Spausdinti šį puslapį
Trečiadienis, 13 vasario 2013 16:18

Evoliucija vyksta Amžinai: dvi Liet...

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

 Evoliucija vyksta Amžinai: dvi Lietuvos 

...Žodis „bolševikas“ klaipėdiškiams, o gal ir visai Vokietijai, buvo įskiepytas kaip baisios angies nuodas, kuris užnuodija visą žmogaus kūną. Žmogus žino, kad įgėlė angis, bet jis nežino, kaip toliau [bus]. Ir jis serga. Taip sirgo to krašto žmonės, ir dar kai kas tebeserga... “

I.Simonaitytė. Paskutinė Kūnelio kelionė. Vilnius, VAGA,1971m., p.174.

Atgavus nepriklausomybę į Lietuvą ėmė grįžti lietuviai, daugiausia iš Vakarų.

Jų pasitraukimas iš Lietuvos buvo toks pat sunkus ir skausmingas kaip tremtinių į Sibirą. Nors ir ne gyvuliniuose vagonuose, ne pagal sąrašus, bet jie taip pat priverstinai buvo išplėšti iš tėvynės:  revoliucijos, pasauliniai karai, naujós, iki šiol negirdėtos – socialistinės – santvarkos formavimasis... – keitėsi pasaulis. Galiausiai viskas nurimo – Europa persidalijo. Jau, rodos, visi „susitaikė“ su esama padėtimi, bet tokia jau žmogaus prigimtis – ramybė randama tik kapuose (nors ir ši frazė šiandien jau  prarado aktualumą). Po 50 metų ramybės vėl prasidėjo bruzdėjimai, vėl griuvo imperijos, vėl perpaišomi žemėlapiai –  štai jau 20 metų Lietuva vėl laisva ir savarankiška valstybė! Atsiskyrė ji nuo prievartinės sąjungos, lyg karolius sutraukydama visą socialistinio bloko sistemą. Vėl viskas susimaišė, suraibuliavo, vėl iš naujo kuriasi naujos sandraugos, vėl valstybės būriuojasi į priešus ir draugus, gimsta naujos idėjos ir lozungai, vėl kinta vertybės ir prioritetai… Ritasi nesustodamas Didysis Istorijos Ratas per tautų ir valstybių gyvenimus, jų kilimus ir nuopuolius, murdydamas žmogų, neleisdamas jam sustingti ir sustoti – Evoliucija vyksta Amžinai.

***

Kiekviena karta turi savo istoriją, tai žinome visi – juk jaunimas visada kvailesnis ir naivesnis, nei mūsų jaunystėje – taip pradedama kurti naujos kartos istorija, kuri metams bėgant įsilieja į tautos, valstybės, kontinento ar planetos istoriją. Bet pradžia visada vienoda – ji prasideda nuo vieno žmogaus istorijos. O kai žmonių su vienoda patirtimi ir išgyvenimais atsiranda daugiau, tai jau tampa tautos istorija, kaip, pavyzdžiui, lietuvių tremties istorija. Pagal turimus faktus, atsiminimus ir egzistuojančią politinę situaciją istorija suskirstoma, sudalinama ir surašoma – taip gimsta vadovėlinė istorija, iš kurios mokosi vaikai. Ši istorija nėra visiškai tikra, nes ji politizuota, pritaikyta prie esamos politinės pakraipos. O tikrąją istoriją atrasti ir pažinti kiekvienas turi pats, ne iš vadovėlių, o kaupdamas gyvenimišką patirtį bei paremdamas ją įvairiausiais, pačiais netikėčiausiais šaltiniais. Nes žmonijos istorija yra Pasaulio Evoliucijos istorija. Kai žmogus nori pažinti Tiesą, jis pirmiausia atsisako brukamos ir propaguojamos istorijos ir pats pradeda ieškoti kriterijų, nesusaistytų nei politika, nei sienomis, nei piniginės storiu. Taip gimsta Žmogus.

