Jūs esate čia:Nuotaika»Širdimi pakartok
Penktadienis, 18 spalio 2013 14:23

Širdimi pakartok Pirmo puslapio

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(4 balsai)

„Širdimi pakartok“ Karolina Kazlauskienė. Nuotraukų albumas, dokumentinis filmas Širdimi pakartok    „Pasibaigusi bobų vasara užleidžia vietą rudens vėsai, susikaupimui ir, galbūt, kūrybiniam impulsui,“ – šiais žodžiais visus susirinkusius LAB Šiaulių filialo bibliotekoje pasveikino jos vedėja Jovita Lapinskaitė. – „Biblioteka – ne tik knygų šventovė, bet ir vieta, kurioje bendraujama, pasišnekama, susipažįstama. Karolina Kazlauskienė, literatė iš Pakruojo krašto, šioje salėje pristato jau antrąją savo knygą.

2012-ų pavasarį, pražydus pirmiesiems žiedams, čia pat buvo pasitikta pirmoji Karolinos poezijos knygutė vaikams „Vaikystės dienelės“, o dabar, kartu su rudeniniais jurginų ir begonijų žiedais pasitinkame poezijos knygą „Širdimi pakartok“. Šiandien čia susirinko visi tie, kurie padėjo išleisti knygą.“

*

„Šiaurės Lietuvos“ leidyklos, išleidusios Karolinos Kazlauskienės knygą, vadovas docentas Stasys Tumėnas pasidžiaugė Lietuvos Aklųjų sąjungos aktyvumu ir noru bendrauti – dabar visi įpratę verkti, dejuoti, o LASS nariai tiesiog dirba. Kosmopolitėjančiame pasaulyje, kurį skelbia ES, – teigė S.Tumėnas, – greitai Lietuvos, gali nelikti. Vis tik jis įsitikinęs, kad Lietuva išliks, ir ne Vilnius ją išsaugos – sostinė „priversta groti“ Briuselio armonika. Lietuva išliks regionuose. Karolina Kazlauskienė – lygumų duktė iš Šiaurės Lietuvos. Ji nebaigusi universitetų, neįsprausta į kanonus ir rėmus, ji apdainuoja tai, ką mato ir jaučia – savo kaimą, savo kraštą. Jos žvilgsnis aprėpia visą Lietuvą – apdainuota Kernavė ir Birutės kalnelis. Ji pilietiška ir bendruomeniška.

Stasys Tumėnas kilęs iš to paties krašto kaip ir Karolina; kalba jis ta pačia šiaurės vakarų panevėžietiška, pakruojietiška tarme ir tuo didžiuojasi: „juk tarmė yra pradžių pradžia, tai mūsų šaknys, tai mūsų durys į pasaulį. Ir kuo daugiau tų durų bus, tuo daugiau mus išgirs pasaulis.“

*

Literatų globėjas, LA bibliotekos direktorės pavaduotojas tiflotyrai Juozas Valentukevičius atvyko iš Vilniaus su dovanomis ir linkėjimais nuo bibliotekininkų – „vadovų ir eilinių“. Pasidžiaugė, kad Karolina sugebėjo greitai įsilieti į LA sąjungos literatų būrį (LASS narė nuo 2008m.), o jo pažintis su Karolina įvyko šiauliečių pagalba. Juozas Valentukevičius labai rimtai papasakojo, kad Vilnių pasiekė gandas – „jei nebus svečių iš Panevėžio ir Vilniaus, tai, galbūt, ir renginys neįvyks – štai tokia Karolina – kam renginys, jei nebus pačių mieliausių ir brangiausių žmonių!

*

Nuoširdžius linkėjimus keičia Arvydo Markevičiaus, muzikinio iliustatoriaus, dainuojamoji poezija:

„Taip seniai regėjau praskrendantį paukštį...
Daugel metų aklas jau beveik esu,
Bet žiūriu vis į tą žydrą paukštį,
Ar į properšas žydras tarp debesų.
Nes kai pasiliksim su tamsa tik dviese –
Lazdele dangaus mėlynės nepaliesi...
Vaclovo Areimos (1935-2013) eilėraštis.

