Jūs esate čia:Pamokymai»Sveikata»Gripas. (2009 lapkritis)
Pirmadienis, 30 lapkričio -0001 01:24

Gripas. (2009 lapkritis)

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Gripas. (2009 lapkritis)

Vėlyvas ruduo Lietuvoje – tamsus ir drėgnas laikas. Jeigu vidurvasarį galima sakyti – beveik nesutemsta, tai lapkritį – beveik neprašvinta. Oras tiek pilnas vandens, kad išvysti saulę net per patį vidurdienį beveik neįmanoma. Taip pora mėnesių Lietuva gyvena prieblandoje. Kalbama, kad Londonas skęsta rūke, bet ten rūkas šiltas, o čia pas mus jau nebėra rūko, tik kabantis ore vanduo, be to šaltas vanduo.

Gerai, kad šiemet vėjas pučia ne iš vakarų, kaip įprastai, o vis dažniau iš pietryčių. Susikūręs kažkur Atlanto vandenyne tas masyvus oro srautas keliaudamas Viduržiemio jūros pakrantėmis, užliesdamas senąją Europą, o kartais užgriebdamas šiaurinį Afrikos žemyno pakraštį, prisotintą faraonų piramidžių kvapu, „atsimušęs“ į kitą vandens masyvą – Juodąją jūrą – tarsi teniso raketės pakreiptas kamuoliukas jau per Ukrainą pasuka link Lietuvos. Todėl toks šiltas vėlyvas ruduo Lietuvoje, o ir ledynai tirpsta, kasdien vis sparčiau...

Sakoma, kad „nėra blogo oro, yra tik netikusi apranga“, taip pat sakoma, kad nėra ligos be priežasties. Taigi, gripas Lietuvoje nėra atsitiktinis reiškinys, liga visada yra pasekmė. Todėl norint nesusirgti, reikia surasti tos ligos „pradžią“. Jau pats pavadinimas daug pasako: kiaulių gripas. Nors labai stengiamasi šį pavadinimą keisti kitu, bet liaudis linkusi taip jį vadinti. Kuo gi kiaulė panaši į žmogų, kas juos sieja? O, šis klausimas labai platus – šis gyvūnas toks panašus į žmogų, kad įsigilinus net siaubą gali sukelti... Pirmiausia, kiaulės ėda viską! Tuo primena žmogų, kuris ir bet ką suvalgys, kad tik skaniai tai būtų pateikta... Taip, nemėgsta žmonės kalbėti apie save, nemėgsta savęs analizuoti ir visai nesiekia ir nenori pažinti savo prigimties. Todėl vienas iš pirmųjų patarimų, siekiant apsisaugoti nuo ligos, tai apriboti maistą, „paskanintą“ saldikliais, dažikliais, salietra ir kitais chemikalais. Citrusiniai – puiku, bet jie atvežtiniai, transportavimui stipriai supurkšti chemikalais – plaučiams jie, kaip peilis po kaklu, juk plaučiai ir taip „dūsta“.

*

Farmakologinė medicina mėgsta masinius susirgimus – puikus metas staigiam praturtėjimui. „Laisvame“ pasaulyje pelnas yra pagrindinis siekis ir vertybė. Vaistai kuriami siekiant išgauti kuo greitesnį efektą, apie žmogaus išgydymą nėra nė kalbos. Medicininiai preparatai „tobulinami“ narkotikų pagalba. Nes narkotikai išjungia sąmoningumą, gebėjimą mąstyti. Todėl, kol tabletė „veikia“, žmogui nieko neskauda, jis netgi jaučia savotišką raminančią palaimą. Žinome ne vieną atvejį, kai visą gyvenimą stipriai gėręs žmogus po ilgesnio vaistų vartojimo staiga tampa blaivininku, bet pasidaro labai priklausomas nuo tablečių ir visokiais būdais siekia jų įsigyti, net be gydytojo recepto. Taip priverstinės apgaulės būdu žmogus padaromas priklausomu. Ir kaip kiekvienas narkomanas jis ryžtasi įvairiausiems žygiams, kad tik gautų tą „raminančią tabletę“. Farmakologijos (mokslas, tiriantis vaistų rūšis ir sandarą, jų poveikį organizmui ir jų panaudojimą gydymui) „pasiekimai“ iš lėto gramzdina pasaulį į narkotinės priklausomybės liūną. Pasekmės laukia liūdnos: žmoguje nyksta žmogiškumas: kūnas jaučiasi energingas, sveikas ir stiprus, gebėjimo susikaupti ir mąstyti sąskaita. Gausėja energingų, bet visiškai bukų žmonių, nesuvokiančių net to, kad gyvena. Tokie žmonės laiko save tiesiog išminčiais, jie nemėgsta mokytis, neklauso patarimų ir visada turi atsakymus į visus klausimus. Kaip juos atskirti: jie negeba atsakyti į netradicinius klausimus, nes kalba tik mintinai išmoktais šablonais. Jie neanalizuoja – jie tiesiog žino; kompiuteriai taip pat daug „žino“, bet tik tai, kas surašyta juose instaliuotose programose...