Norėtųsi kalbėti plačiai, apie visą žmoniją, bet kaip kiekviena upė, net vandenynas prasideda nuo šaltinėlio, taip ir platus mąstymas užgimsta suspaustoje tautinėje erdvėje, o šiandien Lietuvoje ji sudėtinga, paini ir vis dar labai skausminga, nes ją kuriančius žmones drasko jų praeities šešėliai. Tie šešėliai tokie ryškūs, tokie akivaizdūs, kad sunku net suabejoti jų laikinumu – daugeliui jie atrodo amžini ir nekintami. Prieš tuos praeities šešėlius Lietuva ir suklupo. Kol nesunaikinsime tų šešėlių, kol neišsklaidysime jų tamsos, nei vieno žingsnio negalėsime žengti pirmyn – juk ateitis gimsta ant praeities pamatų. Deja, Lietuvos istorinius pamatus užstojo kelerių metų išgyvenimai. Niekas neneigia ir nenori paneigti, kad tai buvo sunkūs metai – karas, tremtys, traukimasis į vakarus  – išgyvenimai tokie skaudūs ir ryškūs...  Bet tai tik prieškarinės kartos, net gi tik jos dalies istorija, kuri kažkodėl pretenduoja  tapti visos tautos praeitimi ir tuo atskaitos tašku, nuo kurio turi būti pradėta kurti Lietuvos ateitis.

***

Šiandien apie tremtį garsiausiai kalba sugrįžėliai iš Vakarų, ne tremtiniai, o pabėgėliai, kurie bėgo nuo „raudonojo maro – komunizmo šmėklos“ į kapitalistinį pasaulį. Ten jie ir gyveno visus tremties metus, apie tarybinį gyvenimą girdėdami tik per vietinę, tai yra vakarietišką žiniasklaidą. O kokia ji buvo daug aiškintis nereikia – ką gali kalbėti kapitalistas apie šalį, kur nacionalizuotas turtuolių turtas, tame tarpe ir jų pačių, pabėgėlių turtas? Metai iš metų tiems lietuviams buvo teigiama apie komunizmo grėsmę – juk tik ta grėsmė, persunkta baime,  ir išginė juos iš tėvynės. Po daugelio metų sugrįždami į Lietuvą, jie kartu parsivežė „raudonojo maro – komunizmo šmėklos“ pasėtą baimę bei kapitalistinį-grobuonišką požiūrį į aplinką.

Mes jau 20 metų žinome, kad esame jauna demokratinė valstybė – ir mums reikia mokytis iš valstybių, turinčių didesnį patyrimą, tai yra demokratiškesnių... Deja, tokia propaganda tik kelia sumaištį nors kiek mąstančių žmonių galvose. Juk demokratija, kaip tokia, gyvavo tik senovės Graikijoje. Pats žodis tiesiogiai reiškia valdžios nebuvimą, o ne daugumos ir jau nieku gyvu ne liaudies valdžią. Demokratija įsitvirtindavo senovės Graikijoje poliuose-miestuose, iš kurių buvo išvaromi tironai, ir visus reikalus tvarkydavo kilmingieji miestelėnai. O kilminga giminė, visų pirma, garsino savo dievišką kilmę.  Kai tuo tarpu Amerikos, kaip „demokratinės“ valstybės, istorija paremta, visų pirma, Europos apsivalymu nuo nusikaltėlių ir avantiūristų – persekiojami teisėsaugos pasislėpti nenubausti jie galėjo Amerikoje... Jau vėliau ten kėlėsi žmonės, kurie niekaip negalėjo išgyventi Europoje, kurioje po techninės revoliucijos – kai feodalizmas išaugo į kapitalizmą – daugybė žmonių buvo išstumti į gatvę, nes juos pakeitė daug našesnės mašinos... O Amerikoje buvo daug laisvos žemės ir aukso, priklaususio vietiniams-indėnams... Čia vėl suklestėjo ir buvo atgaivinta vergovinė  santvarka, šią gėdą – prekybą žmonėmis – Europa jau buvo išgyvenusi, supratusi ir pasmerkusi. Ar gi tokia valstybė turi teisę tapti mokytoju ir pavyzdžiu kitiems?

