N. Rericho laiškas Niujorko Budistų centrui (8, paskutinis)
Iš knygos „Nuvainikuotas Tibetas“
Suvokti, kokia iš tikrųjų yra religijos padėtis Tibete, žinoma, įmanoma tik žinant kalbą. Per nepažįstamą vertėją jūs neprisigausite iki jautraus, sudėtingo religinių sluoksnių aparato, bet mums šiuo klausimu pasisekė. Harvardo magistro Jurijaus Rericho tibetų kalbos žinojimas pačių tibetiečių liudijimu buvo pastatytas į antrą vietą, po sero Čarlzo Bello, kurį jie laiko geriausiu kalbos praktiku. Tokiu būdu, ne atsitiktiniais vertimais, o betarpišku bendravimu mes susipažinome su nepagražintu Tibeto gyvenimu.
Draugai, mes artėjame prie Himalajų. Skubiai siunčiu jums šias eilutes. Žinau, jūs nekantraujate sužinoti apie tikrąją budizmo padėtį Tibete. Jūs studijuojate Budos Mokymą, ir todėl jokios šamaniškos haliucinacijos nenukreips jūsų mąstymo melaginga kryptimi. Jūs žinote, kad Taši-Lama deramai buvo sutiktas Kinijoje ir neseniai pagarsino naują kreipimąsi į Šambalą;
tai, kas yra tikra ir tam, ką jūs gerbiate, nereikalinga Tibeto apsauga.
Kitose išvardintose šalyse mes turime daug bendraminčių, išsilavinusių ir pasiruošusių apginti Budos vardą, nes jiems jis yra tikra šventenybė. Žinau, kaip jūs ieškote teisybės ir tikrovės, todėl skubu pranešti jums tai, ką mes pamatėme tikrovėje.
Džiaugiamės, kad vis tik tiek daug originalų išsaugota ir sanskrito, ir kinų, ir japonų literatūroje. Daug užsakyta Kančžuros ir Tančžuros šventų knygų, kurias prašau priimti nuo manęs kaip dovaną Amerikai. Jūs įkurdinsite šias knygas mūsų Budizmo centre, žinoma, jos bus prieinamos visiems norintiems rimtai studijuoti šį dalyką. Tikriausiai, teks tenkintis Lchasos leidimu, teko man girdėti, kad spausdinimo lentos Šigacze gerokai nusitrynusios. Jūs žinote, kaip įtalpinti šį rinkinį iš 333 tomų lentynose ant Šambalai skirtos patalpos šoninių sienų.
Draugai, jūs žinote, kad aš turiu įprotį į viską žiūrėti gera linkinčiu žvilgsniu, kaip jūs pastebėjote užrašuose apie Sikimą ir Ladaką (Himalaya, Brentanos, N.Y.), ir todėl visa pasakyta nėra išpūsta, atvirkščiai, daug dar ką būtų galima pridėti. Yra momentų, kai didingos sąvokos yra sumenkinamos, tada žodžiai ypač turi būti paremti tiesa. Numatydamas ateitį, Buda kalbėjo: „Mokymas tolygus fakelo liepsnai, uždegančiai nesuskaičiuojamas liepsneles; liepsnelė gali būti panaudota maisto virimui arba tamsos išsklaidymui, bet pagrindinio fakelo liepsna visada išlieka nekintamai spindinti“ (Sutra, 42).
Ir dabar Ladake ir Sikkme garbingi lamos kuria didingus Maitrėjo paveikslus, kaip ateinančios naujos eros simbolius. Jie tokie vieniši, ir jie supranta, kiek apvalymų ir atstatymų būtina atlikti nedelsiant. Tie vienišiai dar gali kalbėti Budos vardu:
„Tegul gyvenimas bus tvirtas, kaip adamantas*; pergalingas, kaip tikėjimas Mokytoju, stiprus, kaip erelis, ir tegu gyvenimas tęsiasi amžinai!“
Nikolajus Rerichas
*Adamantas (adamantiumas) (gr. αδαμας adamas – „nepalaužiamas, tvirtas“) graikų ir kitų tautų mitologijoje – nepaprastai tvirtas dieviškas plienas. Pirmą kartą jį paminėjo Hesiodas. Manoma, kad poetai (autoriai) turėjo omeny deimantą arba platiną.
*Jurijus Rerichas (1902–1960) – orientalistas, kalbininkas, menotyrininkas, etnografas, keliautojas, Tibeto kalbos ir kultūros specialistas, Tibeto kalbos dialektologijos darbų autorius, daugiatomio tibetiečių žodyno sudarytojas, taip pat mongolų mokslininkas.
Filologijos mokslų daktaras, profesorius, Urusvati Himalajų studijų instituto direktorius, SSRS mokslų akademijos Orientalistikos instituto Filosofijos ir religijos istorijos sektoriaus vadovas.
Vyriausias N. Rericho ir J. Rerich sūnus.
*Sviatoslavas Rerichas (1904 – 1993) – menininkas, visuomenės veikėjas, Rytų meno kolekcionierius.