Jūs esate čia:Religija»Jorė 2012-04-28/29
Sekmadienis, 20 sausio 2013 19:02

Jorė 2012-04-28/29

Parašė  G.Stungurys
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Jorė 2012-04-28/29      visos nuotraukos (57vnt.)

Kvietimas į šventę žmogui visada sukelia vidinį džiaugsmą ir kažkokį paslaptingumą, persipinantį su nujaučiamais pokyčiais ateityje. Tai natūralu, nes šventei reikia pasiruošti, o tai reiškia kasdienius užsiėmimus truputį atidėti į šoną ir jau nuo tos akimirkos prasideda kitoks gyvenimas.

Nė akimirkai nesudvejojome pakviesti į Jorę, bundančios Gamtos šventę. Nors neturime baltiškų rūbų ir papuošalų, nors nedaug težinojome apie pačią šventę ir jorėnus, šeštadienio ryte džiugia nuotaika išvykome, juolab, kad ir orą sinoptikai pranašavo neįprastai šiltą ir saulėtą.

Nepastebėjome, kaip pasiekėme Molėtus, o vos pasukus link Kulionių, iškart pajutome, kad jau esame šventės dalyviai – mūsų likimo gija susipynė su jaunos merginos, nešinos didele kuprine, gija.

Išlipusi iš autobuso mergina buvo numačiusi 5km eiti savo kojomis – tebus pašlovinta jaunystė, drąsi, ryžtinga ir veržli! Artėjant prie etnografinės sodybos, mašinų ir atvykėlių vis daugėjo, vėliau ne pirmą kartą dalyvaujantys šventėje tvirtino, kad paprastai iš vakaro, pirmą dieną, tiek žmonių niekada neprisirinkdavo.

Atvykome į jau iškilusį palapinių miestelį Lenktinio ežero pakrantėje prisiglaudusioje senoje sodybvietėje, šalia Senovinės dangaus šviesulių stebyklos. Susirinkusieji niekur neskubėjo, daugelis atvažiavo po savaitės darbų ir studijų, išsekinti miesto triukšmo ir skubėjimo. Panirti į bundančios Gamtos glėbį tiesiog traukė, kūnas kvėpavo visomis odos poromis, gėrė pušų ir beržų gaivą, žibučių mėlį. Žalvario meistrai kabina gūnias, nusegiotas pagal autentiškus senovės radinius nukaldintais papuošalais. Kiti sukrovė didžiulį vakaro laužą. Šeštadienis dar ne šventė, dar tik pasiruošimas rytojaus žygiui į Kulionių piliakalnį, į apeiginę Jorę, vieninga eisena, su dainomis. Visa tai rytoj, o šiandien pirtis – kūno mazgojimas; šiandien aplinkos tvarkymas, pirmos pažintys, žvalgytuvės, pasikalbėjimai – daugelis susirinkusiųjų seniai pažįsta vienas kitą.

Temsta, ryškėja laužų liepsnos, vidurnaktį uždegamas didysis laužas, prie kurio susirenka dauguma atvykėlių. Vyksta ugnies fakyrių pasirodymas. Prisijaukinusios ugnį jaunos merginos tamsą raižo liepsnų liežuviais – gražu, paslaptinga. Oras tykus, žarijos kyla vis aukštyn ir aukštyn į pačias dangaus gelmes...

 *

Sekmadienio rytas išaušo toks pat tykus ir saulėtas. Greiti pusryčiai, šventinė apranga ir jau girdisi kvietimas rikiuotis į eiseną. Vėliavos, dainos, šypsenos. Tarsi didžiulis mitologinis Žaltys vinguriuoja dalyvių eisena siauru takučiu pieva, vėliau pasislepia miške, kyla link piliakalnio.

Jonas Vaiškūnas paskelbia, kad ant piliakalnio susirinko virš 350 dalyvių. Prasideda apeigos, įžiebiama Ugnis, pasisako svečiai, skamba dainos-giesmės. Pasibaigus iškilmingajai daliai, dalyviai susiburia pasižiūrėti senovės karžygių kovos, skirtos pilėnų atminimui.

 

Po visų apeigų ir numatytų ceremonijų visi grįžtame į stovyklavietę, iš piliakalnio nešdamiesi ugnį, kuria uždegamas aukuras Dangaus šviesulių stebykloje. Šventė tęsiasi: senovinės apeigos: kad metai būtų sotūs, kad būtų darna – vieno kiaušinio užtenka visiems po trupinėlį, kaip ir duonos kepaliuko po kąsnį... O dabar visi jau persikeliame į Perkūno šventyklą, kiekvienas iškilmingai, palinkėdamas padeda savo atvežtą akmenį. Čia pat garuoja viralas, užkaistas prieš išeinant į piliakalnį, jo aromatas jau raivosi , žadina apetitą. Ir vėl karžygių kovos, jų meistriškumo demonstravimas – šventė vis dar nesibaigia...

 *

 Kiekvienas dalyvavęs šventėje, matė savus vaizdus ir išgyveno savus potyrius, o visi kartu mintimis, jausmais ir veiksmais sukūrė vieną – bendrą mozaiką, pagal kurios raštus formuosis jau kitų metų Jorė. Kiek dar daug liko neišsakyta: buvome pavaišinti spanguolėmis, pernykštėmis, subrendusiomis, išgyvenusiomis žiemą – ir sena, ir šviežia viename. Jos sirpsta visai netoli, vos už kelių šimtų metrų, už kalnelio. Klausėmės kaip žalvario meistrai pristatydami savo dirbinius pasakoja, kur papuošalas buvo rastas, kurio jis amžiaus – jie ne prekeiviai, jie meistrai, dalinasi savo žiniomis ir patyrimu su jaunais, norinčiais imtis šio amato.

