Jūs esate čia:Religija»Zoroastrizmas
Sekmadienis, 13 sausio 2013 13:29

Zoroastrizmas

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(1 balsas)

N.K Rerichas. Zoroastras.Zoroastrizmas

„...Einant toliau tuo keliu stovi persiška ugnies garbintojų šventykla. Prie altoriaus dega negęstanti ugnis, kasdien suryjanti pūdus sandalo medžio ir aromatingųjų žolių. Prieš tris šimtus metų uždegta šventa ugnis dar nei sykio nebuvo užgesusi, nežiūrint sumaišties, sektantiškų nesantaikų ir netgi karo. Persai labai didžiuojasi šia Zaratustros šventykla, kaip jie vadina Zoroastrą.“

Zoroastrizmas – senovinė dvasinė tradicija, kuri davė pradžią dabartinėms pasaulinėms religijoms. Belieka apgailestauti, kad istoriškai susiklosčiusios aplinkybės padėjo užmiršti šią tradiciją, ir daugelis mūsų amžininkų labai miglotai žino apie zoroastrizmą arba mazdajaninę religiją, pavadintą dievybės Mazda Achura vardu.

„Tik visai neseniai iraniškieji tyrinėjimai leido pažvelgti į tikrąją Avestos tekstų paskirtį, –paprastiems žmonėms žinomą kaip „Zend-Avesta“, kuri zoroastrizmui turi tokią pat reikšmę kaip brahmanizmui „Vedos“. Tyrinėjimo būdu gautos žinios išaiškino, kad tuo pačiu metu, kai kūrėsi ir vystėsi judaizmas, išsivystė ir negarbinanti stabo monoteistinė religijos forma, turinti aukštus moralinius įstatymus ir daug bendrų sąlyčio taškų su pačiu judaizmu, kuri, kaip atrodo, buvo sukurta vienos arijų rasės šakos. Šio fakto tikroviškumą patvirtina ne vien zoroastriški rašuose. Tai patvirtina ir daugybė graikų ir romėnų autorių kūrinių.“ Šimtai žmonių, studijuojančių religijas, gali perskaityti aukščiau parašytas eilutes. Tai parašęs Oksfordo profesorius norėtų visus skaitytojus priversti patikėti tuo, kad „negarbinantis stabų monoteistinis“ zoroastrizmas susiformavo „tuo pačiu metu kaip ir judaizmas“, o tai turėtų reikšti, jei mes išvis suvokiame žodžių prasmę, kad tuo pačiu istoriniu periodu vystėsi pirmoji, ankstyvoji religinė sistema ir paskutinioji – ar begalima surasti daugiau klaidinantį ir klaidingą tvirtinimą? Zaratuštros religija patvirtinta daugelio žinomų graikų ir romėnų autorių, bet jų kūriniuose beprasmiška ieškoti judaizmo arba „išrinktosios tautos“ paminėjimo, nes „iki savo sugrįžimo (?) iš babiloniškosios nelaisvės“ apie juos buvo taip mažai žinoma.

Aristotelis teigia, kad Zoroastras gyveno 6000 metų prieš Platoną (IV a. prieš krikščioniškąją epochą).

Hermipas Aleksandrietis, kuris tvirtino skaitęs zoroastriečių knygos originalą, apie didį reformatorių kalba kaip apie Agonakso mokinį (Agon-Akha, arba Dievas Agonas), gyvenusį 5000 metų iki Trojos kritimo, jo pareiškimai patvirtina Aristotelio teiginį, nes Troja krito 1194 metais iki mūsų eros pradžios.

Žinoma, kad pats istorijos tėvas Herodoto, rašęs 450 metų iki krikščioniškosios epochos pradžios, kalbėjo apie persus, kad „jie nekuria stabų, nestato šventyklų ir altorių; kad jie net smerkia už kvailumą tuos, kurie taip daro“. Šio pareiškimo prasmė slypi tame, kad persai netiki dievais, panašiais į žmones, kaip daro helenai (graikai), jie visą dangaus skliautą sutapatina su Aukščiausia Esybe.

Taip pat yra žinoma, kad Kiras Didysis taip pat buvo zoroastrietis, simpatizavęs žydams.

