Jūs esate čia:Valstybė»Vyriškumo diena
Sekmadienis, 24 vasario 2013 20:28

Vyriškumo diena Pirmo puslapio

Parašė  G.Stungurys
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Vyriškumo diena.

Šeštadienis – turgaus diena. Po savaitės darbų norisi kitokios aplinkos, o turguje ji tikrai spalvinga. Priartėjus prie turgavietės nustebino didesnis, nei įprastai, žmonių būrys ir pardavinėjamos pirmosios tulpės – spalvingos, dar visiškai liaunos, bet jau išduodančios artėjantį pavasarį. Keistas jausmas apėmė, lyg iki kovo 8-tosios dar ir toli? Ir jei ne nenugirstas pokalbis, vargiai būtume supratę, iš kur toks sujudimas. Pardavėja pajuokavo su perkančiu pieną vyru – „vyrų diena, o tik pieną perkate?“.

Taip, viskas „atsistojo į savo vietas“, juk šiandien vasario 23-oji, Raudonosios – Tarybinės Armijos ir karinio jūrų laivyno diena. Iš atminties išplaukė mokykliniai prisiminimai, kaip klasės mergaitės vaišindavo šią dieną berniukus saldumynais – ledais paskanintais uogiene. Būdavo smagu, smaližiaudavo visi kartu ir tai vykdavo mokykloje auklėtojos pamokos metu, ir mokytoja prisijungdavo.

Moters diena – kovo 8-oji taip pat virsdavo saldžia diena, berniukai „atsilygindavo“ – visi drauge per pamoką valgydavome tortą ar saldžius pyragaičius. Smagu buvo. Tai vaikystės prisiminimai, juose nėra politikos, tiesiog vaikiškai ir paaugliškai švenčiama valstybinė šventė. Vyresnėse klasėse ji jau darėsi rimtesnė, nes berniukai bus pakviesti tarnauti į Tarybinę armiją, kai kurie jų negrįš iš Afganistano, arba grįš invalidai, pilni nuoskaudų ir neapykantos karui. Taip buvo, taip užaugo ne viena tarybinė karta.

O prieš dvidešimt metų laisva Lietuva nusprendė, kad negarbinga prisiminti tarnystę tarybinėje armijoje, nes armija buvo okupacinė ir tos dienos nereikia minėti, nors didžioji dauguma vyrų davė priesaiką ir tarnavo joje. Žodžiu, iš istorijos ir iš žmonių atminties reikia išbraukti tą datą ir dar kartą supriešinti tautą – juk tėvas jau nebegalės didžiuodamasis sūnui papasakoti, kokie šaunūs buvo tie metai, kad armijos draugai taip ir išliko geriausiais draugais iki šiolei ir kad jie tarnavo savo Tėvynei – juk gimė ir augo jie tarybinėje santvarkoje. Tokie prisiminimai ėmė slėptis kažkur giliai širdies kertelėje, kasmet vis rečiau apie juos prabylama, kad netraumuoti savo vaikų, kad nesudvigubinti jų mąstymo ir nesukelti sumaišties šeimoje. Taip buvo ir tada, kai smetoninė Lietuva ištirpo TSRS sudėtyje, tada jau mūsų seneliai ir proseneliai slėpė savo istorijas, kad neprišauktų bėdos į jau tarybiškai auklėjamų nuosavų vaikų gyvenimą.

Užspaustos nuoskaudos prasiveržė, ir mes vėl didžiuojamės laisva Lietuva. Prisimename partizanus, didžiuojamės jų žygiais ir čia pat neapykantos purvais drebiame tarybinius karius, tarybinę armiją, tarybinę sistemą, pamiršdami, kad joje gimė, užaugo ir subrendo savi vaikai ir anūkai – jiems dabar sunkiausia, nes praeityje laisva Lietuva ir dabartyje laisva Lietuva. Tarybinės kartos atsidūrė tarp dviejų ugnių, juos naikina ir praeitis ir dabartis. Jie mieluoja patys sau, jie meluoja artimiesiems, jiems išmušta žemė iš po kojų, jųjų vaikai ir anūkai – jau Europos Sąjungos ir NATO kariai. Taip ir blaškomės pasimetę – kas mes, kokie mes ir ar mes išvis kam nors reikalingi?

