Jūs esate čia:Valstybė»Dokumentinio filmo premjera
Penktadienis, 04 balandžio 2014 20:26

Dokumentinio filmo premjera Pirmo puslapio

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Vytautas Gurevičius (1919-2012). Prisiminimai. Nufilmuotas renginys 2014-03-29, Karininkų ramovė, Vilnius. Foto albumas.

Nuoširdžiausiai dėkojame LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkui Rimantui Gasparavičiui už suteiktą galimybę parodyti filmą apie Lietuvos karininką Vytautą Gurevičių ir pabendrauti tokioje šventiškoje, pakylėtoje aplinkoje; dėkojame Gaudentui Aukštikalniui už padėjimą suorganizuoti renginį; dėkojame operatoriui Virgilijui Leknickui už bendradarbiavimą.

*

Lietuva – tai tarsi slenkstis tarp skirtingų vertybių – tarp civilizuoto Vakarų pasaulio siūlomų patogumų ir savos prigimties suvokimo Rytų pasaulio. Kiekvienas naujas pasaulio perdalijimas supurto Lietuvą – jos komfortą ir jos kultūrą, sunaikindamas nusistovėjusią tarp jų pusiausvyrą. Vertybių skalė „perstatoma“ iš naujo, iškeldama tai materinius, tai dvasinius prioritetus. Gyvenimas Lietuvoje – tai potvyniai ir atoslūgiai: tai Lietuva senosios civilizuotos Europos dalis, tai vėl „laukinės“ Rusijos prieglobstyje. Daugiau nei 50 metų šiame krašte neišsilaiko jokia santvarka – nei primesta, nei laisva. Todėl kuo ilgesnis žmogaus nugyventų metų skaičius, tuo didesnė tikimybė jam brandžiai pergyventi ne vieną valstybinį perversmą.

Vytautas Gurevičius šiemet būtų atšventęs savo 95-penkmetį. Nors jau du metai jo nebėra, bet nesutrikdami galime patvirtinti, kad jis du kartus pergyveno valstybinės santvarkos pasikeitimus. Gimė jis 1919m. – Nepriklausomoje Lietuvoje, mokėsi pirmojo Lietuvos prezidento A.Smetonos vardo karo mokykloje, o jau gydytojo išsilavinimą įgijo tarybinėje Lietuvoje, visas brandus gyvenimas prabėgo tarybinėje sistemoje – susirašinėjant su ištremtais į Sibirą giminaičiais, kuriuos sugrįžusius visus priglausdavo savo namuose. Artimųjų tremtys uždarė kelius į mokslininko gyvenimą, todėl Vytautas Gurevičius dirbo paprastu gydytoju.

*

Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė,

Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos pirmininkė.

Lietuvos pedagogo, žurnalisto, karininko, rezistento, kovotojo už Nepriklausomybę, partizanų vado ir brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago (1918-1957) duktė.

V.Gurevičiaus krikštaduktė.

Partizanų vaikas, gimęs tarybinėje Lietuvoje – būti tokio vaiko krikštatėviais ne kiekvienas išdrįs, o Vytautas Gurevičius išdrįso tapti savo draugo Adolfo Ramanausko, su kuriuo mokėsi karo mokykloje (jie buvo 15, paskutinioji aspirantų laida), jau tada Lietuvos partizano, Lietuvos Laisvės kovotojo dukters krikštatėviu. „Tai buvo didžiulis iššūkis, rizika, nes partizanams ir jų rėmėjams grėsė kalėjimai, sušaudymai ir ištrėmimai,“ – dalinasi prisiminimais krikšto duktė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

„1956m. tėvelis buvo suimtas, o 1957m. sušaudytas. Mama politinė kalinė, pergyveno lagerių tremtį. Neturėjau dokumentų, buvau partizanų vaikas, be vardo, be pavardės. 8 metus gyvenau nelegaliai, slapstoma Lietuvos žmonių patriotų,“ – tokia mūsų valstybės ir tautos istorija, iki šiol gyva prisiminimuose.

Su Vytautu Gurevičiumi Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė susitiko jau išlaisvėjusioje Lietuvoje – tarybiniais laikais išgirdusi tariamą gydytojo Gurevičiaus vardą neišdrįso užkalbinti – „gal ir jis (Vyt.Gur.) išgyveno stresą, pavojus, juk vyko nuolatiniai sekimai... Kai varčiau tėvelio bylas, stebėjausi, kaip žmonės buvo apraizgyti...“.

