Jūs esate čia:Valstybė»Reikalinga kalėjimų reforma.
Trečiadienis, 13 vasario 2013 14:10

Reikalinga kalėjimų reforma.

Parašė  kan. Steponaitis
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Reikalinga kalėjimų reforma. kan. Steponaitis

Pranešimas darytas Naujosios Romuvos klubo  posėdyje, 1937 m.

Kalėjimas yra vieta, kur kalinys atlieka bausmę už teisės įžeidimą ir kur jis yra auklėjamas, kad išėjęs į laisvę būtų geru, naudingu piliečiu. Kalėjimo tad uždavinys yra stengtis, kad kalinys ne tik atliktų skirtą bausmę, bet kad jis būtų ir pataisytas. Tam tikslui taikoma yra penitencinė progresinė sistema, kuri auklėjimo atžvilgiu užsieniuose duoda gana gerų vaisių.

Svarbiausi progresinės sistemos bruožai bus šie: 1) sugrupuoti kalinius taip, kad blogesni nedarytų įtakos geresniems, 2) auklėti geras kalinio ypatybes taip, kad jos nustelbtų blogąsias, kad jis įsigytų atsparumo ir išėjęs laisvėn pajėgtų atsispirti įvairiems viliojimams, 3) praplėsti kalinių žiniją ir išmokyti juos amatų, kad išėję laisvėn galėtų sau duoną pelnytis, 4) skatinti kalinius tobulėti, suteikiant jiems lengvatų už gerus darbus, keliant į aukštesnes grupes, dovanojant trečdalį bausmės ir t. t.

Lietuvos kalėjimų gyvavime pažymėtini yra šie laikotarpiai. 1919 m. gegužės 22 d. išleistuose įstatymuose (Vyriaus. Žinių Nr. 7) buvo nurodyti tik bendri kalėjimų tvarkymosi dėsniai, bet beveik nieko nepasakyta apie auklėjimą. 1932 m. liepos l d. (Vyr. žin. 396) buvo bandoma įvesti progresinė sistema ir buvo stengtasi padaryti jai tinkamos sąlygos.

Paskutiniu laiku stengiamasi surūšiuoti kalinius pagal amžių, nusikaltimo rūšį ir t.t.; įsteigti dveji auklėjimo namai nepilnamečiams (Kalnaberžėje ir Jurdaičiuose), pastatyti du kalėjimai jauniems nusikaltėliams nuo 18 iki 25 metų amžiaus (Alytuje ir Raseiniuose).

Kauno S. D. kalėjimas yra statytas 1858 – 61 metais 500 kalinių. Dabar jame yra per 1200 kalinių (1937-III-l buvo 1281). Kalėjimo langai maži, vėdinimas menkas. Apie vėdinimą sunku ir kalbėti, nes kalėjimo kieme yra daugybė dirbtuvių, iš kurių nuolat rūksta dūmai ir veržiasi pro langus į kameras. Pačios patalpos ne higieniškos, apirusios, kai kurios dalys gresia išgriūti.

Galima suprasti, kaip tokios patalpos naikina kalinių sveikatą. Šį kalėjimą galima pavadinti džiovininkų bei kitų invalidų gamykla. Kalėjime yra dvi ligoninės: vyrų su 80 lovų ir moterų su 10. Bet jos nepajėgia išgydyti, visų susirgusių. Tų ligoninių gydymas atrodo kažkokiu paradoksu: patalpomis kalinių sveikata naikinama, o ligoninėse gydoma ir gana uoliai. (Gydytojams, vaistams etc. per metus išeina 64977 litai.).

Patalpų ankštumas turi taip pat blogos įtakos ir dvasinei kalinių sveikatai. Jis verčia niekais visą progresinę sistemą, apie kurią kalbėta aukščiau. Negana to, patalpų ankštumas suteikia gerą progą ištvirkimams ir agitacijoms plėstis. Nėra galimybės kalinius suklasifikuoti, izoliuoti, apsergėti nuo blogos įtakos; agitacija eina dieną ir naktį. Mažesnių nusikaltimų autoriai čia sužino apie didelius nusikaltimus, išsispecializuoja tame amate, susipažįsta su būsimais bendradarbiais ir sudaro ateities planus.

