Jūs esate čia:Religija»Kultūra ir civilizacija – priešybių vienybė
Trečiadienis, 10 liepos 2013 14:22

Kultūra ir civilizacija – priešybių vienybė Pirmo puslapio

Parašė  Gintautas Stungurys
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Kultūra ir civilizacija – priešybių vienybė. Krikščionybė, islamas ir kitos religijos – tai dvasiniai civilizacijos centrai, tai dvasios išraiška išorėje arba per materiją. Arba Dangiškas Pasaulis „nuleistas“ ant Žemės. Kaip Dangus skiriasi nuo Žemė, taip ir religijos skiriasi nuo dvasios suvokimo. Taip jausmai ir emociniai išgyvenimai skiriasi nuo Žinojimo arba nuo Evoliucijos Suvokimo.

Visos religijos, tame tarpe ir krikščioniškoji, atspindi pirminį , arba žemišką, arba primityvų – žodžiu, akivaizdų dvasios paveikslą. Tai kaip liaudies tapyba skiriasi nuo profesionalios, paremtos teorinėmis meno žiniomis ir praktika.

Pavyzdžiui, piemenaitė pamatė Dievo Motiną Mariją – toje vietoje iškilo bažnyčia, ši vieta tapo „šventa“. Kitais žodžiais kalbant, vieta, kurioje įvyko apsireiškimas, buvo „įteisinta“. Ir nuo šiol ji „priklauso“ religinei bendruomenei, yra jos globojama ir apipavidalinama. Ji garsinama ir iš jos pelnomasi.

Kas liko iš apreiškimo? Pažymėta įvykio vieta ir mačiusiųjų pasakojimas, jau tapęs šventuoju Dievo apreiškimu. Šalia įsikuria dievo vietininkai Žemėje, tai yra šventosios Romos bažnyčios tarnai (toks modelis taikomas visose religijose) – kunigai, vienuoliai. Taip šventumas įteisinamas civilizacijoje arba materijoje.

Dvasios įtvirtinimas per Kultūrą atrodo taip: iškiliems tautos žmonėms statomi paminklai, prie jų vyksta minėjimai, pagerbimai, savotiškos kultūrinės apeigos. Lietuvoje kultūrinis dvasingumas dažnai reiškiamas prie iškilaus žmogaus kapo – tai toks savotiškas religingumo ir kultūros mišinys: ir „amžino poilsio vieta“ pagerbiama ir asmenybės darbai prisimenami. Kuo asmenybė„iškilesnė“, tuo daugiau jai skiriama dėmesio, gali būti net šventinė diena tam skirta, kaip vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui. Vienintelis karalius, kitais žodžiais, vienintelis Lietuvos valdovas nulenkęs galvą prieš galingos Romos imperijos viešpatystę, pamynęs tautinį tikėjimą ir už tai apdovanotas karaliaus titulu ir karūna, kuri yra priimto krikšto ženklas, paprasčiau prigimtinio tikėjimo pažeminimas ir civilizacinės-karinės galios pripažinimas.  Kad ir kaip vėliau gailėjosi Mindaugas šio savo žingsnio, supratęs išdavęs savo prigimtį, net karūną sviedė pakrūmėn – žemaičiai net vietą tiksliai gali nurodyti – Lietuvoje įvyko stiprūs pasikeitimai, iki šiol įtakojantys tiek tautos, tiek valstybės gyvenimą. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Žemė – toks Lietuvos vardas civilizacijos pagimdytoje krikščioniškoje religijoje. Lietuva – tai dar viena krikščioniško pasaulio imperijos – Romos bažnyčios – priklausoma ir pavaldi Šventajam Sostui provincija.

Laisvojoje Lietuvoje vis pasigirsta bandymai prikelti, atgaivinti baltišką kultūrą, tačiau viskas taip supainiota: patys prisipažįstame, kad tikėjimas baltiškas, o politinės pažiūros – krikščioniškos. Ir vėl ta pati priešybių vienybė: didelis noras įsitvirtinti civilizacijoje, politinėje valstybės struktūroje, bet brangi ir prigimtinė – baltiška kultūra. Kas laimės šią amžiną kovą? Dvasia ar materija? Kultūra ar civilizacija? Sudėtinga apsispręsti, bet įmanoma, netgi būtina.  Reikia sau atsakyti dorai į vieną klausimą – kas svarbiau dvasinė dora ar karjera, širdies tyrumas ar visuomeninis pripažinimas, pareigos.

Prigimtinė kultūra turi daugybę įvardijimų: prigimtinė teisė, sąžinė, širdies balsas, tautos savimonė. Prigimtinė kultūra reiškiasi per žmogaus elgesio kultūrą – tai pradinis žmogaus išsilavinimas, atspindintis tautą, šeimą ir tuo pat, šiek tiek valstybinę santvarką.

Pradinis išsilavinimas – tai tautinių bruožų visuma, tai praeities žinojimas –šaknys, tai dabarties gyvenimas – pats augalas ir ateities suvokimas – kokius vaisius užaugins šis tautinis medis. Tautos kelią savaip išreiškia kiekviena karta, pagal tai ir galima spręsti apie tautos pakylėjimus ir nuosmukius. Jaunimas – tai vaisius, kurį subrandino tėvų, senelių kartos. Toks nesibaigiantis procesas – visada atsinaujinantis ir nuolat brandus.

Laikydami save krikščionimis mes įvardijame save civilizacijos pasaulyje, laikydami baltais apibrėžiame save tautų Kultūroje. Naują civilizaciją užauginti galima per keletą dešimtmečių, o va Kultūra brandinama tūkstantmečiais. Baltoji rasė labiau linkusį į civilizacinį savęs priskyrimą, o geltonoji rasė, Azijos šalys rūpinasi savo Kultūra. Žinomos ir baltosios rasės Kultūros: anglosaksiška, germaniška, slaviška ir baltiška... Civilizacijoje evoliucija įvardijama istorija, kurios pagrindą sudaro karai arba brutalios karinės galios įtvirtinimas, tai pasakojimai apie užkariavimus ir pavergimus.

Kultūrinė tautų savimonė civilizacijoje nyksta, kaip augalas išsekusioje žemėje. Tautinė kultūra – tai dvasinis tautos pagrindas. Tauta, suvokianti save kaip vienetą, yra vidujai stipri, netgi nenugalima. Tautos prigimtinė kultūra – tai Evoliucinis tautos Kelias; tautos paskirtis planetos ir žmonijos gyvenime. Tai tautos uždavinys.

Gintautas Stungurys

Skaityti 3997 kartai Atnaujinta Ketvirtadienis, 11 liepos 2013 19:10

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 22nd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©