Blogiausia yra tai, kad sunaikinę savyje dieviškąją kibirkštį, šie dvikojai individai praranda galimybę evoliucionuoti ir nuo to momento, kai mąstymas sustojo, jie kaip filme „Švilpiko diena“ kas rytą pabunda vakarykštėje dienoje. Bandymas slopinti žmogišką prigimtį turi prastą tęsinį: dažniausiai tokių žmonių gyvenimas baigiasi įvairiausiomis komplikacijomis (insultu, infarktu), po kurių kūnas praranda dalinį gebėjimą judėti. Tie žmonės yra prikaustomi prie lovos ir jau tada prasideda kitas etapas – slauga. Žmonės, kurie per nežinojimą, nors dažniausiai per tingumą, atsisakę patys išspręsti savo problemas, „priverčia“ jas spręsti kitus. Pirmiausia nukenčia patys artimiausi šeimos nariai, paprastai jauni žmonės, jie papuola į nepavydėtiną padėtį: turi tapti savanoriais slaugytojais, atsisakydami savo tikslų ir svajų. Atrodytų, kad valstybė nori jiems padėti: pagal įstatymus egzistuoja gerai organizuotas slaugos tinklas, bet neįmanoma tarpusavio santykių įsprausti į įstatymų rėmus, todėl, kaip ir visose kitose socialinėse sferose, čia keroja giliai užslėpta ir užmaskuota korupcija – liga sutapatinama su pinigais, slauga tampa mažai kam prieinama palengvinančia gyvenimą priemone. Lietuviškas norėjimas „patepti“ padarė šioje srityje „meškos paslaugą“: ištikti bėdos žmonės nesikreipia į socialinį darbuotoją, bet stengiasi „susitarti su daktarėliu“, nuo kurio, beje, nepriklauso socialinė parama.

Gripas yra tik viršūnėlė visų sveikatos problemų. Ši liga, kaip jautrus barometras tik perspėja, bet argi žmogus linkęs klausytis perspėjimų? „Man šitaip nenutiks“ – daugelis mostelės ranka į perspėjimą ir užmirš tik ką išgyventą ligą. Kiek metų jau profilaktiškai skiepijamasi prieš gripo epidemijas? O kiek metų profilaktiškai naudojami vitaminai ir papildai? O kiek paprastame, kasdieniame maiste (miltuose, kiaušiniuose, aliejuje, piene, mėsoje) gamintojai „prifarširuoja“ organizmą stiprinančių priedų? Vištos, kiaulės, karvės – visi gyviai maitinami „pagerintais pašarais“, o jau vėliau ta „pagerinta“ produkcija patenka į žmogaus skrandį, kuris valgo ir įsivaizduoja, kad visi tie „papildai“ nesikaupia jų organizme. Kriminalinis pasaulis žino ir tai naudoja savo praktikoje: narkotikai žmogaus kūne netirpsta, jie kaupiasi tam tikruose organuose, todėl narkotikus „pakartotiniam naudojimui“ galima „išimti“ iš lavono. Kodėl apie visa tai reikia kalbėti? O gi visi cheminiai maisto priedai taip pat kaupiasi žmogaus organizme ir kiekvieną dieną jį naikina. Šiandieninis gripas mutuoja į plaučių ligas ir į kraujo neveiksnumą, vadinasi jau priėjome ribą: organizmas perkrautas chemija, gyvybės kūne liko taip mažai, kad net nuo paprasčiausio gripo ji užgesta.