***

Penkiasdešimt metų uždaroje socialistinėje sistemoje, norom ar ne norom vis tik subrandino savo vaisių – tarybiniai žmonės priverstiniu būdu buvo atkirsti nuo kapitalistinio pasaulio. Kiek tai atnešė naudos  ir žalos, spręsti ne mums, tai dar bus užfiksuota ateities istorijoje. Mes galime tik įvardinti esamą padėtį: subyrėjus Tarybų Sąjungai įvyko savaiminis visiškai skirtingų valdymo sistemų susiliejimas. Kaip nuleidus užtvanką: viskas subėgo į bendrą katilą. Iš visų pasaulio kampelių į Lietuvą ėmė rinktis lietuviai. Atrodė, ar bereikia didesnio džiaugsmo – Lietuva laisva, tauta laisva. Tačiau įvyko baisus dalykas, supriešinęs lietuvius: sugrįžėliai kažkodėl nusprendė, kad jie pranašesni už vietinius ir tuoj pat ėmė juos mokyti ir auklėti. O pirmiausiai liepė apsivalyti nuo „raudonojo maro“... Kaip apsivalyti ir kam apsivalyti – juk visa tauta paženklinta spaliukų, pionierių, komjaunuolių ir komunistų žyme – 99% užsikrėtę „raudonuoju maru“. Vakariečiai širsta, pyksta, jie visur mato KGB ir komunistus – taip stipriai juos sužeidė atsitraukimas į vakarus nuo bolševizmo ir vakarietiška propaganda apie tarybinį pasaulį. O jeigu dar prisiminti apie senatoriaus Makarčio (McCarty) komunistų persekiojimo politiką – ar ne tuo metu atsivėrė pabėgėliams vartai į išsvajotąją Ameriką, kai ten buvo pats komunizmo ir komunistų persekiojimo įkarštis? O gal buvo viskas atvirkščiai: būtent pabėgėliai su savo paranojiška bolševizmo baime ir iššaukė amerikiečių, tame tarpe ir šito, konkretaus senatoriaus veiksmus? Žinoma, tai tik pamąstymai, kas gali įrodyti, kad atvykėliai į Ameriką, vos pastatę koją ant laisvos žemės, pirmiausia buvo verčiami bendradarbiauti su dorais amerikiečiais ir kartu kovoti prieš komunizmo idėjas ir naikinti jų šalininkus. O gal tai jie sukurstė ramiuosius amerikiečius kovoti?... Mes to neišgyvenome ir neturime gyvenimiškų faktų, bet mes žinome, kokią įtaką žmogaus protui daro paranojiška ([gr. paranoia – silpnaprotystė], psichikos liga, kuriai būdinga pastovios kliedėjimo idėjos) žiniasklaida!

Galbūt, nereikėtų apie tai rašyti, bet kai sutinki  jaunystės draugą, kuris 8-ajame XXa. dešimtmetyje mokėsi ar tai mokykloje, ar tai institute, ir kuris visomis įmanomomis priemonėmis bando įrodyti, kaip tarybiniais laikais siautėjo KGB, darosi nejauku, juk mes taip pat tuo metu gyvenome ir mokėmės, ir dirbom. Nebuvo politinių susidorojimų ir persekiojimų, visa tai lėtai išnyko kartu su Stalino mirtimi. Tuo metu Lietuva klestėjo, nes lietuviai buvo gudrūs ir apsukrūs – jie greitai pastebėjo socialistinės sistemos spragas ir panaudojo jas asmeninio gerbūvio kūrimui. Tiesa, buvo daug užslėptos spekuliacijos, tušti prekystaliai ir parduotuvės išrinktiesiems, kaip ir kurortai, sanatorijos, stovyklos – viskas buvo paskirstyta, ne oficialiai, tyliai, bet visiems žinant. Vieni mokėsi, kiti diplomus pirko, nors būtent Lietuva visada išsiskyrė geru paruošimu institutuose ir gerais specialistais. Už gydymą buvo nešamos pakišos, bet ir be jų žmonės buvo gydomi. Buvo visko – ir blogo, ir gero, bet tokio propagandistinio žmonių pjudymo tikrai nebuvo. Tokios agresijos ir neapykantos niekas nekurstė ir nepalaikė – tai nesiderino su žmoniškumu, kurio pagrindu buvo sukurta socialistinė propaganda.

