Jūs esate čia:Nuotaika»Menininkai»Ir vėl Riparia
Ketvirtadienis, 02 gegužės 2013 18:21

Ir vėl Riparia Pirmo puslapio

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(2 balsai)

Eduardas Juchnevičius (1942-2011)Ir vėl Riparia. 2013m. balandžio 24d. LAB Šiaulių filiale įvyko šios bibliotekos skaitytojo, iškilaus Šiaulių miesto dailės ir kultūros dalyvio – poeto, dailininko Eduardo Juchnevičiaus (1942-2011) parodos atidarymas ir kūrybos vakaras „Ir vėl RIPARIA...“.

Draugų ir bičiulių prisiminimus, skaitomą Eduardo poeziją nuspalvino Šiaulių II-osios muzikos mokyklos mokytojos Kristinos Kuprytės ir jos mokinių Erikos Danilovaitės, Gretos Jakutytės, Emilijos Bučinskaitės ir Augustinos Perminaitės atliekama kanklių muzika. Foto albumas

***

„Pėsčias, lengva širdimi išeinu aš į vieškelį. Nuo šiol aš laimės neieškau, aš pats esu laimė.“ Voltas Vitmenas 

„Eduradas mano gyvenime buvo didžiulė dovana“, – pradėjo prisiminimus apie savo vyrą Dalia Juchnevičienė.„Eduradas mano gyvenime buvo didžiulė dovana“, – pradėjo prisiminimus apie savo vyrą Dalia Juchnevičienė. – Abu žavėjomės Vitmeno poezija, ir jo paties eilėraščiai tokie „vitmeniški“. Mes taip bendravome visą gyvenimą. ... Susipažinome, kai įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto pirmą kursą, jis jau mokėsi antrame. Jis mane patraukė, sužavėjo, nes buvo kitoks. Jis rašė poeziją, piešė, fotografavo. Jaučiausi nejaukiai, kai pirmą kartą kultūros namuose ant sienų buvo iškabintos didelės nuotraukas. ... Eduardas – šiaulietis, mama buvo estė ir tėvelio šaknys ne lietuviškos. Mokėsi J.Janonio vidurinėje mokykloje. Didžiausias jo autoritetas buvo Gerardas Bagdonavičius. Išlikę Gerardo Bagdonvičiaus naujametiniai atvirukai, kuriuose jis pažymėdavo tikslią vietą, kur turi nukeliauti laiškas: „čia pat, prie senų kapų vartų Dailininkų namai, draugui Juchnevičiui Edvardui“. Ta pažintis turėjo didelės įtakos Eduardui. ... Eduardo jau nėra, du metai bus šiemet. Ir šiemet rudenį būtų buvę mūsų auksinės vestuvės“.

Į pasakojimą įsiterpia Eduardo Juchnevičiaus rašytos eilės: 

„...Mielai suvalgyčiau riekę nakties, užsitepęs diena,

Padažyčiau medžio šaknis į žemę,

Atsikąsčiau minkštų obuolių.

Nugraibyčiau debesėlių putas nuo dangaus

Ir supilčiau saujom pasemtą dangų į burną...“ 

„Eduardas labai brangino savo instituto dėstytojus Vytautą Valių ir Rimtautą Gibavičių“, – tęsia pasakojimą Dalia Juchnevičienė. – Išlikęs Vytauto Vėliaus laiškas: „Gerbiamas ir mielas bičiuli, man malonu, kad neužmirštate manęs, siejate savo praeitį su mano vardu. Visa tai, žinoma, tik sentimentai. ... Kūriniuose, kaip kristaluose, materializuojasi žmogaus esmė, jo dvasios paveikslas, struktūra. ... Nepasotinamas, nenumaldomas troškulys suvokti savo būtį, įspėti visatos paslaptis ir kartu visiškas savo bejėgiškumo jutimas. Viskas lieka nepažinta, nesuvokta, anapus magiškos ribos...“

*

Povilas Dobkevičius, dailininkas vitražistas.Povilas Dobkevičius pradėjo savo pasakojimą: „Eduardas buvo labai didelės energijos ir didelio talento menininkas. Pagal diplomą jis buvo dailininkas-grafikas, tačiau jis turėjo tiek užmačių, kad pats netilpo savyje – kaip puode užraugta tešla su mielėmis, kuri lipa iš puodo... Jis buvo grafikas, tapytojas, poetas, rašė pjeses, vadinasi, buvo ir dramaturgas. Jis fotografavo, filmavo, užsiiminėjo keramika, keliaudavo – plaukiojom baidarėmis, jachtomis mariose. Jį stipriai traukė Karaliaučiaus kraštas.

