Jūs esate čia:Valstybė»Į naują materialinį gyvemimą
Antradienis, 08 sausio 2013 16:47

Į naują materialinį gyvemimą

Parašė  J. Keliuotis
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

J. Keliuotis (1902-1983)J. Keliuotis (1902-1983)

Į naują materialinį gyvemimą

Žmogaus ugdymas ir jo organizavimas turi būti atremtas tikrove. Niekas taip jo nežaloja, kaip iliuzinis idealizmas, neigiąs jo materialumą: jis jį klaidina ir negali jam suteikti realios paramos. Žmogus visomis savo šaknimis įaugęs į žemę – ir jis iš jos sau gyvybę semia. Jis yra ne vien dvasia, bet ir kūnas – materija. Ir jo likimas visados pareina ir nuo jo kūno, be kurio jis šiame pasauly nei egzistuoti nei veikti negali. Jis ne vien galvoja, svajoja ir tiki, bet jis ir valgo, ir geria, ir pastogės ir drabužių reikalingas. Tad kai norime reformuoti pasaulį, tai turime atsiremti visu, konkrečiu, realiu, materialiu žmogumi, įaugusiu į savo žemę, į savo šeimą, į savo tautą ir susijusiu su savo epocha.

Materija nėra dvasios priešas, jei ši stengiasi ją apvaldyti: ji tik yra puiki dvasinės veiklos sritis, kurioj dvasia gali parodyti visą savo didybę. O darniame žmoguje kūnas ir dvasia nėra priešai, jie sugyvena kaip brolis su seseria. Ir didelę tiesą pasakė Šv. Pranciškus Asyžietis, kūną Švelniai vadindamas „brolis kūnas“. Ir Šv. Augustinas ragina išmintingai mylėti savo kūną. Didieji krikščionių mistikai puikiai jautė, kad kūnas reikia mylėti, nes jame gyvena dieviškoji siela, nes jis yra Dievo kūrinys. Ir Šv.Atanazas aiškiai tai ir pasako: „,Kūnas nebėra žemiškas daiktas, jis pasidarė žodžiu dėl Dievo Žodžio, kurs mums virto kūnu“. Kai Dievo Sūnus įsikūnijo žmogiškame kūne ir juo pakėlė visas didžiąsias žmogiškas – kūniškas kančias, tai krikščioniui nevalia niekinti kūną. Tik kai kurie nevykę asketai leidžia sau jį žeminti ir kai kurie moralistai, giliau krikščionybės nesuprantą, ir šiandien kūne mato visų blogybių šaltinį ir ragina jo neapkęsti, jį neigti ir niekinti. Tuo pamirštama ir įsikūnijimo paslaptis ir kūnų prisikėlimo dogma. Juk dievybė įsikūnijo žmogaus kūne ir visi kūnai prisikels paskutinio teismo dieną. Ir kaip gražiai Renesanso dailininkas Signorelli Orvieto katedroje yra pavaizdavęs šį kūnų prisikėlimą, kur mirusieji, užgirdę Dievo balsą, kelia savo karstų marmurą, kur skeletai virsta gyvais kūnais. Kūnai – nuostabaus grožio reiškinys ir dieviškos kūrybos ženklas – negali žūti, jie iš dulkių keliasi amžinam gyvenimui. Tad naujasis humanizmas atsiremia visu žmogumi, konkrečiu, realiu, kūnišku, įaugusiu į savo žemę, savo šeimą ir savo tautą.

