Jūs esate čia:Valstybė»Švietimas»Mokytojo autoritetas
Sekmadienis, 13 sausio 2013 12:20

Mokytojo autoritetas

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(2 balsai)

Mokytojo autoritetas visuomenėje ir realybėje. Mok. P.Pakštis

Vienas iš svarbiųjų idealaus mokytojo-auklėtojo būtinų asmens privalumų yra autoritetas. Kaip yra būtinas geras nusimanymas dėstomuosiuose dalykuose, turėjimas pakankamai metodinių bei psichologinių žinių ir sugebėjimas jas panaudoti praktikoje, o taip pat pažinimas mokinių socialinio gyvenimo sąlygų ir kita, taip lygiai būtinas ir geras autoritetas. Mokytojo-auklėtojo darbas yra kūrybinis darbas, o pats mokytojas – kūrėjas. Kurti dvasines vertybes ar formuoti jaunas asmenybes gali tiktai kūrėjas, atseit, autoritetas.

Jau sena žmonijos išmintis sako, kad žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia. Kiekvienas patyręs pedagogas gerai žino, kad joks mokymo bei auklėjimo darbas be tinkamo autoriteto sunkiai įmanomas ir mažai vaisingas.

Šis klausimas mūs pedagoginėje ir šiaip spaudoje kartas nuo karto vienokia ar kitokia forma paliečiamas, tačiau, atsižvelgiant į jo svarbą bei aktualumą, nereiktų pasišykštėti ir daugiau vietos. Tuo labiau, kad pastaruoju metu mokytojas neapsiriboja mokyklos sienomis, o dirba kultūrinį, visuomeninį bei tautinį darbą. Antai, vieno miesto mokytojai šiam klausimui apsvarstyti buvo paskyrę net keletą sueigų ir jį visapusiškai sprendė. Nemaža buvo suminėta aplinkybių, dėl kurių mokytojo-auklėtojo autoritetas smunka, o taip pat patiekta konkrečių receptų jam kelti ir išsilaikyti reikalingoj aukštumoj. Jei šis klausimas sujudino miesto mokytojus, kurie, įsilieję miesto inteligentų jūron, gali likti dažnai ir nepastebėti, o be to, dirbdami skirtingose sąlygose, maža turėti reikalų su visuomene, tai tuo labiau juo reiktų susirūpinti provincijos mokytojams, nes pastarieji savo apylinkėse yra vieninteliai šviesos žibintai ir į juos atkreipta šimtai akių. Kaimo bei bažnytkaimio mokytojas yra apylinkės švietėjas, auklėtojas, patarėjas ir vadas, nes jam pakeisti šiuo tarpu kaime trūksta inteligentinių pajėgų. Jei kas manytų, kad mokytojas gali apsiriboti mokyklos sienomis ir už jų nieko daugiau nebematyti, tai skaudžiai klystų, nes mokytojo-auklėtojo pilna žodžio prasme darbas jokiu būdu negali baigtis mokyklos sienose: jo budri akis turi sekti išėjusių iš mokyklos jaunuolių gyvenimo žygius ir reikale jiems padėti, kad neiškryptų iš nurodyto kelio vėžių. Šiuo atveju mokytojas savo autoritetu labai daug gali patarnauti besiformuojančioms asmenybėms audringame gyvenimo sūkuryje. Kalbėdamas apie mokytojo darbą už mokyklos sienų, anaiptol nenorėjau pabrėžti, jog mokytojui dera ir privalu apsikrauti pareigomis organizacijose.

