Jorė

Jorė

Nužaibavo, nudundėjo pirmoji pavasario perkūnija. Saulė sušildė žemę, atrakino žolynus.
Per Lietuvą nusirito pjaunamų medžių rauda. Patarlė moko: ką pasėsi, tą ir pjausi – pasėsi vėją, nupjausi audrą… Sunaikinsi praeitį, neteksi ateities…
Kiekviena karta atsineša savo „naštą“, tik vėjavaikė jaunystė dar to nesupranta, o pražilusi senatvė jau nebeturi laiko permainoms… Ir vėl priešprieša tarp kartų…
Kada ji užgimsta? Sunku pamatyti pasislėpusią žemėje sėklą, tik daigelis išduoda gyvybės pradą.
Ir vėl patarlė moko: elkis su kitais, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi – taip ir apsisuka Būties Ratas.
Nepavaldi Būtis žmonių sukurtai civilizacijai, Jos Kelias driekiasi beribiu dangaus skliautu per Tolimuosius Žvaigždynus.
*
Su Pavasariu! Su Pirmosios Žalumos Švente Jore.
Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas).
*
Rytą po perkūnijos, 2018-04-10

esė
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia

Peržiūros: 20 šiandien: 1