Dvasia ir kūnas nėra priešai, bet draugai: jų negalima išskirti, jie. organiškai susieti, jie atsakingi vienas už antrą ir pareina nuo vienas kito – jei susmunka dvasia, tai nuo to pirmas nukenčia kūnas, nes ji ir kūną tada smukdo, o jei kūnas suserga ar iškrypsta, jei jis alkanas ir neaprengtas, tai dvasia dėlto dar daugiau nukenčia: alkaname ar sunkiai sužalotame kūne ji vos kvėpuoja, dūsta, nyksta, baisiai dėlto kenčia, o kartais susidaro įspūdis, kad jos jame visiškai nebėra. Tad nevalia kūnas niekinti, jis palikti klaikiam likimui, negalima leisti jam badauti, šalti, sirgti; nevalia jį žaloti, žudyti, naikinti, pavergti. Bet moderninis pasaulis šio moralinio reikalavimo nesilaiko: jis milijonus kūnų suvilioja į miestus. juos atitraukia nuo savo žemės, savo nuosavybės, savo šeimos, juos įkinko į automatišką ir juos degraduojantį darbą — ir galop juos išmeta į gatvę, be duonos, be pastogės, be apsirengimo. Kai milijonai badauja, tai Kanadoj naikina kviečius, Brazilijoj į jūrą skandina kavą, Prancūzijoj apleidžia vynuogynus, – kad būtų išlaikoma ekonominė pusiausvyra! O prie tuščių ir erdvių liuksusinių butų žmonės šąla, slankioja kaip šešėliai, juos ir lietus lyja, ir sniegas sninga, ir saulė ir šaltis degina – ir nesurandama jiems pastogės, kai aristokratų šuniukai ir jų katės turi puikiausius kambarius. Prūsijos junkeriai, Vengrijos magnatai, Ispanijos ir Lenkijos dvarininkai valdo neaprėpiamus žemės plotus, o milijonai visoj žemėj neturi nuosavo sklypelio, kur galėtų ramiai pailsėti, kur galėtų sau javų ir gėlių pasisėti, kur galėtų žaisti jų vaikai. O Sovietų Rusijoj miestų darbininkai atiduoti baisiausiai stachanovcų eksploatacijai, kaimo žmonės paversti baudžiauninkais, biurokratų vergais.

Tokia tvarka nėra žmoniška, ji todėl turi būti sunaikinta ir sugriauta. Ir gerai darbininkai padarė visiškai nusigręždami nuo liberalizmo: juk tai pasityčiojimas iš žmogaus, kai jam suteikiama teisė balsuoti drauge su teise mirti badu ir pasidaryti ekonomizmo ir mašinizmo auka, jų vergu. Jie nusigręš ir nuo nacionalsocializmo, kuris duoda jam spektaklių ir demagogiškų kalbų, bet nė nemano jiems duoti duonos ir žemės. Jie tyliai vaitoja Rusijoje, nes čia jie yra patekę į tokią vergiją, kurios pasaulis dar nėra matęs, kur atimta jiems teisė turėti savo mintį, savo valią, savo jausmų, kur jie paverčiami robotu, šiuo negyvu, mechanišku, beveidžiu marksistinio mechanizmo rateliu. Fašizmas, nors nori jiems padėti ir nemaža jau gero yra padaręs, bet vis dėlto visų pirma stengiasi stiprinti valstybę, o ne tenkinti žmogaus gyvybinius reikalus. Šiaurės Afrikos, Kinijos ir Japonijos darbininkai priversti dirbti už pasakiškai mažą atlyginimą ir tenkintis legendariškai kukliu gyvenimu, nes reikia, kad šių kraštų gaminiai savo pigumu nukonkuruotų ir išstumtų Europos gaminius.

Visuose čia suminėtuose kraštuose žmogus pavergtas nežmogiškomis abstrakcijomis sugalvotiems ir demagogiškai išpopuliarintiems mitams – gamybai, proletariatui, valstybei, rasei. O iš tiesų kiekvienas žmogus yra visuomenės narys, ir vos tik jis užgimęs turi teisės gauti maisto, globos ir pastogės, o užaugęs – darbo, duonos ir išlavinimo. Materialinio skurdo prislėgtas žmogus negali ugdyti savo dvasinių galių, negali būti broliškas, draugiškas, taurus, geras, malonus, džiaugsmingas. Jis negali mylėti tų, kurie jį skriaudžia ir išnaudoja. Bet jis nemylės ir tų, kurie, matydami jo vargą, niekuo jam nenori padėti. Jis virsta gyvuliu, kurs žino tik savo alkį, jis gyvena tik neapykantos, keršto ir griovimo jausmais. Ir pasityčiojimu jam aidi visi pamokslai apie kantrybę, atlyginimą aname pasauly, artimo meilę, sielos gyvenimą. Visų pirma jam reikia duoti duonos ir gėrimo, drabužio ir pastogę, darbą ir saugumą, o tik paskui jis galės išklausyti tavo kalbos apie brolišką meilę, apie sielą ir apie dievybę. Samarietis, pakelėj radęs sužalotą žmogų, jam nekalbėjo apie sielos dalykus, bet visų pirma jį nuplovė, aprišo jo žaizdas, pavalgydino ir patalpino į viešbutį. Alkanas žmogus nieko kito negali mylėti kaip tik duoną: jis visų neapkęs, kas tik jam jos neduos. Šąlančiam duok pastogę ir drabužius, o ne kalbėk jam apie grožį ir sielos tobulinimą. Pirma pašalink jo rytojaus netikrumą, o tik paskui jį ragink pakelti aukštyn galvą.