Gripas, bandantis peraugti į pandemiją (gr. pandēmios – visos liaudies), tik patvirtina, kad jau „prisotinome“ Lietuvos orą chemija. Ir kol to nesuprasime, jokie vaistai neapsaugos mūsų nuo ligų, beje, tabletės – taip pat chemikalai, tik švelnesnėmis dozėmis, nei trąšos ar įvairiausi valikliai. Ar susimąstome kada, kur subėga visos nuotekos? Aišku, kad žinome, tam kuriami rezervuarai. O ar pamąstome, kad cheminiai junginiai yra labai lakūs ir dalis jų įsimaišo į orą, kuriuo kvėpuojame ir kuris yra daug svarbesnis gyvybei nei maistas. Tačiau mums svarbiau pasipuikuoti prabangia mašina, nei susimąstyti apie jos suryjamą tyrą orą, kurį, beje, pagrinde „valo“ miškai. Deja, miškai Lietuvoje baigiami išnaikinti: medieną „brangiai“ perka skandinavai! Tik ar jų šalyje saugomi ir nekertami miškai išgelbės Lietuvoje mirštančius vaikus? O vanduo – tai mūsų upės, ežerai, jūra... Net patys sandariausi rezervuarai negali apsaugoti Gamtos nuo cheminių taršalų, ką jau kalbėti apie „pralaužtas“, nekokybiškas rezervuarų talpas.

*

Kiekviena liga pasako priežastį, gripas taip pat, jis šaukia: žmogau, sustok, tavo organizmas išsekęs, pervargęs, tu jau nebegali grumtis už didesnį atlyginimą, ar už aukštesnę kėdę. Šis gripas – įvairiaveidis, jis kaip chameleonas prisimeta kitos ligos simptomais, jis labai gudrus ir greitas. Taip buvo kalbama ir apie žiurkes, kurias buvo bandoma naikinti nuodais, išgyvenusios „prisitaikė“ ir tapo gerokai agresyvesnėmis. Žiurkės, kaip ir gripas, yra pasekmė. Jei nestovėtų miestuose pilni gendančio maisto konteineriai, nebūtų nei žiurkių, nei valkataujančių kačių, nei bomžų – tai tik sanitarai, padedantys šiukšlių vežėjams. Žinoma, kad tai parazitai, kad jie platina ligas, kad jie sukelia nemalonius pojūčius, bet juk šiukšlintojai esame mes, vartotojai. Gripą tokiu agresyviu padarė kasmetiniai skiepai ir profilaktinė kova, neleidžianti organizmui pačiam kovoti ir prisitaikyti prie naujo viruso, prie pokyčių atmosferoje. Cheminė pagalba apsaugo organizmą tarsi išorinis skydas, bet kasmet jo sienelę reikia vis storinti, vis stiprinti profilaktines priemones. Tuo tarpu kūnas silpsta, prarasdamas galimybę pats kovoti. Ar nenutiks vieną dieną tiems žmonėms taip, kaip dinozaurų jaunikliams, kurių išsiritimą sustabdė sustorėjusi kiaušinio sienelė, taip sureaguodama į atvėsusį orą...

Būtų gerai, jei į gripą išmoktume žiūrėti kaip į gyvį, turintį savo tikslus. Pagrindinis tikslas – atimti gyvybę, būtent ji ir maitina šį monstrą. Tik tai suvokę, pajėgsime sustabdyti pandemiją.

Žmogaus organizmą sekina ne tik maistas, daug stipriau jį alina emocijos. Emocijų nėra nei teigiamų, nei neigiamų, nes emocija yra nesusivaldymas. Juk ne šiaip sau sakoma: nesikvatok, kai labai linksma, nereikės verkti, kai bus sunku. Taip pat sakoma: susilaikymas – dorybė. Žema, gyvuliška žmogaus prigimtis šį posakį nuvertino iki seksualinio susilaikymo, bet tai jau labai siaura šio išsireiškimo prasmė.