Jei tėvynė Lietuva pati drasko savo tautą, ar galime tikėtis, kad jos nenaikins kiti? Ar gi svarbu žuvusio sūnaus motinai, kieno pusėje tarnavo jos sūnus, kai grįžta jis uždarame karste? Kam naudingas toks tautinis susipriešinimas? Tikrai, ne pačiai tautai. „Bevalydami“ savo praeitį jau tapome beraščių tauta, nors buvome raštingi jau tada, kai dabartinė taip vadinama „senoji Europa“ dar tik mokėsi šiuolaikinio-lotyniško rašto – runos liudija mūsų senosios kultūros raštingumą. Atsilaikėme prieš kalaviju nešamą religiją ne vieną šimtmetį, dar ir šiandien skaudina širdį sunaikinti lietuviški aukurai, užstatyti svetimo tikėjimo rūmais, bet noras naikinti vis stipriau skverbiasi į tautos kraują ir tas noras jau naikina pačią tautą.

Susivienykime tautoje, nenaikinkime vieni kitų dėl to, kad gimėme skirtingose politinėse santvarkose. Juk Lietuvai brangi kiekviena tautos karta, kaip motinai brangūs visi vaikai. Jei jau taip susiklostė šalies istorija, tai tegu vasario 23-oji bus minima tautoje, ne kaip kariuomenės, bet vyriškumo diena, tada visų kartų tėvai ir seneliai galės pamokyti savo vaikus ir vaikaičius vyriškumo, narsumo – o tai patriotizmo pamokos, tai ištvermės rungtys, tai pagarbos moteriai – motinai, žmonai, dukrai – ženklai. Juk kas, jei ne moterys, ilgesingai laukia kario?

Ne į santvarką turėtume akcentuotis, ne į armijos pavadinimą, ne į priešus ar draugus, o į žmogiškumą – ar sugebame išlikti dorais, kai turime paklusti? Ar neišduodame savęs ir kitų, pakliuvę į sunkią ir dviprasmę situaciją? Ar nepaminame savo idealų, vardan svetimų ir primestųjų?

Santvarkos keičiasi, politinės jėgos persigrupuoja, dar ne kartą pasaulio galingieji dalinsis tarpusavyje mažąsias tautas ir jųjų valstybes. Todėl mums svarbu išmokti sumaištyje išlikti žmonėmis, dorais, ištikimais ir patikimais savo tautos patriotais ir tuo pat metu gebėti ištiesti pagalbos ranką žmogui, nepriklausomai, kokios armijos jis karys.

Kelis dešimtmečius marinta šventė nemirė, ji tik užsimaskavo, ir tik tos begėdės tulpės išdavė giliai užslėptą paslaptį; ne vienuose namuose šventė švenčiama už užrakintų durų, galbūt, slepiantis netgi nuo kaimynų, kaip kad tarybiniais laikais paslapčia buvo kepami kūčiukai ir dažomi velykiniai kiaušiniai...

Mes negalime pakeisti praeities, ją privalome priimti tokią, kokia ji buvo, nekraipydami ir neskaldydami. Kiekviena santvarka turi savo pliusų ir minusų, mokykimės iš savo tautos, išgyvenusios visas negandas, sunkumus, dalijimus ir perskirstymus ir sugebėjusios išlikti. Bendrai išgyventi sunkumai tautą tik užgrūdina. Neatmeskime praeities pasiekimų, o įsileiskime juos į bendrą tautos ir valstybės Ateitį – netapkime teisėjais. Šventė gimsta ne vyriausybiniuose įstatymuose ir potvarkiuose, ji gyva širdyje, todėl nenaikinkime praeities švenčių, jei norime, kad šventės nebūtų naikinamos ir ateityje.

Tarybinės kartos jaunuoliams tėvai sakydavo, kad armija – tai vyriškumo mokykla, joje netarnavęs, netapsi tikru vyru. Taip jaunuoliuose buvo auklėjamas vyriškumas, o kartu ir pareiga tėvynei. Tegu jauniesiems lietuviams laisvoje Lietuvoje lieka vietos vyriškumo mokyklai ir pareigai Tėvynei – ne su ginklu rankoje, o taikiu, neatlygintinu darbu Lietuvai.

Su vyriškumo diena!

Parašė Gintautas Stungurys, 2013-02-24.

 

Skaityti 4068 kartai Atnaujinta Ketvirtadienis, 07 kovo 2013 13:51

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 25th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©