Geriau likti alkanam, negu būti medžiotoju
„Geriau likti alkanam, net ir mirti iš bado, negu būti medžiotoju. Pasaulyje pragaištingiausi žmonės yra medžiotojai, tai Žemės gėda ir purvas“. Vydūnas
Perskaičius tokius žodžius, visiškai suprantama, kad visas „vidus pasišiaušia“, nes nuo vaikystės esame išauklėti – reikia mėsytės, reikia baltymų, be jų žmogus neišgyvens. Nieko nėra sunkiau, kaip pakeisti tėvų įdėtą pasaulėžiūrą. Juk vaikui nuo gimimo akimirkos patys didžiausi Guru yra tėvai, kiekvienas jų pasakytas žodis kaip neginčijama tiesa įsirašo į smegenis ir į širdį. Tik išbridus iš vaikystės pasakų, brandos periodu prasideda protestai, vidinis maištas – visas pasaulis neteisus, visas pasaulis klysta… Bėga metai, nevaldoma paauglystėje pasipriešinimo banga persiformuoja, susiguli į „savą pasaulėžiūrą“. Kokia ji? Tai lemia daugybė faktorių, tiek vidinių, tiek ir išorinių – ar užteks vidinio žinojimo nepasiduoti kito įtakai, atsilaikyti prieš visuotinę nuomonę? Taip formuojasi moralinė-dorinė-humanistinė arba žmoniškoji pasaulėžiūra. Šis kelias tęsiasi visą gyvenimą, iki paskutinio atodūsio. Koks bus gyvenimas, priklauso tik nuo besiformuojančio ir susiformavusio žmoniškumo. Bėgant metams keisti pasaulėžiūra darosi vis sudėtingiau, smegenys surambėja, kaip ir kūnas senatvėje…
Senovės Išmintis byloja, kad yra tik du pasirinkimo keliai – į prašviesėjimą arba į susinaikinimą, į kūrybą arba į naikinimą, į augimą arba irimą…
Žemės planetos evoliucijos kelyje žmonija vis giliau ir giliau smelkiasi į materiją – tai įdomus, daugialypis procesas, tačiau turintis „šalutinį poveikį“ – žmonija vis labiau tolsta nuo savo sielos-dvasios, atmesdama tai kaip iliuziją, pirmenybę atiduodama kūniškam gyvenimui. Tai, turbūt, ir yra tas giluminis skausmas, kad „visa žmonija buvo apgauta“…
Keletas eilučių iš Mahatmos Gandžio autobiografijos: „Mohando Gandžio šeimoje buvo laikomasi visų religinių apeigų. Ypač religinga buvo motina. Tarnystė šventykloje, įžadų priėmimas, pasninkavimas, griežtas vegetarizmas, savęs atsisakymas, šventų indų knygų skaitymas – toks buvo dvasinis jaunojo Gandžio gyvenimas tėvų namuose. Jo tėvai buvo ypatingai pareigingi višnuistai. Niekur Indijoje, netgi ir už jos ribų, nebuvo jaučiama tokia panieka mėsos valgymui kaip pas višnuistus. Savo autobiografinėje knygoje Gandis rašo, kad mokykloje turėjo du artimus draugus. Su vienu iš jų draugystė buvo trumpa, nes draugas jį paliko, kai Mohandas susidėjo su kitu draugu. O šią kitą draugystę Gandis pavadino savo gyvenimo tragedija. Taip vadinamas draugas nuolat kartojo, kol galiausiai įteigė jaunajam Gandžiui, kad daugelis jo mokytojų pasislėpę valgo mėsą ir geria vyną, kad taip elgiasi ir dauguma jo gimtojo miesto įžymių žmonių, taip elgiasi ir kai kurie jo bendramoksliai. Savo teiginius draugas paremdavo labai įtikinamais argumentais: „Mes esame silpna tauta todėl, kad nevalgome mėsos. Anglai maitinasi mėsa, todėl jie geba mus valdyti…“
Vydūnas, šis didis lietuvių tautos išminčius, guru savo straipsniuose stengėsi paliesti žmoniškąją žmogaus prigimtį. Nesuvokdamas savo prigimties žmogus iš esmės yra tik dvikojis gyvulys, besirūpinantis savo kūno išgyvenimu, vadinasi, maistu. Mes ilgai ir be pabaigos galime diskutuoti apie tinkamą žmogui maistą, bet Vydūnas kviečia susimąstyti apie žmogaus prigimtį ir paskirtį Žemėje; prisiminti, kad žmogus yra atsakingas už gyvūniją ir augmeniją, kad jis tuom ir skiriasi nuo kitų gyvių, kad yra sąmoninga būtybė; kad kiekviena jo mintis, žodis ir veiksmas palies ne tik jį, ne tik žmoniją, bet ir visą supančią aplinką.
Sineto Olkoto parašytame „Budisto katekizme“ sakoma, kad žmogui iš principo nepriimtinos šios veiklos rūšys: alkoholinių gėrimų pardavimas, prekyba skerdimui skirtais gyvūnais, nuodingų medžiagų pardavimas, mirtį nešančių ginklų pardavimas ir vergų prekyba. Taigi, apmąstymams ir diskusijoms – „nearti dirvonai“.
Rašydamas apie medžiotojus, Vydūnas kalba ne apie skerdieną, o apie žmogaus moralę – kokią įtaką psichikai turi pats žudymo procesas, skatinantis agresiją ir žiaurumą. Yra žinoma, kad žudomo žvėries (ar gyvulio) kraujuje užsifiksuoja mirties baimė, kuri vėliau kartu su mėsa persiduoda ir jį valgančiam žmogui. Būtent ši baimė ir sukelia žiaurumą ir agresiją. Tačiau nereiškia, kad mėsos nevalgymas jau savaime pakelia moralę. Daugelis šiuolaikinių vegetarų, visų pirma, rūpinasi savo sveikata ir puoselėja savo kūną. Taip, vegetaro kūnas nėra apnuodytas nužudytojo gyvūno baimės nuodais, bet jei mokslas įrodys, kad labiausiai kūną sveikatina žmogienos valgymas, sunku garantuoti, kad iš vegetarų jie netaps sveikuoliais-kanibalais…
Maistas neformuoja mąstymo, maistas yra tik priemonė, palengvinanti ar apsunkinanti mąstymą. Visų pirma yra saviaukla, noras susivokti, pažinti savo žmoniškąją prigimtį – apie tai kalba visi dvasiniai mokymai. Pradėti, žinoma, yra lengviausia nuo maisto, nes valgome mes tai kasdien.
Evangelijoje pagal Matą išlikęs Jėzaus Kristaus pamokymas apie tikrąjį švarumą: „…ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų…“
Štai kiek žmogui tinkamo maisto:
filosofinė publicistika
autorius Diana Stungurienė