Gyvenimas kamerose tokiomis sąlygomis duoda progos įsikurti tam tikriems kolektyvams su geležine drausme. Čia vyrauja blogesni elementai, ir kiti visi kaliniai turi jiems pasiduoti. Jei kas bando priešintis, tai tokiam nakčia užmetama ant galvos antklodė ir smarkiai išpliekiamas kailis. Pasiskųsti nėra galimybės, nes negalima buvo pastebėti, kas mušė, o kiti kaliniai mušeikų neišduos; jeigu gi ir pasiskųstų, tai kitą naktį sulauktų stipresnės pirties.

Jeigu toks persekiojamas nori atitaisyti savo vardą kolektyvo akyse, jis turi padaryti kokį šlykštų darbą ir įrodyti, kad nuo administracijos ir jos auklėjimo pastangų visai atsisako. Su šiuo kolektyvu kovoti neįmanoma, ir visos pastangos eina niekais. Jei kalėjime nebūtų taip ankšta ir nebūtų talpinama į kameras po tokį didelį kalinių skaičių, tai tokie kolektyvai negalėtų susikurti visai.

Dabar geresni kaliniai turi slapstytis su savo įsitikinimais, su religine praktika ir su visais gerais užsimojimais.

Man atrodo, kad iš Kauno kalėjimo neišeina nė vienas kalinys, negirdėjęs ir neišmokęs ko nors blogo, kitaip sakant, nepablogėjęs. Jeigu yra išimčių, tai jų labai nedaug. O Kauno kalėjimas su skyriais (IX fortas, Palemonas, Pravieniškės) turi apie 1500 kalinių. Iš viso Lietuvoj apie 5000 kalinių. Kokia tai gausi nusikaltėlių gamykla!

Laužoma galva, iš kur Lietuvoj tiek nusikaltimų, tiek blogo? Norint tai atspėti, reikia pažiūrėti į kalėjimus. Man atrodo, kad kalėjimai yra dinamito sandėlis, kuris sprogdina Lietuvą iš vidaus. Jeigu kasmet dedami 75 milijonai litų krašto apsaugai iš oro, tai kodėl gailėtis išlaidų apsaugai iš vidaus?

Bet kyla klausimas: ką gi veikia kalėjimų administracija, kad šitokius dalykus leidžia? Pakalbėsim ir apie ją. Ji susideda (Kaune) iš 12 valdininkų, 48 raštinės ir buhalterijos darbuotojų ir 218 prižiūrėtojų. Administracijos uždavinys yra painus ir sunkus. Jis yra sunkesnis ir atsakingesnis negu kitų valdininkų. O vis dėlto per 19 laisvo Lietuvos gyvavimo metų administracija ne tik nebuvo paruošiama tam tikrose įstaigose, bet net jokių kursų nebuvo jai surengta, kad, padėkim, būtų pamokyti prižiūrėtojai ir kiek paruošti tam atsakingam darbui.

Be to, administracijos atlyginimas labai elgetiškas, pav. prižiūrėtojas, tegaudamas 150 litų mėnesinio atlyginimo, turi dairytis, kur surasti daugiau lėšų, reikalingų savo egzistencijai palaikyti. Kaliniai, žinodami tai, pasiūlo šį tą už vieną kitą patarnavimą. Čia ir prasideda nukrypimai nuo deramos tvarkos.

Administracijos etatų peržiūrėjimas yra dalykas šaukiantis dangaus.

Kauno kalėjimo išmėtymas yra labai nuostolingas ir išlaidų atžvilgiu, nes reikalauja per didelio personalo. Pas mus dabar yra 218 prižiūrėtojų 1500 kalinių, tuo tarpu kai San Queentino (ties San Francisco) kalėjime 200 prižiūrėtojų yra 5600 kalinių (Žr. L. Aidą Nr. 24, 1937 sausio 17 d. str. „Sekmadienis didžiausiame pasaulio kalėjime"). Kokia ekonomija pasidarytų, jeigu Kaune būtų pastatytas naujas kalėjimas.  

Dar pora žodžių apie recidyvistus. Recidyvistu priimta vadinti tas, kuris nusikalto 3 kartus ir bausmę jau yra atlikęs, ir kuris turi nuolatinį palinkimą vėl nusikalsti (B. str. par. 587). Juos (recidyvistus) pataisyti mūsų aplinkybėse beveik negalima. Bet žinant, kad jie nusikals, ar tada jie galima paleisti? Tokiems reikalinga būtų įstaiga, kurioj jie pasiliktų tol, kol visai pasitaisys, arba net iki mirties. Pats tokios įstaigos buvimas daug ką sulaikytų nuo recidyvizmo.

