Jūs esate čia:Valstybė»Biurokratizmas ir administracinio...
Trečiadienis, 13 vasario 2013 14:51

Biurokratizmas ir administracinio...

Parašė  A.Valašinas
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Biurokratizmas ir administracinio aparato reformos. A.Valašinas

I. BIUROKRATIZMAS – DIDŽIAUSIA DARBO NAŠUMO KLIŪTIS

Biurokratas visą laiką čiupinėjasi popieriuose, žiūri, kas juose parašyta ir tik apie parašytą tegalvoja. „Quid non ėst in actis, non ėst in mundo" („Ko nėra bylose, nėra nė pasaulyje") – štai jo veikimo ir darbo principas. Pro krūvą registruotų ir viršininkų rezoliucijomis apdėtų bylų jis nemato paties dalyko. Biurokratas nesiskubina tvarkyti piliečio reikalų, jam vis ko nors dar trūksta: čia nėra viršininko parašo, čia kas nors ne taip parašyta, čia jis tą patį dokumentą kelis kartus žiūrinėja ir t. t. Jam įdomesnis parašais išmargintas popierius, negu pats dalykas, apie kurį ten kalbama. Forma jam nustelbia turinį, raidė aptemdo protą.

Menkiausius dalykėlius jis užsirašo, paskui tuos užrašus nuolat peržiūri, vėl iš naujo studijuoja ir t. t. Visiškai teisingai J.F.Popovas biurokratą charakterizuoja šiais žodžiais: „biurokratas yra atitrūkęs nuo dalyko ir svetimas besiteiraujančio pas jį piliečio reikalams; jis prisirišęs prie dokumento formos ir visiškai abejingas einamam darbui; biurokratas visada paskendęs formalizme ir nemėgsta iniciatyvos“.

Biurokratas nemėgsta naujų dalykų, naujų sumanymų ir reformų. Biurokratizmas yra ne tik darbo našumo kliūtis, bet ir bet kokio administracinio darbo pažangos stabdys. Jis yra didelis visuomenės gerovės priešas, nes trukdo bet kurią pažangą administraciniame aparate ir tormazuoja naująjį visuomenės judėjimą. Biurokratą galima pažinti iš pirmo jo žingsnio darbe: jis visuomet stengiasi atsakomybę suversti kitam, sprendimą atidėlioti, raštą persiųsti kitai įstaigai bei skyriui. Iš čia tas biurokratų palinkimas viską svarstyti komisijose ar posėdžiuose, nes tai atpalaiduoja nuo atsakomybės ir savarankiško sprendimo.

Biurokratizmo yra dažno krašto įstaigose. Jo yra ir mūsų administraciniame aparate. Jis griauna valstybės autoritetą ir kasa griovį tarp visuomenės ir valdininkijos, tarp liaudies ir inteligentų. Lėtas darbo tempas, nuolatinis reikalų sprendimo atidėliojimas rytojaus dienai, plačiai įsigalėjęs valdininkų įprotis „,reikia dar palaukti“, nemandagus elgesys su besikreipiančiu piliečiu, per didelis formalizmas – štai keletas mūsų įstaigų biurokratizmo apraiškų. Žmonės, atvažiavę iš kultūringų kraštų, užėję su reikalais į kurią nors įstaigą, nusivilia negreitu reikalų tvarkymu ir nuolatiniu siuntinėjimu iš vieno skyriaus į kitą, iš vienos įstaigos kiton. Kaipo pavyzdį, galima priminti kad ir tokį atsitikimą. Praeitą vasarą grįžęs Lietuvon vienas Amerikos lietuvis, ilgai gyvenęs Amerikoje, norėjo čia pirkti ūkį ir apsigyventi visam laikui savo gimtinėje. Bet kada jam žemės pirkimo reikalais teko gerokai pavaikščioti po įvairias įstaigas, teko būti siuntinėjamam iš vienos žinybos į kitą, tai jis labai nusivylė mūsų administracinio aparato nelankstumu ir nejudrumu, atsisakė pirkti ūkį ir pažadėjo daugiau nebegrįžti į Lietuvą.