Riparia – tai viena iš Eduardo veiklos formų, tai vidinė laisvė. Palyginimui Eduardas kalbėjo apie laisvus paukščius, kurie kaip kokie skulptoriai lipdo lizdus – bet kur, bet kada ir bet kokiomis sąlygomis. Ir žmogus turi būti savo kūryboje toks pat laisvas.

„Mūsų šabarkštyne“, taip tada vadintuose dailininkų namuose, Eduardas Juchnevičius organizuodavo parodėles, į kurias buvo kviečiami ne tik dailininkai, bet ir aktoriai – tai būdavo menininkų susirinkimai.

Jis buvo kontraversiška asmenybė. Apie jį nebuvo drungnos nuomonės – arba jį mylėjo, arba nemylėjo. Tie kurie mylėjo, tie ir važiuodavo pas jį. Atvažiuodavo iš Vilniaus, Panevėžio, Kauno, Klaipėdoje, Telšių – susirinkdavo gausybė draugų iš visos Lietuvos. Tie ripariumai buvo galimybė pasireikšti ne tik šiauliečiams-dailininkams. Jis turėjo tokį posakį: viską, kas įmanoma, reikia padaryti iki galo – nepalikti neužbaigtų pradėjimų. Kai viską padarai iki galo, tada pasidaro lengviau. Taip jis visada ir elgdavosi.

Eduardas Juchnevičius – metaforos meistras. Savo kūriniuose – tiek dailėje, tiek poezijoje – jis įamžino įvairius mitologinius siužetus, turinčius gilią potekstę. Niekada nebuvo natūralistas, nutapyti portretai taip pat yra stilizuoti, metaforiški.“

*

Aktorė Fausta Laurinaitytė.Aktorė Fausta Laurinaitytė pasakojo: „buvo jaunystė, man labai patiko bendrauti su dailininkais. Net ištekėjau už dailininko, bet neilgai tvėriau...“ Pas Eduardą daug žmonių ateidavo iš teatro. Širdy turiu didžiulę pagarbą Eduardui, kaip žmogui, kuris visur suspėjo, visur pabuvojo ir dar atostogauti surasdavo laiko prie ežerų ir upių... „Šabakštyne“ buvo vaidinama Eduardo Juchnevičiaus parašyta drama „Nuomininkas“. Kūrinys buvo sudėtingas, susuktas, sunarpliotas bet vis tik mums pavyko jį paversti spektakliu. O kiek žiūrovų buvo... Tada buvo taip sunku, galvodavau, kad tik greičiau pasibaigtų, o dabar man taip gaila, kad viskas pasibaigė, galėjome vaidinti ir vaidinti“, – nostalgiškai ir svajingai pasakojo aktorė Fausta Laurinaitytė savo prisiminimus. – Matyt, „pradėjo gerėti gyvenimas“, nes visi iš to šabakštyno pradėjo lįsti į butus...“. 

...Ateikim vienas pas kitą, nebūkim svetimi sau.

Atneškim vienas kitam, nes kiek gi tau reikia.

Palaiminkim vienas kito darbus, veikim drauge –

tokia žmogaus dramos kryptis.

Po eilėraščiu pasirašydavo EdJu, Svetimas sau 1988-08-19.

*

Aktorius Vladas Baranauskas.Aktorius Vladas Baranauskas dalijosi prisiminimais: „Ripavimai visada vykdavo per Eduardo gimtadienį, gruodžio mėnesį. Būdavo gimtadienis ir būdavo paroda, ir būdavo skaitomi eilėraščiai, sulėkdavo draugai iš visos Lietuvos. Vykdavo gana ilgas parodos aptarimas. Ilgas ir nenuobodus, Eduardas viską įrašinėdavo, metodiškai fiksuodavo, o vėliau sumontuodavo. Tai būdavo beveik uždaras, bet kartu atviras susibūrimas. Uždaras ta prasme, kad atsitiktiniai žmonės ten nepatekdavo. O vėliau, kaip ir įprasta per gimtadienį, vaišės.