„Vargo egzistavimo niekas negali pateisinti. Visuomenė, kuri su juo susigyvena, tuo pačiu save pasmerkia“ (Daniel - Rops). Ir niekšiškumas, vertas dangaus ir žemės keršto, kalbėti, kad likimo lemta, kad vieni turi skursti ir badauti, o kiti prabangoj gyventi. Farizeizmas skelbti, kad vargas yra Dievo bausmė už asmeniškas ar už visuomenines nuodėmes. Cinizmas sakyti, kad skurdas yra nelaimė, kurios negalima išvengti. Tiek išradimų ir tiek priemonių rasta savo priešams naikinti ir pomėgiams didinti, o iki šiol vis nesurandama jokių būdų žmonių vargams ir jų kančioms sumažinti. Panaikinta vergija, tūlas pasakys, bet dabartinis kapitalizmas, komunizmas ar nacionalsocializmas dabarties žmogui dar baisesnius vergijos pančius yra uždėjęs, kokių jokia senovės santvarka nežinojo. Milijardai surandami destrukcijai ir žudynėms organizuoti – ginklavimuisi, o badaujantiems ir šąlantiems duodami centai, dalinami sunešioti drabužiai, kaip šuniukams pametamos nustatytos porcijos. Tai gailestingi darbai, almužna, mielaširdystė, geradarystė! Tuo didžiuojamasi, giriamasi ir daroma sau karjera. Bet nejaučiama, kad žmogus niekinamas, kai jis šelpiamas. Ne pašalpų žmogus reikalingas, bet darbo ir teisingo už jį užmokesčio. Šelpiamas žmogus darosi tinginys, jis ištvirksta ir apsileidžia, nes kiekviena teikiama žmogui dovana jį degraduoja, pažemina, smukdo, nes jam skirta savo prakaitu sau duoną užsidirbti.

Kiekvienas žmogus būtinai reikalingas minimalių pragyvenimo priemonių. O jų visiems pakankamai gali būti, nes mūsų žemė taip turtinga ir produktinga, žmonių išradimai taip dideli ir taip gausūs, kad visiems turi būti pakankamai darbo ir duonos, pastogės ir apsirengimo. Tai kiekvieno žmogaus gyvybinė teisė. Jis neturi teisių į pašalpą, bet jo teisės į darbą ir į duoną niekas negali ginčyti, nenusižengdamas vyriausiems žmogiškumo ir moralybės principams. Dabartinio žmogaus nepaguosi ir nenuraminsi atlyginimu aname pasauly: kai jis nori valgyti, tai jam anas pasaulis neegzistuoja; šių dienų žmogus aktyvus: jis teisėtai reikalauja, kad dabar jam būtų suteikta galimybė žmogiškai gyventi, kai jis neturi duonos, tai nieko kito jis taip netrokšta kaip duonos. O kad visi jos pakankamai turėtų, reikia, kad daug kas imtų mažiau valgyti, nes iki šiol dar daugiau suserga ir miršta nuo persivalgymo negu iš bado. Juk turtingieji luomai masėmis serga eile ligų, kylančių iš persivalgymo ir persigėrimo. Reikalinga realizuoti tokia santvarka, kad niekas negalėtų ir neturėtų iš ko persivalgyti ir pasigerti. Taip pat reikia pasirūpinti, kad nei vienas žmogus nepasiliktų be pastogės ir be drabužių. Juk kiek žmonių ištvirksta ir išglemba vien todėl, kad turi perdaug liuksusinius butus ir perdaug puošnius drabužius. Kai bent vienas žmogus visuomenėj šąla, tai kiekvienam turėtų būti gėda pasirodyti su brangiais drabužiais, ir kriminališka turėti daugiau kambarių, negu būtinai reikia. Visoks perteklius turi būti atiduotas badaujantiems ir šąlantiems, jei tas savaime neįvyksta, tai visuomenė – valstybė jį turi nusavinti įstatymo keliu ir padalinti tarp tų, kurie ir minimumo neturi. Kas valdo perteklių, valdo svetimą turtą, teisingai sako Šv. Augustinas.

