Idealizmas ar „gyvenimiška išmintis“
Kiekvienam iš mūsų ne kartą teko girdėti įvairiausių priekaištų ir perspėjimų prieš utopijas. Nuo vaikystės ir paauglystės kasdien klausėmės gyvenimiškų patarimų nesižavėti „tuščiu idealizmu“, o būti arčiau „praktiško gyvenimo“. Kai kurios jaunos širdys niekada nesutiko su „praktišku gyvenimu“, į kurį jas įkalbinėjo „gyvenimiškos patirties išminčiai“. Kitiems jaunuoliams atrodė, kad idealizmas, nuo kurio juos „saugoja“ vyresnieji, yra gyvybingesnis nei „praktiškas gyvenimas“ ir jį stengiamasi nuo jų nuslėpti.
Idealizmo ir „gyvenimiškos išminties“ susipriešinimas tapo ne vienos šeimos tragedija. Daugelio savižudybių priežastis ir yra tie patys neprotingi gyvenimiškų problemų sprendimai. Juk „gyvenimiškos patirties išminčiai“ laiku neapsaugojo jaunimo nuo baisaus paklydimo, atvedusio juos net į savižudybę.
Kada šie pasmerkti jaunuoliai klausdavo vyresniųjų, ar jų nupasakotame praktiniame gyvenime bus vykdomi Gėrio Įsakai? – vyresnieji mostelėdavo ranka šventvagiškai šnibždėdami – „viskas bus atleista“. Taip ir iškilo tarp šio „viskas bus atleista“ ir gyvenimo įsakų kažkoks neišsprendžiamas susipriešinimas.
„Gyvenimiškos patirties išminčiai“ buvo pasirengę pažadėti bet ką, kad tik apsaugotų jaunus žmones nuo idealizmo. Kai jaunystė panirdavo į įprastą mechaninį gyvenimą, net šventeivos džiaugsmingai pliaukšėdavo rankomis.
Tačiau susimąstykime, kas atvedė jaunimą į kovas kumščiais, į žirgų lenktynes, į ištvirkėliškus filmus? Ar ne tie patys „gyvenimiškos patirties išminčiai“, kurie giliai atsidusdami nuolat kartojo „neapgausi – neparduosi“, taip uoliai kurdami demoralizuojančias gyvenimo sąlygas. Kažkada buvo sakoma: „Šiandien – mažas kompromisas, rytoj – mažas kompromisas, o poryt – didelis niekšas“.
Taip mažiausiuose kompromisuose prieš šviesų idealizmą užsiteršė vaizduotė ir sąmonė. Aptemusi sąmonė ėmė šnibždėti apie Įsakų netinkamumą gyvenime. Būtent ši abejonių gyvatė nakties tamsoje pradėjo įtikinėti, kad Taika visame pasaulyje yra gryniausia utopija.
Šventa malda – Taika visame pasaulyje – įvairiomis kalbomis, įvairiose Žemės vietose kartojama ir bus kartojama visada. Nežinomi keliai, ir ne žmonėms spręsti, kaip, kur ir kada bus įgyvendintas idealizmas. Tačiau galutinis tikslas išlieka tas pats – Taika visame pasaulyje. Į šį tikslą ves visi idealizmo pasireiškimai, taip dažnai persekiojami gyvenimiškos patirties apraiškų.
Ateis diena, kai taip vadinamas idealizmas bus suprantamas ne tik kaip kažkas praktiškiausio, bet ir kaip vienintelis būdas išspręsti visas kasdienes – gyvenimiškas problemas. Tas pats idealizmas sukels troškulį sąžiningų ir neribotų žinių, kurios ir yra išsigelbėjimas. Idealizmas išsklaidys prietarus ir išankstinius nusistatymus, kurie taip įnirtingai naikina gyvenimiškus žmonijos siekius.
Taika visame pasaulyje nėra abstrakcija, ji priklauso nuo žmonijos geranoriškumo ir geros valios. Todėl bet koks įspėjimas išsaugoti visa, kas aukščiausia ir geriausia, yra būtent savalaikis ir trumpiausias kelias, kuriuo turi eiti žmonija.
Rerichas N., str. „Apie taiką visame pasaulyje“ (O mire vsiego mira);
1934 m. gruodžio 25 d.