Susitiksime lėktuve
Berniukas gimė kitoks, tai pripažino visi. Vos gimęs jis nusišypsojo, pasirąžė ir užsnūdo daktarui ant rankų. Dešinysis berniuko petys buvo paženklintas kiek šviesesniu už odą ženklu, primenančiu žvaigždę.
– Žvaigždžių berniukas, – pratarė daktaras, – guldydamas naujagimį mamai ant krūtinės. Žvaigždys – taip buvo pavadintas naujagimis.
Bėgo metai, Žvaigždys natūraliai įsiliejo į draugų ratą, be panikos priėmė supantį pasaulį. Skyrėsi jis nuo kitų vaikų tik tuo, kad norėjo nuolat skraidyti lėktuvu: „ten, danguje jaučiuosi arčiau savo namų“, – sakydavo berniukas. Žvaigždys dar buvo per mažas keliauti vienas, todėl jį visur lydėjo tėvai. Jie mėgo keliauti, todėl nors kartą per metus susiorganizuodavo šeimyninę kelionę lėktuvu. Žvaigždys visada turėjo vieną keistą prašymą, kad šalia jo lėktuve sėdėtų ne tėvai, o atsitiktinis pakeleivis. Tėvai nesipriešino sūnaus norui, įsitaisydavo netoliese ir stebėdavo savo sūnų, kuris visą kelionę bendraudavo su nauju nepažįstamuoju. Išlipęs iš lėktuvo Žvaigždys pakartodavo vieną vienintelę frazę –„ne jis,“ – ir daugiau nieko nepasakodavo.
Šįkart šeimyna išsiruošė į saulėtąją, melodingąją Italiją. Kaip ir visada, tėvai, ir pats berniukas laukė prisėsiančio šios kelionės pakeleivio; jis greit pasirodė – niekuo iš minios neišsiskiriantis senstelėjęs vyriškis.
– Sveikas, jaunasis pakeleivi, – maloniai pasisveikino vyras.
– Sveiki, Tamsta seneli, – draugiškai atsakė Žvaigždys.
– Susipažinkime, pabendrausime, kad kelionė neprailgtų. Esu senis Žvaigždėnas, – ištiesė ranką senolis.
– O, koks panašumas, mes beveik vienvardžiai, aš Žvaigždys! – berniuko akys suspindėjo.
– Mėgstu skraidyti, danguje jaučiuosi arčiau namų, – svajingai pasakė senolis.
– Ir aš mėgstu skraidyti, – džiaugsmingai pritarė Žvaigždys. – Kasmet gimtadieniui man tėveliai padovanoja kelionę lėktuvu. Va, gimtadienio tortas dėžutėje – pasivaišinkime.
– Mielai, jaunasis drauge, mėgstu saldumynus, o ypač degančią žvakutę ant torto. Gaila, kad lėktuve jos uždegti negalima.
– Taip, gaila, liepsnelės šviesoje regiu savo tolimuosius namus… Ten liko mano ištikimasis vienaragis, kuris taip norėjo vykti kartu… ir geriausias draugas nykštukas…
– Neapsakomas gimtinės ilgesys, – pritarė senolis.
– Žinote, seneli, praeitą rudenį lankėmės Ventės rage, pakilome į švyturį, tos atsivėrusios marių platybės priminė gimtinę. Mano tolimųjų namų bokštas panašus į švyturį. Ir tas vanagas, prasklendęs virš galvų pažino mane.
– Taip, gyvūnai mus atpažįsta, – pritarė berniukui senis Žvaigždūnas. – Su manim keliauja mano baltoji pelė, ji taip prie manęs prisirišusi, kad negaliu palikti jos namuose liūdėti. Štai ji, mano ištikimoji palydovė, – senolis iš švarko kišenės ištraukė mažą baltą pelytę, kuri žvitriai apsižvalgė, pajudino ūselius ir šmurkštelėjo atgal į kišenę. – Nedrąsi, nes aplinka svetima, nesijaučia saugi, – paaiškino senolis.
Berniuko tėvai, sėdintys netoliese, įdėmiai klausėsi pokalbio. Jis buvo kitoks, nei jie buvo įpratę girdėti. Paprastai pokalbio metu lėktuve sūnus tapdavo neatpažįstamas, keisdavosi jo artikuliacija, tarsi prisiderindama prie kaimyno kalbos. Vykdavo tarsi asmenybės transformacija, pakisdavo net berniuko veido bruožai.
