Jūs esate čia:Klausimai»Bjaurusis ančiukas
Pirmadienis, 07 sausio 2013 14:36

Bjaurusis ančiukas Pirmo puslapio

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Bjaurusis ančiukas

Laiškas. Sunkiausia man santykiai su artimaisiais. Bet koks bandymas pasikviesti į namus saulę, susiduria su sienomis: „Čia moralų neskaityk“, „Kaip radom, taip ir paliksim“, „Aš toks esu ir toks būsiu“. Valgis, seksas, pinigai, tuščias plepėjimas, alkoholis, nešvara. Nesu kovotojas. Jei neprisibeldžiu – deduosi kuprinę ir išeinu. Tik ar išeiti – išeitis? Kaip tada su karminėmis skolomis? Kaip jas susimokėti nesileidžiant į kompromisus?
Liūdesys širdyje – negali būti AGNI JOGA nesantaikos priežastimi. Esu blogiausias vaikas, nenormali moteris, nukvailėjusi kolegė. Kažkaip viskas ne taip...

Savo gūžtoje po varnalėšomis tupėjo jauna antis ir perėjo ančiukus... Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis vienas po kito. „Pi pi!“ – sucypsėjo gūžtoje, ir iš kiekvieno kiaušinio pasirodė galvutė...

– Koks dėl to didelis pasaulis! – stebėjosi visi ančiukai. Iš tikrųjų dabar jiems buvo daug plačiau vietos nekaip pirmiau kiaušiniuose... 
– Dar ne visi, pats didysis kiaušinis dar yra sveikas....
– Tikėk manimi, tai bus kalakuto kiaušinis!... Mesk jį ir geriau pamokyk kitus plaukti...
– Ne, patupėsiu dar truputį, – atsakė jauniklė antis...
Galų gale ir didysis kiaušinis trūko. „Pi pi! – sučepsėjo ančiukas ir išriedėjo iš kiaušinio. Tik koks jis buvo didelis ir bjaurus!
Šeimyna atėjo į paukštyną...
– Jos labai gražūs vaikučiai, tiktai vienas nenusisekė. Ar galima būtų jį perdirbti?...
– Tiesa, jis negražus, bet labai gero būdo... Aš manau, kad ilgainiui jis kiek pamažės ir susilygins su kitais.
– Būkite kaip namie, – tarė ispanė antis...
Ir jie buvo kaip namie, bet tą ančiuką, kuris paskutinis išriedėjo iš kiaušinio ir buvo toks negražus, visi pešė ir juokėsi iš jo. Jį stumdė ir žnaibė ne tik antys, bet ir vištos... Nelaimingas ančiukas nežinojo, kur gyvas dingti. Jam buvo skaudu ir graudu, kad jis toks bjaurus ir visi paukščiai iš jo juokiasi.
Taip praėjo pirmoji diena, bet toliau dar prasčiau buvo. Nelaimingąjį ančiuką visi varė nuo savęs. Net seserys ant jo pyko ir nuolat sakė: „Kad bent katinas tave pagautų, tokį bjaurybę!“ Motina taip pat neiškentė kartą nepasakiusi: „Pasitrauktum kur nors atokiau! Ir antys jį žnaibė, vištos kapojo, mergaitė, kur lesino paukščius, spardė jį kojomis.
Galų galę ančiukas nebeiškentęs išskrido per tvorą...
– Neregėtas tavo bjaurumas! – badė jam akis laukinės antys.
–Tu toks bjaurus, jog negali mums kliudyti; ar nenorėtum kartais skristi su mumis kur pasižmonėti?... –„Pykšt, pokšt!“ – šovė kas tuo tarpu ir abu žąsinėliai krito negyvi į meldus...
Jis plaukė ir nardė vandenyje, bet visi paukščiai žiūrėjo į jį su paniekinimu, kad jis toks bjaurus...
Atėjo ruduo... Vargšui ančiukui buvo visai nejauku.
Vieną vakarą, tik nusileidus saulei, iš miško išskrido visas būrys didelių gražių paukščių. Tokių gražių ančiukas niekados nebuvo matęs. Jie buvo kaip sniegas balti ir turėjo ilgus lieknus kaklus: tai buvo gulbės... Atvykusios iš šaltų kraštų, keliavo jos dabar per mėlynąsias jūres į šiltuosius. Jos skrido aukštai, aukštai, ir vargšas ančiukas, žiūrėdamas į jas, jautė kaži kokį labai nepaprastą jausmą... Jis negalėjo užmiršti tų puikiųjų, laimingųjų paukščių... Jis nežinojo, kokie tai paukščiai, nežinojo, kur jie skrenda, bet jie jam taip patiko, kaip niekas kitas pasaulyje. Nei kiek jiems nepavydėjo; ir ar galėjo jam bent į galvą ateiti, kad ir jis būtų toks pat gražus! Nelaimingas, bjaurusis ančiukas būtų buvęs smagus, kad bent antys jo nevarytų iš savo tarpo.
O žiema baisiai kokia šalta buvo! Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti... Galų gale jis visai pailso, išsitiesė ir įšalo į ledą...
Sunku būtų nupasakoti visas tas nelaimes ir vargus, kuriuos teko iškentėti nelaimingajam ančiukui per visą tą žiauriąją žiemą. Kai saulė vėl ėmė šildyti žemę, jis buvo jau baloje, tarp meldų, vėl buvo grįžęs pavasaris.
Staiga ančiukas pajuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn. Nei nepasijuto atsidūręs dideliame sode, kur žydėjo obelys ir kvepėjo alyvos, palenkusios savo žalias šakas į vingrųjį upelį. Čia buvo taip gražu, taip kvepėjo pavasariu! Ir štai iš tankių medžių pasirodė trys puikios, baltos gulbės. Ančiukas pažino tuos nuostabius paukščius, ir jam kažin ko labai pailgo.
– Skrisiu aš į juos, į tuos paukščių karalius. Jie mane užmuš, kad aš toks bjaurus išdrįsau prie jų artintis. bet tegu muša! Verčiau tegu jie mane užmuša, nei kentėti čia ančių žnaibymą, vištų kapojimą, paukštininkės stumdymus ir visus žiemos vargus.
Ir jis virto į vandenį... Bet ką gi jis pamatė skaidriam vandeny? Savo paties paveikslą, tik nebe pilko bjauraus paukščio, bet baltos gražios gulbės...
Dabar jis net džiaugdamasis minėjo tuos vargus, kuriuos pirma gavo išvargti... Ne bėda gimti ančių tarpe, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio...
Tuo tarpu į sodą atėjo keli vaikai; jie ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:
– Štai nauja gulbė!... Naujoji – gražesnė už visas! Tokia jauna ir tokia graži!
Ji baisiai susigėdo ir paslėpė galvą po sparnu. ji pati nežinojo, ką daryti;
– Tikrai, tokios laimės, būdama bjauriu ančiuku, anais laikais aš nei sapnuoti nesapnavau!

