Jūs esate čia:Valstybė»Švietimas»Papročiai ir tradicijos
Trečiadienis, 13 vasario 2013 16:01

Papročiai ir tradicijos

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Papročiai ir tradicijos

Herodotas savo veikale „Istorija“ rašė: „Jei kas nors leistų žmonėms iš visų papročių išsirinkti geriausius ir gražiausius, tai kiekvienas, susipažinęs su jais, pasirinktų savuosius“.

Žmogaus gyvenimas yra tampriai susiję su aplinka, kurioje jis gyvena: supanti gamta, klimatas stipriai įtakoja žmogaus elgseną ir ją formuoja. Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi ritmą, kurį apsprendžia gamtos ritmas: susipynę gamtos ir darbo ritmai tampa to krašto, šalies tradicijomis. Žodis „tradicija“ yra kilęs iš lotyniško žodžio traditio ir reiškia perdavimą, pasakojimą.

Keičiantis supančiai aplinkai, gyvenimo sąlygoms papročiai dažnai praranda savo pirminę prasmę ir tampa apeigomis, kurios, kaip papročiai, toliau perduodami iš kartos į kartą. Įtakojama atėjūnų tauta visai gali pamesti papročius ir tradicijas. Aklas, tuščiais apeigų kartojimas taip pat silpnina tautą ir naikina jos gyvybingumą: iš primirštų tradicijų lieka tik simbolinės apeigos: skambūs žodžiai, aprėdai, gestai.

Norint atgaivinti tautą, būtina atstatyti prarastą tradicijų prasmę, apvalant jas nuo įvairiausių religijų įtakos ir kitų tautų prisimaišiusių papročių. Tai padaryti yra lengviausia remiantis Gamtos Ritmu, kuris nekinta, turi kertinius taškus ir periodus. Vadinasi, tradicijos turi „būti“ suderintos su Saulės ritmu. Tradicijos negali būti sukurtos dirbtinai, jos gimsta iš tautos, jos gyvenimo būdo ir tik vėliau įstatymas turi prisiderinti. Konstitucija turėtų būti sudaroma, pasikliaujant tautos mąstysenos ypatumais; jei įstatymas yra dažnai pažeidinėjamas, jis neatitinka tautos mąstymo. Kiekviena kultūringa tauta stengiasi išsaugoti savo tradicijas.

Tradicinėse šventėse nėra žiūrovų, yra tik dalyviai. Kai šventėje dalyvauja masės, tai ne vidinio poreikio iššaukta šventė – ji sukurta dirbtinai ir turi užslėptus egoistinius ketinimus. Šventės turi tapti gyvenimo dalimi, jos turi kelti žmonių dvasingumą.

Trumpai: Žodis „kalendorius“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio calendarium –„skolų knygelė“. Senovės Romoje skolininkams kalendos, tai yra pirmosios mėnesio dienos, reiškė ne tik mėnesio pradžią, kuri maždaug sutampa su jauno mėnulio pasirodymu, bet ir procentų mokėjimo terminą.

Nuo XIIIa. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vartojamas Julijaus kalendorius. Nuo 1586 m. Lietuvoje naudojamas Grigaliaus kalendorius. Kalendorių kaita turėjo nemažą įtaką kalendoriniams papročiams, kai kurios šventės pametė tikrąją savo datą ir prarado aktualumą. Senieji lietuvių kalendoriniai papročiai susiformavo dar pagonybės laikais, po krikščionybės įvedimo 1387 m. (Žemaitijoje 1413 m.) šventes nustatinėjo bažnyčia.

P.S. Rugpjūčio 24 d. – Šv. Baltramiejaus diena: išskrenda gandras ir išsineša pavakarius. Baigiasi šiltos vasaros dienos.

Dok. filmas „Gandro pavakariai“. 

Skaityti 2469 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 15:40

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 21st. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©