Be mokyklos bei pomokyklinio amžiaus jaunuomenės auklėjimo mokytojas turi šviesti ir auklėti likusią apylinkės visuomenės dalį; jis turi gyvu pavyzdžiu bei autoritetu šviesti jiems gyvenimo kelią, padėti kovoje su pražūtingais papročiais bei ydomis ir sudaryti sąlygas šviestis ir kultūrėti. Ne paslaptis, kad mūs kaime dar bujoja aibės blogybių: nuodijimasis visokių rūšių alkoholio nuodais, kortavimas iš sunkiai uždirbamų centų ir litų, peštynės ir t. t., o valdžios organų vedama kova su tomis blogybėmis toli gražu nepakankama, šios ir kitos blogybės neturėtų likti mokytojo nepastebėtos, nes jos ardo bei silpnina medžiaginį ir dvasinį gyventojų pajėgumą, didina psichinių invalidų kadrus ir t. t. Kova nelengva ir dažniausia nemaloni, tačiau būtina. Darant daugybę žygių krašto kultūrai kelti ir tam išleidžiant stambias pinigų sumas, užleisti minėtą sritį būtų neišmintinga. Todėl ir čia mokytojas turi būti pirmasai su savo autoritetu. Gal tūlas pagalvos, jog kovoti su apylinkės gyventojų neigiamybėmis ne mokytojo reikalas, o tam tikrų valdžios organų, ir kišimasis į tuos reikalus galįs sugriauti gerą mokytojo autoritetą. Tiesa, ta kova turi būti vedama atsargiai ir pedagogiškai, nes mažiausias neatsargumas arba mokytojo netaktas viską priešingai nulems. Mokytojas, ilgesnį laiką dirbęs vienoje apylinkėje ir glaudžiai susigyvenęs su apylinkės gyventojais bei turėdamas jųjų pasitikėjimą, patiria, kokios didelės įtakos jo autoritetas turi aplinkos gyvenimui.

Bent šiuo metu tolimuose užkampiuose, ypač skurdžiuose rajonuose, yra daug sričių, kur mokytojo autoritetas gali pasireikšti. Juk šiandien kaime ar bažnytkaimyje mokytojas, be savo tiesioginio mokymo bei auklėjimo darbo, dažniausia atlieka juristo, agronomo, gydytojo ir kitų profesijų žmonių patarnavimus, žinoma, kiek jis sugeba. Atrodytų, jog bent šiuo atveju mokytojas galėtų išvengti to darbo, bet praktikoje taip nėra ir negalima to išvengti, nes be mokytojo kaime daugiau sugebančių žmonių nėra. Be to, kad ir mažiausias patarnavimas veltui kaimo žmogeliui neteikiamas, o mokytojas tą atlieka vien žmoniškumo jausmo liepiamas. Taigi, bent šiandien mokytojas rimčiausias tarpininkas tarp vyriausybės ir visuomenės; jis, turėdamas glaudžių ryšių su visuomene, gyvu žodžiu ir savo autoritetu pasiekia tų vaisių* kurių nei per spaudą nei kitomis priemonėmis negali pasiekti. Mūsų kaimietis yra perdaug konservatyvus, visus kultūros laimėjimus priima su didžiausiu atsargumu, į jam peršamas moderniško gyvenimo naujoves žiūri skeptiškai. Todėl ir čia mokytojo autoritetas bei įtaka neišvengiama, nes jo gyvas žodis, paaiškinimas visiškai išsklaido abejones ir nepasitikėjimą. Niekas kitas be mokytojo ligi šiol nesugebėjo taip arti prieiti prie mūs kaimiečių ir iš arti stebėti bei skaityti iš jų sielos gelmių plaukiančius troškimus. Kaimietis paliks atviras ir nuoširdus tik tam, kam jis pasitiki ir ką jis gerbia iš širdies, o ne iš baimės. Visai natūralu, jei kaimietis pasitiki mokytoju, atiduodamas j jo rankas brangiausią turtą – vaikučių auklėjimą, taip lygiai jis pasitiki tuo pačiu mokytoju ir kitais atvejais ir lieka jam atviras bei nuoširdus.

