Jūs esate čia:Pamokymai»Pamąstymai»Vėlinės
Šeštadienis, 01 lapkričio 2014 14:44

Vėlinės Pirmo puslapio

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(1 balsas)

Čiurlionio paveikslas "Lietuviškos kapinės", nutapyta 1909m.Vėlinės.Agnesė, prie senelio kapo
Ankstyvas rudens rytas, nors ir neaukštai pakilusi virš horizonto, saulė šildė jau sustingusią rudeninę žemę. „Bobų vasara, – pagalvojo Agnesė, ir skausmas gnybtelėjo jos širdį, – vasarėlė trumpam sugrįžo priminti apie save prieš tamsų ir šaltą periodą.“ Lapų padengtu keliuku Agnesė skubėjo į Kontorą, taip ji vadino savo darbovietę. Nuo namų vos penkiolika minučių pėstute, todėl Agnesė nevažiuoja darban automobiliu.

Keliukas vinguriuoja per miesto parką, tokį artimą ir pažįstamą nuo vaikystės; keliukas veda į turgų. – Ir vėl skausmas gnybtelėjo širdį – „laikas pailsėti, atostogų jau keleri metai nebuvau, – pagalvojo Agnesė, – matyt, širdis pavargo“. Pelningoje ir perspektyvioje prekybos įstaigoje Agnesė dirbo komercijos vadove. Kolegos ją mylėjo už taikų ir draugišką charakterį, o viršininkai vertino už kokybišką darbą – visus sandorius ji apgina, visur įrodo savo teisumą, su jos atėjimu, įmonės pelnas kasmet auga ir auga.
Šalikelėje tarp lapų kažkas sujudėjo, Agnesė pristabdė žingsnį ir įdėmiai nužvelgė judančius lapus – „Rudis!“, – Agnesei suspurdėjo širdis ir akys prisipildė ašarų. – Tarp lapų gulėjo šunelis, iš judesių buvo aišku, kad tai ne jauniklis, o subrendęs šuo. Ant kaklo buvo prisegtas mažytis odinis antkaklis. „Šuo nenusitraukė, jis turi namus“, – padarė išvadą Agnesė. Pasidžiaugusi netikėta pažintimi, Agnesė nužingsniavo į Kontorą. Tas panašumas į jos vaikystės Rudį nuotaiką sukėlė visai darbo dienai.
Namo po darbo Agnesė taip pat grįždavo tuo pačiu keliuku, štai ir vieta, kur sutiko savo vaikystės Rudį, turbūt jo jau čia nebėra, jau sugrįžo namo šunelis. O ne, jai priartėjus sušildytų trumpos rudens dienos saulės spindulių lapai sujudėjo – šunelis prisiminė rytinę pažintį. Šaltis perbėgo Agnesės nugara – šunelis pasimetė, o gal paklaidintas? Ne, ne, negali būti – gynė plūstančius kaip sraunus fontanas, apliejančius ją vaikystės prisiminimus, kuriuos sukėlė šis paprastas, niekuo neišsiskiriantis subrendęs šuo; ir į Rudį jis mažai panašus, galbūt, tik tas klausiantis žvilgsnis? Agnesė vijo juodas mintis, ji neatsigrįždama išbėgo iš parko. Gynė nuo savęs sunkias mintis, ji kovojo pati su savimi, su savo slaptinguoju minčių pasauliu, kurį akylai slėpė ir saugojo nuo kitų. Vakare Agnesei sukilo temperatūra, ėmė perštėti gerklę, naktį kamavo košmarai. Ryte Agnesė paskambino į darbą ir paprašė kelių išeiginių dienų. Išgėrė mėtų arbatos su medumi, įsisuko į šiltą skarą ir pusdienį prarymojo ant sofos, žiūrėdama pro langą į švytinčius saulėje paskutinius auksinius lapus, vis dar įsikibusius į jau nuplikusias medžių šakas...
Buvo šiltas vėlyvas ruduo, lygiai toks kaip ir dabar. Tai buvo paskutinis šeštadienis, kai Agnesė lankėsi šeštadienio turguje... Nuo ankstyvo pavasario, visą vasarą ir visą rudenį Agnesė kiekvieną šeštadienį traukdavo turgun. Pavasarį, kai daržo lysvėse pasirodė pirmosios rūgštynės, o šiltnamyje sužėlė krapai ir svogūnų laiškai, senelis pasiūlė Agnesei kartu su juo šeštadienį turguje pardavinėti ankstyvąsias daržoves. Mergaitei buvo penkeri, ji mielai sutiko padėti seneliui. Susikrovę prekes į traukiamą nediduką vežimaitį senelis ir anūkė anksti ryte eidavo į turgų kaip į darbą. Tai buvo pirmoji Agnesės pažintis su verslu, su komercija. Iki turgaus kelias neilgas, per parką neskubėdami pasiekdavo jį per dvidešimt minučių. Kelionė neprailgo – trečias kompanionas prisitaisė neprašytas. Tai buvo Rudis, mylimas Agnesės šunelis. Jis niekada nematė grandinės, tik lengvas odinis dirželis buvo pasegtas po kaklu, kad žmonės žinotų – šuo turi šeimininką. Kiek Agnesė atsiminė save, Rudis visada buvo – jai jis buvo amžinas, kaip saulė ir mėnulis, kaip tėvai ir senelis.