Sabėjai (sabeizmas-astrolatrija – gr. astrolatreia – žvaigždžių, planetų ir kitų dangaus kūnų garbinimas; buvo paplitusi sen. valstybėse Asirijoje, Babilonijoje) garbino Vakchu, šlovino Saulę, Mėnulį, penkias planetas ir šviesos pasaulį SAVAOFA. Gyvavo septyniaspindulio dievo kultas – iš čia septyntainė sistema.

Suvedus turimus faktus galima daryti išvadą:

1) kad žodis „Zoroastras“ buvo giminės vardas;

2) kad buvo keletas pranašų tokiu vardu. Kaip rodo istorija, žyniams iškraipius ankstesnį švarų tikėjimą, Darijus Gistaspa sunaikino magus ir įvedė švarią Zoroastro arba Achuramazdos religiją.

Pačius didžiausius įrodymus apie zoroastrizmą galima surasti pačioje „Zend-Avestoje“. Nors tai ir ne patys seniausi zoroastriški raštai.

Parsai – religinė zoroastriečių bendruomenė, gyvuojanti Vakarų Indijoje ir Pakistane. Išeivių iš Irano palikuonys, Indijoje apsigyveno VII-X a. (pagrinde Gudžaratoje), kai Iraną užkariavo arabai. Garbina ugnį, mirusiųjų kūnus atiduoda grifams, kad neišniekintų šventų parsams stichijų – ugnies, vandens, oro ir žemės. Skaitlingumas apie 40 000 žmonių (1992m.)

Patys parsai prarado savo tikėjimo pagrindus, todėl nereikia tikėtis iš jų mokslininkų kokios nors informacijos šiuo klausimu. Ir nereikia stebėtis nesutarimais, o dažnai ir beprasmiškais kivirčais, kuriuos sukelia dabartiniai mokslininkai, todėl kad jie neturi jokių kitų autoritetingų šaltinių savo tyrinėjimams, išskyrus tą nedaugelį klasikinių, bet nemokšų autorių būrelį, kurie mini tai, ką jie girdėjo šiandien apie šį didį ikiistorinį personažą.

Aristotelis, Diogenas, Strabonas, Filonas Judėjus, Tertulianas ir, galiausiai, Klimentas Aleksandrietis – štai vieninteliai autoritetai, kuriais remiasi mūsų europiečiai mokslininkai. O kiek tikroviškos šių bažnyčios tarnų nuomonės, galima įsitikinti susipažinus su švenčiausiojo G.Prido komentarais apie Zaratustros pamokymus, kuriuos jis susidarė perskaitęs „Sadar“ (Саддар). Pranašas – skelbia jis mums, – išpažino kraujomaišą! Zaratustra mokė: „nieko nėra neįteisinto gamtoje; ir kad vyras gali vesti ne tik savo seserį ir dukrą, bet ir motiną“ !!

Ką visa tai reiškia? Paprasčiausiai neteisingą, pažodinį aiškinimą. Senovės armėnų manuskriptuose, arba taip vadinamuose Mesropo manuskriptuose ( iki 312 m. armėnai buvo parsai), išlikusiuose iki mūsų dienų Ečmiadzine, senoviniame Armėnijos vienuolyje, kalbama apie pašvęstuosius arba magus: „Tas, kuris nori suprasti (šventosios) Ugnies paslaptis ir susijungti su ja (kaip jogai sujungia savo sielą su Universaliąja Siela), iš pradžių turi savo sielą ir kūną sujungti su Žeme, savo motina; su Žmonija, savo seserim, ir su Mokslu, savo dukterimi“. Nėra prasmės aiškinti simbolinę teksto prasmę. Visi žino tai, kaip Zaratustra žiūrėjo į Žemę, kaip jis mokė apie gėrį viskam; o Žinojimas, arba Mokslas, niekada netaps artimu arba tolimu žmogaus palikuonimi, niekada žmogaus smegenys nekurs švariai ir be egoistinių kėslų, kol jis nepažins gamtos ir žmogaus paslapčių, kurios pagimdė Mokslą arba Žinojimą.

