Spausdinti šį puslapį
Sekmadienis, 13 sausio 2013 11:27

Gyvoji Etika ir mokykla

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Gyvoji Etika ir mokykla

Tikrasis mokslas visada kviečia ir traukia

Be grožio suvokimo švietimas neįmanomas

Suteikite galimybę vaikams mąstyti!

Be bendradarbiavimo nebus kūrybos

Nebus tvirta valstybė ir sąjunga, kurią valdys sukriošęs egoizmas

Ne mosuotojai kumščiais, bet kūrėjai bus šalies pasididžiavimas

Neleiskite suakmenėti širdžiai, nes po to seks proto suakmenėjimas

Smegenų pervargimas galimas tik nuo nemąstymo

Purvas - ne skurdo, o nemokšiškumo požymis
Šiandien vis dažniau pasigirsta kalbos apie neišvengiamas reformas švietimo sistemoje. Niekas neprieštarauja, kad pakeitimai būtini, ir vis tik švietimo problemos stovi vietoje. Sąstingio kaltę bandoma suversti prastai ekonominei situacijai šalyje, taip pat jaunimo - pagrindinės darbo jėgos - nutekėjimui į Vakarus. Studijas aukštosiose bandoma padaryti mokamas ir mažiausiai dešimčiai metų į priekį jauną žmogų paversti skolininku valstybei arba tėvams. Lyg ir kalbama apie mokslą, o tikrovėje tik apie finansavimą, taip nieko ir nekeičiant pačioje mokymo sistemoje. Matyt, mažai dar neraštingų žmonių valstybėje, per mažai savižudybių ir nelaimių, kad vis dar žinias, intelektualią individualaus žmogaus nuosavybę (vienintelę tikrą ir vertą pagarbos) bandoma įsprausti į tokius siaurus piniginius rėmus. Vadinasi, visus problemų sprendimus paliekame pinigams, savanoriškai atiduodami jiems ir savo likimą. O tuo tarpu gyvenimas nestovi vietoje, auga dar viena neraštinga ir praradusi kultūros suvokimą karta.

Kodėl taip sunku padaryti reformą?

Nes aplink daug neigiančių, draudžiančių, prieštaraujančių, nieko nesiūlančių ir nedarančių žmonių. Tai patys didžiausi egoistai – nei patys valgo, nei kitiems leidžia. Neigėjas ne tik pasiruošęs ginti savo nemokšiškumą, jis svajoja įbauginti visą žmoniją, nes jis pats yra ne tik nemokša, bet ir bailys. Žmogus barstantis siaubą, iš tikrųjų, pats siaubingai bijo. Pasakykite vaikams, pagal kokį požymį atpažįstamas egoizmas. Vaikai turi suprasti, kad egoistas visų pirma neleidžia sau, o siekiantis visiems gėrio kūrėjas ieško galimybių ir siekia jas visas apjungti ir sutalpinti.

Švietimo reformą reikėtų pradėti nuo pradinių klasių; vėliau reforma plėstųsi, augtų ir apimtų visas mokymo sistemas – iki mokytojų, dėstytojų ir profesorių žinių patikrinimo. Būtina pastoviai tikrinti ir atnaujinti mokyklų programas, stiprinti žinių patikimumą, ištaisyti įsivėlusias programose klaidas. Priešingu atveju dar viena neišsimokslinusi karta atneš gėdą planetai.

Argi tam, kad išugdyti padorų žmogų reikalingi pinigai?

Juk pirmiausia reikalingi mokytojai, kurie kasdien savo pavyzdžiu mokytų gyventi. Mokytojas yra ne tik tas žmogus, kuris moko mokykloje. Kiekvienas suaugęs turėtų tapti mokytoju, nes vaikai visada stebi ir mokosi iš suaugusių, jie fiksuoja visų aplinkinių elgesį. Mokykloje mokytojas turėtų tapti vyresniuoju draugu ir patarėju, galinčiu nurodyti trumpiausią kelią į sėkmę, nes dažnai vaikai patys nesugeba atrasti save. Mokytojas turi padėti atskleisti vaiko gabumus, o tai leis teisingai nukreipti ir išugdyti būsimą darbuotoją. Jis mokys ne prievarta, o šypsena. Mokymosi procesas turi tapti pačiu maloniausiu užsiėmimu. Mokytojas kaip draugas turėtų padėti pasirinkti kryptį. Jokia prievarta negali būti naudojama mokykloje. Tik įtikinimas pavyzdžiais gali padėti neprarasti noro žinoti ir mokytis. Daugiau bandymų, daugiau pokalbių, kuries leis džiaugsmingai panaudoti savo jėgas. Mažieji myli „vyresniųjų“ darbus, todėl turėtų būti bendradarbiavimas tarp įvairaus amžiaus mokinių. Darbas „kaip suaugęs“ turi būti paskatinamas.

