Apie LABDARĄ
iš knygos J. BLAVATSKAJA. RAKTAS Į TEOSOFIJĄ
*
…daugelis visą gyvenimą dalina labdarą…
Teosofas:
Taip, dalina savo didžiulių turtų perteklines nuotrupas. Bet parodykite man tokį …, iš pačių didžiausių filantropų tarpo, kuris drebančiam ir mirštančiam iš bado vagiui, pavogusiam jo paltą, atiduotų dar ir savo apsiaustą; arba atsuktų savo dešinį skruostą tam, kuris jam sudavė į kairį, ir niekada nepagalvotų apie kerštą?
*
O ką, jūsų manymu, reikėtų daryti?
Teosofas:
Veikti individualiai, o ne masiškai – prisilaikant šiaurės budistų priesakų:
Niekada nedėk maisto į alkanojo burną svetima ranka.
Niekada neleisk tavo kaimyno šešėliui (trečiam asmeniui) atsistoti tarp tavęs ir tavo dosnumo objekto.
Neleisk saulei išdžiovinti ašaros anksčiau, nei tu ją nušluostysi.
Niekada neduok per savo tarnus pinigų vargstantiems ir maisto vienuoliui prie tavo durų, kad tavo pinigai nesumenkintų dėkingumo ir tavo maistas nevirstų tulžimi.
*
kaip tai galima įgyvendinti praktiškai?
Teosofas:
Teosofiškai gailestingumas suvokiamas kaip asmeninės pastangos kitų gerovei – asmeninis gailestingumas ir gerumas; asmeninis domėjimasis kenčiančių gerove; asmeninė užuojauta, dėmesingumas ir dalyvavimas, sprendžiant jų problemas ir poreikius.
Mes, teosofai, netikime pinigų dalinimu per kitus žmones ar organizacijas. Mes tikime, kad suteikiame tūkstantį kartų didesnę paramą ir efektyvumą už pinigus, kai užmezgamas asmeninis kontaktas ir pareiškiama asmeninė užuojauta tiems, kuriems to stinga.
Mes tikime dvasinio troškulio numalšinimu taip pat stipriai, jeigu ne stipriau, nei skrandžio užpildymu.