Prekyba sekėsi puikiai, mažoji pagalbininkė kaip magnetas traukė pirkėjus, jos tamsios lyg angliukai akys ir tyra šypsena buvo tarsi senelio nemokama reklama, jo „komercinis veidas“. Ir Rudis „viliojo“ žmones, jis akimis lydėdavo kiekvieną mergaitės judesį , o kartu saugodavo nuo per daug įkyrių pirkėjų, urzgimu nubaidydamas besitiesiančią paglostyti ranką. Viską išprekiavusi darnioji trijulė pasukdavo namo. Tiesa, prieš tai senelis, palikęs anūkę su Rudžiu vežimaityje, dar užbėgdavo į parduotuvę gardumynų. Saldi būdavo kelionė namo – sausainis ar saldainis tirpdavo burnoje, ir Rudis gaudavo užsitarnautą kąsnelį. Triukšmingi šeštadienio turgūs buvo didžiausias savaitės įvykis, kurio Agnesė laukdavo jau nuo pirmadienio. Kartu su seneliu apžiūrėdavo augančias daržoves, o penktadienį padėdavo seneliui jas supakuoti į ryšulėlius ir sudėti į vežimaitį.
Greit prabėgo pavasaris, vasara – Agnesė net neįtarė, kaip pelningai ji padėdavo seneliui. Jai tai nerūpėjo, ji tiesiog gyveno savo vaikystės vasarą – skaisčią, nerūpestingą, saugią. Tą šeštadienį viskas buvo kaip visada, darnioji trijulė sėkmingai prekiavo turguje – tai pakalbinta pirkėjų, tai paglostydama ištikimąjį Rudį Agnesė padėjo seneliui. Į pusamžį vyrą ji neatkreipė jokio dėmesio – daug žmonių pamatė per tuos mėnesius Agnesė, visi jie skirtingi, bet juk „ne į žmones reikia žiūrėti, o rūpintis savo verslu,“ – mokė senelis anūkę. „Jei gerai moka, tai viską galimą parduoti, net patį brangiausią daiktą,“ – giliai įstrigo Agnesei senelio žodžiai. Jau ir pietūs artėja, jau visi ryšulėliai išprekiauti, bet senelis neskuba parduotuvėn saldumynų, vis kažko lūkuriuoja. Ir štai vėl pasirodė tas pusamžis vyras, sumokėjo seneliui už kažką pinigus. Senelis plačiai nusišypsojo – pažinojo Agnesė tą šypseną – pavyko, vadinasi, sandoris seneliui. Agnesė net nespėjo suprasti, kas įvyko, tik matė, kaip vyras pririšo virvės galą prie Rudžio apykaklės dirželio ir nusivedė. Rudis vis gręžėsi atgal į Agnesę, ši klausė senelio: kur vedasi Rudį, bet senelis tik pačiai šypsojo: geras sandoris, pelningas, pavyko.
Kaip grįžo namo, Agnesė jau neprisimena, pabudo ji savo lovoje, priešais pamatė žydras mylinčias senelio akis – „pagaliau, sugrįžai anūkėle“, – išgirdo kažkur tolumoje senelio žodžius. Plačių uždegimas buvo ūmus ir staigus, keletą savaičių gydytojai kovojo už Agnesės gyvybę. „Kur Rudis?“ – paklausė Agnesė, tačiau niekas į klausimą neatsakė. Ir ji daugiau jo niekada neuždavė. Jau būdama paauglė išsiaiškino, kad Rudis buvo parduotas į kaimą, pririštas prie grandinės ir visą likusį savo gyvenimėlį šildėsi ant mėšlo krūvos, nes daržinėje net skudurėlis jam nebuvo paklotas, todėl ten lysdavo tik stipraus lietaus genamas.Ten Rudis ir nugaišo.
Greitu judesiu Agnesė numetė skarą, spėriai įsispyrė į batus, apsivilko paltą ir net nesusisagsčiusi išbėgo laukan. Ji skubėjo, nes ten, parke jos laukė vienišas, niekam nereikalingas sutvėrimas. Lapų krūva sukrutėjo ir dvi laukiančios akys klausiamai pažvelgė į Agnesę –  nejaugi jis neapsiriko, tai pas jį skubėjo Agnesė?

P.S. Rytoj Vėlinės, Agnesė, kaip ir kasmet, nusipirks dvi baltas chrizantemas ir nuneš jas ant senelio kapo.
Atmintis nepasitraukia kartu su išeinančiu žmogumi. Kartais ilgiems metams ji užgula širdį sunkiu akmeniu. Agnesė net nežinojo, kokį akmenį, buvo užritinęs senelis ant jos gležnos širdies. Tačiau šios vėlinės bus kitokios, aplankyti senelio kapo Agnesė eis su Rudžiu – akmuo pavirto smėliu.

Čiurlionio paveikslas "Lietuviškos kapinės", nutapyta 1909m. 

Skaityti 1515 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 23rd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©