Niekas taip pozityviai žmogaus neugdo kaip žemė: visur ūkininkai yra pozityviausi ir sveikiausi žmonės; jie visomis savo šaknimis įaugę į savo žemę, iš jos sau gyvybę semia; jie susieti su šeimos ir tautos tradicijomis – jas saugo, ugdo ir įduoda naujoms generacijoms; jie mažiausiai vartoja dirbtinių apsisaugojimo ir naujų gyvybių naikinimo priemonių, jie natūralūs gamtos vaikai, jos neprievartauja ir jai netrukdo siekti savo tikslų, todėl jie yra geriausi savo rasės, savo tautos palaikytojai ir augintojai; jie sunkiausiai persiima abstrakcijomis ir mažiausiai pasiduoda demagogijai, todėl visados gelbsti kraštus nuo revoliucingumo, nuo kolektyvinių pamišimų ir visų iliuzijų ir mitų. Tad juos ypatingai reikia mylėti, gerbti ir remti. Reikia kaimuose sudaryti tokį įdomų, įvairų ir šviesų gyvenimą, kad niekas iš jų nebėgtų, kas tik juose reikalingas ir kas juose gali pasilikti. Reikia jiems įduoti visus pozityviuosius civilizacijos laimėjimus, kad nuolat tobulintų ir gerintų savo gyvenimą. Reikia juos išvaduoti nuo miestų diktatūros, nuo jų dirbtinumo, nuo jų eksploatacijos, madų, prietarų ir apgaudinėjimo. Juk kaimuose gimsta ir auga tautos, o miestuose miršta ir nyksta: ir jei miestų nuolat nepapildytų kaimo gyventojai, tai jie labai greit visiškai išsigimtų. Tad reikia sulaikyti kaimiečių veržimąsi į miestus, kurie juos atitraukta nuo savo žemės, nuo savo šeimų ir nuo savo tautos ir nuo savo Dievo, juos įtraukia į savo industrinį mechanizmą, eksploatuoja, demoralizuoja ir paskui juos išmeta į gatvę, be jokių ryšių su materialine ir dvasine tikrove. Dar daugiau. Reikia daug miesto gyventojų grąžinti į kaimus, o ne juos šelpti, reikia visur pravesti radikalias žemės reformas, nusavinti visur jų perteklius ir juos atiduoti tiems, kurie per maža ar visai šios brangios žemės neturi. Sumažės dėlto krašto produkcija ir jo valstybinis turtingumas, bet kam jis reikalingas, jei jis tik didina prabangą, intensyvina apsiginklavimą, proteguoja ištvirkavimą ir lėbavimą, silpnindamas visą tautą, sėdamas joje neapykantos, keršto ir revoliucijos daigus, smukdydamas jo dvasinę kultūrą. Geriau bus, jei valstybės bus mažiau turtingos, jei jos neturės lėšų ginklavimuisi, prabangai ir pompom, jei nebus turtingų, bet degraduojančių luomų, bet bus daugiau teisingumo, daugiau broliškos meilės, daugiau sveikos dvasios ir daugiau pusiausvyros ir dvasinės kultūros.