Tautos švietimas turi prasidėti nuo pradinio vaikų mokymo ir kaip galima ankstesnio amžiaus. Kuo anksčiau, tuo geriau. Patikėkite, smegenų pervargimas galimas tik nuo nejudrumo. Kiekviena motina, prisiartinusi prie vaiko lopšio, pasakys pirmą mokymo formulę – „tu viską gali“. Suvokimas „viską galiu“ – ne pasigyrimas, o tik galimybių suvokimas. Pats menkiausias gali suvokti Visatą, nes kiekvienas darbas atidaro užtvaras. Nereikalingi draudimai. Net tai, kas kenkia, neturėtų būti draudžiama. Daug geriau nukreipti dėmesį į kažką naudingesnio ir patrauklesnio. Geriausias auklėjimas bus tas, kuris trauks prie gėrio. Tvirtai atsiminkite, kad tikrasis mokslas visada kviečia ir traukia.

Būtina, kad ir šeimose būtų nors užuomazgos švietimo. Po septynerių metų jau daug kas prarasta. Paprastai trejų metų organizmas jau pilnai pasiruošęs priimti. Kai šeima nemoko švaros buityje, to gali išmokyti mokykla. Purvas – ne skurdo, o nemokšiškumo požymis. Švara gyvenime parodo ir širdies tyrumą. Kas nenorės, kad tauta būtų švari? Mokyklas reikia įrengti taip, kad jos gyvenime skleistų grožį. Kiekvienas dėstomas dalykas gali būti pateikiamas su meile. Kiekvienas daiktas turi skleisti laimingą gyvenimą. Kooperacija padės surasti kiekvienam reikmeniui formą. Kur vienas neįgali nuspręsti, ten padės bendruomenė. Ne mosuotojai kumščiais, bet kūrėjai bus šalies pasididžiavimas. Nereikia naikinti puikių kūrinių, prisidengiant vaiko nesuvokimu. Nemenkinkite vaikų.

Vedantysis jau pirmomis minutėmis turi atkreipti dėmesį ir nurodyti tolimus pasaulius. Jauna akis turi pajusti beribę erdvę. Būtent akys turi tai įprasti matyti. Prietarai įvaro žmones į siaubo kampą, todėl reikėtų sustiprinti gamtos mokslus, suvokus šio žodžio reikšmę. Biologija, astrofizika, chemija sudomins net pačius jauniausius. Tarp mokyklinių disciplinų turi atsirasti vietos astronomijai. Ji duos pasakojimo apie tolimus pasaulius pradžią. Taip mokyklos klasėje bus išgirstos pirmosios mintys apie gyvenimą tolimuosiuose pasauliuose. Erdvė atgis, astrochemija ir spinduliai pripildys suvokimą apie Visatos didingumą. Jaunos širdys pasijus ne skruzdėlėmis ant žemės žievės, bet atsakingomis už planetą dvasios nešėjomis. Mokykloms reikalingas išskirtinis dėmesys, nes juose įsitvirtina bendradarbiavimas. Be bendradarbiavimo nebus kūrybos, o jo vietą visada siekia užimti egoizmas. Nebus tvirta valstybė ir sąjunga, jei valdys sukriošęs egoizmas.

Žmonės studijuoja bičių, skruzdėlių, beždžionių gyvenimus; žmonės stebisi keliaujančiais paukščiais, jų orientacija, judėjimo tvarka ir grožiu. Ir vis tik nedaro atitinkamų išvadų savo gyvenimui pagerinti. Mokyklose kaip galima plačiau ir įdomiau turi būti dėstoma gamtos mokslų istorija. Augalų ir gyvūnų gyvenimo pavyzdžiais reikėtų leisti suprasti, kokias galimybes savyje turi užslėpęs žmogus. Jei, paliginus, gerokai paprastesni organizmai jaučia būties pagrindus, tai juo labiau žmogus turi pasistengi tai suvokti. Daugybė naudingų patarimų išreikšta aplinkoje. Per pačias pirmąsias pamokas mokinius reikia džiuginti gyvenimo stebuklais. Tegu jie supranta, kad žmogus gali skraidyti ir suprasti gyvūnų ir augalų kalbą – tai natūralu žmogaus prigimčiai. Reikėtų nagrinėti ir Subtilųjį Pasaulį, pripildytą subtiliųjų energijų. Tada pasaulis nebebus dalijamas į fizinį ir metafizinį, nes viskas egzistuoja, vadinasi, viskas jaučiama ir viską įmanoma pažinti – taip, pagaliau, žlugs prietarai. Suteikite vaikams galimybę mąstyti!

