Jūs esate čia:Religija»apie knygą Gyvačių karalystė
Penktadienis, 22 kovo 2013 18:26

apie knygą Gyvačių karalystė Pirmo puslapio

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

„Nesunkiai suprantame, kad gyvačių karalystėje galioja tie įstatymai ir moralinės nuostatos, kurie galiojo mūsų protėvių visuomenėje. Jei po daugelio šimtmečių bent stengsimės prie jų priartėti, ir dabartinė mūsų visuomenė bus kur kas gražesnė“.

Nauja - tai seniai pamiršta senaGyvačių karalystė. Eugenija Šimkūnaitė. 

Tik ką perskaityta Eugenijos Šimkūnaitės knyga „Gyvačių karalystė“ privertė naujai pažvelgti į šiandienos gyvenimą, į supantį pasaulį, į žmonių tarpusavio santykius ir valstybės įstatymus, teisėtvarką:

„Nesunkiai suprantame, kad gyvačių karalystėje galioja tie įstatymai ir moralinės nuostatos, kurie galiojo mūsų protėvių visuomenėje. Jei po daugelio šimtmečių bent stengsimės prie jų priartėti, ir dabartinė mūsų visuomenė bus kur kas gražesnė“.

Kiekvienas puslapis pasakoja seniai pamirštas tiesas, kurios jau tiek pamirštos, kad atrodo kažkas naujo. Pavyzdžiui valstybėje skatinamas skundimas – sužinojai, kad vokelyje mokami pinigai, būtinai pranešk pasitikėjimo telefonu, o knygoje rašoma – „Daugelį gyvenimo reiškinių žmonės gan tikrai išsisprendė dar senų senovėje. Kad ir kokios pažiūros būtų, bailys visur ir visada laikomas bailiu ir niekinamas. Nors ir naudojamasi įvairių skundikų paslaugomis, niekas ir niekada nelaiko jų garbingais.“

Gyvatininkų užkalbėjimai, skirti gyvatėms, tai visai ne tušti žodžiai, juose slypi Gamtos dėsniai, įrodantys mūsų protėvių ryšį su Gamta, aukštą kultūrą ir gilų žinojimą:

„Faraonai, tų laikų išsilavinę žmonės, dar labiau išsilavinusių dvasininkų globojami, tuokėsi ir su seserimis, ir su dukterimis, ir su motinomis. Genetikos analfabetai, sakytume - kraujomaišos pasekmių nematė. Egipto palaidojimuose randame geriausių įrodymų, kad artimos giminystes santuoka pražūtinga, grindžia kelią išsigimimams, fiziniams, gal ir psichiniams. ... Tad jei mūsų tolimieji protėviai sugebėjo sudaryti santuokų struktūrą, ribojančią kraujomaišą, – jie verti didžiausios pagarbos.

... visuose svarbiuose žadėjimuose būtinai reikia vardinti visas devynias kaleinas. Jei kuri būsianti užmiršta, nevardijama, tai ji išnyksianti. O tada išnyks ir gyvačių vestuvių tvarka, ir pačios gyvatės. O jei išnyks gyvatės, nebegalėsime būti ir mes. Kaip išliks ar susimaišys gyvačių kaleinos, gal pačių gyvačių reikalas, bet kad mums reikia tvarkos pasirenkant jaunikius bei nuotakas, tai jau nekyla jokių abejonių. Galime keikti menką sveikatos apsaugą, koneveikti nitratus ir kitas ekologines negeroves, bet visos tos bėdos, net ir krūvon sudėtos, kur kas mažesnės už sveikatos atžvilgiu neperspektyvių tėvų santuokas. Norime gyventi, turime galvoti, kokios sveikatos vaikai gims. Ne bėda ir ne gėda kad ir iš gyvačių karalystės pasimokyti.“

Žmogaus likimas atskleidžiamas per žmogaus santykį su gyvatėmis – „Gyvatė lyg ir ne pati pikta, o tik baudžia. Ką gi, visai gali būti, kad gyvatynai buvo tam tikromis "dievo teismo" vietomis – išėjai sveikas, nepakirstas – teisus, kirto – kaltas. Šiek tiek tiesos esama „dievo teismuose" – baimės saistomas visada būna silpnesnis“.

ŽaltysGyvačių pasaulyje atsispindi ir religija, jos atėjimas ir jos įtaka – „Akla neapykanta gyvatėms į Dzūkiją bus atėjusi iš itin krikščioniškos Lenkijos, lenkiškoji įtaka aptinkama ir liaudies medicinoje. Nors ir krikščioniška, bet ji labai skiriasi nuo, sakytume, mokslingos suliaudėjusios Pabrėžos medicinos Žemaitijoje.“

Išmintis kalba iš kiekvienos knygos eilutės, pamirštos tiesos tokios aktualios, ypač šiais laikais, kai visos ligos gydomos tabletėmis, nesusimąstant apie pasekmes: „Tik geram pusšimčiui metų praslinkus buvo sužinota, kad gyvačių ir bičių nuodai - lyg kokie užtaisai vieni kitiems, labai didina jautrumą. Net vartojantiems bičių nuodų tepalus patariama bent metus neimti tepalų su gyvačių nuodais, o gyvatės kirstiems vengti bičių produktų. Matyt, ir bitininkai, ir gyvatininkai buvo šią ypatybę pastebėję, bet, nieko apie alergiją nežinodami, negalėjo paaiškinti.“