Čia, bibliotekoje atidaryta nuostabiai graži ir beprotiškai šilta paroda. Visi darbai prisigėrę to nedidelio Eduardo buto gerąja aura. Tame bute Dalia užaugino 3 sūnus, kaip klevus. Beveik kiekviename nutapytame portrete galima skaityti Eduardo arba Dalios gyvenimą – čia yra daug Dalios portretų. Jo amžinosios palydovės, gerbėjos, saugotojos, angelo sargo ir pan. Paroda tokia, tarsi mes būtume pakliuvę į Eduardo Juchnevičiaus butą, kurio durys praktiškai būdavo nerakinamos – Eduardas visada atidarydavo neužrakintas duris. Eduardas visą gyvenimą gyveno susispaudęs buitine prasme. Gyveno pagal juodą, griežtą darbo grafiką. Pusę aštuonių jis jau eidavo į „šabakštyną“, į savo studiją prie senųjų kapinių. Pusę pirmos grįždavo namo, pietaudavo. Ir antrą-pusę trijų išeidavo į dailės mokyklą. Tokia mažytė katorga. Buvo linksmas, geras žmogus, kuris nežinojo, kas yra žodis negalima. Mes visi buvome gražūs, jauni ir visi darėme tai, ką norėjome. Kūrybine prasme nebuvo jokio tabu, jokio negalima. Nebuvome mes jokie rezistentai, nebuvome pogrindininkai –buvome laisvi žmonės. Eduardas grodavo bandža, tai priminė skambėjusi kanklių. Prisiminimai apie Eduardą pynėsi su jo poezija: 

...Yra diena, kai lyja atvirkščiai,

Kai lietūs spalvomis danguj ištrykšta,

Kitoj tu pusėj juodraščio rašei,

Jog tik ašigaliuos pašvaistės ryškios...

*

Zenius Jurgelaitis.Į Eduardo Juchnevičiaus kūrybinį vakarą atvyko jo draugas, panevėžietis Zenius Jurgelaitis: „Su Eduardu susipažinau būdamas antro kurso studentu. Tada iš Kauno su literatų būreliu atvykau pas Šiaulių pedagoginio instituto literatus. Išgirdau jo eiles, patiko, mes susidraugavome ir penkiasdešimt metų draugavome. Jis labai praturtino mano gyvenimą, paliko didelį turtą –draugystę.

Vėlesni jo eilėraščiai pasidarė sudėtingi, kaip ir jo dailė, ir grafika. Darbai, man atrodo, yra pralenkę mūsų amžių, mūsų dabartį. Aš 50 metų draugavau su Eduardu, bet jo kūrybinės esmės ir gelmės nesugebu suvokti iki galo ir dabar. Kuo toliau, tuo jis man darosi paslaptingesnis – tai tas, tai anas atsiveria iš jo kūrybos. Manau, kad dar kokį šimtmetį spėliosime apie jo nuveiktą darbą, apie paliktus kūrinius.

Zenius Jurgelaitis paskaitė eilėraštį „iš romantiškų studentavimo laikų“, parašytą 1960-ais: 

Ėjau su būriu jaunų žmonių –

Jaunystės atšvęsti.

Bet ties turgaus durimis atsiskyriau,

Ir vietą už prekystalio nusipirkau.

Apieškojau kišenes ir neradau nieko.

Cha cha nusijuokė senė, surūdijusių lašinių pasidėjusi,

Cha cha, juk nė velnio neturi, berniuk.

Už marškinių užčiuopiau krūtinę,

Krūtinėje radau širdį –

Padėjau šalia lašinių gabalo širdies gabalą visą.

Priėjo sena merga, atsignybo nešvariu nagu širdies skonio,

Teko atrėžt trupmeninę dalį ir šalia sviesto įdėt.

Pyko senė šalia manęs,

Išpardaviau širdį ir nuėjau,

Pyko senė pasilikusi.

Savo širdies vieton įdėjau kiaulės širdį pigią –

tegul varinėja kraują.

Neturėjau nė velnio, o dabar turiu –

Ir eisiu jaunystės švęsti.

