, medžiagų neturi. Tuo metu vykdomojo komiteto pirmininku buvo V. A. Kazanavičius, kuris labai rūpinosi miesto kultūriniu gyvenimu.“
Tuomet A. Toleikis kelis kartus buvo išrinktas į miesto tarybą, į kultūros tarybą – jo idėjos ir vizijos nuolat buvo išklausomos ir dažnai „tapdavo kūnu“. 1977 m. A. Toleikio pastangomis buvo pastatyti Parodų rūmai (dabartinė Šiaulių dailės galerija), o 1999 m. A. Toleikio iniciatyva įkurta Šiaulių universiteto Dailės galerija.
Menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius Vytenis Rimkus viename iš straipsnių rašė: „Pusšimtyje parodų sutelpa visa Šiaulių dailės raida nuo pirmųjų gana kuklių 5-7 autorių ekspozicijų, surengtų vargais negalais surastose nepritaikytose patalpose: Dramos teatro fojė, kino teatruose, mokyklų koridoriuose, „Aušros“ muziejuje, kol galų gale buvo pastatyta Dailės galerija… 1977-ieji … Kaip tik tada buvo atidaryta Dailės galerija – ilgų atkaklių dailininkų ir ypač skulptoriaus Aloyzo Toleikio bei monumentalisto Vitolio Trušio pastangų rezultatas.“ (V. Rimkus „Penkiasdešimtoji šiauliečių dailininkų paroda“. 2011 06 17 „Šiaulių kraštas“).
Apgailestaudamas, kad gyvenimas vis vertė „posėdžiauti ir statyti“, garbusis menininkas prisipažino, kad norėjo tik kurti – „iš ryto ateinu, popierius patvarkau ir lekiu į dirbtuves“.
Dirbtuvėse skulptorius atsiribodavo nuo aplinkinio pasaulio, nuo jo sumaišties, visu kūnu panirdavo į kūrybą, į pakylėjantį Mūzų pasaulį.
O šokanti Lakšmi.
Tu meilės visagalė deivė.
Sakyk, koks skulptoriaus prisilietimas
Tau įžiebė ugningą sielą?
Kai Indijos laukų platybėj
Keistai sudunda būgnai ir maži būgneiliai,
Tu atgyji ir nužengi nuo pjedestalo,
Kad aistrą žmoguje uždegtum.
Paskendus šokyje vingriam.
Sukies aistringam sūkury.
Vilioji, gundai rankų plastika grakščia…
Tu širdį uždegi stangrių krūtų liepsna
Ir vis šauki į siautulingą meilės ratą.
A. Toleikis. Grįžus iš Indijos, 1981 m. gruodis
Dabar didžiąją laiko dalį menininkas Aloyzas Toleikis su žmona Vyda praleidžia Birštone.
„Sugrįžtam į Šiaulius, su pažįstamais susitinkame, o jų vis mažiau… Donatas Lukoševičius (1935-2015) iškeliavo Anapilin, Vitolis Trušys (1936-2018) – su jais pradėjome Šiauliuose… Sūnus Adas tapo dizaineriu, jam atidaviau kūrybinę dirbtuvę. Dvi anūkės auga. Taip ir sukasi gyvenimo ratas… Ką nors ypatingo nebesiimu daryti – sveikata nebe ta, kad sunkiai dirbčiau… Tokia trumpa ta mano biografija,“ – užbaigia pasakojimą Aloyzas Toleikis.
…
Taip jau likimas lėmė, kad 1992 m. Birutė ir Algirdas Musneckiai persikėlė gyventi į skulptoriaus Aloyzo Toleikio butą.
„Iki šiolei čia sklando kūrybinga menininko siela“, – džiaugiasi kraštotyrininkė, fotomenininkė Birutė Musneckienė. Metai nesustabdomai bėga, senstame visi, todėl nebėra kada archyvus laikyti po devyniais užraktais, metas juos rodyti ir viešinti. Taip Birutei Musneckienei gimė mintis „sudėlioti“ talentingo menininko, skulptoriaus Aloyzo Toleikio kūrybinį kelią „ant popieriaus lapų-stendų“.
Nūdienos informacinis srautas pašėlusiai greitas ir platus – vis nauji veidai ir įvykiai šmėkščioja internete, televizijoje ir spaudoje. Bet kas gi mes be savo praeities? Tik vėjo blaškomos dulkės beribėse platybėse. Užmirštame praeitį, netenkame ir ateities.
1967 m. rugsėjo 1 d. fotomenininkas Algirdas Musneckis pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginio instituto fotolaboratorijoje. Nuo tada Algirdas ir fiksavo fotojuostoje visus instituto renginius. Buvo leidžiamas instituto laikraštis „Pedagogas“, kuriame šalia straipsnių buvo talpinamos ir nuotraukos. Fotokadrai ne vieną dešimtmetį kaupėsi Algirdo Musneckio archyvuose. Skulptorius Aloyzas Toleikis stengdavosi užfiksuoti kiekvieną naujai sukurtą savo kūrinį, taip užsimezgė pažintis su fotomenininku Algirdu Musneckiu.
„Toleikis mano mokytojas, jis išmokė mane fotografuoti portretus, teisingai sustatyti apšvietimą, juk kiekviena skulptūra, iš esmės, yra portretas,“ – dalijasi prisiminimais Algirdas Musneckis.
Su Aloyzu Toleikiu ir jo žmona Vyda susitinkame prie skulptūros „Laiko ritmai“, kurią 2013 m. menininkas padovanojo Birštono miestui. Nuostabiai vaiski vasaros diena, įkaitusiais pušų sakais prisotintas oras, nuo Nemuno dvelkianti vėsa – Birštonas tikra atgaiva sielai ir kūnui.
