Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų

Ir vėl prieš mane tuščias popieriaus lapas. Valanda-kita ir jis jau bus prirašytas, primargintas. Raktažodžiai virsta sakiniais, sakiniai tekstu. Jau dešimta savaitė keliuosi ir guluosi galvodama apie „namų darbus“. Dar viena pamoka, dar vienas dialogas su savimi. Koks vargas išjudinti pradėjusias rambėti smegenis; panašiai kaip sustingusį krakmolą! Chlorofilas? Augalai, žalia spalva – sukasi padrikos mintys galvoje. Angelas? Vėl mąstau padrikai, vaizdiniais – Angelų muziejus Šiauliuose ir jauniausias Lietuvoje muziejaus direktorius tautodailininkas Rytis. Kodėl jis nusprendė įkurti Angelų muziejų? Juk angelas – būtybė neapčiuopiama, o žmogus jį pavertė daiktu. Kartais kūryba virsta kančia: žirgas – nei jodinėjau, nei šalia stovėjau, bijau šio sutvėrimo, tik tiek ir galiu pasakyti.
„Aš esu“. O gal manęs ir nėra? Kartais jaučiu, kaip kūnas ir mintys nesutampa. Šnabždesys garsėja, kol iš burnos pasipila žodžiai. Klausausi, nejaugi, tai aš kalbu? Juk aš taip negalvoju, burna pati kalba, o aš tik klausausi. Kieno klausausi?
Kai buvau maža mergaitė, tėvai nuvedė mane į teatrą. Spektaklis buvo apie Raudonkepuraitę. Sėdėjome pirmoje eilėje. Vilkas buvo toks baisus, kad teko persėsti toliau nuo scenos. Dabar jau suprantu ir žinau, kad ne viskas tikra, kas gąsdina – tai pirmoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Visagalis mano gyvenime atsirado kartu su išlaisvėjusia Lietuva, būtent tada iš ateistų visi masiškai tapo krikščioniais. Mokiausi aštuntoje klasėje, visi stojome į komjaunimą. Tik vienas berniukas atsistojo ir pasakė „esu tikintis, vaikštau į bažnyčią ir į komjaunimą nestosiu“. Klasėje įsivyravo mirtina tyla, pajutome pagarbą klasiokui; auklėtoja „pasistengė“, kad jis nebesimokytų devintoje klasėje. Už atvirumą baudžiama – tai antroji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Smėlis, jūra – nuostabūs vaikystės prisiminimai. Vasaros stovykloje pajūryje užlipau ant stiklo, persipjoviau padą. Pionierių vadovė paėmė mane ant rankų ir nešė į med.punktą. Kelias buvo neartimas, keli kilometrai. Mačiau, kaip jai sunku, kaip ji skuba, mačiau baimę jos akyse. Paprašiau, kad sustotų: nueisiu pati, žaizda nėra tokia gili. Iki šiol matau jos pasikeitusį žvilgsnį ir iki šiolei jaučiu gėdą, kad leidausi nešama. Neužkrauti kitam savo naštos – tokia buvo trečioji mano atrasta gyvenimo tiesa.
Žiūronas su spalvotomis stiklo šukėmis – mylimiausias vaikystės žaislas. Ištisas valandas galėdavau stebėti, kaip spalvoti stiklo gabaliukai juda, kaip keičiasi ornamentas. Vienu atveju sukimas beveik nekeisdavo ornamento, o kartais vos pajudinus žiūroną ornamentas pakisdavo neatpažįstamai. Taip ir gyvenime – daug žingsnelių žengi, o rezultato jokio nesimato, ir staiga vienas gal net ne žingsnelis, o tik krustelėjimas ir „pasaulis pasikeičia“. Tik ar jis pasikeistų be tų ankstesnių žingsnelių? Kiekvienas žingsnis svarbus, ne tik paskutinis – tokia ketvirtoji gyvenimo tiesa.
Spazmas užspaudė smilkinius, spazmas susuko kaklą, suspazmavo kojos raumenis, sutraukė pėdą. Laikas atsipalaiduoti. Masažas atpalaiduoja pavargusį kūną, taip esame mokinami galvoti. O jei masažuotojas negeras žmogus, jei jo rankos ne gydo, o žudo? Iš kur man žinoti? Aklai pasitikėti ar rinkti rekomendacijas? Mano atrasta penktoji gyvenimo tiesa sako: tavo kūnas, pati juo ir rūpinkis, juk nieko artimesnio už jį neturi. Pinigų medis auga kvailių šalyje, o ten švelniais balseliais, meilikavimais, pataikavimais pasitiks lapė Alisa ir katinas Bazilijus. – Netikėk saldžiais žodžiais, po jais slepiasi apgaulė – tokia šeštoji atrasta gyvenimo tiesa. Kinta mentalitetas, kinta ir žodžio prasmė. Kad ir idiotai – laisvai šį žodį naudojame savo kasdienėje kalboje ir visai ne pagal prasmę. Vaivorykštė – kokia mintis pirmiausia sukirba galvoje? Keičiasi vertybės, žodžiai netenka pirmapradės prasmės, niekas nenori žinoti, kaip yra iš tikrųjų – tokia septintoji mano atrasta gyvenimo tiesa. Vaikštau po kiemą su vyšnios šakelėmis, ieškau vandens telkinio. Gamtos sukurta virgulė pajudėjo, čia kasime šulinį. Taip, vandens čia yra visada, nors aplink visi dejuoja, kad šuliniai išdžiūvę. Akmenys – amuletai. Kaip atrasti savąjį? Rubinas, turmalinas, krištolas, agatas? Pajusti akmens šilumą, o gal šaltį? Aštunta atrasta gyvenimo tiesa ta, kad žmogus yra nesibaigianti paslaptis, jo ryšys su gamta stebuklingai gyvas. Tobulybė nepasiekiama, visada yra kur tobulėti, juk pasaulis nuolat kinta, todėl tobulėjimas neturi pabaigos – tokia devintoji atrasta mano gyvenimo tiesa. Gyvenimas – tai teatras, dažnai kartojama frazė. Orchestras taip susiaurėjo, kad dažnai sunku atskirti – aktorius nuo žiūrovų. Visa išvien – kiekvienas esame ir aktorius, ir žiūrovas. Kiekvienas kuriame savo kaukes – kas turi jų tik vieną-kitą, o kas ir keliolika. Sakoma, kad Anapilin išeisime be kaukių, paliksime čia, kaip kad turtą paliekame. O jei viską paliksime čia, ką išsinešime į Dausas? Kas yra autentiška, o kas tik iliuzija, maja? Ar tai dešimtoji atrasta mano gyvenimo tiesa? O gal aš jos dar neatradau?

Dešimt mano atrastų gyvenimo tiesų (esė, maja, tiesa)
autorius Diana Stungurienė
studija Gin-Dia