 

Ištrauka iš Eduardo laiško, 1971m.:

„Aš stengiuosi save išlaikyti kūrybinio transo būvyje, pastovus trenažas viena iš efektyviausių priemonių, o visiška širdies tyla, jų pasekoje, gali virsti netgi išganymu. Vis labiau esu tikras, jog poezijoje sunku nesikartoti... Jeigu turiu tikrą siužetinį įvykį, drąsiau imuosi eilėraščio, bandau po storu sąnašų sluoksniu jį apčiuopti. Mūsų impotencija yra išsivysčiusi stokojant autentiškų siužetinių linijų, normalios estetinės patirties. Nors ir tobuliausias dekoratyvumas kaskart vis neapvaisintas idėjų tampa nemalonia sintetine iškamša...“

Kai Eduardas darė akvarelių ciklą apie sirenas, apžiūrėjau jas, tarp kitko porą tų sirenų jis man dovanojo, taigi po to, jau išanalizavęs, aš jam rašau, kad sirena vis tik yra moteris, o tas jos vaizdas, kurį tu nutapei, toksai vyriškas?

Eduardas taip parašė atsakydamas į kritiką: „Kovinės ugninės sirenos „vyriškais veidais“, jų misija užplukdyti odisėjus ant uolų. Tai žmogžudžiai ... Tu suvalkietis, aš šiek tiek pamarietis, nes vaikystė prabėgo Šilutėje, bet vis tiek, neturiu tėviškės, našlaitis. Mano visa Lietuva ... Man visai nereikia, kad kas adekvačiai suprastų darbelius, tai mano kūno ir proto šiluma, kurią skleidžiu besąlygiškai...“

*

Sūnus Martynas Juchnevičius.Sūnus Martynas priminė, kad tėvui labai svarbi buvo Prūsijos tema, nes be Prūsijos nebūtų ir Lietuvos. O be stiprios Lietuvos ir latvių nebūtų. Savo baidarę tėvas pavadino „Vytis“, ir kai milicininkai paklausė, ką tai reiškia, atsakė: greitai plaukiu ir kviečiu visus vytis. Visi jo laivai buvo pavadinti prasmingais vardais: Tera, Laba (Prūsijos upė), Gilija (kita Prūsijos upė) , visi laivai susieti su Mažąja Lietuva. Įdomu tai, kad tėvas turėjo estiško kraujo, ir didžiausią prizą už grafikos darbus gavo būtent Talino trienalėje, netgi porą kartų. Tėvas propagavo parodų darymą ne tik salėje, bet praktiškai bet kur – stotyje, gatvėje, parduotuvių vitrinose, kad menas būtų arčiau žmonių, nes ne visi į parodas prisiruošia.

Sūnus Martynas galvoja, kad buitis tėvui turbūt buvo našta. Vietoj remonto jam lengviau buvo sukurti triptiką ar paruošti parodą. Tėvas nesiūlė Martynui menininko kelio – „eik į 29-ą proftechninę – „su visa savo fantazijos jūra, pasiūlė tik tiek“. Ir kai sūnus įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą tėvas visai nepadėjo, nerėmė, buvo atitolęs.

*

Ligija Stalevičienė, dailininkė tapytoja, menotyrininkė, pedagogė.Kolegė iš dailės mokyklos Ligija Stalevičienė: „Pasakyta daug gražių žodžių. Mes čia susirinkome todėl, kad norime prisiminti išėjusį žmogų. Bet aš žiūriu ir galvoju, išėjo žmogus iš gyvenimo, bet kad jis neišėjo. Susirenkama, apie jį kalbama, ir kai žiūriu į jo darbus, visą kūrybą – ar gi jis išėjo? Kartu dirbome Dailės mokykloje, Eduardas buvo gana rimtas, užsidaręs, daug nešnekėdavo ir buvo labai nuoširdus. Kaip bebūtų, Eduardas yra įėjęs į Šiaulių kultūros palikimą, kaip ir Gerardas Bagdonavičius, kuriuo didžiuodavomės. Dabar daug dailininkų, bet Edvardas kažkaip išlieka aukščiau visų.

***

Walt Whitman (1819-1892) – amerikiečių rašytojas, poetas, žurnalistas ir eseistas.„Didis tas miestas, kuriame gyvena didis žmogus. Tegu jame būna vos kelios sutriušusios lūšnos, vis tiek jis didžiausias pasaulio miestas.“ Voltas Vitmenas

 

Surašė Diana Stungurienė, 2013-05-02.

 

 

 Dokumentinis 25 min. filmas Ir vėl Riparia HD

 

Skaityti 7162 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 11 gegužės 2015 12:36

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Sunday the 24th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©