Nekreipdami dėmesio į nemokšų neigimus dar kartą kartojame, kad siekiant teisingai suprasti užslaptintą „Avestos“ ir jos poskyrių prasmę reikia studijuoti kabalistines knygas, kurias sudaro: rabino Simono ben Johajo „Zogar“ (Švytėjimo Knyga); „Sefer Jecira“ (arba Kūrinijos Knygą), kurią, kaip manoma, parašė patriarchas Abraomas, bet iš tikrųjų ją parašė chaldėjų žynys; ir „Sefirotų paaiškinimai“. Visa „Avesta“ apjungta Babilono etika ir filosofija, – vadinasi, jos reikia ieškoti chaldėjų kabalistiniame mokyme. Nes penktasis pasiuntinys Zaratuštra (5400 m. iki Kr.g.) platino Zoroastro doktrinas nuo Baktirijos iki Midijos, o vėliau, pavadinta magizmu (magava arba „galingoji“) ji kuriam laikui tapo visos Centrinės Azijos visuotina religija. Šiandien ši religija vadinama „monoteistine“ tuo pagrindu, kad suvulgarintas magizmas tapo vėlyvųjų izraeliečių monoteizmu.

Pripažinkime pagaliau, kad mūsų grubus ir materialus požiūris visas pasiekusias mus didžiąsias religines idėjas sumenkino ir suvulgarino. Mes progresuojame ir tobuliname fizinę ir intelektualią jėgą ir išmintį, kasdien vis labiau apleisdami ir prarasdami dvasingumą. Bet tik studijuodami senovės relikvijas; sulygindami ir sugretindami jas, atsisakę net menkiausios sektantizmo apraiškos ir išankstinių asmeninių įsitikinimų bei visų tautų religinių idealų, mes galiausiai pajėgsime suvokti, kad visa turi vieną vienintelį šaltinį.

Dievybė arba Dievas – tai Ugnis. Rozenkreiceriai gerai suprato tai ir perėmė mokymą iš magų, Zaratuštros palikuonių. Egzistavo keletas Zaratuštrų ( tai giminės vardas), ką įrodo jis pats, sakydamas: „Aš tas, kuris gyvenu ir mirštu“; bet parsų Zoroastras atsirado 5400 m. iki Kristaus gimimo, o Persepolį (Švytintį Miestą), pagal slaptųjų raštų tradicijas, 5000 m. iki m.e. įkūrė Džianas Jinas, Oaneso žynys arba Dagona (см. письмо Иллариона в «Теософисте», том II, июль 1881 г.). Jo senovinis pavadinimas buvo Ista-char, vieta, pašvęsta istai, arba Aštarui, arba Estei – galiausiai tapusia Vesta, kurios garbei romėnai degino negęstančią ugnį. Vesta simbolizavo Dieviškąją ugnį arba Šventąją Dvasią. Char asirietiškuose monumentuose simbolizavo Saulę, o Istaras, arba Ista-char, Saulės vestą ir Saulės sostą, kurio pavadinimą graikai išvertė kaip peres-polis. O Zaratuštra yra indiško ir žydiško pavadinimo mišinys.

Mokiniams buvo sakoma, kad keturi zoroastietiški amžiai atitinka keturias žmonių rases: aukso – mongolų; sidabro – baltąją arba kaukazietišką, varinis – raudonodžių indėnų, ir geležies – negrų.

Kaip chaldėjų magai, taip ir kiti Zoroastro pasekėjai tikėjo, kad ne tik dieviškoji siela (dvasia) susijusi su dangaus skliautu, bet ir „jutiminė-kūniškoji siela“. Jei tai pervesti į teosofinę frazeologiją, tai atitinka atma ir budhi – dvasios nešėją. Neoplatonikai ir net Origenas astralinį kūną vadina „tuo, kuris turi tokį pat švytėjimą kaip žvaigždės“.

Zoroastrizmas yra religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, Azerbaidžiane ir eilėje Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (knygos, pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“. Pagrindiniai zoroastrizmo principai: dviejų, amžinų pradų priešpastatymas – gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio proceso pagrindą; tikėjimas galutine gėrio pergale, kuris įkūnytas į Achuramazdos dievybę. Pagrindinį vaidmenį zoroastrizmo ritualuose atlieka ugnis.

Šiandien „Avesta“ patiems persams yra knyga po septyniais užraktais ir tokia išliks, o Zoroastro pamokymai ateities kartoms bus tik negyvomis raidėmis.

