Jūs esate čia:Pamokymai»Juodoji magija ir kasdienybė
Sekmadienis, 13 sausio 2013 14:56

Juodoji magija ir kasdienybė

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(1 balsas)

Kaukazo aviganisJuodoji magija ir kasdienybė

Kai kurie vabzdžiai ir ropliai teikia pirmenybę mirčiai, kad tik galėtų įkąsti ir išleisti nuodus. Taip pat tamsos tarnai pasiruošę pačioms nemaloniausioms pasekmėms, kad tik pakenktų. Reikia tvirtai įsidėmėti tuos tamsos kūrėjus, kurie kartais nesigaili net savęs, kad tik įvykdytų blogį. Galima nurodyti daugybę pavyzdžių, kai sugalvotas blogis buvo nenaudingas pačiam piktadariui, ir vis tik jis, apsėstas tamsiųjų, tai įvykdydavo. Tamsiųjų gudrybės turi būti iškeltos viešumon. Pavyzdžiui, kai kuriose įžymiose vietose randami įtartini žmonių ar gyvūnų lavonai.

Tamsieji žino, kad pritraukti žemųjų sferų jėgas, reikalingas puvimo procesas, ir todėl jie išradingai kuria tokius nerimo ir irimo židinius. Todėl visą laiką patariama nelaikyti namuose sugedusios mėsos ir pūvančių augalų, taip pat gendančio vandens. Žmonės retai atkreipia dėmesį į tokius faktus, kuriuos net dabartiniai gydytojai patvirtina. (АЙ. Мир Огненный, Ч. II, 69.)

Paskutiniu metu per TV pagausėjo laidų apie burtus, magiją, nužiūrėjimą, velnio išvarymą ir panašiai. Atrodytų, nieko čia blogo nėra – tik parodo, kuo žmonės gyvena. Juk žmonėms nelabai ir uždrausi kuo nors tikėti ar netikėti, kiekvienas laisvas pasirinkti. Požiūris į šias laidas pasikeitė staiga, po vieno keisto pasakojimo, kurį išgirdome iš apsilankiusio pažįstamo, pavadinkime jį Zenonu. Tai privertė suklusti ir susimąstyti, ar tikrai tos laidos apie magiją ir burtus tokios jau nekaltos? Ar jų kūrėjai neturi kokių tai slaptų užmačių? O gal jie ir patys nenutuokia, kaip jų sukurtos laidos veikia žmones?

Taigi, apie viską nuo pradžių. Gyvena Zenonas nedideliame miestelyje, kuriame visi vienas kitą pažįsta, kepurę nukelia sveikindamiesi ir apie artimuosius teiraujasi ne tiek iš mandagumo, kiek iš žmogiško rūpesčio apie savo artimą. Ne vienerius metus jis kartu su šeimyna ramiai sau gyveno nedideliame mediniame namuke. Jų namas gatvėje buvo paskutinis, už tvoros jau žaliavo pieva, o tiksliau telkšojo nedidelė pelkė. Vasarą į pelkę priskrisdavo paukščių, perėdavo jauniklius, o pakraščiais kaimynai ganydavo ožkas. Žodžiu gyveno lyg ir miestelyje, o jautėsi tarsi kaime. Šiaip gyvenimas bėgo vienodai, be didesnių įvykių. Ir viskas buvo ramu, kol po nepriklausomybės atgavimo neprasidėjo didžiosios lietuviškos statybos, kai kiekvienas laisvas ir kažkaip per žioplumą tarybiniais laikais užsilikęs žemės sklypelis buvo privatizuotas ir jame užvirė statybos. Taip žaliavusi pievelė-pelkė vieną dieną tapo nuosavybe – nuo šiol Zenono namas nebebus kraštinis.

Naujasis kaimynas atrodė turtingas, o jo užmojai platūs. Iškasta pamatams duobė rodė, kad namas bus nemenkas, maždaug kaimo mokyklos dydžio. Statybos vyko ilgai – visa gatvė virto statybų aikštele. Kaimynai tik galvas kraipė, nenorėdami patikėti tokiais plačiais kaimyno užmojais. Bet, deja, jie neapsiriko. Namas augo lėtai, o kartu aplink pradėjo augti ir šiukšlynai – viskas, kas nebetinkama panaudojimui buvo metama čia pat, už būsimojo kiemo ribų: statybinės atliekos išsibarstė po patvorius, o įsikėlę į gražuolį namą gyventi naujakuriai, tas šiukšles dar pradėjo „dengti“ išrautomis iš savo daržo piktžolėmis. Taigi, visi kaimynai kaip ir atsidūrė naujojo turčiaus įkaitais – jų patvoriai visą laiką buvo užverčiami kokiomis nors šiukšlėmis. Tai vienas, tai kitas kaimynas bandė atverti akis naujokui, parodyti, kaip jis šiukšlina savo paties gatvę. Deja, žodžiai nepasiekdavo naujakurio smegenų, atsimušdavo į kietą kaktą tarsi žirniai į sieną.