Bet, deja, šiandien mokytojas, kuris arčiausiai pažįsta mūs kaimo gyvenimo sąlygas bei jų gyventojų, dvasios reikalavimus, lieka tik pasyvus stebėtojas ir įrankis, už kurį kalba ir veikia asmenys, mažiausią supratimą turį apie kaimo gyventojų medžiaginį bei dvasinį gyvenimą, Neretai tokie asmenys, perskrodę mūs provinciją automobiliu 100 km. greičiu per val. ir nepastebėjo šimtų susmegusių į žemę dūminių, su pašiurusiais stogais lūšnelių bei tų išblyškusių veidelių, spoksančių pro mažus aprūkusius langučius, dedasi tikraisiais kaimo gyvenimo žinovais ir drįsta ginčytis, jog socijalinio klausimo mūs kaime nesą, o vien tik gerbūvis, pažanga ir kultūra. Save apgaudinėti ir žaisti perdėtu optimizmu mes galime ir mokame, tačiau tuomi kaimo gerbūvio bei pažangos ne tik nekeliame, bet didiname prarają tarp šviesuomenės ir kaimo. Netikiu, kad atsirastų tokių, kurie neigtų per keliolika nepriklausomo gyvenimo metų mūs kaimo padarytą pažangą įvairiose gyvenimo srityse, ir kad daroma dar daugiau žygių tam gerbūviui bei kultūrai kelti, tačiau abejoju nuoširdžiu patarnavimu kaimo progresui ir tų, kurie drįsta viešai paneigti bei užginčyti keltinų klausimų ir užleistų gyvenimo sričių aktualumą ir svarbą. Ir čia mokytojas privalo tarti savo galutinį žodį, ir juo reiktų pasitikėti lygiai taip, kaip pasitikima pavedant jam sunkiausią ir atsakingiausią jaunosios kartos mokymo ir auklėjimo darbą. Savęs kritikos, sveikų minčių ir rimtų sumanymų nereiktų vengti, nes tai daroma tautos ir valstybės labui, o ne kam kitam.

Norėčiau dar keletą žodžių tarti dėl mokytojo traktavimo tikrovėje. Reiktų rimčiau susirūpinti, kad mokytojo autoritetas ir įtaka visuomenėje nesilpnėtų, o dar daugiau kiltų, nes keičiantis gyvenimo formoms ir didėjant reikalavimams, autoritetingas tarpininkas tarp vyriausybės bei visuomenės būtinas. Reiktų skubiai šalinti iš viešojo gyvenimo visa tai, kas alina mokytojo medžiaginį ir dvasinį atsparumą bei verčia jį nusivylus užsidaryti savyje. Jei jau mokytojas, apatijos paimtas, nutils ir apsiribos keturiomis sienomis, vykdydamas grynai formalinius direktyvus, tai viso krašto kultūriniam bei tautiniam darbui bus suduotas skaudžiausias smūgis. O pastaruoju metu, ilgai liūliuotas įvairiomis progomis tuščių žodžių panegirikomis, mokytojas rimtai susimąstė ir suabejojo tuo nuoširdumu, kuriuo jo darbas vertinamas ir apmokamas. Be to, jei mokytojas gauna per. mėn. 160 — 200 litų atlyginimo, jis turi dar priklausyti nuo visokių vėjų, kurių dėka neretai įnešama į mokytojų tarpą antagonizmo, ir jie be rimto pagrindo kilnojami. Mokytojas yra kūrėjas, o ne amatininkas – manekenas. Kurti dvasines vertybes ir formuoti jaunas sielas bei asmenybes gali ir privalo tik tauri, savarankiška asmenybė. Tauta iš mokytojo reikalauja, kad jis išugdytų taurias, ryžtingas, su tvirtu ir pastoviu charakteriu asmenybes, o ne bailius kiškius, kurie kiekvienu sunkesniu momentu lengvai išsižadėtų savo tautos, valstybės, idealų ir įsitikinimų ir nueitų svetimiems bernauti. Tokių pavyzdžių prieš akis mes turime begalybę ir jais mes operuojame, tačiau mums reikia priešingų, kilnesnių.

Tiesa, būsime neteisūs, skųsdamiesi, jog aukščiau minėtam opiam reikalui tvarkyti nieko nedaroma. Pastaruoju metu paruoštas mokytojams atlyginti įstatymo projektas, kuris numato naujų kategorijų, tačiau apie jo realią naudą mokytojui dar anksti kalbėti bei juo džiaugtis. Mokytojo darbas tautos auklėjimo ir švietimo srityje turėtų būti nuoširdžiau vertinamas bei realiau traktuojamas, o jam už tą sunkų ir atsakingą darbą turėtų būti skiriama tikra duoklė.

Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“,
septintieji metai, Nr.18 (328) 1937 m. , gegužės 16 d., p.406–407

Skaityti 4237 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 18:39
Daugiau šioje kategorijoje: « Mokslas Rudens lygiadienis »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Monday the 17th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©