Nėra literatūros prieš nuosavybę. Tik vienetai nugalėjo gremėzdų, senienų drakoną, o daugelis vis dar svajoja ką nors įsigyti. Kaip klaidinga galvoti, kad vaikui reikia duoti jo daiktus. Vaikas lengvai suvokia, kad daiktai gali būti bendri. Teisingai nukreipta mokymo sistema gali padėti sunaikinti nuodingą nuosavybės kvėpavimą. Norint įrodyti nuosavybės neįstatymiškumą ir tuštumas, reikia labai tiksliai ir neiškraipytai parinkti istorinius palyginimus, ir biologinės smulkmenos turi būti parinktos labai griežtai. Materijos savybių įstatymas liudija, kad nuosavybė neatitinka žmogaus prigimties. Supraskite, kad reikia gilinti išsilaisvinimo pagrindus. Palyginimui pažvelkite į šulinį ir pastebėkite, kaip greit nepakankamai giliame šulinyje vandens paviršius pasidengia pelėsiu ir laukinės slyvos spygliuotomis šakomis apgaubia stovintį vandenį. Nuosavybė tik atima jėgas, ji nebeleidžia judėti, siekti, kurti. Gilinkite tai, kas pradėta.

Klaidinga manyti, kad mokytis reikia tik vaikystėje. Šis procesas turėtų tęstis visą gyvenimą. Mokyklinės žinios išauga tik į labai siaurą specializaciją, ypač madingą ir toleruojamą Vakaruose. Po mokyklos baigimo žmonės paprastai nustoja mokytis arba stengiasi įgyti žinias tik labai siauroje srityje, ištraukdami mažytį specialybės siūlelį, vietoj to, kad nuaustų ištisą žinių tinklą. Žinojimas – tai visapusiškas išsimokslinimas ir visų įmanomų galimybių įsisavinimas. Svajonė prieiti kalnų slėnį, kur įmanoma praplėsti žinias, ves į tikslą. Būtina prisiminti, kad žinių papildymas turi vykti be pertrūkių. Svarbiausia, išsaugokite siekį, kuris valdo visas pažinimo sistemas. Siekis – tai raktas nuo pilies. Gyvenimo tikslu turi tapti noras suvokti savo paskirtį Žemėje, pažinti kosminius dėsnius ir evoliucijos eigą. Juk žmogus pradeda vartoti alkoholį, narkotikus, vogti, meluoti, keršyti, kai nebemato tikslo gyventi, kai praranda gyvenimo džiaugsmą ir užmiršta amžinąsias vertybes. Šie patarimai turėtų pasiekti mokyklą, kad vaikai žinotų apie draugus, pasišventusius Pasaulio Bendruomenei.

Mokyklos turi tapti pilno suvokimo tvirtovėmis. Kiekviena mokykla, pradedant pradine, turi būti gyva grandimi viso gyvenimo mokymo sistemos grandinėje, iki pačios aukščiausios. Reikėtų kurti vietas, kur suaugę žmonės galėtų plėsti savo akiratį. Žinios turi būti papildomos visą gyvenimą. Būtina išmokyti pritaikyti žinias gyvenime, remiantis istorija ir filosofija. Mąstymo menas turi būti išvystytas kiekviename žmoguje, tik tada jis suvoks tobulėjimo džiaugsmą ir išmoks išnaudoti laisvalaikį.

