Jūs esate čia:Valstybė»Švietimas»Mokytojavimas
Sekmadienis, 13 sausio 2013 11:37

Mokytojavimas

Parašė  N.Rerichas
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Nikolajus Konstantinovičius Rerichas (1874-1947)Mokytojavimas. Bendruomenę kurkite kaip Grožio ir Žinių namus.

1933 m. kovo mėnesį Čikagoje leidžiamame leidinyje „Literatūros apžvalga“ straipsnyje „Mokytojų kova už mokyklą“ tarp daugybės informacijos pateikiami pritrenkiantys faktai: „Švietimas turi būti susilpnintas – taip skelbia ekonomistų įsakas... Kur gi bus nauda nacijai, jei mes rūpinsimės tik pramoninėmis korporacijomis ir užleisime vaikų švietimą Amerikoje?“

Straipsnyje „Žmogiškoji teisė prieš piniginę teisę“ rašoma, kad tai, kas anksčiau buvo vadinama depresija, dabar virto „bankininkų panika“.

Kitame to paties leidinio straipsnyje papildoma: „Pastoviai reikia priminti ir pakartoti senas tiesas: Švietimas yra būtinybė, o ne prabanga, nes vaiko augimo negalima atidėti arba sustabdyti ekonominių sunkumų periodui. Ir jei valstybė nori turėti įstaigas, atitinkančias valstybės poreikius, ji turi elgtis išmintingai ir nesilpninti žmogiškumo pagrindo“.

Atrodytų, kad daugelis šalių yra nusprendusios nebesirūpinti savo ateitimi ir sunaikinti švietimo pagrindus. Mokytojai yra pastoviai žeminami, o jų atlyginimai mažinami – visa tai kelia įtampą tarp mokytojų. Keista matyti, kad lėšų apkarpymai pirmiausia paliečia švietimo, menų ir kultūros įstaigas. Atrodytų, kad tai nėra gyvenimiškai svarbios sritys – tarsi tai, iš tikrųjų, būtų prabanga, o ne kasdienė būtinybė; o juk, iš tiesų, be švietimo ir kultūros visos kitos ministerijos ir departamentai išvis neegzistuotų. Žmonės nedrįsta užsiminti apie lėšų apkarpymą kitose srityse, bet siūlyti sumažinti menką mokytojo atlygį tapo kaip ir visuotinai priimtinu faktoriumi. Mokytojas, paprastai neturintis jokių santaupų, turi sugebėti išgyventi kažkokio tai stebuklo pagalba, ir tuo pačiu metu jis turi išlikti geranoriškas, susivaldęs ir viskuo patenkintas – žodžiu toks, kokiu jį nori matyti visuomenė. Įkalintas buitinių sunkumų gniaužtuose jis turi išsaugoti gerumo kaukę ir išminčiaus šypseną, kai tuo pačiu momentu jo šeima, galbūt, nežino, kaip apmokėti susikaupusias sąskaitas. Kodėl būtent iš pedagogų reikalaujamas toks pilietinis didvyriškumas? Valstybė, siekianti teisingo buitinių problemų sprendimo, negali ignoruoti mokytojų, nes tokiu būdu valstybė ignoruoja jaunimą.

Žinoma, kad pasinėręs į mokymo programas, mokytojas neturi laiko protestuoti ir kovoti už savo teises. Bet juk žmonės nori, kad pedagogai ne tik gerai perteiktų savo žinias, bet ir jas visada atnaujintų; taip pat jie nori, kad pedagogas būtų vaikų mylimas ir gerbiamas. O meilė neatskiriama nuo pagarbos, todėl valstybė privalo sudaryti ypač gerbtinas sąlygas pedagogams. Negalima jų skirstyti į aukštesnius ir žemesnius, nes mokslo sintezė turi būti visur aukšta, o siekimas šviežiausių žinių reikalauja daug laiko ir susikaupimo.

Pedagogas neabejotinai yra kuriančios valstybės draugas. Juk mokytojas yra tas žmogus, kuris pastoviai stengiasi išugdyti žmogiškąsias savybes – orumą, savigarbą, padorumą; kas gi, jei ne mokytojas, papasakos jaunajai kartai apie grožį, kūrybą ir didvyriškumą; kas mokys pažinti pasaulį? Iš tiesų, iš mokytojų mes reikalaujame pačių tauriausių savybių; mes reikalaujame aukščiausios žinių kokybės, nenutrūkstančios veiklos, pastovaus atsinaujinimo, ir tuo pačiu metu nesirūpiname, kad šie reikalavimai būtų pakankamai aprūpinti. Mokytojo vardas garbingas, bet ir jo našta sunki: reikia išlaikyti didžiulę įtampą ir ramybę, pastoviai perteikti žinojimo džiaugsmą jaunimui, kuris žengia į gyvenimą pilnas šviesių siekių ir aukštų idėjų.