– Gyvenu Žemėje jau aštuoniasdešimt metų, – nutraukė tėvų pamąstymus senolis, – pripratau prie vietinės aplinkos, bet namų pamiršti negaliu – traukos dėsnis toks stiprus, nenugalimas. Beveik kasnakt sapnuoju tą mielą širdžiai ir tokį tolimą pasaulį… – senolis atsiduso ir užsimerkė, panirdamas į savo mintis.
Žvaigždys taip pat sunkiai atsiduso, kaip ir senolis atsirėmė į kėdės atlošą ir užsimerkė. Tėvams akimirkai pasirodė, kad jie paniro į tą pačią svają, kad jie mato vienodus vaizdinius, kad jų prisiminimai tapatūs.
– Reinkarnacija, tas nuostabus atsinaujinimo būdas vyksta ne tik Žemės planetoje, atgimimas apima visą Visatą. Niekada nežinai, kurioje planetoje gimsi, – užmerktomis akimis kalbėjo senolis, – štai tokia tikroji biologija.
– Taip, gyvybės raktas dar nesuvokiamas žemiečiams, – tokiu pat rimtu tonu pritarė Žvaigždys. Ar atsimeni, seneli, kad ir Izolda norėjo atgimti Žemėje? Ta sena ragana nenorėjo mūsų išleisti vienų.
Senolis šyptelėjo, paėmė berniuką už rankos:
– Kaip smagu, kad mes susitikome, tiek ilgai tavęs ieškojau.
– Aš tavęs laukiau seneli, norėjau kasdien skristi, juk toks buvo susitarimas – „susitiksime lėktuve“, aukštai virš Žemės, čia lengviau pažinti saviškius.
– Taip, mano berniuk, žemiška tribūna menka pagalbininkė sutikti artimą sielą.
– Čia, Žemėje mūsų kieme auga medis, kuris man primena tolimuosius namus. Aš suprantu šlamančių lapų kalbą – jie pasakoja, kas vyksta ten, toli.
Berniuko tėvelius nustebino sūnaus filosofija, apie medį jie dar nebuvo girdėję.
– O taip, medžiai atsiliepia į mūsų širdies dainą, jie dainuoja kartu, juk jų sėklos taip pat iš tolimųjų pasaulių, – tik ką susipažinę pakeleiviai kalbėjosi kaip pačiais artimiausiais giminystės saitais susaistyti žmonės.
Skrydis artėjo į pabaigą, lėktuvas nusileido ir Žvaigždys atsisveikino su seniu Žvaigždūnu:
– Iki greito pasimatymo, mano berniuk, – švelnios senolio rankos apglėbė berniuką.
– Iki pasimatymo seneli, aš lauksiu.
Atsisveikinęs su pakeleiviu, Žvaigždys pirmą kartą nepasakė – „ne jis“. Berniukas tarsi pasikeitė, jis visas spindėjo džiaugsmu.
Greitai prabėgo atostogų savaitė, šeima grįžo namo, įsisuko į kasdienybės rutiną.
Prabėgo metai, tėvai vėl pradėjo planuoti atostogų išvyką, bet Žvaigždys pasakė, kad jiems to daryti nebereikės, nuo šiol tai už juos padarys senelis. Tėvai nusistebėjo tokiu pareiškimu, bet nesipriešino, buvo įpratę prie sūnaus keistenybių.
Vieną dieną mama iš pašto dėžutės parsinešė laišką su jų pamėgtos kelionių agentūros antspaudu, kuriame buvo laiškas:
„.Maloniai laukiame jūsų mūsų oro kompanijos lėktuve. Kelionę ir bilietus į Australiją jums dovanoja KOMPANIJA BMV.“
– Tai senelis, tai senelis– vaikiškai džiūgaudamas šnibždėjo Žvaigždys. – Jis man sakė, kad gyvena Miunchene, dirba BMW kompanijoje.
Tėvas trumpam užsimerkė, pabandė suvaldyti užplūdusias mintis. Netoliese vyko naujo namo statybos, stiprus triukšmas sugrąžino vyrą į realybę. – „Nejaugi tikrai mūsų sūnus ateivis? Ir jis čia ne vienas?“ – keisčiausios mintys sukosi vyro galvoje…
– Visi mes ateiviai, tėveli, tik ne visi tai žinome, – atsiliepė Žvaigždys į neramias tėvo mintis…
Susitiksime lėktuve (novelė, fantastika)
autorius Diana Stungurienė