Biurokratizmo pašalinimu iš administracinio aparato yra susirūpinusios nevieno krašto vyriausybės. Net Sovietų Rusija, kur bet kokia valdžios darbų kritika yra neįmanoma, nesibijo karštesnio žodžio įstaigų darbui. Ten nemažai pasirodo veikalų, nagrinėjančių techniškus ir šiaip bendrus administracinio aparato klausimus. 1928 metais buvo paskirtos premijos parašyti darbui apie Sovietų Rusijos administracinio aparato netobulumus bei ydas. Pirmąją premiją laimėjo jau aukščiau minėtas J.F.Popovas, parašęs veikalėlį „Bez Doklada ne vchodit“ („Без доклада не входить“), kur gana aštriai kritikuoja įvairias savo krašto įstaigas ir smerkia jose įsiperėjusį biurokratizmą. Anglijoje, kurios administracinis aparatas senas ir gerai sutvarkytas, kartas nuo karto išeina iš spaudos rimtų veikalų, nagrinėjančių įvairius šios srities klausimus. Paminėtinas N. Casson, be kitų veikalų parašęs „The Ideai Office“, kuris yra išverstas į keletą kalbų.

Kokios yra biurokratizmo priežastys? Jų yra dvejopų: išorinių ir išvidinių. Prie išorinių biurokratizmo priežasčių priskirtina:

1)  blogai suorganizuotas įstaigos darbas;
2)  perdaug smulki raštiška atskaitomybė;
3)  per didelė   centralizacija;
4)  darbo paralelizmas;
5)  darbo atidėliojimas ir lėtas jo tempas.

Biurokratizmą žymia dalimi gimdo blogai suorganizuotas įstaigos darbas. Ir geriausi tarnautojai blogai sutvarkytoje įstaigoje gali virsti biurokratais. „,Kaip grybai auga drėgnoje vietoje, taip biurokratai tarpsta toj įstaigoj, kur blogai organizuotas darbas“, — teisingai sako J.F.Popovas (ten pat, pusl. 14). Netvarkingai vedama dokumentų registracija, nepakankamas kanceliarijos aprūpinimas techniškomis priemonėmis, palengvinančiomis ir pagreitinančiomis įstaigos techniškąjį darbą, yra taip pat didelė darbo našumo kliūtis. Ne paslaptis, kad daugelis įstaigų ne tik pas mus, bet ir kitur nėra šia prasme gerai organizuotos. Vienur nėra aiškaus darbo padalinimo tarp įvairių skyrių darbininkų, kitur trūksta techniškų darbo priemonių, vėl kitur blogos įstaigos patalpos, kai kur perdaug visur kišasi viršininkai ir t. t.

Be raštiškos atskaitomybės neįmanomas joks įstaigos darbas. Tačiau ta atskaitomybė dažnai vedama ne ten, kur jos būtinai reikia ir ne tiek, kiek jos reikia. Jeigu arčiau prisižiūrėtume įstaigų darbui, tai nemaža rastume nereikalingos ir atimančios daug laiko raštiškos atskaitomybės, trukdančios dirbti einamąjį darbą ir neišvengiamai verčiančios įstaigą būti biurokratišką. Jeigu būtų didesnis valdininkų tarpusavis pasitikėjimas, tai tos bereikalingos atskaitomybės tikrai daug kur būtų galima išvengti. J.F.Popovas nurodo, kad Sovietų Rusijos susisiekimo komisariatas per vienerius metus smulkiai raštiškai atskaitomybei sunaudojo 6.720 tonų popieriaus, o kiek reikėjo darbo tokiai atskaitomybei paruošti?!

Biurokratizmą gimdo ir per didelė darbo centralizacija. Neribotas čiupinėjimasis popieriuose bei dokumentuose, laikas, kurio daug išeina nebūtinai raštu reikalingiems vedimams, – dažniausiai atsiranda dėl per didelės centralizacijos. Net menkiausio dalyko negalima išspręsti be centro žinios. Kadangi centras, nežinodamas konkrečių aplinkybių bei vietos sąlygų, klausimo tuojau negali išspręsti, tai pareikalauja smulkesnio raštiško paaiškinimo. Prasideda ilgiausias susirašinėjimas: centras duoda raštišką įsakymą tą ir tą padaryti, skyrius ar provincija raštu atsiklausia, kaip reikia daryti ir prašo konkrečių nurodymu, centras duoda tik bendrus nurodymus, skyrius papildomai prašo centro pasakyti, kaip šiuo atveju pasielgti ir t. t. Raštai vaikščioja ištisus mėnesius ir net metus, o reikalai guli neišspręsti ir pilietis nekantrauja dėl tokio sprendinio vilkinimo. Nuo to kenčia einamojo darbo tempas, kurio lėtumas blogai veikia viešąją opiniją ir diskredituoja įstaigą visuomenės akyse.