Mokytojo sąvoka išlieka ilgam, net baigus mokyklą. Kaip džiugu, jei visą gyvenimą mes galime išsaugoti meilę ir pagarbą mūsų pirmiesiems mokytojams-vedliams. Jei suaugusieji, buvę vakarykščiai mokiniai, suprastų, kad jų mylimi mokytojai nepelnytai kentė nepriteklių ir įvairius sunkumus, jų širdyse prabustų prisnūdę meilės ir draugiškumo jausmai, kuriuos įtvirtino mokykla. Norint, kad visuomenė įgautų teisingus kultūros pagrindus, reikia rūpintis švietimo sistema kaip pačia švenčiausia ir tauriausia misija.

Jei ramiais ir sočiais valstybės gyvavimo metais pedagogų buities gerėjimas yra normalus procesas, tai materialinių ir dvasinių krizių metu švietimo darbuotojus reikia saugoti ir apsaugoti ypatingai. Švietimo pagrindų apsaugojimas turi būti vienu pirmųjų Kultūros Lygos uždavinių. Be dėmesio švietimui Kultūros Lygos veikla tampa yra kaip ir betikslė. Apsijungti galima vardan Žinių, Grožio ir nuoširdaus bendradarbiavimo. Todėl kiekvienas Kultūros Lygos darbuotojas savo veiklos rate privalo išskirtinį dėmesį sutelkti švietimui. Nesiteisinkime, kad švietimas vis tik egzistuoja ir mokytojai kažkaip išgyvena – šito maža. Kiekvienoje pažangioje valstybėje švietimas turi klestėti, o mokytojai turi būti pilnai aprūpinti materialiai. Jei kiekvienas pagal savo galimybes parems švietimą, tai užtikrinu Jus, daug gero bus padaryta vardan tikro valstybingumo.

Gėda valstybei, kurioje skursta mokytojai. Gėda tiems, kurie žino, kad jų vaikus moko vargstantis mokytojas. Tai ne tik gėda tautai, nesirūpinančiai savo ateities kartų mokytojais, bet tai parodo ir žemą tos šalies kultūrinį lygį. Ar galima atiduoti mokyti savo vaikus prislėgtam žmogui? Ar gi galima pamiršti, kokius spindulius skleidžia vargas? Ar galima mokytojavimą laikyti menkaverčiu užsiėmimu? Ar gali dvasiškai prašviesėti vaikas, jei mokykla bus ta vieta, kur jis žeminamas ir skriaudžiamas? Ar gi galima sukurti ką nors nauja, kai aplink griežia dantimis? Ar gi gali užsidegti širdis troškimais, kai dvasia prislopinta?

Taip sakau, ir tai kartoju, kad tauta, pamiršusi mokytoją, užmiršo savo ateitį. Nepraleiskime džiaugsmingos ateities kūrimo akimirkos ir pasirūpinkime, kad kuriant prioritetus mokytojas taptų pačiu vertingiausiu valstybės asmeniu. Ateina laikas, kai dvasia turi įgauti tikrąjį žinojimą.

Bet koks Gelbėtojo, Mokytojo ar Didvyrio sumenkinimas veda į sulaukėjimą ir paskandina chaose. Chaosas visai šalia, kad jį pajusti, nereikia perplaukti vandenyno. Sunku išaiškinti, kad sulaukėjimas prasideda nuo smulkmenų. Kai pamintas iškilmingumas, išbarstyti žinojimo ir nuoširdumo perlai, kas belieka? Galima prisiminti, kaip buvo pasityčiota iš Kristaus Aukos. Ar gi po to pasaulis dar labiau nesulaukėjo? Galima stebėti visuotiną menkėjimą – ir tai labai baisu.

O Jėga artinasi – ir tai sveikintina, kad tik nesunaikintų jos visuotinis irimo procesas. Nepamirškime to Didžiosiomis Dienomis!

Galima įsivaizduoti, koks gražus gali būti žmonių bendravimas, kai jų širdys pripildytos svajų. Nesakysiu – negalima ar neįmanoma. Jėga sustiprina, o Šviesa – prašviesina. Kad tik suprastume, kas yra Šviesa ir Jėga? Jau juokiasi tas, pasislėpęs tamsoje. Kas gali būti baisiau už kvatojimą tamsoje! Bet Šviesa bus su tuo, kas jos siekia!

Н. Рерих. Учительство.
Гималаи, 1933 г.

Skaityti 1406 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 17:16
Daugiau šioje kategorijoje: « Vaikams apie kosmosą ... Mokslas »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 23rd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©