*

Knygos redaktorius Stasys Tumėnas jaunesnysis pasidžiaugė nuo 2008 metų pradžios besitęsiančia draugyste su Karolina ir tampriu ryšiu tarp LASS ir leidyklos „Šiaurės Lietuva“. Šiaulių filialo vedėją Jovitą Lapinskaitę jis pavadino šios poezijos knygelės krikšto mama. Jovita atliko titanišką darbą – ji pervedė ranka rašytas eiles į skaitmeninę laikmeną. Redaktorius pasidžiaugė, kad Karolina Kazlauskienė „pakilo“ iš rajono, regioninės spaudos rėmų. Ji girdima, žinoma, skaitoma jau visoje Lietuvoje: debiutavo LASS literatūriniame almanache „Žodžių spalvos“, 3-iame tome, taip pat jos kūryba randama ir žurnaluose „Mūsų žodis“, „Lututė“. Beje, jau ruošiamos leidybai kelios vaikiškos knygelės, jose bus nemažai tarmiškai parašytų eilių. Su Karolina S.Tumėnas-jaunesnysis jaučia dvasinį ryšį, jie ne kartą vaikštinėjo po abiems brangias gimtąsias vietas – „senieji Tumėnai“ kilę iš šių vietų. Palinkėjęs kūrybinių idėjų, pridūrė, kad leidžiant knygą sužinojo apie gimusį jau 18-ą Karolinos anūką. Taigi, jis ištaiso „netikslumą“ atsiradusį knygoje – jau nebe 17 anūkų.

*

Monsinjoras Juozapas Antanavičius papasakojo, kaip jį likimas „suvedė“ su aklaisiais, nors jis mato. Vyskupų konferencijos jis yra paskirtas katalikų aklųjų „dvasios vadu“. Kartu su Juozu Valentukevičiumi vadovauja katalikiškam Prano Daunio fondui, kuris remia akluosius. Papasakojo monsinjoras ir kodėl kunigystę pasirinko: „mačiau kunigų gyvenimą šiek tiek iš arčiau ir juo žavėjausi. Pažinau rašytoją Šeižį-Dagilėlį. Mačiau, kaip kunigus kraustė iš klebonijos, tai siaubingi prisiminimai...“ Padėkojo Karolinai už jam skirtą eilėraštį ir užuojautą, kurios sulaukė. Karolina rašo, kad monsinjoras nekaltas, bet jei žmogų puola, – sakė monsinjoras, – tai kaltė yra: žmogus gali pavogti 10Lt, o jį apkaltins, kad jis banką apiplėšė. Ir tai reikia iškentėti. Papasakojo monsinjoras ir apie tai, kad Panevėžyje pastatė senelių namus: „vienas pažįstamas kunigas, jau amžiną atilsį, gerai pinigus ir gyvenimą pažinęs, sakė man: durnius tu, kad statai senelių namus.“ Prisipažįsta monsinjoras, kad ir pats žino, koks yra, bet priduria, kad senelių namai stovi, ir juose gyvena žmonės – tai jį labai džiugina. Dovanų Karolinai monsinjoras atnešė keletą savo rašytų novelių – galbūt, jos „Karolinai naujų minčių sukels, o gal ir susirinkusiems bus įdomu, ką rašau“.

*

Vėl klausomės Arvydo Markevičiaus, LASS nario iš Panevėžio, dainuojamosios poezijos. Sodrus balsas, švelnūs gitaros akordai – žodžiai, kaip strėlės skausmingai sminga į širdį – ar susimąsto regintysis, koks turtingas šalia gyvenančio neregio pasaulis? Koks jis skirtingas, savitas ir suprantamas tik „saviems“, tokiems patiems, likimo suvestiems draugėn...