Biurokratizmo apraiška yra ir darbo paralelizmas. Nėra aiškių ribų tarp vienos įstaigos ir kitos, tarp vieno skyriaus ir kito. Kai kurių žinybų darbas daugeliu atžvilgiu sutampa. Sovietų Rusijoje 1927 m. buvo pusantro tūkstančio įvairių bankų bei bankelių, kurie nevienas dirbo panašų darbą. Prekybos biržų prieškarinėje Rusijoje buvo 77, o Sovietų Rusijoje 1927 m. jų buvo 115. Dabar tų biržų beliko 14, nuo to, specialistų nuomone, nė kiek nenukenčia Sovietų ūkis.

Įprotis atidėlioti einamųjų reikalų atlikimą ir gaištis – vienas iš svarbiausių biurokratizmo ugdytojų. Jis atsiranda dėl tarnautojų apsileidimo ir dėl įstaigos aparato netobulumo. Nesant aiškių ribų tarp įvairių žinybų, raštų eina iš vienos įstaigos į kitą, iš vieno skyriaus į kitą, kiekvienas skyrius jo kratosi, teisindamasis, kad tai ne jo kompetencija. J.F.Popovas nurodo, kaip Sovietų Rusijoj vieno invalido prašymas dėl kojos protezo vaikščiojo septynerius metus iš sveikatos komisariato po įvairias provincijos įstaigas. Darbo atidėliojimas žymia dalimi pareina ir nuo įprasto darbo tempo, kuris daugelyje įstaigų niekuomet nebuvo per greitas. Darbo rutina, pro pirštus žiūrėjimas į piliečių reikalus, įprotis užsisvajojus krapštinėtis po dokumentus, – atviros durys į biurokratizmą!

Vidujines biurokratizmo priežastis sudaro pats įstaigos darbininkas. Paprastai mokytojams priskiriama didžiausioji tautos auklėjimo darbo dalis. Nuolat kartodami tą tiesą pamirštame, kad valdininkai taip pat yra tautos ir visos plačiosios visuomenės auklėtojai. Galbūt jų tas auklėjamasis darbas nėra toks ryškus, tačiau jie vis dėlto turi didelės įtakos visuomenei. Valdininkai formuoja visuomenės nuomonę apie krašto įstaigas ir visą administracinį aparatą. Kiekvienas jų elgesys ir elgesys su piliečiais, kiekvienas piliečiui patarnavimas šį atitinkamai nuteikia ir palieka jame tokį ar kitokį įspūdį. Biurokratų valdininkų ir pas mus pakankamai yra. Vieni iš jų tokiais pasidarė ne dėl blogos valios, o dėl savo neišsilavinimo ar neišsiauklėjimo, kiti dėl pakrikusio savo gyvenimo, treti dėl nesugebėjimo dirbti jiems pavesto darbo ir t. t. Kad valdininkas stovėtų pakankamoje aukštumoje, reikia, kad jis :

1) gerai mokėtų savo darbą;
2) nebūtų darbe apsileidęs bei netvarkingas;
3)  turėtų bent minimumą bendro išsilavinimo ir išsiauklėjimo.

H.W.Casson iš valdininko, kaipo įstaigos darbininko, reikalauja šių ypatybių: nuodugnumo, susitelkimo darbe, kruopštumo, pastabumo, sugebėjimo pasisavinti kitų įgytą patyrimą, kantrumo ir savitvardos (plg. H.W.Casson, Das Ideal Biirb, O. ir P. Lankerių vert. iš anglų k., Berlyn, 1928 m., cit. 26 pusl.).

