Jūs esate čia:Valstybė»Mintimis kurkime valstybę
Trečiadienis, 13 vasario 2013 11:48

Mintimis kurkime valstybę

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Platonas. Mintimis kurkime valstybę nuo pat pradžių

Beširdiška mintis yra pats nepakenčiamiausias žmonijos  išniekinimas. Tokius žmones senovės filosofai neįtraukdavo į savo valstybę. Platonas savo „Respublikoje“ ir Aristotelis „Politikoje“   valstybe laikė mąstančių kūrėjų bendriją. Jie negalėjo susitaikyti su tironais, šventeivomis ir sukčiais. Neįmanoma įsivaizduoti tvirtos valstybės, jei ją valdo šventeivos (davatkos) ir sukčiai. Negalima sutapatinti šventeiviškumo su aukščiausiu tikėjimu ir žiniomis. Klaidingas pagrindas neleis teisingai pastatyti pastato.
АЙ, Братство, Ч. II, Надземное, 244

Pažvelgus atgal į istorija, būtų galima prisiminti didžiuosius filosofus, kurie mokė kurti valstybę. Juk be praeities nėra ateities. Kaip medis be šaknų nesunokina vaisių, taip nė viena valstybė negali gyvuoti, nesiremdama savo praeitimi. o Europos šalys turi bendrą praeitį – senovės Graikiją. Todėl pasidomėkime, ką filosofas Platonas kalbėjo apie antikinės valstybės kūrimą ir valstybės paskirtį:

– Na, tai mintimis kurkime valstybę nuo pat pradžių. <...> Kaip matyti, ją sukurs mūsų poreikiai. <...> O pirmiausias ir svarbiausias poreikis yra maistas, jo reikia, kad gyventume. <...> Antrasis poreikis – būstas, trečiasis – drabužiai ir panašūs dalykai. <...> o kaip visa tai parūpins valstybė? Vienas turės būti žemdirbiu, kitas – namų statytoju, dar kitas – audėju. Turbūt pridėsime dar ir batsiuvį, ir kokį kitą amatininką, kuris patenkins kūno poreikius. <...> reikia, kad kiekvienas iš jų dirbtų savo darbą visos bendrijos labui. <...> kiekvieno prigimtis skirtinga: vienas yra skirtas vienam darbui, kitas – kitam. <...> taip pat aišku, kad jei kas praleis darbo laiką, nieko nepadarys. <...> Mat darbas nelaukia, kol dirbantysis turės laiko, priešingai, jis turi išvien dirbti, ir ne šiaip sau. <...> Išeina, kad galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba tik tą vieną darbą, kuris atitinka jo prigimtį, be to, dirba tinkamu laiku, neužsiimdamas kitais darbais. <...> taigi, mūsų valstybei reikia daugiau žemdirbių ir įvairių amatininkų. Taip pat ir daugiau tarpininkų, kad jie įvežtų ir išvežtų įvairius dalykus. Tai bus pirkliai. O jei prekyba vyks jūromis, tai reikės ir daugybės kitų žinovų <...>

Na, o pačioje valstybėje kaip jie savo tarpe dalysis tuo, ką pagamins? Juk kaip tik dėl to sudarėme bendriją ir sukūrėme valstybę. Aišku, kad dalysis parduodami ir pirkdami. Todėl reikės ir turgaus, ir pinigų, kurie parodytų keičiamų daiktų vertę. <...> Jeigu žemdirbys ar kuris kitas amatininkas, nunešęs savo gaminius į turgų, nepataikys atvykti tuo pačiu metu kaip ir tas, kuriam reikia pirktis tuos gaminius, ar jis sėdės be darbo visą dieną? <...> Jokiu būdu. Yra žmonių, kurie tai matydami apsiima būti tarpininkais. Gerai sutvarkytose valstybėse paprastai tuo užsiima silpnos sveikatos žmonės, netinkami kitokiam darbui.  <..> Todėl miestui reikalingi smulkūs prekiautojai. <...> yra ir kitokių tarpininkų. Tai žmonės, kurie dvasiniu atžvilgiu nelabai verti būti bendrijoje, bet jie turi daug fizinės jėgos ir gali dirbti sunkius darbus. Jie parduoda savo jėgą ir jos kainą vadina atlyginimu. Todėl jie ir vadinami samdiniais. <...> ar pakankamai išaugo mūsų valstybė, kad ją galėtume vadinti tobula? <...>

O kur joje rasime rasime teisingumą ir neteisingumą? Su kuriuo iš mūsų minėtų dalykų juodu atsirado? <...> Nebent iš reikalo keistis tarpusavyje tokiais dalykais?