Kiekviena mokykla turi tapti tikru lavinimosi susivienijimu. Mokyklose turėtų būti įsteigti muziejai, kurių kūrime galėtų dalyvauti patys mokiniai. Turėtų būti įkurtas kooperatyvas, kuriame būtų galima išmokti bendradarbiauti. Turėtų būti sudaryta galimybė kurti. Be grožio suvokimo neįmanomas švietimas. Savybės visiškai netinkančios bendruomenės sąvokos – nemokšiškumas, baimė, veidmainystė, savanaudiškumas, melas, savininkiškumas, girtuokliavimas, rūkymas ir piktžodžiavimas – turi palikti visuomenę. Atsisakymas šių savybių baisus tik prisidengusiam turtu miesčioniui. Kol sąmonė nepriima bendruomenės, kiekviena smulkmena atrodo neįveikiama. Tik iki trijų metų sąmonė laisvai gali įtalpinti bendruomenės suvokimą. Jei aiški ateitis, galima atsisakyti bet kokios silpnybės. Pagalvokite apie savo paskirtį ateityje ir dabarties baimės išnyks. Neleiskite suakmenėti širdžiai, nes po to seks proto suakmenėjimas. Pradžioje nustokite meluoti ir nebijokite kasdien mokytis.

Argi ne mokykla turėtų padėti vaikui viską suprasti. Argi ne mokykla gali padėti išsiugdyti tinkamas charakterio savybes – padorumą, sąžinę, tiesos suvokimą, bendradarbiavimą, savitarpio supratimą. Kai mokykla didžiausią dėmesį skirs individualybės vystymui, nebereikės bijoti, kad chemikas panaudos savo išradimą naikinimui, vairuotojas susigundys neteisėtu kontrabandos gabenimu, o buhalteris sieks užvaldyti svetimą turtą.

Niekas nedrįsta prieštarauti mokyklai, bet mažai kas galvoja apie jos gerovę. Mokyklinės programos neperžiūrimos ištisus metus, tuo tarpu atradimai skuba. Nauji duomenys ateina iš visur: iš oro erdvės, iš vandenynų gelmių, ir kalnų lobiai pasakoja apie save nuostabius žinias. Reikia skubėti, kitaip dabartinę tariamą istoriją pakeis archeologiniai kasinėjimai. Naujose mokyklose reikia panaikinti draudimus, kurie trukdo pamatyti tikrovę, o ji yra nuostabi, jei teisingai parodyta. Platus protinių pažinimų laukas!

Mokyklose turi būti mokoma pagarbos tariamam žodžiui. Juk ir papūgos gali beprasmiškai siųsti į erdvę žodžius, dažnai turinčius gilią prasmę. Žmonės turi suprasti, kad kiekvienas žodis kaip lekianti į taikinį strėlė neša mintį. Jei mintis iškreipta, tai žodis miręs, jis nepasieks tikslo. Tikrosios žodžių prasmės praradimas veda į sulaukėjimą. Kaip smėlį žmonės žarsto minčių perlus. Atėjo laikas pakeisti daugumą nuostatų – žodžiai turi teisingai išreikšti mintį. Būtina išnaikinti melą, grubumą ir pajuoką. Išdavystė net užuomazgoje neturi būti leidžiama. Jei mokyklos gyvenime atsiras išdavystė, tai pats griežčiausias pasmerkimas leis sunaikinti tokią beprotystę.

Mokykla ne tik turi mokyti mylėti knygą, bet ir išmokyti ją skaityti, o tai nelengva. Reikia išmokti susikaupti, kad suprastum, kas parašyta. Skaito ne akys, o smegenys ir širdis. Knyga nesusilaukia reikiamos pagarbos daugelyje namų. Bendruomenės tikslas – padaryti knygą namų draugu. Kooperatyvas visų pirma turi turėti plataus pasirinkimo knygų lentyną. Knygos papasakos apie tėvynės turtus ir jos ryšį su pasauliu, parodyti bus didvyriai, kūrėjai ir darbuotojai. Taip įsitvirtins garbės, pareigos savo artimui, gailestingumo sąvokos. Knygose užfiksuota daugybė pavyzdžių, kviečiančių pažinti ir atrasti. Kooperatyvas – ne prekystalis, o kultūrinė įstaiga. Galbūt, čia ir vyksta prekyba, bet pagrindas turi būti švietėjiškas. Tik tokiu keliu galima kooperaciją prijungti prie naujo gyvenimo. Nelengvas toks susibūrimas, nes žmonės įpratę prekybą sujungti su nauda. Tokį paklydimą sunku išgyvendinti. Mokyklose būtina neatidėliojant išaiškinti sveikų mainų esmę. Užmokestis nėra nauda. Mokestis už darbą nėra nusikaltimas. Tikrovėje tik darbas yra vienintelė teisinga vertybė. Taip galima be sukrėtimų ir nesigėdinant viską išaiškinti vardan Švietimo ir Taikos.