Jei norima, kad visuomenė, valstybė būtų stipri, kad ji gyventų ir progresuotų, reikia, kad visi jos nariai ga-lėtų žmogiškai gyventi, progresuoti ir džiaugtis savo gyvenimu. Kiekvienas žmogus kasdien turi gauti tam tikrą porciją duonos, mėsos ir vaisių – minimumą kalorijų, be kurių neįmanomas normalus jo gyvenimas. Jam reikalinga dar baltiniai ir viršutiniai drabužiai, pastogė su minimumu erdvės, oro ir saulės. Jam reikia duoti viską, kas būtinai reikalinga, kad jo kūnas būtų sotus, sveikas ir gražus. Kūninė žmogaus gyvybė yra stebuklų stebuklas – ir ją reikia branginti, auklėti, saugoti, ugdyti ir stiprinti. Romos vyriausybės šūkis Panem et circenses turi savy gilios išminties. Tik fariziejai ir hipokritai gali iš jo juokauti ar juo piktintis. Be darbo, duonos ir pramogų žmogus negali gyventi. Ir jam to negalima pavydėti. Po darbo jam reikalingas poilsis bei pramogos, kurios jį atgaivintų ir suteiktų jėgų toliau džiaugsmingai ir sėkmingai darbuotis. Visiems dirbant, visiems bus laiko ir pramogoms. Tad reikia ir pramogas taip organizuoti, kad jos būtų visiems prieinamos, visiems tinkamos ir visus džiuginančios. Taip pat juokingi ir naivūs daugelio moralistų pamokslai, smerkią pramogas ir draudžią žmonėms linksmintis, žaisti ir džiaugtis.

Žmogaus kūnui reikia leisti gyventi sveiku, gražiu ir džiaugsmingu gyvenimu. Jis skirtas žydėjimui ir klestėjimui, tad tegu ir žydi ir klesti ir neša vertingų vaisių. Ir klydo Prancūzijos vyskupas Bossuet'as, smerkdamas pasilinksminimus, smerkdamas teatrą ir net erotinę meilę. Perdeda ir kita visa eilė moralistų, skelbią neteisėtą asketizmą, raginą ieškoti kančių ir vargo. Žmogui užtenka kančių ir jų neieškant, perdaug jam tenka kentėti ir pačiam sąmoningai savęs nekankinant. Ir Katalikų Bažnyčia parodė daug išminties, pasmerkdama manicheizmą, kurs materiją, kūną, visą šį laikinumą laikė blogybe, atstumdama jansenizmą, kurs perdaug pesimistiškai žmogų traktavo, atkirsdama protestantizmą, kurs nepripažįstama žmogui iniciatyvos savo išganyme. Jos sveiką ir išmintingą nusistatymą yra pareiškęs Šv.Augustinas šiais žodžiais: Omnis natura, quantum natura esfc, est bona: visa prigimtis, kiek ji yra prigimtimi, yra gera. Ji yra puikus Dievo kūrinys, jo nuostabus šedevras. Ir kaip Šv.Pranciškus Asyžietis mylėjo visą gamtą, kaip ja džiaugėsi ir kaip žavėjosi jos grožiu. Kaip išmintingai meiliai Šv.Pranciškus Salezietis traktavo net žmonių erotinę meilę ir jos pozityviuosius pasireiškimus! O kaip karštai žmogaus kūną mylėjo didieji Renesanso menininkai – Giotto, Donatello, Boticelli, Van Eyck, Michel -Angelo, Leonardo da Vinci! Ir šiandien visa Florencija kupina svaiginančio grožio nuogo žmogaus kūno statulų ir paveikslų, visa ji skamba juoku ir alsuoja didžiu džiaugsmu: bet jos visa kūryba tai džiaugsminga žmogiška malda Aukščiausiajam. Gal todėl joj tiek natūralaus grožio, kiek nerasime nei viename kitame pasaulio mieste.

Naujasis humanizmas visų pirma realistinis, jis atsiremia visu, konkrečiu ir realiu žmogumi, įaugusiu į savo žemę, į savo užsiėmimą, į savo šeimą, į savo tautą ir gyvenančiu natūraliu žemišku gyvenimu. Jis rūpinasi, kad jis turėtų darbo ir duonos, drabužius ir pastogę, oro ir džiaugsmo. Jis nesutinka, kad jis būtų pavergiamas, išnaudojamas, skriaudžiamas, kankinamas, degraduojamas. Jis draudžia žmogaus kūną žaloti sterilizacija ar kastracija, jis nepataria sąmoningai jį kankinti, bet skatina prie sveiko, natūralaus, gražaus ir džiaugsmingo gyvenimo. Žmogaus kūnas skirtas augimui, žydėjimui ir klestėjimui – ir negali būti niekinamas, skriaudžiamas ar naikinamas.