<...> reikia išsiaiškinti ir eiti iki galo. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip gyvens šitaip pasiruošę žmonės. Jie gamins maistą, vyną, duoną, drabužius, apavą, pasistatys namus, vasarą jie dirbs daugiausia basi ir pusnuogiai, o žiemą – tinkamai apsirengę ir apsiavę. Susimalę miežius arba kviečius, kruopas virs, o iš miltų užmaišys ir keps puikius pyragus ir duonos kepaliukus, kuriuos paduos valgyti ant nendrių arba ant švarių lapų; gulėdami ant mirtų ir kukmedžio lapų pakloto, jie vaišinsis kartu su savo vaikais, užsigerdami vynu; su vainikais ant galvų jie giedos himnus dievams, linksmai bendraudami vieni su kitais; saugodamiesi skurdo ir karo, jie turės tiek vaikų, kiek leidžia jų ištekliai. <...>

– Matyt, tiems žmonėms leidi vaišintis vien sausa duona be mėsos!

– Teisybę sakai. Užmiršau pasakyti, kad jie turės kai ką ir prie duonos. Aišku, kad turės druskos, alyvų, sūrio, svogūnų, daržovių – tai vis valstiečių maistas. Mes jiems patieksime ir gardėsių – figų, žirnių, pupų. Jie keps mirtos vaisius ir giles, po truputį gurkšnodami. Šitaip gyvendami santarvėje, sveiki sulauks senatvės ir perduos savo palikuonims tokį patį gyvenimo būdą. 
– Sokratai, o jei sukurtume kiaulių valstybę, ar ne tokiu pat pašaru jas šertum? <...>
– O ką aš, Glaukonai, turėčiau jiems duoti?
– Tai, kas paprastai duodama. Jei nori, kad jie gerai jaustųsi, paguldyk juos į guolius, pastatyk stalus, kad nuo jų pasiimtų valgį, duok mėsos patiekalų, kokius valgo dabartiniai žmonės ir skanumynų.

– A, suprantu. Atrodo, mes tiriame ne tai, kaip atsiranda valstybė apskritai, o kaip kuriamos prabangoje gyvenančios valstybės. Gal tai ir neblogai. Mat tyrinėdami šitokią valstybę mes galbūt pastebėsime, kaip valstybėje atsiranda teisingumas ir neteisingumas.  Valstybė, kurią apžvelgėme, yra tikroji, tai yra sveika, valstybė. Jei norite, panagrinėkime ir karščiuojančią valstybę, – juk niekas netrukdo.

Kaip atrodo, kai kam mūsų nustatytas gyvenimo būdas nepatiks, jie bus nepatenkinti, norės guolių, stalų, visokių indų, mėsos, kvepalų, smilkalų, heterų, skanumynų – ir vis kuo įvairiausių. Būtinais dalykais jie laikys ne tuos, apie kuriuos pradžioje kalbėjome – namus, drabužius, apavą, – o reikalaus ir dailės kūrinių, papuošalų, aukso, dramblio kaulo ir kitų panašių dalykų. Ar ne taip? <...>

– Tad reikės vėl padidinti valstybę, nes sveikosios valstybės jau nepakaks: ją reikės išplėsti, papildyti daugybe žmonių, kurie valstybėms nėra būtini: pavyzdžiui, visokiais medžiotojais,  mėgdžiotojais – figūrų, spalvų ir dar kitais, kurie užsiima mūzų menais, tai yra poetais ir jų kūrinių atlikėjais, rapsodais, aktoriais, teatro rangovais, visokių indų gamintojais, kitokių dirbinių, ypač moterų drabužių ir papuošalų meistrais. Mums reikės padidinti ir patarnautojų skaičių. Argi nereikės auklėtojų, auklių, žindyvių, kambarinių, kirpėjų, taip pat virėjų ir mėsininkų? Prireiks ir kiauliaganių. Mūsų pirmoje valstybėje jų nebuvo, nes nereikėjo, o šitoje valstybėje reikės. Be to reikės ir kitokių gyvulių, jei kas norės juos valgyti. Ar ne taip? <...> Šitaip maitinantis ir gydytojų reikės daug daugiau negu anksčiau. <...> Ir šalis, kurios iki šiol užteko gyventojams išmaitinti, pasidarys per maža. <...> Taigi, jei norėsime pakankamai ganyklų ir dirvų, reikės atsirėžti dalį kaimynų žemės, o šie savo ruožtu turės atsirėžti dalį mūsų žemės, jeigu ir jie nepasitenkins tuo, kas būtinai reikalinga, pasiduos troškimui įgyti vis daugiau turtų. <...>
– Tada, Glaukonai, turėsime kariauti....