Dabartinis demokratinis pasaulis naudoja visas leistinas ir neleistinas priemones sukelti emocijas. Jos, beje kaip ir vaistai, reikalauja vis aštresnių pojūčių ir jie kuriami: sex gėrimai, visokie olialia, renginiai organizuojami sandariai apsaugotose nuo saulės šviesos patalpose, apie daugelį televizinių ir maximinių šou, kuriuose vien tik gražūs, perspektyvūs, tiesiog pusdievius primenantys herojai. Tik kažkodėl televizijoje maža laidų apie tuos herojus po penkių, dešimties metų. Jie sublizga ekrane ir užgesta visiems laikas, bet juk jų gyvenimas po trumpos triumfo valandėlės nesibaigia. Ši tema gerokai aktualesnė turėtų būti tautai, bet ji neatitinka prekeivių tikslo – juk reklama turi skatinti, o ne gąsdinti. Taigi, televizinės laidos tapo emocijų išmušinėtojomis, besistengiančiomis pritraukti vis jaunesnius vartotojus! Televizija kuria visiškai dirbtiną, iliuzorinį gyvenimą, atitraukiantį nuo realybės. Reklama sukelia tuščius norus, o kiekvienas noras, jei jis neišsipildo, jau yra psichinės energijos praradimas. Dažnai reklamuojami daiktai ir pasiūlymai neatitinka reklamos sukeltos euforijos ir patikėjusius ja tiesiog siurbte išsiurbia. Kad storuliai badauja, yra visiška tiesa, jie nebeturi psichinės energijos, kurios joks maistas ar papildai negali atstatyti. Užmiršome, kad televizija, kaip ir visi žmonijos atradimai, buvo sukurta padėti žmonėms tobulėti, juos auklėti ir taurinti. Godūs prekeiviai užvaldė ir šį žmonijos genialumo perlą...

Kiek pastangų reikia, kad būtų užmaskuota realybė. Pažiūrėkite, kaip sukrėtė pasaulį kelių vaikėzų įvykdyta šuns egzekucija: per kelias akimirkas sugriovė ne vienerius metus kurtą Lietuvos įvaizdį: be jokių lėšų, be jokių įdėjimų – nes tai buvo tikra, nesukurta ir neišgalvota. Baisus įvykis, bet jis džiugina – vadinasi iliuzijos taurė jau pripildyta, menkiausias kiek aštresnis įvykis drasko Majos skraistę, per kurios plyšius apsinuogina realybė. Šis gąsdinantis gripas – taip pat realybė, kuo greičiau tai suvoksime, tuo greičiau ištrūksime iš artėjančios grėsmės gniaužtų.

Tauta kasdien mėgaujasi agresija alsuojančiais vaizdiniais, beveik nėra filmų ir laidų apie heroizmą, pasiaukojimą, tikėjimą, apie didį ir prasmingą gyvenimą... Ir armiją, beje, turime tik profesionalią – puolančiąją, nes gynybinė armija yra tik šauktinė. Didžiausius pinigus mokame profesionaliems kariams už jų ingresiją į svetimas šalis, svetimas šeimas, į svetimus gyvenimus. Tik vaikui gali dar atrodyti, kad su ginklu rankoje galima sukurti taiką svetimoje teritorijoje. Kieno interesus giname, nejaugi savo šalies? Ir ar vieną dieną tiems stipriesiems, kurių vasalais šiandien esame, nepasirodys, kad ir mūsų tauta pasidarė jiems priešiška? Ir tada jau mūsų žemelėje kris bombos ir stovės „taikdarių armijos“... Dar viena dirbtinai kuriama emocija – mes galingi ir mus apgins. Reikia tik žvilgterėti atgal į istoriją, užteks net paskutinio šimtmečio – kiek kartų buvome apginti? Nei vieno karto tų, iš kurių labiausiai tikėjomis. Sprogs ir šis oro burbulas, jau labai greitai. Ar jis, gripo formoje pareikalaus aukų, spręsti mums patiems.