Bet šiandieninėj civilizacijoj vis mažiau darosi įmanomas normalus kūniškas ir ekonominis žmogaus gyvenimas. Iš vienos pusės didėja ūkininkų ir darbininkų materialinis skurdas, o iš kitos pusės auga vis aistringesnis pamėgimas komforto ir liuksuso. Visos moderninės valstybės stengiasi pagerinti ūkininkų ir darbininkų būvį, bet jų pastangos nėra davusios reikiamų rezultatų, ir materialinių sunkumų galo nematyti. Tas rodo, kad šios pastangos nėra pakankamai racionalios ir kad nei viena visuomeninė reforma neįmanoma be dvasinės reformos. Kol žmonija pamišusiai veršis prie komforto, liuksuso ir pomėgių, kol ji nesuras tikrųjų savo gyvenimo tikslų, tol pusiausvyra ir taika toli pasiliks nuo mūsų. Mokslas nuolat išranda vis naujų komforto ir liuksuso priemonių, pasirenkama vis naujų pomėgio formų, – bet iškyla vis nauji reikalavimai ir užsidega vis nauji aistrų gaisrai, kurių niekas negali patenkinti. Tam neracionaliai išeikvojami dideli materialiniai ištekliai, kurie daug žmonių išvaduotų iš baisiausio vargo, tuo provokuojamos kruvinos ir kerštingos revoliucijos, tas žmonių nepatenkina, o tik dar didesnį nerimą įdiegia į jų širdis. Tokioj būklėj nebegalima pasilikti: reikia ieškoti naujo kelio. Ir šis naujas kelias, kurs drauge ir labai senas, yra tai grįžimas į paprastumą. Galop reikia padaryti galą šiam nuolatiniam gyvenimo komplikavimui, kurs veda žmoniją į pamišimą ir kurs jau suteikė jai tiek kančių ir nusivylimų, kurs iššaukė tiek pavojų!

Reikia, kad šiandieninis žmogus valandėlę susitelktų ir pagalvotų: ar šis nuolatinis pomėgių ir liuksuso ieškojimas jam teikia nors kiek tikro džiaugsmo ir ar duoda jam pastovaus pasitenkinimo? Pojūtiniai išgyvenimai labai trumpi, jie greit baigiasi, žmogų palikdami dar didesnėje tuštumoj, dar didesniame nepasitenkinime, negu kad jis buvo prieš tai. Tokios būklės jis negali pakelti – ir jis ieško naujų ir dar intensyvesnių pomėgių, bet tas jo pojūčius išsemia, begaliniai išvargina ir juos egzaltuoja iki pamišimo: žmogus suserga neurastenija. Tokiu būdu žmogus, dar žemėj gyvendamas, pasineria į pragarą, kuris jo jau nepaleidžia. Bet patekęs į tokį kelią jis jau nesustoja: jis ima manyti, kad jo vidaus pragarą sumažins arba bent paslėps išorinis liuksusas, nuolat didinami patogumai, niekuo neribotas komfortas. Visas jo gyvenimas susitelkia paviršiuje: jis pasidaro begaliniai tuščias ir tiesiog kvailas. Jis mano bus laimingesnis ir vertingesnis, jei lankysis brangiausiuose restoranuos ir virškins retus, nors ir nelabai skanius ir nevisiškai sveikus valgius, jei važinės brangiame liuksiusiniame automobily, jei pirks prekes ten, kur jos kelius kartus brangesnės, jei cirkuose sėdės brangiausiai apmokamoje vietoj, jei turės perdėtai liuksiusinį butą, jei moterims išleis milžiniškas sumas. O kiek moterų rėdosi tūkstantinės vertės kailiais ir kitais brangumynais, kad tik nea-siliktų ir pralenktų savo drauges, kad labiau patiktų vyrams, kad kiek galima daugiau patenkintų savo tuštumą. Jos reikalauja vis daugiau išlaidų ir savo vyrus ir draugus pastūmėja eiti vogimų, išeikvojimų, kyšių ėmimo ir arivizmo keliais. Bet jei kartą žmonės ryžtųs šiam pamišimui ir tuštumui padaryti galą, jei jie grįžtų prie paprasto ir natūralaus gyvenimo, tai tuoj ir jų sveikata sustiprėtų, išnyktų ir šis klaikus moderninis nerviškumas, visi jie pasidarytų ramesni, darnesni ir geresni, sumažėtų pavydas, praeitų nerviškas nerimas ir egzaltuotas susirūpinimas, nebereikėtų jiems nei dūkti daugiau, negu jų jėgos leidžia, išnyktų ir arivizmo ir išeikvojimų pagundos. Žmonių gyvenimas pasidarytų šviesesnis ir saugesnis, turiningesnis ir prasmingesnis. Vėl jie sužinotų, kas yra tikras džiaugsmas, gilus susitelkimas, natūralus susižavėjimas tikromis vertybėmis. Jie patirtų, kad žmogus, mažiau turėdamas, neigdamas tuštumą ir išorinį blizgėjimą, neleisdamas savęs įtraukti į gyvenimo paviršių ir jo beprasmį triukšmą, gali būti daug laimingesnis, laisvesnis ir vertingesnis. Pažvelkime tik į Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Jis atsisakė nuo turtų, nuo išviršinio aristokratiškumo, nuo visokio liuksuso, nuo grubių pomėgių, ir koks tada džiaugsmingas, kaip įdomus ir darnus pasidarė jo gyvenimas. Jis džiaugėsi kiekvienu daiktu: visas pasaulis jam pasidarė džiaugsmo, grožio ir gyvybės jūra. Jis viskuo džiaugiasi – žiedais, paukščiais, gyvuliais, žmonėmis, saule, žvaigždėmis, ugnimi, vandeniu, medžiais ir akmenėliais, bet jis nei vieno jų nenori sau turėti, jis niekam nepavydi ir niekas nieko jam nepavydi – ir niekas negali sudrumsti jo beribio džiaugsmo visa Dievo kūryba. Jo gyvenimas – tai džiaugsmo ekstazė, nes jis ryžosi gyventi prie pačių gyvenimo šaltinių. Jo geniali veikla atnaujino pasaulį ir sukūrė naują epochą – ir literatūroj, ir mene, ir religijoj.