O tuo tarpu nepataisomų recidyvistų dėmę jie užtraukia visiems kaliniams ir visuomenėj sukelia nepasitikėjimą, nepalankią nuomonę apie visus kalinius. Ta recidyvistų baimė daug prisideda ir prie to, kad išėjęs iš kalėjimo kalinys neturi pasitikėjimo, negauna darbo; dažnai badas vėl priverčia jį nusikalsti. Tai tikrai užburtas ratas, iš kurio išeiti vis tik reikėtų.

Dar keletas minčių dėl gandų apie kalėjimus. Sakoma, kad mūsų krašte yra daug vargo, tai kaip galima norėti, kad kaliniai gyventų patogiai, tarsi rūmuose? Šitas aiškinimas yra klaidingas, nes ne rūmų norima, o tik kiek daugiau erdvės, kad būtų šiokios tokios sąlygos auklėjimui. Erdvės dar Lietuvoj pakanka. Taigi, norima tik tinkamų sąlygų erdvės, patalpos atžvilgiu.

Sakoma toliau: jeigu kalėjimais perdaug bus rūpinamasi, tai jie nebebus kalėjimais, ir daug kas norės į juos patekti. Taip sakoma, žiūrint į dalyką teoretiškai, bet tegu tie, kurie taip sako, iš tikrųjų patenka į kalėjimą, tada suprastų, ką reiškia neturėti laisvės, nustoti šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo.

Aš norėčiau padaryti tokių pasiūlymų: 1) Reikia pastatyti naują centralinį kalėjimą Kauno apylinkėj. Jau keli metai, kaip kalbama apie tokį kalėjimą, bet pradėtas statyti jis bus negreit. Bet pirma, negu jis statyti, reikėtų išleisti kalėjimų įstatymas (kaip tai yra padarę latviai), kuris apimtų visą kalėjimų sutvarkymą: jis turėtų paliesti visas kalinių rūšis, jų drausmę ir auklėjimą; jis turėtų nurodyti kalėjimo administracijos uždavinius ir jos paruošimą; jis turėtų taip pat išdirbti ir patalpų sutvarkymą. Tada bus aišku, koks kalėjimas ar kalėjimai reikės statyti.

2)  Kalinių bausmių sutrumpinimo klausimas turėtų priklausyti kaėjimo administracijai.    Lig šiol    administracija čia tik tarpininkavo, o bausmes trumpino tam tikras teismas. Geriau būtų, kad tą galią turėtų administracija, nes ji dabar stovi arčiau kalinių ir geriau juos pažįsta. Taigi, būtų tokia tvarka: teismas nuteisia, ir jo uždaviniai čia pasibaigia; kalinys pareina kalėjimo administracijos žinion; čia jis auklėjamas ir stebimas; jei kalinys padarė pažangą geron pusėn ir pasitaisė, tai administracija, susitarus su teisingumo ministeriu, jam bausmę sutrumpina ir paleidžia laisvėn.

Malonės prašymą p. Prezidentui rekomenduoja taip pat administracija.

3)  Iš aukščiau minėto punkto ir bendrai iš svarbos kalėjimo uždavinių aiškėja, kaip svarbus yra kalėjimo administracijos personalo paruošimas.

Žemesniam personalui reikėtų įsteigti atitinkami kursai, kuriuose jis galėtų pasiruošti tam atsakingam darbui.

Aukštesnysis personalas turėtų pasisemti sau žinių iš atitinkamų universiteto šakų (psichologija, jurisprudencija, medicina, pedagogika ir t. t.)

Po kan. Steponaičio pranešimo buvo šios diskusijos: Prof. St.Kolupaila. Kalėjime yra ir daug gerų žmonių.    Bet jų sąlygos labai blogos.   Ne visiems leidžiama ir rengiamų jame paskaitų klausyti. O kiekvienas gyvas žodis ten jautriai priimamas. Reikėtų smarkiai reformuoti ir kalėjimo sąlygos ir jo tvarka. Štai būtų galima į kiekvieną kamerą įvesti radijo imtuvą. Reikia rūpintis, kad į kalėjimą nepatektų nekaltų žmonių ar nusikaltusių tik dėl reliatyvinės (nustatomas, lyginant su kitu, priklausantis nuo kitų, santykinis) teisybės. Reikėtų paskelbti plati amnestija, o esamiems kalėjimams duoti išmokslintus, specialiai tam parengtus ir geriau apmokomus prižiūrėtojus. Reikėtų daugiau rūpintis ne tiek kalinių baudimu, kiek žmonių apsaugojimu nuo nusikaltimų.