IŠĖJIMO BALADĖ, ARBA SENO NEREGIO LAIŠKAS JAUNAM 
Ilgai mokysiesi tikrojo pažinimo meno,
nesurašyto jokiose knygose ir jokiose kronikose,
slaptųjų suvokimo būdų:
veidu pajusti nakties vėsą
ir svilinantį dienos karštį,
pagal vėjo dvelkimą ar vien jo kvapą
susirasti atvirų durų kiaurymę
ir niekieno nepastebėtam pro ją išeiti,
kūnu sugauti atsimušusį,
o paskui perspėti sugrįžusį aidą -
šitą nuostabiausią sargybinį šunį...
Skaityti kelio akmenis, vingius ir įdubimus,
iš menkiausio garso,
vos juntamo medžių šlamėjimo
pasitikrinti kryptį ir atstumą,
iš žingsnių aido atpažinti artimą žmogų,
iš prisilietimo — mylimą moterį,
iš balso skambėjimo ją dar labiau įsimylėti,
o paskui vieną kartą staiga netekti.
Ilgai mokysiesi slaptojo pažinimo meno,
kol perprasi visas jo paslaptis,
o tada išeisi
ir pasaulis išsities po tavo kojomis tarytum nušautas leopardas,
ir neregio lazda tavo rankose ims daryti stebuklus! Ir tada išeisi,
nes būsi jau viską sužinojęs –
perpratęs didžiąją paslaptį,
kad pasaulis niekada neišsities po tavo kojom
tarytum didelis laukinis leopardas,
kad visą gyvenimą teks keliauti tamsoje
ir mokytis slaptojo pažinimo meno,
kurio negalima išmokti,
bet tu vis tiek išeisi,
pamirši viską ko mokeisi
ir išeisi!
Poetas Alvydas Valenta

*

Alfonsas Navickis, Šiaulių ir Tauragės rajonų aklųjų centro direktorius sveikindamas Karoliną Kazlauskienę su poezijos knyga juokavo – leidyklos skaičiuoja išleistas knygas, o jis skaičiuoja litus – taip reikalingus knygelės išleidimui.

*

Karolina Kazlauskienė į savo poezijos knygos šventę atvyko ne viena, ją atlydėjo nemažas būrys artimų bičiulių. Tai ansamblio „Varsa“ narės Vida Bazarienė, nuo jaunystės pažįstama su Karolina, Genutė Savičienė, Kristina Butkevičienė ir vadovas Gintautas Gvazdauskas. Kristina pasidžiaugė, kad gyvena gretimai ir didžiuojasi, kad Karolina garsina jų organizaciją, Pakruojo rajoną, LASS ir visą Lietuvą. Ansamblis „Varsa“ pradžiugino susirinkusiuosius savo atliekamomis dainomis. Albertas Juras, vyriausias ansamblio narys, dar žinomas kaip Pupų Dėdė, 94 metų pasakorius susirinkusiems suvaidino tris jumoreskas ir dar kelias polkutes sugrojo kartu su Gintautu Gvazdausku.

Gražius žodžius močiutei išsakė Irma, viena iš aštuoniolikos Karolinos anūkų. Mergina pernai baigė 12-ą klasę ir didžiuojasi tuo, kad pasirinktą temą apie tarmes išlaikė puikiai – tai akivaizdus močiutės indėlis. Savo talentingajai močiutei Irma padėkojo gausios šeimos – šešių vaikų ir aštuoniolikos anūkų – vardu. Močiutė ne tik kuria eiles, ji moko mylėti žmones, pažinti supančią aplinką ir nepamiršti savo šaknų – neišsižadėti savo tarmės.

*

Atrodė, kad jau visi išsakė savo palinkėjimus ir pasveikinimus, bet iš vietos dar pakilo Algimantas Vileikis, buvęs Šiaulių aklųjų skyriaus pirmininkas, literatas: „Karolina darbu ir kūryba sėja gėrio grūdą. Dieve, padėk tam grūdui išauginti tūktantapūrį derlių – džiaugsis vaikučiai, laikydami literato plunksnelę ir gardų tų grūdų blynelį rankoj. Karolina, ir toliau nešk džiaugsmo, vilties, o kartais ir liūdesio kryželį savo didžiuoju gyvenimo keliu.“ Algimanto Vileikio palimkėjimai (video 4 min.)