***

Prabėgo dvidešimt metų laisvoje Lietuvoje. Ir ką mes turime: ką mes užgyvenome ir išsikovojome? Vėl priklausome sąjungai, ir ne vienai... Vėl priklausome nuo kažkieno sprendimų iš aukščiau, vėl mokame duokles, tik tas sostas persikėlė iš rytinės į vakarinę Lietuvos pusę. Gyvenimo norma turi jau kitą prasmę ir spalvą, bet ją įtakoja ne tik  mūsų nepriklausomybė – keičiasi ir pasaulis. Tuščios parduotuvių lentynos, kaip atsivėrus gausybės ragui, prisipildė žibančiais, kvepiančiais, šnekančiais daiktais, kurie apsvaigino daiktomanų širdis. Vakarietiška, ekonomika paremta politika išstūmė mokslą, meną ir etiką, vienu žodžiu kultūrą.  Dalis tautos taip ir nesuprato, kas įvyko – staigūs pasikeitimai pavertė juos benamiais, atstumtaisiais... Neliko ir viduriniojo sluoksnio, bet galime pasigirti nuosavais milijonieriais ir tuo, kad vis dar esame pirmaujanti šalis pagal savižudžių skaičių.

P.S. Daug spekuliacijų, didesnių ir mažesnių, skambesnių ir blankesnių, gožia Tiesą. Daug kalbama apie gyvąjį fakelą Kaune (1972m.) – jaunuolį, kuris susidegino vardan Lietuvos laisvės. Patvirtinimas apie jo ketinimus buvo rastas užrašų knygutėje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“... Norėtųsi praplėsti šią informaciją: tuomet tarp jaunuolių, ypač menininkų, buvo madinga turėti užrašų knygutes su tokiais užrašais: jei aš mirsiu, kaltinkite komunistus... ir toks užrašas byloja ne apie suvaržymus, o atvirkščiai, apie vis didėjantį žmonių išlaisvėjimą ir baimės dingimą. Kaip ir madingi ilgi plaukai bei plačiais kliošais kelnės, tuo metu suaktyvėjęs hipių judėjimas... Net pagal skurdžius duomenis, pateiktus Vikipedijos tinklapyje, galima pasakyti, kad tai buvo neskurstanti šeima, netgi labai pasiturinti, ir šis berniukas, pagal šeimos socialinę padėtį, pramogų ir išsišokimų sau galėjo leisti gerokai daugiau, nei dauguma to meto vaikų. Belieka pridurti: dėl laisvės kovojama, o ne deginamasi...

Įsivyrauja keista nuomonė, kad „Roko žygis per Lietuvą“ buvo pirmas žingsnis į išsilaisvinimą. Ne, šis žygis tai paskutinis išsivadavimo kovos žingsnis; kaip ir tos putos, tos pačios putos – kaip ir krepšininkų pasiekimai – ne jie tikrieji tautos didvyriai, jie tik garsiausiai šaukia ir labiausiai šiukšlina. Tai tik laikina puta, kurią sumuša okeano bangos, atsimušdamos į uolą, ji ir matoma ryškiausiai, ir visada iškyla aukščiausiai.

Skaityti 1904 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 11:27

Susiję įrašai (pagal žymę)