Kaimynai susitaikė su tokia nemalonia padėtimi, tyliai valė savo patvorius, o bendro naudojimo vietas tiesiog praeidavo užsimerkdami, vis tikėdami kažkokiu stebuklu. Ėjo metai, didysis kaimynas (taip netrukus jį pakrikštijo vietiniai) vaikščiojo vis išdidžiau pakėlęs nuplikusią galvą – jis jautėsi tikras gatvės, vadinasi ir visų jos gyventojų, šeimininkas. Niekas jam nebeprieštaravo, niekas nenorėjo konfliktų su žmogumi, kuris sąžinę, kaip pats išsireiškė, paliko tarybiniuose laikuose kartu su gyvavusiais privačių namų tvarkymo įstatymais. Jis daug sau leido, nors niekas negalėjo patikėti, kad jis išdrįs leisti sau netgi tai...

Vieną malonią žiemos dieną Zenonas pajuto ritmingą sušalusios žemės stuksenimą, garsas buvo aiškus ir sklido iš patvorio, prie kurio buvo prisiglaudusi jo namo siena. Keistas garsas sudomino ir jis nusprendė sužinoti, ką dar sugalvojo didysis kaimynas – juk stuksenama buvo jo kieme. Pasilipęs ant tvoros Zenonas žvilgtelėjo į didžiojo kaimyno kiemą, jo veikla jam pasirodė įtartina – šis kasė duobę tiesiai po jo namo pamatu. Pasidomėjo Zenonas, ką čia kaimynas sumąstė viduržiemį sodinti jam prie namo? Pasirodo, nudvėsė didžiojo kaimyno šuo, Kaukazo aviganis, maždaug nedidelio jautuko gabaritų, tai jis ir nusprendė pakasti šunį po pamatu kaimynui – geresnės ir ramesnės vietos „savo sklype“ jis, atseit, neradęs.

Zenonui net apatinis žandikaulis atvėpo iš nuostabos – jis nuo vaikystės žinojo, kad norint pakenkti žmogui, po jo namo pamatu pakasamas lavonas...

Išklausėme Zenono pasakojimą iki galo, sužinojome kokių būdų šis ėmėsi bandydamas sustabdyti didįjį kaimyną nuo tokio, drąsiai galima sakyti, juodosios magijos veiksmo.

Ir tada kilo klausimas, ar tas laidų apie magiją gausumas ir dažnai nemokšiškumas nepastūmėjo didžiojo kaimyno tokiam drastiškam (įžeidžiantis, užgaulus, greit ir stipriai veikiantis) žingsniui? Kam mūsų valstybėje yra naudojamas televizija, radijas, taip pat ir internetas, dažnai iškylantis klausimas. Žinoma, viskas mūsų valstybėje šiandien privatu, todėl tie informacijos šaltiniai jau kaip ir nebeturi valstybinės įtakos, vadinasi, laidos neauklėja, nemoko ir nešviečia tautos. O tamsi ir užguita tauta labiausiai tinka išnaudojimui, tokia tauta „paruošta“ gyventi kapitalizme, o anksčiau tokia santvarka buvo vadinama vergovine. Ir vėl iškyla klausimas: o kažin, ar tie „diktuojantys sąlygas“ piniguočiai nėra pakliuvę į kažkieno pinkles? Ar ne laikas būtų išsiaiškinti, kas vadovauja visam šiam „paradui“? (2005-02-18)

Agni Jogoje parašyta: „Jūs visiškai teisūs, kad Nematomos Vyriausybės egzistavimas glumina daugelį. Bet jeigu egzistuoja nematoma tamsos vyriausybė, tai kaip gali neegzistuoti Šviesos Vyriausybė! Nejaugi žmogaus sąmonė taip aptemusi, kad lengviau priima visą tamsą, nei bando pamąstyti apie Šviesą? Žmonės, iš tikrųjų, supranta ir ne kartą girdėjo apie tamsos jėgas, kurios apsijungusios pasauliniu mastu, bet Gerovės ir Šviesos Vyriausybė ypač atrodo įtartinai. Žmonės nepratę apsijungti vardan Gerovės, jie galvoja, kad Gėris yra tik pretekstas susipriešinimui. Galima suprasti, kad visos planetos ligos yra nuo susipriešinimo tarp tų, kurie galėtų apsijungti vardan Gerovės. Labai liūdna, kad net žmogiškos širdies Šventykloje nėra vietos bendradarbiavimui. Todėl pamąstykime apie kiekvieną draugiškai besielgiantį, nes tai jau galimo bendradarbiavimo pradžia.“ (АЙ, МО, Ч. I, 657)

Skaityti 6160 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 16:47

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 17th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©