Galbūt, svarbiausia valdininkų yda, kaip parodė paskutinio laiko daugelis išeikvojimų, – tai sąžiningumo stoka. Įstaigų darbas kas kartą vis labiau ir labiau reikalauja išlavintų ir sąžiningų žmonių. Administracinio aparato lygio kitaip nepakelsime, kaip tik tinkamu valdininkų kadro pasirinkimu. Jau praėjo tie laikai, kada manyta, kad įstaigos darbo našumui pakelti užtenka vien geros darbo sistemos. Patyrimas pakankamai pamokė ir gyvenimas reikalaute reikalauja, kad valdininkai būtų asmenybės, ne automatai. Nėra nei vienos įstaigos, kurioje nereikėtų budrios akies ir aštraus žvilgsnio. Nors kalbama apie inteligentų perteklių, bet provincijos įstaigų valdininkų kadras savo kvalifikacijomis dar tebėra menkas. Yra daug tokių, kurie savo elgesiu su piliečiais diskredituoją pačią įstaigą.

II. KAIP REFORMUOTAS ADMINISTRACINIS APARATAS?

Kovai su biurokratizmu laimėti reikalinga patobulinimų bei reformų mūsų administraciniame aparate. Reikėtų peržiūrėti ir patobulinti kai kurių įstaigų organizaciją, nustatyti naujus darbo metodus ir pravesti aiškias kompetencijos ribas tarp įvairių įstaigų ir skyrių. Visų pirma įstaigos turi būti aprūpintinos būtinomis techniškomis priemonėmis.

Didesnėse, išplėstose įstaigose, turinčiose daug ir įvairių skyrių, pravartu turėti vad. techniškuosius patarėjus. Jų pareiga būtų atėjusiems į įstaigą piliečiams nurodyti, kur reikia pirmiausiai kreiptis ir kokius formalumus atlikti, kad sutvarkytų savo reikalus. Šitokių naujų pareigūnų įvedimas padėtų išvengti klientų siuntinėjimo iš vieno skyriaus į kitą, nuo vieno valdininko prie kito, kas labai blogai nuteikia atsilankiusį į įstaigą pilietį. Per didelei raštiškai atskaitomybei išvengti būtinai reikia suvienodinti dokumentų registraciją, pačią atskaitomybę ir patobulinti archyvų tvarkymą. Popierizmo bus išvengta, kai kiekvienas tarnautojas žinos savo darbo ribas ir už kokį darbą tik jis vienas tėra atsakingas. Šalintina ir per didelė darbo centralizacija, kuri varžo tarnautojų iniciatyvą, silpnina jų pasitikėjimą savomis jėgomis ir padaro juos bedvasiais automatais. Sudarius patikimų tarnautojų kadrą, suteikus jiems daugiau teisių, nustačius aiškias darbo ribas ir atsakomybę, valdininkai parodys daugiau iniciatyvos ir dings per didelė centralizacija, vienas iš svarbiausių administracinio aparato tormozų (stabdžių). Įstaigų darbo paralelizmas bus išvengiamas nustačius aiškias darbo ribas tarp įvairių žinybų. Tuomet nereikės laikyti ir bereikalingų tarnautojų.

Norint turėti geresnį valdininkų kadrą, reikia jiems tinkamesnių sąlygų ir kito parinkimo būdo, negu ligi šiol kad buvo. Aišku savaime, kad rekomendacinė sistema tam netinka. Pirmiausia reikia išleisti valdininkų tarnybos įstatymą, kuris apsaugotų jų teises, bet kartu, prie atitinkamų sąlygų, reikalautų ir pareigų. Čekoslovakijoje valdininkų parinkimas yra laisvas. Kiekvienam turinčiam atitinkamas kvalifikacijas pilnateisiui piliečiui, pareiškus norą dirbti kurioje nors įstaigoje, daromi tam tikri egzaminai. Išlaikęs egzaminus kandidatas be atlyginimo turi dirbti nemažiau kaip mėnesi, per kurį ištiriamas jo tinkamumas tam darbui. Tik po to, paaiškėjus jo tinkamumui duotas pareigas eiti, jis paskiriamas įstaigos tarnautoju. Valdininkų atrinkimui nebloga ir pas mus pradedanti įsigalėti psichotechninės ekspertizės priemonė.

Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“, septintieji metai, Nr.17 (327)  1937 m. , balandžio 25 d., p.369–370

Skaityti 4803 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 11:49

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©