Gyvatininkas – tai bendruomenės išminčius – „Ir labai mokėjo gyvatininkai būti pirmaisiais asmenimis bendruomenėje - ir pelnė tai ne kokia pasipūtimu, ne turtu, netgi ne geru kokio amato mokėjimu. Kiekvienas liaudies medicinos specialistas ar žadėtojas be gyvatiškos specialybės turi mokėti kokį amatą geriau, negu kiti, ar turėti kokį talentą, kitaip ranka bus neveiksminga. Jie turėjo būti bendruomenės žmonės, linksmi ir bendraują, bet ir aukštos moralės. Orumą turėjo ne tik pelnyti, bet ir saugoti.... Gyvatininkystė - didelis turtas, ir ne vien moralinis, tad gyvatininkas negali ramiai mirti jo kitiems neperdavęs. Net jei nėra paruošto priėmėjo, gali ir turi perduoti bet kam, tarsi laiškanešiui, t.y. galybę įgaus adresatas; perdavėjui ji gali likti tik sąžiningai ieškojus ir neradus priėmėjo.“

Labai aktuali šiandienos tema – kas tikras, o kas apsimetėlis. Ir tai paaiškina Eugenija Šimkūnaitė, pasakodama apie tikrus gyvatininkus ir apie juoduosius: „...netapę tikrais gyvatininkais, būna neblogi patarėjai visai gyvačių reikalų neišmanantiems, o kiti, lyg kam atsikeršydami už savo netinkamumą, tampa gyvačių priešais, daro viską priešingai negu gyvatininkai turėtų daryti, – naudoja žinias visokiems neteisėtiems veiksmams, įvairioms pinklėms, apžavams, klastoms, įvairių netoleruojamų defektų nuslėpimui ir pan. Tampa tarsi juodaisiais gyvatininkais.“

Koks gražus ir turtingas santuokos reikšmės išaiškinimas: „Santuoka – ne tik šeima, bet ir turto įtakos perskirstymas, karjera ir daug kitų labai vertinamų ir reikalingų dalykų. Ir griebiamasi įvairiausių priemonių tiems reikalams tvarkyti, čia atsiranda darbo juodiesiems gyvatininkams.“

Visas magiškasis pasaulis atskleidžiamas knygoje, o magija naudojasi tik juodieji gyvatininkai –„Kad ir kaip besisuktų juodieji gyvatininkai, bet žinodami esą ne visai teisėti, jausdamiesi darą ne visai dorus darbus, negali būti itin įtaigūs. Netekę orumo, jie netenka ir galimybių veikti psichoterapiškai, o kad turi dirbti, tai ir griebiasi įvairiausių augalų, dažniausiai turinčių narkotinių ar stipriai toksinių savybių. Tikrieji gyvatininkai, veikdami pacientą savo įtaiga, pasitikėjimu bei orumu, nėra reikalingi kokios papildomos paramos, o juodieji gyvatininkai pasitelkia kvaišinančias priemones. Dėl to "baltųjų" gyvatininkų veikloje beveik nėra augalų arba jie teturi labai menką reikšmę, o juodųjų darbe būtent augalai sudaro veiklos pagrindą.“

**

„Taigi, beieškodami savųjų šaknų, savosios pasaulėjautos, ir turėjome pakeliauti į gyvačių karalystę. Nors pro šalį ir baigiant kelionę stabterėti ties svarbiausiomis gyvačių karalystės įžymenybėmis.

Pirmų pirmiausioji: žmogus - nei gamtos valdovas, nei koks pastumdėlis benamis, jis lygiateisis narys, visų įvykių dalyvis, turįs teisę reikalauti, kad su juo padoriai ir teisingai būtų elgiamasi. Bet jis ir atsakingas už savo veiksmus, ir padaręs žalą, privalo ją išpirkti. Lygus tarp lygių, lygus gaudamas, lygus ir atsakydamas. Kaltė reikalauja atlyginimo, bet ne keršto.

Įsimintina ir gyvačių teisė: kaltė nustatoma ne šiaip sau, o sudėtingu teismo procesu, ir svarbus ne tik kaltės dydis, bet ir kokiomis aplinkybėmis nusikalsta.

Kur kur, o gyvačių žemėje etiketas labai subtilus, ko gero, nenusileis nei kiniškajam, nei japoniškajam, gludintas ne vieną tūkstantį metų.

Gyvatės nei pačios atsisako dovanų, nei pamiršta jas vertiems duoti. Vertingos turtinės dovanos, o dar vertingesnės moralinės - sėkmė, gabumai, žinios.“

Vaikystėje Eugenija Šimkūnaitė susipažino su „seniu Praniu“, kurį užaugusi jau „pažino“ kaip vaikų rašytoją Praną Mašiotą. Šis prisakė mergaitei, kad viską, ką išgirs, užaugusi privalo užrašyti ir taip kitiems perduoti. Taigi, „Gyvačių karalystė“, kaip ir kitos E.Šimkūnaitės knygos – perpasakotas iš lūpų į lūpas mūsų tautos paveldas, ir jame slypi , mūsų protėvių išmintis.

Tikimės, kad tos kelios ištraukos sudomins ne vieną skaitytoją, o perskaitytos E.Šimkūnaitės knygos atsakys ne į vieną keblų klausimą, pastūmės persvarstyti savo gyvenimą, karjerą ir pasukti savo ateitį Tiesos ir Gamtos Įstatymų keliu.

Skaityti knygą

Paruošė Gin-Dia, 2013-03-22.

Skaityti 3887 kartai Atnaujinta Sekmadienis, 24 kovo 2013 23:03
Daugiau šioje kategorijoje: « Zoroastrizmas Jorė‘ 2013 »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 25th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©