Stebėkite, kad mokslas būtų tikslingas. Sudarykite sąlygas greičiau einantiems. Jei greitaeigis laivas turi nuleisti bures, kad išsilaikytų bendroje eilėje, ar tai nebus galimybių nužudymas. Visada išsaugokite galimybes atsakingam sprendimui. Nuo pirmų metų mokykloje lėtas žingsnis te nebus stabdis greitaeigiui. Mokytojas turėtų atrasti greit žengiančius. Nereikia jų girti, tik išvalyti jiems kelius. Reikėtų rengti tarpinius kursus, kurių metu būtų lengviau įsibėgėti. Neslėpkite nuo jų sunkumų. Kai kurioms sąmonėms žygdarbio atlikimas jau yra šviesa ir džiaugsmas. Nuo mokytojo priklauso greitas vaiko mąstymo krypties nustatymas, o neteisingas nukreipimas yra sunkus nusikaltimas. Taip galima prarasti geriausius darbuotojus.

Kiekviena nejudri programa yra lavonas, kuris neįmanomas šviesioje ateityje. Kuo greičiau reikia tai išjudinti, visų pirma patikrinus mokytojo žinias. Sudarykite mokytojui geriausias sąlygas, kad galėtume reikalauti atsakomybės už būsimų bendruomenės darbuotojų sąmonę. Neįmanoma, kad ateities mokyklos primintų galvijų fermas, kur naikinami nauji pasiekimai. Fanatizmas, žiaurumas, nuožmumas ir draudimai pakeičiami galimybėmis. Mokinkite amatų, suteikite pasirinkimo laisvę ir reikalaukite kokybiško darbo. Kiekvienas mokytojas privalo suvokti kokybės reikšmę. Mokykla išmokys gerbti naudingus atradimus, bet apsaugos nuo mašinų vergystės. Bet kokia vergystė bus sunaikinta, kaip tamsos išraiška.

Ir dar, kvaila manyti, kad prakaitavimas – tik fizinis reiškinys. Kai vyksta mąstymo procesas, išsiskiria emanacijos, jos naudingos tuo, kad užpildo erdvę. Jei kūno prakaitas gerina žemę, tai dvasios emanacijos, saulės spindulių pagalba, chemiškai pasikeisdamos atstato praną (saulės energija, išsiliejusi supančioje mus atmosferoje). Darbas – tai Šviesos vainikas. Reikėtų, kad besimokantys atsimintų, kad darbo paskirtis yra kurti pasaulį, o darbo pasekmė ir rezultatas – sąmonės tvirtumas. Ypatingai reikėtų pabrėžti darbinę atmosferą.

Naujos gyvenimo formos reikalauja išbandymų, tik nereikia iš anksto paskelbtų išbandymų ir numatomų jiems laikotarpių. Tokios paviršutinės žinios ir veidmainiški pavedimai ne greitina, o stabdo tobulėjimą. Neužfiksuota, kad nors vienas mokslininkas iškiltų tokiomis sąlygomis. Bendruomenę kurkite kaip Grožio ir Žinių namus. Jokių tariamų sąlygų čia nebus. Visi sieks žinių ir norės jas išreikšti. Tik nenuilstantis žinių troškimas ir pilnavertis darbas padės sulaikyti norą atsisukti į tamsą. Pasaulis laukia norinčių keisti seną gyvenimą. Nieko nėra blogiau, kaip atsinešti su savim sausuolius. Jie atima džiaugsmą.

Mokyklos turėtų būti statomos atskirai nuo gyvenamųjų namų, kad jų buitis neliestų pastato, kuriame kuriama žmonijos ateitis. Tikrieji ateities kūrėjai netausoja savo gyvenimo, tuo jie patvirtina gyvenimo nenutrūkstamumą. Bendruomenei turi rūpėti sąmonės kokybė. Prisieina kartoti apie sąmoningumą, nes žmonės neįpratę jo fiksuoti. Sentimentai dažnai priimami už užuojautą, pyktis už nepasitenkinimą, ir savisauga už didvyriškumą. Būtina suprasti, kaip atsakingai reikia keisti savo pažiūras ne tik mąstyme, bet ir veiksmuose.

АЙ. Община 47, 102, 103, 104,105, 106, 107, 108, 109, 110, 114, 115,
117, 118, 131, 157,178, 207, 229, 243, 252, 271

Skaityti 3189 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 16:54

Susiję įrašai (pagal žymę)