Nekreipdami dėmesio į nemokšų neigimus dar kartą kartojame, kad siekiant teisingai suprasti užslaptintą „Avestos“ ir jos poskyrių prasmę reikia studijuoti kabalistines knygas, kurias sudaro: rabino Simono ben Johajo „Zogar“ (Švytėjimo Knyga); „Sefer Jecira“ (arba Kūrinijos Knygą), kurią, kaip manoma, parašė patriarchas Abraomas, bet iš tikrųjų ją parašė chaldėjų žynys; ir „Sefirotų paaiškinimai“. Visa „Avesta“ apjungta Babilono etika ir filosofija, – vadinasi, jos reikia ieškoti chaldėjų kabalistiniame mokyme. Nes penktasis pasiuntinys Zaratuštra (5400 m. iki Kr.g.) platino Zoroastro doktrinas nuo Baktirijos iki Midijos, o vėliau, pavadinta magizmu (magava arba „galingoji“) ji kuriam laikui tapo visos Centrinės Azijos visuotina religija. Šiandien ši religija vadinama „monoteistine“ tuo pagrindu, kad suvulgarintas magizmas tapo vėlyvųjų izraeliečių monoteizmu.

Pripažinkime pagaliau, kad mūsų grubus ir materialus požiūris visas pasiekusias mus didžiąsias religines idėjas sumenkino ir suvulgarino. Mes progresuojame ir tobuliname fizinę ir intelektualią jėgą ir išmintį, kasdien vis labiau apleisdami ir prarasdami dvasingumą. Bet tik studijuodami senovės relikvijas; sulygindami ir sugretindami jas, atsisakę net menkiausios sektantizmo apraiškos ir išankstinių asmeninių įsitikinimų bei visų tautų religinių idealų, mes galiausiai pajėgsime suvokti, kad visa turi vieną vienintelį šaltinį.

Dievybė arba Dievas – tai Ugnis. Rozenkreiceriai gerai suprato tai ir perėmė mokymą iš magų, Zaratuštros palikuonių. Egzistavo keletas Zaratuštrų ( tai giminės vardas), ką įrodo jis pats, sakydamas: „Aš tas, kuris gyvenu ir mirštu“; bet parsų Zoroastras atsirado 5400 m. iki Kristaus gimimo, o Persepolį (Švytintį Miestą), pagal slaptųjų raštų tradicijas, 5000 m. iki m.e. įkūrė Džianas Jinas, Oaneso žynys arba Dagona (см. письмо Иллариона в «Теософисте», том II, июль 1881 г.). Jo senovinis pavadinimas buvo Ista-char, vieta, pašvęsta istai, arba Aštarui, arba Estei – galiausiai tapusia Vesta, kurios garbei romėnai degino negęstančią ugnį. Vesta simbolizavo Dieviškąją ugnį arba Šventąją Dvasią. Char asirietiškuose monumentuose simbolizavo Saulę, o Istaras, arba Ista-char, Saulės vestą ir Saulės sostą, kurio pavadinimą graikai išvertė kaip peres-polis. O Zaratuštra yra indiško ir žydiško pavadinimo mišinys.

Mokiniams buvo sakoma, kad keturi zoroastietiški amžiai atitinka keturias žmonių rases: aukso – mongolų; sidabro – baltąją arba kaukazietišką, varinis – raudonodžių indėnų, ir geležies – negrų.

Kaip chaldėjų magai, taip ir kiti Zoroastro pasekėjai tikėjo, kad ne tik dieviškoji siela (dvasia) susijusi su dangaus skliautu, bet ir „jutiminė-kūniškoji siela“. Jei tai pervesti į teosofinę frazeologiją, tai atitinka atma ir budhi – dvasios nešėją. Neoplatonikai ir net Origenas astralinį kūną vadina „tuo, kuris turi tokį pat švytėjimą kaip žvaigždės“.

Zoroastrizmas yra religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, Azerbaidžiane ir eilėje Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (knygos, pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“. Pagrindiniai zoroastrizmo principai: dviejų, amžinų pradų priešpastatymas – gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio proceso pagrindą; tikėjimas galutine gėrio pergale, kuris įkūnytas į Achuramazdos dievybę. Pagrindinį vaidmenį zoroastrizmo ritualuose atlieka ugnis.

Šiandien „Avesta“ patiems persams yra knyga po septyniais užraktais ir tokia išliks, o Zoroastro pamokymai ateities kartoms bus tik negyvomis raidėmis.