Degantys plaučiai mums praneša apie didėjančią Lietuvoje agresiją, apie augančią vidinę neapykantą, kuri vis dar suvaldoma ir nuslopinama, „sudeginant“ plaučius. Tik ar ilgai slopinsime savyje žmogų, pridengdami jį nuolankaus vergo skarmalais? Ar nepratrūks ilgai tramdomas nepasitenkinimas į viską šluojantį naikinimo chaosą – agresija jau pasiekė gyvūnus. Jei nepradėsime keistis, netruks ji „pereiti ant žmogaus“...

*

Iš plaučių liga „keliauja“ į kraują, tiksliau kraujas staigiai silpsta, tarsi gestų jame pulsuojanti gyvybė. Būtent kraujas parodo žmogaus gyvybinės energijos išteklius, dar kitaip vadinamą psichinę energiją. Kraują galima „atstatyti“, bet gyvybinės (psichinės) energijos atstatymas yra ilgas ir daug valios reikalaujantis procesas: kaip diena iš dienos ją naikinome, lygiai taip pat diena dienon ją reikia ir atstatinėti. Pirmiausia, atsisakyti bent jau rytinio televizoriaus ir radijo. Kuo dažniau išsiveržti iš miesto gniaužtų ir susipažinti su Gamtos tyla, kurioje stengtis net nekalbėti, o tik klausytis, įsiklausyti į aplinką ir į save. Pabandyti surasti save supančiame chaose.

Vaikai iki 7 metų pilnai gyvena tėvų auroje, todėl daugeliu atvejų jų ligos parodo tėvų klaidas. Lietuvoje vaikai labai ilgai bręsta, todėl net iki 14 metų jie „serga“ už tėvų klaidas. Žinoma, išgydyti vieną žmogų, gyvenantį tarp žmonių, labai sudėtinga, todėl būtina gydyti sergančią visuomenę. Tautos gydymas prasideda nuo „skylių užkamšymo“. Bankinės paskolos, „pralaidžios“ valstybinės sienos, pigi užsienietiška produkcija, išstumianti iš rinkos vietinius, lietuviškus produktus – visa tai neišspręstos politinės-ekonominės problemos, kurių uždelstas sprendimas virsta pandeminiu gripu. Taigi, skylėtas valstybės biudžetas pilnai atitinka išsekusią tautos psichinę energiją. Šiandien Lietuvoje vyksta atviras tautos genocidas. Nepažabojamas pavienių vertelgų, tiek savų, tiek užsienio, apetitas ir politinis trumparegiškumas jau „subrandino“ pirmuosius vaisius: nuo gripo! miršta žmonės. Ir pastebėkite, jauni žmonės. Jei serga žmonės, tai „serga“ ir valstybė. Neatitinkantys tautos prigimties ir mąstymo, primesti svetimų tautų įstatymai tiesiog sekina tautą. Lietuviai, kaip tauta, nyksta, nes nebesugeba būti savimi – jai visą laiką yra liepiama kažką priimti, kažko atsisakyti, su kažkuo bendrauti, o su kažkuo kariauti. Įsakymai ir reikalavimai tiesiog plūsta į Lietuvą, bet Lietuva ir jos tauta brangi yra tik paties lietuviams, beje ne visiems, – laikas, pagaliau tai suprasti.

Pasaulis šiandien stipriai pasikeitęs: jau per paprasta jį skirstyti į valstybes ir tautas. Daug tiksliau galima padėtį apibūdinti taip: pasaulis dalinasi į tuos, kuriems rūpi žmonijos ir Žemės ateitis, ir į tuos, kurie trokšta kuo staigiau pralobti, negalvodami apie savo egoistiškų troškimų pasekmes. Visuomenė skyla į vartotojus ir tuos, kurie pasiryžę „kovoti už tautos ir artimo gerovę“. Ši kova sunki ir ilga, bet kiekvienas iš mūsų turi teisę ir pareigą pasirinkti. Teisingas apsisprendimas išgelbės valstybę ir tautą nuo daugybės klaidų, nes žinojimas vardan ko ir kodėl, sustabdys nuo bereikalingų žingsnių.