Išlaisvėjusioje Lietuvoje jau Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės iniciatyva įvyko susitikimas su krikštatėviu: jis lankė mus, mes apsilankydavo pas jį. „Daug dalyvavau visuomeninėje veikloje, pakviesdavau Vytautą Gurevičių, nors kitą kartą ir pagalvodavau, gal amžius, gal bus sunku – ne, jis visada galėdavo, jis visada dalyvaudavo, jis visada buvo toks mielas, toks nuostabus žmogus. Ir tikrai džiaugiuosi galėdama čia būti, dar kartą nusilenkti jo šviesiam atminimui, pabūti tokioj aplinkoj, kur mus visus jungia toks didelis bendrumas, kiekvienas turime dalelę to bendrumo sau asmeniškai. Ir kiekvienas gali papasakoti labai labai daug gero apie tą šviesų žmogų.“

*

https://lh4.googleusercontent.com/-J4oQeZob7mk/Uz7p4FP1ftI/AAAAAAAAHyE/O11tpCmOmUo/s912/pristatymas%2520081.jpgViktoras Justickis,

sociologas, teisininkas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, teisės psichologas,

Vytauto Gurevičiaus kaimynas.

Viktoras Justickis pasidžiaugė atsiradusia nuostabia proga grąžinti „seną“ skolą – padaryti tai, ką seniai norėjo ir turėjo padaryti.

Profesorius, dirbantis medicinos teisės srityje papasakojo, kaip jam pagelbėjo Vytautas Gurevičius. Santykiai tarp gydytojo ir paciento turi būti sureguliuoti ir teisingi. Teisiniai reikalavimai – „nepabijosiu to žodžio – „vargšui“ gydytojui“ – yra labai nerealūs, labai aukšti. Ir jei jūs ateinate pas gydytoją su kokiu tai specifiniu simptomu, pavyzdžiui, kad jums širdį skauda, tai gali būti infarktas, stenokardija, bet gali būti ir du šimtai kitų susirgimų. Iš teisinės pusės reikalaujama, kad gydytojas jus apžiūrėdamas pagalvotų apie visus du šimtus atvejų, ir jei, neduok dieve, koks 199 atvejis bus neapmąstytas, teisme gydytojas bus apkaltintas.

Buvo sugalvotas tyrimas, kuriam reikėjo rasti gydytoją, galintį papasakoti visą paciento ligos nustatymo procesą, tai yra papasakoti savo mintis: kodėl ir kaip gydytojas nustatė tokį susirgimą. Reikėjo realiai pamatyti, kaip gydytojas dirba. Bet išaiškėjo netikėtas sunkumas: visi prašyti gydytojai atsisakė pasakoti, o pretekstas labai paprastas: „aš jums papasakosiu, bet tuoj atsiras protingų docentų, profesorių, kurie tuoj viską sukritikuos, pasakys, kad esu blogas gydytojas – geriau aš jums nieko nesakysiu“.

Galų gale Viktoras Justickis kreipėsi į Vytautą Gurevičių – jis irgi pasakė ne. Tačiau supratęs, kam to reikia, sutiko ir žingsnis po žingsnio išdėstė situaciją. Iš to gimė straipsnis, patalpintas universiteto periodiniame leidinyje. Kai V.Gurevičiaus aprašymas buvo parodytas kitam gydytojui-specialistui, tai jis pasakė: „tai surašė ne tipinis gydytojas, tai surašė labai geras gydytojas. Tipinis gydytojas mąsto daug paprasčiau. O šitas pagalvojo apie viską. Tai labai geras specialistas“. Tai buvo 2012m., Vytautas Gurevičius dar buvo gyvas. Tai buvo žmogus, kurį pažinojo daugelis medikų.

„Taip jau yra, jei žmogus padėjo, tai jam turi būti įteiktas egzempliorius. Bet jo jau nebėra, tai aš visgi pareigą įvykdysiu. Duktė Nemira toliau neša „daktaro vėliavą“ ar „gydytojo kryžių“ – nežinau, kaip apie gydytoją reikia kalbėti. Turbūt ir viena, ir kita. Įteikdamas šį leidinį dukrai Nemirai, įteikiu jį V.Gurevičiui.“

*

Julija Ragelienė,

gydytoja, kolegė iš Vilniaus muzikos mėgėjų simfoninio orkestro.

„Viskas prasidėjo 1961m., kai Povilas Bekeris įkūrė muzikos mėgėjų orkestrą ir suformavo jo, kaip klubo ir bendraminčių bendruomenės, viziją. Jau nuo pačių pradžių šis orkestras nebuvo tik orkestras, bet glaudi bendruomenė. ... Stengiamės išsaugoti pačią bendruomenės dvasią – pavyzdžiui, iki šiol per pertraukas gydytojas V. Gurevičius, vyriausias orkestro muzikantas, dalija visiems saldainius“.