Platonas. Valstybė. Vilnius, pradai, 2000. P.68 – 74.


 

Kuriame toliau savo valstybę (ligoniai, teisėjai)

Kai dar tiek mažai žinome, kas yra valstybė, ką turi veikti valstybės vyrai, kokios tautos pareigos ir privilegijos, kokios reikalingos valstybei institucijos, kreipkimės į praeities Išminčius. Pavartykime Platono idealios valstybės sukūrimo modelį. Juk kurti iškart sergančią valstybę – menkas malonumas. Ligos ir bėdos ir taip neužtruks, juk tuščios vietos dažniausiai visų pirma užpildomos šiukšlėmis. Taigi, mokykimės, kad vietoj šiukšlynų mūsų šalyje žydėtų gėlynai:

„– Jis atitolino savo mirtį. Mat sirgdamas mirtina liga, nepagydoma liga ir neįstengdamas išsigydyti, jis metė visus kitus darbus į šalį ir visą gyvenimą paskyrė tik gydymuisi. Jis grauždavosi, jei bent kiek nukrypdavo nuo įprasto režimo, ir savo išminties dėka sulaukė senatvės. Bet tai buvo mirtininko gyvenimas. <...> Askepijas neparodė savo palikuonims šitokio gydymo būdo ne dėl to, kad būtų jo nežinojęs arba neturėjęs patyrimo, o dėl to, kad žinojo, jog visose gerai tvarkomose valstybėse kiekvienam žmogui yra įsakyta dirbti kokį nors darbą ir niekam neleidžiama visą gyvenimą sirgti ir gydytis. Juokinga, kad šitai mes pastebime tarp amatininkų, o nepastebime tarp turtingųjų ir tų, kurie laiko save laimingais. <...> Kai suserga dailidė, jis prašo gydytojo, kad duotų jam vimdomųjų arba vidurius paleidžiančių vaistų, kurie padėtų atsikratyti ligos, arba pridegintų ar išpjautų ligą. O jeigu jam kas nors ilgam paskirs dietą, apriš jo galvą vilnoniais skudurais ir taip toliau, jis tuoj pasakys, kad neturi laiko sirgti ir kad neapsimoka šitaip gyventi, galvojant tik apie ligą ir nedirbant darbo, kuris yra prieš akis.  Tada jis numoja ranka į gydytoją ir, grįžęs prie įprasto gyvenimo, pasveiksta ir sveikas dirba savo darbą, o jeigu jo kūnas yra per silpnas, kad atsispirtų ligoms, jis miršta ir taip išsivaduoja iš bėdų.<...>

– O turtuolis, galima sakyti, neturi tokio darbo, kurio privertas atsisakyti nebegalėtų gyventi. <...> Ar esi girdėjęs Fokilido posakį, kad tas, kuris turi iš ko gyventi, turi ugdyti dorybę. <...> patys savęs paklauskime, ar turtuoliui reikia ugdyti dorybę, o kitaip jam nebėra gyvenimo, ar rūpinimasis liga, kuris dailidėms ir kitiems amatininkams trukdo dirbti savo darbą, netrukdo turtuoliui vykdyti Fokilido raginimo?

–... labiausiai trukdo per didelis rūpinimasis kūnu, kai jis siekia toliau, negu reikalauja gimnastikos taisyklės: tai apsunkina namų ūkio tvarkymą, yra nemalonu karo žygiuose ir einant valdžios pareigas mieste.

– Bet didžiausia blogybė yra ta, kad rūpinimasis kūnu kliudo mokytis, mąstyti ir atsidėti vidiniams apmąstymams, nes žmogus visuomet įtaria, jog per daug sukama galva, ji ima svaigti, ir viso to priežastimi laiko filosofiją. Taigi, kur tik vyraus rūpinimasis savo kūnu, ten jis trukdys ugdyti ir patikrinti dorybę; jis privers žmogų be paliovos galvoti tik apie ligas ir visą laiką skųstis skausmais.<...>

Taigi, matyt, galime teigti, kad Askepijas, šitai žinodamas, tiems, kurie iš prigimties ir dėl tvarkingo gyvenimo būdo yra apskritai sveiko kūno, tik gauna kokią neįprastą ligą, – tokiems ir taip gyvenantiems žmonėms ir nurodė, kad reikia gydytis: ligą reikia išvaryti vaistais arba išpjauti, ir reikia palikti jiems jų įprastą gyvenimo būdą, kad nenukentėtų ligonio visuomeninė veikla. Bet liguistų ir silpnų kūnų, visą laiką sergančių vidaus ligomis, jis nenorėjo gydyti dieta, iš lėto daromais ištuštinimais ir įliejimais pratęsti vargingą tokių žmonių gyvenimą ir leisti jiems gimdyti vaikus, suprantama, tokius pat silpnus, kaip ir jie patys. Žmogų, kuris neįstengia išgyventi prigimties jam skirto amžiaus, Asklepijas laikė nevertu gydyti, nes tai būtų nenaudinga nei jam pačiam, nei valstybei. <...>