„Aš, kuris gyvena ir miršta“ – šis užrašas „juosia“ gigantiškos statulos juosmenį, kuri nuo neatmenamų laikų stovėjo apvalioje Bokharos šventykloje, iškaltoje uoloje; ji skirta nematomai dievybei Mitr-Ai. Tai, kad Zoroastras periodiškai atnaujindavo savo gyvenimą, buvo senovinis įtikėjimas, tačiau negalime pasakyti, ar buvo taip pat, kaip ir pas lamaistus, kurie skelbia Buddos persikūnijimą.

Mūsų brolis, neseniai aplankęs Armėniją [kalbama apie adeptą Ilarioną Smerdį], netoli ežero Van, Bajazedo kalnagūbrio papėdėje aptiko „ištisą cilindrų biblioteką“, panašių į vertingus molio cilindrus, kuriuos atrado Džordžas Smitas Ninevijoje. Jis teigia, kad šie cilindrai „vieną kartą gali suduoti triuškinantį smūgį Ankvetilo-Diuperono, Špigelio ir Haugo [теориям и истолкованиям Анкветил-Дюперрона, Шпигеля и Хауга] neišmąstytoms iki galo teorijoms ir paaiškinimams.

Žydiškas žodis „kabala“ kilęs iš šaknies „gauti“. Todėl kabala yra mokymo užrašai, kuriuos chaldėjų magai (magų vadovu buvo Danilas) ir pašvęstieji žydai gavo iš Zaratustros, ir kurie, turėdami giliai paslėptą filosofinę mintį, buvo skirti tik nedaugeliui. Tuo tarpu ekzoteriniai magizmo ritualai išsigimė iki visaliaudinės vulgarios magijos, judaizmo ir kitų degradavusių antropomorfinių (žmogaus pavidalo, panašus į žmogų) ir ritualinių sistemų.

Persų parsai turi vieną knygą, kuri daug senesnė, nei dabartiniai zoroastriečių raštai – tai „Džavidan Hirad“, arba Amžinoji Išmintis, arba praktinės magijos filosofija su natūraliais paaiškinimais. Žinoma, kad „Džavidan Hirad“ parašė Bagdado valdovas Naširvana. Knyga buvo iškasta paprašius filosofui Zoubanui, kuris prieš tai gavo leidimą iš Maijmuno el-Rašido, Garuno el-Rašido sūnaus. Zoubanas vienam iš tuometinių mokslininkų patikėjo perskaityti ir išversti tik nedidelę šios knygos dalį. Tas fragmentas ir yra pasiekęs mus kūrinys „Džavidan Hirad“. Iš pradžių jis buvo išverstas į arabų kalbą ir papildytas kitų senovės filosofų įvairiausiais pamokymais. Norint suvokti tos knygos turinį, reikėtų storiausios knygos tik tam, kad būtų įmanoma trumpai jį pakomentuoti. Visų pirma, užslaptinta originalaus teksto prasmė visiškai buvo paneigta vėlesnių vertėjų. Ir netgi išorinė, paviršutiniška reikšmė, suteikiama tiems žodžiams, papildyta moraliniais ir filosofiniais pamokymais. Visame veikale nėra nei vieno sakinio, apie kurį būtų galima pasakyti, kad jis ne toks svarbus kaip kiti. Vien tos knygos pakaktų parodyti senovės išminčių žinojimą ir sugebėjimą, kurie šiandien yra taip žeminami ir menkinami. Jeigu tie, į kuriuos mes išmokyti žiūrėti kaip į primityvus ir pusiau barbarus, galėjo parašyti tokius teologinius, moralinius ir politinius veikalus, kurie vargu ar gali būti prilyginti dabartinio taip vadinamo „progreso ir civilizacijos“ amžiaus rašeivų darbams, mes turime patikėti, kad mums verta eiti tų pusiau barbarų pėdomis ir palikti išgirtąją civilizaciją, kuri apgavo savo pačios pasekėjus.

Viena seniausių religijų, susiformavusių Tarpupyje yra Zaratustrai priskiriama Avestos (žinojimo) knygose išdėstyta pasaulio koncepcija. Pagal ją, pradžioje buvusios dvi – gėrio ir blogio – dvasios. Gėrio dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio dvasia Arimanas – blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios gėrio jėgų kuriamai tvarkai, todėl pasaulyje gėris visur susijęs su blogiu. Tačiau blogis neamžinas. Jeigu žmonės gyvens gausindami gėrį, blogis bus nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą gyvenimą.