Mes daug kalbame apie gripą kaip ligą. Šios baimę keliančios ligos gydymas nėra sudėtingas, profilaktinės priemonės labai paprastos ir nereikalaujančios, tai ypač aktualu „valstybės paskelbto sunkmečio metu“, papildomų investicijų. Reikalinga tik aktyvi visuomeninė ir socialinė pozicija:

Visose gydymo įstaigose turi būti panaikinti televizoriai, radijo imtuvai, internetas ir telefonai – visiškas ligonių atribojimas nuo išorinės aplinkos. Ligonis turi būti „atjungtas“ nuo dienos aktualijų. Jei jis nesutinka, tai jis ne ligonis – demokratiniai dėsniai čia neturi veikti. O teises galima prisiminti, kai įvykdytos ligonio pareigos, šiuo atveju netrukdyti gydymo ir sveikimo procesui.

Iki minimumo sumažintas cheminis patalpų valymas: muilas ir geriama soda, galbūt garstyčių milteliai indų nuriebinimui.

Nuolatinis patalpų vėdinimas. Namuose ligonio kambarys turi būti kuo daugiau ištuštinamas, žodžiu apvalomas nuo daiktų.

Apranga iš medvilnės, vilnos, kuo mažiau sintetikos.

Atsisakyti importinių vaisių ir sintetinių, gazuotų gėrimų: gydytis tik Lietuvoje išaugintais augalais: obuoliai, juodasis ridikas ar alijošius sutaisyti su medumi, liepžiedžių, aviečių, serbentų arbatos. Šiltas pienas su medumi ar geriama soda, tik pienas – ne iš parduotuvės, o iš „bobutės“, geriau iš pažįstamos ir tos, kuriai jaučiate simpatiją. Pienas iš parduotuvės jau nebeturi gydančių savybių, nes tai jau tik pieno produktas. Net vos kelių karvių pieno sumaišymas jau sunaikina pieno gydomąsias savybes. Pieno pardavėjas turi kelti simpatiją, nes jis „atstovauja“ karvę ir jos pieną, o pienas imlus nuotaikoms, tai yra emocijoms – nepirkite pieno ir visų kitų produktų iš piktų žmonių, ant produktų jie palieka savo pykčio atplaišas. Nusilpusiam ligoniui svetimas pyktis labai pavojingas, jis gali sukelti apsinuodijimą, skrandžio dieglius, sutrikdyti virškinimą.

Kojas mirkyti karštame druskingame-soduotame vandenyje, o po to greitai į švarią patalynę; beje, skalbimo milteliai taip pat chemikalai, ir kuo geriau jie „išima dėmes“, tuo stipriau jie žudo žmogaus psichinę energiją.

Kai „serga“ plaučiai, patariama kvėpuoti spygliuočių, pušų oru, dar geriau važiuoti į sanatoriją kalnuose, bet tai ne kiekvienam pasiekiama. Artimo žmogaus surinkti sakai, supilti į indą ir pastatyti šalia ligonio lovos galbūt neatstos pušyno, bet tikrai padės plaučiams.

Ar gi visų šių gydymo priemonių mes jau nebežinome? Tai tada galbūt jau laikas jas pažinti „iš naujo“? O gal dar palaukime – kol patikėsime, kad jau tikrai Lietuvoje pandemija?

*

Elementariausiomis priemonėmis mes galime išgydyti gripą, bet ar nuo to pasveiks serganti lietuvių sąmonė? Tauta išdavė prigimtinį savo dievą – Gamtą, suskaldydama jį į atskiras religijas: bažnytinę, farmacinę, piniginę. Gyvybės nesugrąžins nei išpažintis, nei piniginė auka bažnyčioje, negrąžins jos tabletė, net ir sąskaita banke.

Skaityti 1679 kartai Atnaujinta Sekmadienis, 03 kovo 2013 13:52

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 23rd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©