Reikia, kad šių dienų žmogus, jei pats jau nebesugeba rasti sau išminties kelio, sustotų prie šio išminties genijaus ir iš jo pasimokytų paprastumo, neturto dvasios, išminties, visuotinio gyvenimo džiaugsmo, tikrosios žmonių meilės. Juk jei ir aukštesnieji ir žemesnieji luomai vien trokštų liuksuso ir degraduojančių pramogų, tai visas žmonijos gyvenimas bus vien tik kruvinos skerdynės, nenutrūkstama socialinė revoliucija, niekuo nepasotinamas godumas, nuolatinis nusivylimas, individualiniai ir kolektyviniai pamišimai, beribis tuštumas ir nesustabdoma savižudystė. Ir pats žmogus, o ne kas kitas gali pasukti paprastumo ir išminties keliu: jis gali padaryti šią revoliuciją, kuri pradėtų naują epochą žmonijos gyvenime. Juk jis padarė visus išradimus, jis sukūrė visas civilizacijas ir jis, o ne kas kitas, gali pradėti kurti naują civilizaciją, kuri, atsirėmusi visais pozityviaisiais laimėjimais, gražintų gyvenimui prarastą paprastumą, sukurtų tokią visuomeninę tvarką, kurioj visi turėtų minimalų savo materialinių reikalų patenkinimą ir kuria būtų einama ir prie didesnio teisingumo ir realizuojama ekspresyvesnė harmonija. Neįvykdžius šios dvasinės revoliucijos, negalima pravesti jokios radikalesnės socialinės reformos. Štai marksizmas pasišovė sugriauti kapitalizmą ir pagerinti proletariato gerbūvį, o pasirodė, kad jis pats yra ne kas kita, kaip to paties kapitalizmo dvasios padaras, jo svajonė, jo religija – jis pakeičia roles, marksistus padaro kapitalistais, o buržujus kapitalistus padaro proletarais. Tai nuolatinės revoliucijos kelias. Ir Trockis daug nuoseklesnis už Staliną, kai skelbia nuolatinės revoliucijos reikalingumą: kai mterialiniai turtai yra laikomi vyriausiu gyvenimo tikslu, tai lieka tik visų karas prieš visus, nes turtai riboti, ir jei jų vieni daugiau pagrobs, tai kitiems jų neliks ir teks juos jėga imti. Bet smurtas iššaukia smurtą, kerštas – provokuoja kerštą – ir šiam pragariškam siautimui negali būti galo. Iš šio užburto rato galima išsivaduoti tik pasukus visiškai kitu keliu – laisvo neturto ir išmintingo paprastumo keliu.
Laisvas neturtingumas turi virsti mada. Pinigas turi būti nukeltas iš karališkojo sosto ir paverstas tik paprasta mainų ir prekybos priemone. Laisvas neturtingumas suteiks žmonėms vidinę ir išorinę taiką. Jis juos padarys laisvus ir savarankiškus, meilius ir ramius, džiaugsmingesnius ir laimingesnius, dvasingesnius ir gilesnius. Jis sumažins pavydą ir ramdys socialinių ir kerštingų revoliucijų ugnį. Laisvas neturtingumas žmoniją padarys turtingesnę ir taikingesnę. Jis vietoj piniginės aristokratijos, ugdys naują dvasinę aristokratiją, kurios didybė glūdės ne milijonuose, bet moraliniame taurume ir dvasinėje pajėgoje.
Drauge su laisvuoju neturtingumu turės eiti ir naujasis heroizmas, kuriuo bus vadinami ne atsitiktini, aplinkybių iššaukti drąsūs žygiai, bet kasdieninis pasiaukojimas, tylus ir uolus savo pareigos ėjimas. Šeimos motina, tyliai pasiaukodama savo šeimai, vykdo didingesnį heroizmą, negu triukšmingas revoliucionierius, negu karys, įtrauktas į geležinį militarinį mechanizmą. Ir tas heroizmas tikresnis, kurs mažiau matomas, o tas daugiau įtartinas, kurs viešesnis. Juk žmonės kartais net nusižudo, kad tuo pragarsėtų: tiems daug lengviau eiti į didžiausius pavojus, kurie žino, kad jie yra matomi, kad jais yra žavimasi, kad jiems žadami laurų vainikai. Bet kasdieninis ir nuolatinis pasiaukojimas, tylus ir uolus savo pareigos atlikimas – štai tikroji didybė, kuri verta didžiausio susižavėjimo!