 Buvo ir diskusijos: kodėl merginos rūko? Taip viešai, demonstratyviai, nesislapstydamos? Ar reikalingos karžygių kovos – juk jos rodo žiaurumą, žudymą. Kodėl alus nesmerkiamas, tarsi jis neaptemdo sąmonės ir neatima jėgų? Iš kur agresijos proveržiai, smurtas, žiaurumai?

 Taip, visa tai kartu – mūsų Lietuva, mūsų tauta. Negalime atskirti ir panaikinti prievarta kurios nors tautos dalies – istorijoje žinomas ne vienas toks bandymas, pasekmės liūdnos. Vienintelė išeitis – auginti tautą, pradedant nuo savęs. Niekada ir niekur nepamiršti, kad jaunimas stebi, mato, fiksuoja ir mokosi. Jie viską mato – ir kas gražu, tikra, ir kas dirbtina, teatrališka, apgaulinga. Jie atskiria ir renkasi, jaunystėje tautos ir valstybės Ateitis. Mylėkime savo tautos jaunimą, tada nereikės bijoti nei senatvės, nei krizių – Meilė daro stebuklus!

 Diana Stungurienė

 Jorė – istorijos pamoka ant Kulionių piliakalnio

 Jorė – graži pavasario šventė. Malonu, kad lietuviai vis dar prisimena savo iki krikščioniškas tradicijas. Dar labai daug pamename papročių su visomis ritualinėmis smulkmenomis. Taip, tuo mes ir esame unikalūs, nes vis dar galime teatrališkai parodyti buvusį savo tikėjimą.

 Mūsų iki krikščioniškas tikėjimas ir kultūra sunyko. Pradžioje jis buvo įnirtingai naikinamas įsibrovėlių, o vėliau ir visiškai sunaikinome savo „lietuviškomis“ rankomis. Jorės šventėje dalyvauja žmonės, kuriems dar brangus baltiškas palikimas. Tradicijos dalinai atkurtos, bet tikėjimas ir pasaulėžiūra tikrai ne. Mes jau nebe tie, uždėtas krikšto, o vėliau ateizmo spaudas. Nereikia stengtis gaivinti senąją religiją – mes pasikeitę ir labiau subrendę. Mumyse, mūsų kraujyje visų kovų, pergalių ir netekčių stiprybė. Taip tauta brendo, tvirtėjo, silpo. Grąžinti senąją religiją – tai grįžti atgal, tai nubraukti mūsų protėvių, tėvų likimus, jų išgyvenimus. Tai reikštų, jog po krikščionybės ir ateizmo mes negyvenome, o tik degradavome. O ne, šie išbandymai mus išaugino. Lengva didelei tautai būtų laisvai ir išdidžiai, bet tokiai mažai kaip lietuviai išlikti reikėjo daugiau jėgų. Jei mes būdami maža valstybe, esame lygūs tarp didžių, tai kiek mūsų vienetas stipresnis už jų? Evoliucijos požiūriu lietuvis, kaip vienetas, yra keliolika kartų stipresnis. Taigi, nuėjome nelengvą evoliucijos kelią, turime neprilygstamų tautos atstovų, reikia tik nenukrypti, negrįžti, o išstovėti, išlaikyti savo subrendimą, ne sprogti, neišbarstyti savo galios, ir likimas parodys, kur nukreipti tautos jėgą. Evoliucija išbandymais visada ruošia atstovus ateities žmonijai.

Visi senieji tikėjimai pradžioje buvo Gamtos, aplinkos, kosmoso pažinimo mokymai. Juos studijavo tautos šviesuoliai ir ieškojo būdų, kaip paskleisti tautoje. Būdavo surašomos kalendorinės šventės, ir tai buvo savotiškas liaudies švietimas (mokyklos). Tokiu būdu per šventes, apeigas, pasakojimus, legendas žmonės pažindavo Gamtą. Vėliau tos šventės virto religinėmis apeigomis, nes mokslas nustojo būti svarbiausiu Gamtos pažinime. Religijos atstovai tapo svarbesni, jie turėjo liaudies palaikymą ir iš lėto įgavo valdžią. Mokslo žmonės (žyniai) prarado diduomenės palaikymą ir mokslas iš lėto nyko. Liko tik religija ir ritualai, skirti liaudžiai. Liko tik mechaniškos apeigos ir toliau primityvėjantys apeigų paaiškinimai. Tuomet mus ir prigavo svetimos, naujoviškos religijos.

Gerbkime ir minėkime mūsų protėvių papročius, bet būkime šviesūs ir žvelkime į Ateitį. Nobelio premijos lauretas fizikas Albertas Enšteinas yra pasakęs: „Mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo – akla“. Mahatma Gandis savo autobiografinėje knygoje „Mano gyvenimas“ rašė: „Mano visapusiškas patyrimas įtikino mane, kad nėra kitokio dievo, nei tiesa“.

Visos praeities religijos – tai buvusių pažinimo mokslų liekanos. Dabarties žmogui religija – tamsa, ir tik mokslinis pažinimas turi ateitį.

Gintautas Stungurys

Kulionys-Šiauliai, 2012-05-02.

 

Dok.  filmas  JORĖ'2012

Skaityti 2456 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 11:58
Daugiau šioje kategorijoje: « Aisčių religija Zoroastrizmas »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©