Bet jie manė, kad būtų nenaudinga gyventi liguistiems ir nesusivaldantiems žmonėms bei jų vaikams: gydymo menas yra skirtas ne tokiems – jų nereikia gydyti, net jei jie būtų turtingesni už Midą.<...>

Geriausi gydytojai bus tie, kurie, iš pat mažens užsiimdami gydymo menu, turės ne tik mokslo žinių, bet ir susidurs su kuo daugiau sunkiai sergančių žmonių, o ir patys bus iš prigimties silpnos sveikatos, kamuojami visokių ligų. Juk jie kūną gydo ne kūnu, nes tokiu atveju gydytojai negalėtų būti ligoti ir susirgti, – jie gydo kūną siela, kuri negalėtų ką nors gydyti, jei pati būtų nesveika arba susirgtų. <...>

O teisėjas, mielas drauge, savo siela vadovauja kitai sielai. Todėl neleistina, kad jo siela iš jaunumės bendrautų su nedoromis sielomis ir pati išmėgintų visas nedorybes, idant pagal savo pačios patyrimą galėtų spręsti apie kitų nusikaltimus, panašiai kaip gydytojas taikliai sprendžia apie kitų ligas pagal savąsias. Jei norime, kad siela, būdama dorovinga, galėtų sveikai spręsti, kas yra teisinga, ji pati iš jaunumės turi būti nepatyrusi nedorybių ir nekalta. Todėl dori jaunuoliai atrodo naivūs – juos nedorėliai lengvai apgauna, nes jie neturi jokių nedoriems žmonėms giminiškų bruožų... Todėl geras teisėjas turi būti ne jaunas, o senas žmogus, pats patyręs, kas yra nedorybė, – žinoma, jis turi ją patirti ne savo sieloje glūdinčią, o tik per ilgą laiką pažinti kitų sielose glūdinčią nedorybę, t.y. jam tai turi būti žinojimo, o ne patyrimo dalykas.

– Šitoks teisėjas būtų tikras idealas

– Tai ir bus tas geras teisėjas, kurio tu ieškai, nes tas, kas turi gerą sielą, yra geras. O tas gabusis ir įtarusis žmogus, pats pridaręs visokių nusikaltimų ir manantis esąs apsukrus ir protingas, susidūręs su į save panašiais žmonėmis pasirodo nepaprastai įžvalgus, nes pats savyje mato jų nedorybės pavyzdžius. Bet kai tenka bendrauti su gerais žmonėmis ir vyresniais už save, tada jis pasirodo negabus, nes nepasitiki ten, kur nėra pagrindo nepasitikėti, ir nesupranta sąžiningumo – juk jis savo sieloje nieko panašaus neturi. Tačiau kadangi su blogais žmonėmis jis susiduria dažniau negu su gerais, tai ir sau pačiam, ir kitiems atrodo veikiau protingas, o ne neprotingas.“

Platonas. Valstybė. Vilnius, pradai, 2000, p. 120 – 124


 

PLATONAS

Didis graikų filosofas, žinomas kaip Sokrato mokinys ir Aristotelio mokytojas. Gyveno IV a. prieš Kristų. Slėpininguose šaltiniuose Platonas minimas kaip didis Mąstytojas, Baltosios Brolijos bendradarbis, kuris vėliau prisiėmė atsakomybę už žmonijos ateitį, palaikant ryšį su kitais pasauliais.

Эзотерический словарь. РДЦ, Москва-Рига, 1993. Ч. II. С. 267

Ne šiaip sau senovės išminčiai siūlė studijuoti menus ir mokytis amatų. Kiekvienas turėtų užsiimti rankdarbyste. Tai būdas susikaupti. Kiekvienas siekdamas tobulumo įtempia valią ir dėmesį. Netgi nedaugelis mus pasiekusių praeities dirbinių atsispindi aukštą meistriškumą. Būtent dabar atėjo laikas atgaivinti rankdarbystę. Negalima mašinomis užgožti ir apriboti dvasinio tobulėjimo. Laisvą laiką reiktų užpildyti rankdarbiais, šis darbas atšviežins vaizduotę. Būtent kokybė ir vaizduotė leis toliau tobulėti.  

AJ, MO IId. nr.293

Skaityti 5465 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 15:22

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 26th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©