Šio tylaus pasiaukojimo, tauraus savęs išsižadėjimo, beribės meilės – štai ko dabarties žmonijai daugiausiai reikalinga. Visi nori kuo daugiausiai turėti; visi geidžia būti kuo triukšmingiausiai reklamuojami, visi trokšta kuo visuotinesnės meilės, bet niekas nenori išsižadėti savo egoizmo, niekas nesiryžta badaujančiam ir šąlančiam savo artimui atiduoti savo perteklių, niekas nemoka kitų mylėti didele ir neribota meile. O vis dėlto reikia išmokti neinteresuotai žiūrėti ir į žmones ir visą pasaulį, kitaip mes visi virsime vilkais, tik tykojančiais ką nors paglemžti. Reikia ryžtis nuolatiniam ir neribotam pasiaukojimui, kurs sukurtų naują žmoniją, naują civilizaciją ir naują epochą. Privalu nuolatos vienas kitam dovanoti, jei nenorime, kad mūsų gyvenimas virstų vien keršto šėlimu ir nesulaikomu viens kito naikinimu. Galop reikia kits kitą pamilti broliška meile, jei trokštame save dar žmonėmis vadinti, jei nenorime išsižadėti viso savo žmogiškumo: tik ši meilė atnaujins pasaulį ir jį išgelbės iš įsigalėjusio jame žvėriškumo, tik jis gali sėkmingai ramdyti kerštu ir neapykanta liepsnojančius sąjūdžius: ji kaip saulė žmonijai atneš naują šviesesnį rytojų.

Štai kokia ekonominė naujojo humanizmo ideologija. Ji nežada aukso kalnų ir neragina nieko užpulti ir apiplėšti, Ji niekam negrasina, bet niekam ir nepasiryžusi tarnauti. Ji tik kaip saulės spindulys nori įsibrauti į žmonių širdis ir jas padegti pavasario ugnimi, kuri mums sukurtų naują gyvenimo epochą. 

Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“,
septintieji metai, Nr.15(325), 1937 m. balandžio mėn.11 d.

Skaityti 1833 kartai Atnaujinta Sekmadienis, 03 kovo 2013 13:39
Daugiau šioje kategorijoje: « Dėl Amerikos lietuvių Lobizmas »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Friday the 14th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©