E. Reisonienė. Daug blogo į kalėjimą įneša recidyvistai: jie tiesiog terorizuoja naujokus, o daugelio neišleidžia iš savo „globos“ ir laisvėn išėjusių. Recidyvistai reikia ne bausti, bet izoliuoti nuo visuomenės: juos reikia atiduoti į darbo stovyklas, bet jokiu būdu negalima sodinti į kalėjimus drauge su kitais kaliniais. Kalėjimuose reikia išplėsti dirbtuves: išmokę jose amato turės paskui iš ko garbingai gyventi, ir todėl daugelis jų vėliau susilaikys nuo nusikaltimų. Dabartinės kalėjimo patalpos per ankštos.

Dr. F. Mačiulis.   Man,  būnant užsieny,  teko  arčiau, susipažinti  su   San  Paulo  kalėjimu.     Jame  yra     6000 kalinių, jis turi 46 dirbtuvių sales ir apie 300 prižiūrėtojų. Jis valstybei, ne tik kad nieko nekaštuoja,    bet dar pelno duoda.    Šis pelnas eina į kalinių bendrą kasą: išeiną iš kalėjimo iš šios kasos gauna savo išmokto amato įrankius ir pradžios išlaidų. Tad išėjusiems iš kalėjimo nėra prasmės toliau daryti nusikaltimus, nes jie jau moka vieną kurį amatą, turi jo įrankius ir išteklių tą darbą pradėti. Sakoma, kad naujam kalėjimui statyti nėra lėšų, bet ne jų buvime ar nebuvime glūdi didžiausi sunkumai,  bet  organizacijoj. Sumaniai  dalyką  organizuojant visados lėšų tam gali susidaryti. Tenka labai apgailestauti, kad mes dar neturime savų įstatymų, o remiamės pasenusiais, nei mūsų kraštui, nei mūsų laikotarpiui, nei mūsų  žmonėms  nepritaikintais  rusų  įstatymais. Reikia baudžiant daugiausia atsižvelgti į nusikaltėlio asmenybę ir į jo psichologiją, o ne į paragrafus. Fašistinė Italija jau įvedė tokį baudžiamąjį statutą, kurs daugiausia atsižvelgia į žmonių psichologiją.

Prel. J. Laukaitis. Kalėjimui reikalingos naujos patalpos, bet joms dar nesurandama lėšų. Kalėjimas turi būti auklėjamąja ir taisomąja įstaiga, o ne baudžiamąja ir gadinamąja įstaiga. Reikalinga kuo plačiausia amnestija ūkininkams, nes jų laikymas kalėjime beprasmis. Seimas turėtų daug gero padaryti ir į visas gyvenimo sritis įnešti daugiau žmoniškumo ir teisingumo.

A. Pabedinskas. Gaila, kad seimas nesiryžta vykdyti reikalingų reformų. Iškeliama, kad yra daug degtindarių, kad daug jų suimama ir kad per žiauriai jie baudžiami. Bet ar ne geriau būtų su jais kovoti, valstybinę degtinę atpiginant? Kai bus nebrangi valstybinė degtinė, tai kažin ar apsimokės ją namie dirbti, kai ji nebus draudžiama, tai gal ir nebus norima ją taip daryti, O kad sumažėtų išeikvojimai, reikalinga visuotinė ir griežtesnė kontrolė.

P. Babickas. Būdamas Sovietų Rusijoj pastebėjau, kad jau yra naujos rūšies kalėjimų, kur kaliniai patys yra ir prižiūrėtojai, kur jie patys tvarkosi, turi puikias dirbtuves, jose visą laiką dirba, jie ten ir šeimas sudaro. Jų vedėjais skiriami geri pedagogai. Reikia ir kaliniui parodyti reikiamo pasitikėjimo, jei norime, kad jis pasitaisytų. Kalėjimo prižiūrėtojais reikia skirti tik geri, išmokslinti ir specialiai tam reikalui parengti pedagogai, kurie sugebėtų kalinius auklėti ir juos grąžinti normaliam gyvenimui.

E. Reisonienė. Jei ir negalime dabar naujo kalėjimo pastatyti, tai vis dėlto daug ką kitą turėtume jau dabar padaryti. Visų pirmą reikia prirengti specialių kalėjimo vadovų. Reikia pasirinkti studentų, jiems suteikti stipendijų ir išsiųsti užsienin specialiai pasirengti kalėjimo vadovais, jo pedagogais. To nepadarius ir nepastačius naujų kalėjimo patalpų, ne daug kas pasikeistų. Kalėjimo dirbtuves reikia išplėsti. Reikia daugiau susirūpinti kalinių šeimomis. Štai pažįstu kalinio žmoną su šešiais vaikais, gaunančią per mėnesį po 15 litų pašalpos. Reikia visame krašte ugdyti didesnį kito nuosavybės gerbimą. Taip pat tenka apgailestauti, kad mažamečiai prasikaltėliai įstaigose gerai neišmokomi amatų.

