Nemiga

NEMIGA


Galėčiau paskaičiuot avis…
bet mintys trūkinėja, keičias –
galva pilna smulkių mintelių, kaip šiukšlių kibiras…
prabėgusios dienos vaizdai, svajonių blyksniai, rutina…
Gal jas rūšiuoti ir nemiga išeis?
O juk vertėtų žmogui pamąstyti apie Dievą!
Bet tai tik žodis, žodis, žodis…
O jei mąstyti apie Dievą,
tai mąstyti apie amžinybę, grožį, prasmę…
Amžinybė – tai jau nemirtinga siela.
Ką bendra dirbtinų vertybių šiandienos pasaulis
turi su nemirtinga siela? Nieko…
Grožis – o, ne! Pasaulis persisotinęs grožiu!
Tik šokiruojantys ir prievarta alsuojantys darbai dar „užkabina“.
Ir tai suprantama, ne kūrinys svarbiausia – pelnas!
Ir kaip kitaip gausybėj menininkų būti matomu?
Neliko GROŽIUI vietos tarp žmonių.
Vadinasi, ir DIEVUI vietos tarp žmonių nėra?!
Manoji nemiga išeina,
neatlaikiusi mano pamąstymų versmės…
poezija

autorius Diana Stungurienė
lapkričio 07, 2020