H.K.Andersenas. Bjaurusis ančiukas

Galbūt tai dalinai atsako į jūsų laišką, juk jūs niekur netinkate su savo pasaulėžiūra, niekur nepritampate, nes gyvenate naminių paukščių kieme, o jūsų prigimtis laisva, kaip gulbės. Jei taip, belieka ieškoti gulbių, tai yra kitokių žmonių...

Nereikia daryti skubotų sprendimų ir drastiškai bandyti keisti aplinką ir santykius su artimaisiais, bet tiksliai sau įvardinti, ko norite ateityje, kaip ją matote ir suprantate. Jūsų vidinės nuostatos ir susikurta ateitis „pakoreguos“ jūsų gyvenimą, tik pasistenkite kuo aiškiau suvokti, kokią norite matyti save ateityje. Žinokite, kad kurti reikia ne materialią aplinką, o jausmą, laimės jausmą. Šis jausmas ir pritrauks aplinką, galbūt, iš pirmo žvilgsnio, visiškai nepažįstamą, netgi keistą, bet jausmas joje bus jūsų susikurtas. Laimę teikia ne daiktai, o vidinė ramybė, pasitikėjimas, vienu žodžiu išsireiškiant, tai yra harmonija. Daiktai nesukurs laimės jausmo, todėl nesistenkime ateities kurti įsivaizduojamo komforto pagalba – tai iliuzinė apgaulė. Svarbiausia, kai „atsivers durys“, nepradėti abejoti: kad taip negali būti, bet pasistengti aiškiai ir sąmoningai viską suvokti.

Bjaurusis ančiukas

Skaityti 3804 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 16:18

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 25th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©