Ištrauka iš straipsnio Muzikos surinkti, 2006-04-06, Rubrikose: Kultūra. Komentarai ir pokalbiai.

„Vilniaus muzikos mėgėjų orkestras atgimė 1998m. Daktaras Vytautas Gurevičius jame dalyvavo nuo pat pradžios. Aš atėjau vėliau, bet iškart pajutau šiam žmogui šilumą,“ – dalijasi prisiminimais Julija Ragelienė. – Žavėjo tai, kad jis visada atsimindavo visų vardus. Į repeticijas vaikščiodavo labai sąžiningai. Turėjo subtilų humoro jausmą. Su daktaru Vytautu Gurevičiumi suartino ir specialybė – artimas daktaro požiūris: visada pacientams sakau, nėra stebuklingų tablečių. Labai svarbu socialinis gyvenimas. Todėl darau išvadą, kad daktaras gyveno teisingai: socialinis gyvenimas, darbas, sveika gyvensena. Palaikau tai ir žaviuosi tuo.

Malonu su jumis pabendrauti, nes labai daug naujo sužinojau, jūs atskleidėt daug naujų pusių iš jo gyvenimo, ačiū.“

*

Po filmo peržiūros Vytauto dukra Nemira Vaičiulionienė padėkojo filmo kūrėjams, t.y. mums – studijai Gin-Dia:

„Tai, ką pamačiau, kokius šiandien žodžius išgirdau apie tėvelį, mane labai sujaudino. Ir galvoju, kad ši diena yra man viena iš laimingiausių. Balandžio 3d. jam būtų sukakę 95 metai. Kai atšventėme 90-metį, galvojau, pradėjau galvoti apie 95-ąjį jubiliejų... Ir šitų dienų, šitų valandų mes nesulaukėme.

Esu be galo dėkinga, man iki šiol buvusiems nepažįstamiems žmonėms – tai Diana ir Gintautas. Jie kurdami filmą taip giliai turėjo perprasti šito žmogaus – mano tėvelio – dvasią, sąmonę, jo viso gyvenimo supratimą, – kalbėjo Vytauto Gurevičiaus duktė Nemira Vaičiulionienė.

Iš tėtės dienoraščio duktė paskaitė ištrauką, kuri atspindi Vytauto Gurevičiaus mąstymą, jo pasaulio suvokimą – „dievą jis suprato ne kaip dievą, o kaip jėgą, valią, Sąmonę“. Savo dienoraštyje jis rašė: „Žmogus yra aukščiausias ir sudėtingiausias Kūrėjo kūrinys, bent kiek mums pažįstamoje Saulės sistemos erdvėje ir gyvių tarpe Žemėje. Sakoma, kokia visuomenė, tokia ir valdžia. Taip sakydami turime galvoje visuomenės ar tautos sąmonę. Tai plati sąvoka. Sąmonė išskiria žmogų iš kitų gyvųjų subjektų. Joje telpa išmintis, protas, moralė, sąžinė, jausmai, emocijos, valia – tai žmonių sąmonė. Aukščiausia, visa apimanti yra visumos ar Absoliuto – Kūrėjo sąmonė. Ji vadovauja visai kūrinijai, panaudodama visur esančią energiją. Žemiau esančių sąmonių yra daugybė pakopų, po Absoliuto sąmonės, mūsų supratimu, eina žmogaus sąmonė, su jos minėtų kategorijų suma.“

*

Apjungti pasisakiusiųjų kalbų ir bendrai žiūrėto filmo dar gerą laiko tarpą susirinkusieji buvo kartu. Šio susibūrimo pradžia – tai prieš metus vydūnininkės Nidos Eidukaitytės organizuotas Vytauto Gurevičiaus paminėjimas: tada buvo aplankytos kapinės, tada taip pat buvo dalintasi prisiminimais. Tada įvyko pažintis ir su Vytauto Gurevičiaus dukros šeima, su Tamara ir Viktoru Justickiais. Viskas buvo nufilmuota ir po metų užaugo į šį nuoširdų paminėjimą, pagaliau įtvirtinusį Vytauto Gurevičiaus išėjimą – o juk jis planavo gyventi jei ne 120, tai bent 100 metų.

*

Kaip mažame rasos lašelyje atsispindi laumės juosta, vos telpanti dangaus skliaute, taip žmogaus likime atsispindi tautos likimas.

Parašė studija Gin-Dia, 2014-04-03.

Skaityti 1887 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 05 balandžio 2014 13:49
Daugiau šioje kategorijoje: « Donelaičio testamentas

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 23rd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©