R.Ozuolas. Pasakojmai apie filosofus ir filosofiją.


Zoroastrizmas okultinės filosofijos šviesoje
(ištraukos) Pirmą kartą buvo publikuota 1883 m. „Theosophist“

Parsai yra chaldėjiškos išminties paveldėtojai, nes jie yra tiesioginiai, nors ir patys vėliausi, ariškos magijos palikuonys. Žodis „chaldėjiškas“ siejamas ne su gimusiais ir augusiais Chaldėjuje, o su senovės astrologiniu ir okultiniu , t.y. „chaldėjišku“ mokslu. Ta prasme zoroastriečiai yra tikrieji chaldėjiškos išminties paveldėtojai – „šviesos, kuri spindi tamsoje“ – nors „šiandieninė tamsa ir nesupranta to švytėjimo“, o patys parsai nieko apie tai nežino.

Senovinė kabala – tai tik chaldėjiškos išminties atgarsis, aidas, kuris eidamas laiko koridoriais, pakeliui į save sutraukė visus įmanomus giminingus garsus; šie prisiplakė prie pirminių pagrindinių natų, skambėjusių iki istoriniais laikais ir nežinomų dabartinių nemokšų kartoms; vėlyvuosius senovinių mokslų tyrinėtojus tas mišinys pasiekė kaip neaiškūs ir truputį iškraipyti garsai. Ir vis tik užsispyręs ir kantrus tyrinėtojas gali daug iš jų, tų garsų, sužinoti, nes visų pirma jis bus priverstas išstudijuoti gematriją, notarikoną ir themurą (tai žydiški manuskriptų tyrinėjimo metodai, kurių pagalba siekiama surasti užslėptą prasmę. Gematrija parodo skaitmeninę žodžių prasmę, sumuojant žodį sudarančias raides, paverstas į skaitmenis. Notarikonas studijuoja žodžių susidarymą iš pirmų ir paskutinių sakinio žodžių raidžių, arba atvirkščiai – sudaro sakinius iš žodžių, kurių pirmosios ir paskutinės raidės sudaro atskirą žodį).

Žodis „kabala“ kilęs iš senovinio žydiško žodžio, reiškiančio „gauti žinias“, ir, iš esmės, jis turėtų būti naudojamas kalbant apie senovės sistemas, perduodamas žodžiu ir labai artimas sanskritiškajam „smitri“ ir „šruti“ bei chaldėjiškam „zendui“ (zend reiškia „komentaras, arba paaiškinimas“; taip pat tai reiškia „vertimas iš ezoterinio teksto į ekzoterinį“, t.y. šydas, naudojamas paslėpti tikrąją teksto prasmę, parašytą šventa senzare kalba – apie tai orientalistai net nenutuokia. Tą kalbą dar galima užtikti išlikusiuose keliuose neiššifruotuose užrašuose; kalba vis dar yra studijuojama ir ją tarpusavio bendravime naudoja rytų adeptai, priklausomai nuo vietovės vadindami ją senzaru arba brahma arba deva-bhašja).

Parsui arba indui nepakaks išstudijuoti tik senovinę žydų arba net chaldėjišką kabalą, nes daugiausia literatūros šia tema parašyta senovės žydų arba lotynų kalbomis. Bet jie abu prisikapstys iki tiesos, jei atskirs identiškas žinias, paslėptas po ekzoteriniu šydu tiek Zend-Avestoje, tiek bramaniškose knygose. Tai jie gali padaryti suburdami protingų, rimtų žmonių nedidelį būrelį, studijuojančių simboliką, ypač sanskrite ir zende. Informaciją apie ezoterines sąvokas ir reikiamos literatūros sąrašą jie galėtų gauti iš kai kurių jau nemažai pasiekusių teosofinės draugijos narių.

ЗОРОАСТРИЗМ В СВЕТЕ ОККУЛЬТНОЙ ФИЛОСОФИИ
[Впервые опубликовано в "Theosophist" vol. IV, N9 и 10 за 1883]

Skaityti 5283 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 04 kovo 2013 18:42

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 22nd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©