Vaikštinėjame parko takais, bendraujame – ne taip dažnai tenka susitikti. Nuostabiame gamtos kampelyje įsikūrė šiaulietis menininkas Aloyzas Toleikis. Ir vis dėlto jo miestas – Šiauliai, ten kiekvienas kampelis primena prabėgusią gyvenimo brandą ir kūrybinį džiaugsmą!
Nurimus susitikimo šurmuliui, susėdame jaukioje svetainėje. Birutė Musneckienė atverčia atsivežtą didžiulį aplanką pavadinimu „Kūrėjo dvasia visada jauna. Skiriama skulptoriui Aloyzui Toleikiui“.
Lapas po lapo ir kažkada užfiksuotos akimirkos gaivina praeities prisiminimus. „O jei, o jei“, – tik prataria „skūpus“ žodžiams skulptorius, žvelgdamas į savo paties kūrybos kelią, visa jo kūrybinė biografija „sugulė“ į šiuos popierinius stendus.
Birutė Musneckienė vieną po kito verčia lapus. Vienas iš stendų skirtas sunaikintiems skulptoriaus kūriniams – „Skaudūs skulptūrų likimai“.
1968 m. Šiauliuose buvo pastatyta pirmoji dekoratyvinė Aloyzo Toleikio bronzinė skulptūra „Jaunystė“. Skulptūra stovėjo po svyrančiais gluosniais prie fontanėlio priešais tuometį restoraną „Jaunystė“.
Laisvėjant Lietuvai restorano vietoje įsikūrė prekybos centras „Norfa“. Perskilusią skulptūrą A. Toleikis rado pastato viduje. Skulptoriaus iniciatyva „Jaunystė“ buvo nuvežta į Vilnių ir restauruota.
Skulptūra dar kurį laiką stovėjo „Norfos“ prekybos centro šone prie sienos, vėliau dingo. Nelikus skulptūros, ir fontanas prarado vertę, jo vietoj buvo leista įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.
Kelerius metus „Jaunystės“ likimas buvo nežinomas, kur ji dingo? Skulptūra „atsirado“ privačioje valdoje iki pusės įbetonuota į žemę…
Kito kūrinio istorija… Antkapinis paminklas Aušrai Bilevičiūtei rado sau vietą Platelių ežero dugne, dvylikos metrų gelmėje. Ją ten nuleido nardymo mėgėjų klubo „Oktopusas“ nariai. Nuleista į ežero dugną skulptūra atgijo antrajam gyvenimui tiesiogine šių žodžių prasme.
„Tą skulptūrą sukūriau 1977 m. staiga mirusiai studentei. Skulptūra buvo pastatyta prie jos kapo Donelaičio kapinėse, Šiauliuose. Tačiau dėl metalo vandalai skulptūrą suniokojo: buvo nulaužta viena ranka, nuskelta nosis“… Tai tik kelių suniokotų menininko skulptūrų istorijos, nors tokių istorijų būtų galima papasakoti dar ne vieną…
Daugiaveidė Aloyzo Toleikio Kūrybos Mūza! Popieriniuose stenduose atgijo primiršti įvykiai ir veiklos. Čia užfiksuota ir skulptoriaus paveikslų kolekcija, ir sukurti jo proginiai medaliai, nulietos akvarelės, galerijų „gimimas“, jubiliejai, parodos…
Iš stendų sužinome, kad Aloyzas Toleikis ne vienerius metus dainavo folkloriniame ansamblyje „Auda“, vėliau keliese buvo susibūrę į ansambliuką „Klajūnai“, dainuodavo senovinius romansus. O, kiek dar daug būtų galima pasakoti apie šį menininką!
Trumpai:
Aloyzas Toleikis (g. 1931 m. balandžio 12 d. Gvalduose, Kvėdarnos valsčius) – dailininkas, skulptorius, pedagogas. 1949–1955 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume. 1957–1963 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1963 m. – Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. Šiaulių universitetas) dėstytojas, nuo 1984 m. – Menų fakulteto Piešimo katedros profesorius, Šiaulių universiteto senato narys. Dešimt metų A. Toleikis buvo piešimo katedros vedėju, dešimtmetį vadovavo Šiaulių dailininkų sąjungai. Menininko atkaklumo dėka Šiauliuose buvo pastatytos iki šiol veikiančios Dailės ir Universiteto galerijos.
Nuo 1966 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1978 metais skulptoriui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. Sukūrė paminklų, dekoratyvinių kompozicijų, portretų, medalių. Su kūrybiniais darbais dalyvavo parodose Maskvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Svarbesni darbai: „Jaunystė“ (1969 m.), „Ikaras“ (1971 m.), „Grojanti mergaitė“ (1978 m.), „Dubysa“ (1976 m.), „Rytas“ (1979 m.), „Motinystė“ (1980 m.), „Mergaitė su dūdelėmis“ (1985 m.), antkapinis paminklas poetui J. Krikščiūnui-Jovarui „Poezijos mūza“ (1973 m.), antkapinis paminklas A. Bilevičiūtei (1977 m.).
Sukūrė šiauliečių bareljefų, biustų: muziejininko J. Naudužo, dailininko G. Bagdonavičiaus, aktorės P. Pinkauskaitės, gydytojo J. Jankausko ir kt. Aloyzo Toleikio darbų yra įvairių Lietuvos muziejų fonduose.
1972 ir 1982 metais apie skulptorių išleistos Jono Sidaravičiaus ir Vytenio Rimkaus knygos.