***

Poezija – tai eilėmis išsakyta širdies daina. Karolinos Kazlauskienės eilės pripildo visą erdvę – sodriomis, vaiskiomis, ryškiomis tėviškės spalvomis, žydinčių ievų ir nokstančių šermukšnių kvapu. Eilės skverbiasi gilyn į širdį ne tik per akis ir ausis, bet ir per odą. Apgobia neišmatuojama pilnatvė, tarsi pasinėrus veidu į žydintį alyvos krūmą. Kasdienybė išnyksta, kiekviena akimirka virsta sparnuotu posmu – atrodytų buitis, bet čia juk didžioji Būtis, giliai suvokta širdyje.

*
Ir mes, studija Gin-Dia, ten buvome, bendraminčių klausėme, naujų draugų apturėjome, širdimi praturtėjome, bibliotekos darbuotojų buvome pagerbti už savo darbus. Džiugu!

Diana Stungurienė, 2013-10-18.

* 

2013m. spalio 9d. LAB (Lietuvos aklųjų biblioteka) Šiaulių filiale įvyko LASS Pakruojo raj. filialo narės, literatės Karolinos Kazlauskienės naujos poezijos knygos „Širdimi pakartok“ pristatymas.

http://www.labiblioteka.lt/lt/naujienos/498-poezijos-knygos-sirdimi-pakartok-pristatymas

*

Karolinos Kazlauskienės eilėraščiai iš poezijos knygos „Širdimi pakartok“.

ČIA MANO TĖVIŠKĖ

ČIA MANO TĖVIŠKĖ
Čia mano tėviškė, čia ji –
Šis kaimas už beržyno.
Čia auga medžiai dideli –
Juos protėviai sodino.
 
Kalnelis, šilas, šie laukai
Jų prakaitą sugėrė.
Žaliuoja vešlūs čia javai,
Čirena vyturėliai.
 
Žydroj padangėje aukštai
Saulutė spinduliuoja,
Kai parvažiuoju aš čionai,
Pati širdis dainuoja.

ĮSPŪDŽIAI IŠ KERNAVĖS

ĮSPŪDŽIAI IŠ KERNAVĖS
Ant piliakalnio sėdi saulutė.
Nagi, kopiam greičiau mes pas ją.
Vaikštinėjo kadais čia Birutė,
Vaidilutė, Kęstučio žmona.
 
Lipam laiptais, saulutė vis kyla,
O žolynuose spindi rasa.
Man iš džiaugsmo širdis net sušyla,
Aš didžiuojuos Tavim, Lietuva.
 
Nes matau iš aukštai upę, lauką,
Nuvingiuojančius tolin kelius.
Pušynėliai man moja ir šaukia,
O piliakalnis aukštas, gražus.
 
Jo viršūnėj mus glosto vėjelis,
Vyturėlio girdėti giesmė.
O papėdėje mažas miestelis
Tarsi perlas graži Kernavė.
 
Nuostabiausiais žiedais iškaišyta,
Apšlakstyta gaiviąja rasa.
Čia lakštingalos suokia kas rytą.
Vaikštinėja Birutės dvasia.

STOTELĖJE SU GLUOSNIU

STOTELĖJE SU GLUOSNIU
Pučia piktas, šaltas vėjas,
Tai pasninga, tai lietus.
Plaukia debesis suveltas,
Žarsto lapkritis lapus.
 
Prie stotelės apkabinęs
Glaudžia gluosnis berželius,
Klevas lapais gintariniais
Apibarstė takelius.
 
Dvi merginos atžingsniuoja
Į stotelę takučiu,
BMW prie jų sustoja –
Tuščia vėl, o aš šąlu.
 
Autobusas, autobusas
Atvažiuoja, jau matau.
Ačiū tau, gerasis gluosni,
Buvo už tavęs šilčiau.
 
Šėlsta piktas šiaurės vėjas,
Blaško lapkritis lapus.
Prie stotelės budi gluosnis,
Saugo jaunus berželius.

