Jūs esate čia:Nuotaika»Orvydų sodyboje
Antradienis, 15 sausio 2013 16:49

Orvydų sodyboje

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(1 balsas)

Orvydų sodyboje 2009-08-20

„Čia galiu būti savimi ir kaip vaikas žaisti...“
/Vilius Orvydas 1952-1992/

Išaušo gražus vėlyvo rugpjūčio rytas. Po Žolinių oras Lietuvoje kažkaip keistai pasikeičia, pranašaudamas lyg ir vasaros pabaigą, lyg ir artėjantį rudenį.

Virš horizonto aukštai nebepakylantis Saulės diskas rytais ilgam užlaiko rasą žolynuose,

pasidabinusiuose vorų nuaustais tinklais, kuriuose tarsi deimantai spindi praeitos dienos šiluma, per naktį virtusi tyrais vandens lašais. Įsidienojus vėl jaučiamas vasaros karštis, kurį taip maloniai papildo svyrančios nuo gausos vaismedžių šakos, raustantys šermukšniai, spalvingi jurginų žiedai ir nokstančių vėlyvų slyvų aromatas. Gražu ir paslaptinga: skaisti saulė suaštrina kontūrų linijas, paslėpdama šešėlyje detales. Skaistūs saulės spinduliai atsimušę į drėgną žolę žemę padengia lengvu rūku, perpintu vaivorykščių juostomis.

Tokį tykų, pasakiškai paslaptingą rytą išsiruošėme į kelionę – į Orvydų sodybą-muziejų – į vietą, kuri savo mistika, neatskleistu paslaptingumu nenusileidžia Gamtos kuriamoms misterijoms.

*

1905m. atvykęs iš Šiaulių krašto, Gruzdžių parapijos nagingas meistras, akmentašys Jonas Orvydas Gargždelėje įsigijo namą ir liko čia gyventi. Jo sūnus Kazimieras (1905-1989) kaip ir jo tėvas, gamino paminklus, tašė akmenį.

Vilius Orvydas, Jono sūnus, pamilo akmenį taip pat kaip jo tėvas ir senelis. Nuo vaikystės Vilius gyvenimą suvokė kitaip, nei daugelis žmonių – ligos neleido prisirišti prie žemiškų turtų, supanti gamta stiprino Amžinybės ir tuo pat Laikinumo suvokimą. Norėjosi laisvės, bet tuometinė sistema neleido gyventi be rėmų, būtinai reikėjo priklausyti kažkokiai žmonių grupei. Galbūt todėl, nenorėdamas prarasti laisvės, Vilius pabandė tapti pranciškonų vienuoliu, tikėdamas išlikti nesuvaržytu, neįspraustu į rėmus. Tačiau Kretingos vienuolyne išbuvo neilgai, grįžo į savo sodybą, tik joje visada jautėsi laisvas, tik čia jis galėjo būti savimi...

***

Kas buvo Vilius Orvydas? Ką norėjo jis sukurti? Kokią neišsakytą misteriją slėpė jis savo širdyje? Galbūt, jei jis būtų gyvenęs ilgiau, pats būtų atsakęs į šiuos klausimus. Galbūt, jo gyvenimas būtų pasukęs kita vaga ir vieną dieną jis būtų nustojęs save slėpti už gigantiškų akmenų luitų. Galbūt, jis būtų atradęs dvasinę ramybę ir kryptingai pasirinkęs vieną temą savo mintims išreikšti. Akmenyse jis iškalė visus jam iškilusius klausimus, bet nei viename akmenyje mes neįžvelgėme suvokto atsakymo. Galbūt, tai tik mūsų spėlionės...

Viliaus gyvenimas nebuvo nei ilgas, nei lengvas. Daugybė negautų atsakymų, nesuprasta gyvenimo prasmė, nesuvokta ateities vizija sustingo neužbaigtuose akmeniniuose kūriniuose. Nežinia prislėgė jo besiblaškančią sielą, sustabdė gyvybę pačioje brandos pradžioje. Nesuprastas, nesuradęs mokytojo ir vedlio, nesulaukęs ir pasekėjų, apleistas artimųjų Vilius užsidarė savo Akmenų Pasaulyje. Mirus tėvui, jis liko visiškai vienas, be jokio užtarimo. Sunki nesuprastos realybės našta prispaudė jautrią poetišką sielą, taip ir neradusią atsakymų.

Praėjo 17 metų po jo Išėjimo. Akmenys, paliesti jo rankų ir minčių, virto jo gyvenimo priminimu. Jie tarsi nebaigta Gyvenimo Giesmė kviečia žmones į kitą pasaulio suvokimą, kurio prisilietimą jautė Vilius Orvydas, siekdamas tokį lengvą Būties Alsavimą įprasminti sunkioje akmeninėje širdyje.

Skaityti 1486 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 11:59
Daugiau šioje kategorijoje: « Saulės žiedas 2011 Vėlinės »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Sunday the 24th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©