A. Valaitis. Ar ne pabandyti įsteigti ūkių, kur būtų apgyvendinta ne daugiau kaip šimtas kalinių, kol negalima pastatyti naujų visiems kaliniams patalpų?

A.Pabedinskas. Organizuojant tokiu maštabu kalinių gyvenimą, aukų atsirastų. Reikalinga, kad kas ryžtus steigti tokią organizaciją, kuri ūkyje priglaustų kalinių būrelį. Ir aš tam aukočiau.

E.Reisonienė. Patronato draugija jau yra padariusi atitinkamų žygių.

Dar kalba: J.Keliuotis, irgi pageidaudamas, kad kalėjimai būtų tvarkomi ir nusikaltėliai baudžiami pagal humanizmo dvasią.

Kan. Steponaitis duoda keletą paaiškinimų ir dėkoja visiems už papildymą jo minčių. Sudaroma komisija, kuri toliau rūpintųsi šiuo kalėjimo reformos klausimo pastūmėjimu pirmyn, į ją įeina – E. Reisonienė, St. Žygelienė, kan. Steponaitis, P. Babickas ir A. Pabedinskas. Nutariama dar šiuo klausimu pasikalbėti ir pakviesti naujų žmonių.

Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“, septintieji metai, Nr.16 (324)  1937 m. , balandžio 18 d., p.356-–  358

„Negalima“ paliko šalį

Straipsnis parašytas seniai, beveik prieš 60 metų, bet atrodo, kad šiandien jis nė trupučio nepraradęs aktualumo. Kaip ir tada šiandien kalėjimų patalpos yra per mažos, nes kalinių nemažėja, o vis didėja. Papirkinėjami pareigūnai, o nuosprendžiai ne visada atitinka padarytą nusikaltimą, nes neatsižvelgiama į asmenybę, tiksliau į žmogaus prigimtį. Ką jau kalbėti apie kalinio paruošimą sugrįžti į visuomenę. Juolab, kad per televiziją nuolat vyksta propaganda, iškelianti smurtą, fizinę jėgą, brutalumą ir grubumą, kaip ir teigiama, kad gyvenimas už kalėjimo sienų mažai skiriasi nuo gyvenimo pačiame kalėjime. Daugybė filmų, ypač amerikietiškų, rodo apie kalėjimus, tarsi norėdami įtikinti, kad tai kaip ir būtinas gyvenimo etapas. Bet juk kalėjimai tik rodo vyriausybės klaidas, neteisingą įstatymų ir vertybių sistemą šalyje. Kuo stipriau valstybėje klesti netvarka, tuo daugiau žmonių nusikalsta, arba kaip teigė vienas filmukas vaikams: Negalima išėjo, todėl viskas galima. O kai viskas galima, pirmiausia ima vadovauti kumštis, o ne širdis.

Nusikaltimų gausumas tik patvirtina, kad šalies vystymosi kelias neatitinka evoliucijos, prigimtinės teisės, dorovės normų. Nusikalstamumas visada be išimties pagausėja, kai užmirštama kultūra, kuri apima švietimą, gydymą, moralę, dorovę ir būtinai požiūrį į dievą, arba kitais žodžiais į gyvenimo tęstinumą. Taip pat didėjantis nusikalstamumas rodo dvasinę tautos degradaciją, nes retas kalinys gali pasigirti teisingumo suvokimu.

Ir todėl teisingai pasakyta, kad kalinys visų pirma žmogus yra pats sau. Todėl įsigilinkime į prieš šešis dešimtmečius nagrinėtą problemą ir į šią išmintingą mintį: „Laužoma galva, iš kur Lietuvoj tiek nusikaltimų, tiek blogo? Norint tai atspėti, reikia pažiūrėti į kalėjimus. Atrodo, kad kalėjimai yra dinamito sandėlis, kuris sprogdina Lietuvą iš vidaus. Jeigu kasmet milijonai litų dedami krašto apsaugai iš oro, tai kodėl gailėtis išlaidų apsaugai iš vidaus?“

Skaityti 3434 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 15:22

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 26th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©