JŪROS DOVANA

JŪROS DOVANA
Padovanojo jūra
Man gintaro kruopelę.
Bangelę savo sūrią
Ir mėlyną kriauklelę.
 
Žuvėdrų klyksmą skambų,
Platybes vandenų.
Saulėlydį ir krantą,
Kur vaikščiojom abu.

JAUSMŲ AUDRA

JAUSMŲ AUDRA

Negaliu aš jausmų uždaryti,
Jie netilps net didžiausiam narve.
Nieko sau negaliu padaryti,
Šiandien meilė aplankė mane.
 
Meilė atnešė tavąją širdį,
Ji žaizdota jau mano delnuos.
Tarsi paukštis ji daužosi, spurda
Ir vis ieško, vis šaukias manos.
 
Kaip jausmus man dabar uždaryti,
Kaip sutramdyt, įveikti save.
Nieko sau negaliu padaryti,
Siaučia meilės audra manyje.

MANA KAIMINKĖLA

MANA KAIMINKĖLA
Ot prikyba gryps.
Vyso kūno skaud.
Ki sveikat sukryps,
Mionk iš manės' naud.
 
Reik' ait' šert' paršiukų,
Pakratų atnešt',
Reik paduot' žosiūkam
Lasala palast'.
 
Liėpžedžių arbatos
Reiktų išsivirt',
Bet netor' sveikatos
Darbų tų nudirbt'.
 
Gol' lovo dejuodam.
Ko daryt' dabar?
Beldžes kaiminkėla
Man' į dor's bar, bar.
 
Mat no onksta ryta
Jon jau pastebėję,
Ka po mana kūtė
Nieks nevaikštinėje.
 
Yšvire arbatos,
Givulel's sotvarke,
Netgė nepamiorša
Prė būdelos sarge.
 
Mana kaiminkėla.
Mana mylimiaus'.
Daug tor' giminaičių,
Bet jon pat' brangiaus'.

RASTINUKS

RASTINUKS
Rada gatvė brol's kačiuko,
Susivėlos', mažiuliūko,
Jos žvėrele pagailėję,
Į kuprynė įsidėję.
 
Mamos, tėtės' tol' maldava,
Kol' laikyt' laidymo gava.
Grąžė aug tas katinėl's'
Juods kep onglė jodutėl's'.

VAIKYSTĖ IR ŽIOGAS

VAIKYSTĖ IR ŽIOGAS
Ant rankos užšoko žiogelis.
- Sveika būk, - man tarė. Kas tu?
- Aš žiogas. Štai mano smuikelis,
Šaunus muzikantas esu.
 
Čia pienės, ramunės, čiobreliai
Ir smilgos. Čia mano namai.
Ramiai dūzgia darbščios bitelės
Ir šviečia saulutė linksmai.
 
- Užeik, būsi mano viešnelė,
Žiūrėk, kaip pievelėj gražu.
Pašoksi linksmai su drugeliais,
Pagrosiu aš jums smuikeliu.
 
Jis grojo, vis grojo ir grojo –
Nešokau, tada aš skraidžiau,
Akordų skambių paviliota
Ilgai dar apsvaigus buvau.

ČIA, GANDRELI, LIETUVA

ČIA, GANDRELI, LIETUVA
Apsiskundė pačiai gandras
Kad labai skaudąs jam sprandas.
Sakė - oi, kaip pavargau,
Kol tą kūdikį nešiau.
 
O gandrienė vyrą bara: -
Dirbi tik kas antrą parą.
Nežinau dabar, kas bus,
Sumaišei ir vėl vaikus.
 
Gėda, gėda, kur matyta –
Mūsų kaime Estersita.
Džonis, Deividas - blogai,
Gandre, vėl apsirikai!
Ko neparnešei Onutės,
Antanėlio ar Birutės?
Agotėlė kur? Jonukas?
Gal visai tau protas sukas?
 
Teks žmonėms atlygint žalą,
Jam galvon gandrienė kala:
-Prisigėrei tu, ar ką,
Čia, gandreli, Lietuva!
  
Skaityti 4927 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 15 kovo 2014 13:50

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Sunday the 24th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©