Jūs esate čia:Rambyno kronika»Vydūno 100-asis gimtadienis
Pirmadienis, 28 balandžio 2014 16:20

Vydūno 100-asis gimtadienis

Parašė  Jonas Lankutis
Įvertinti šį įrašą
(1 balsas)

1968m. Lietuvoje buvo paminėtas 100-asis Vydūno gimtadienis. Ta proga buvo išleista knyga VYDŪNAS. Knygoje atspausdinti trys pagrindiniai Vydūno kūriniai: AMŽINA UGNIS, PROBOČIŲ ŠEŠĖLIS, PASAULIO GAISRAS.

Įžangą knygai parašė Jonas Lankutis (1925-1995) literatūros tyrinėtojas, kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

***

Vydūno kūryboje yra nemaža puslapių, kurie seniai yra verti, kad nuo jų nupūstume laiko dulkes, iškeltume į šios dienos šviesą ir, kritiškai įvertinę, pasiimtume į šiuolaikinį savo dvasinės kultūros bagažą.

Vydūną skaityti nelengva. Kiekvienoje jo raštų eilutėje šmėkščioja kažkur į abstrakčius tolius įsmigusios filosofo (tikriau sakant, teosofo) ir moralisto akys, kurios visą pasaulį, visą gyvenimą mato kaip aukštesnių ir amžinų būties dėsningumų pasireiškimą, gaubiamą tam tikros mistinės paslapties ir šventumo.

Iš esmės tai yra optimistinis tikėjimas žmogumi, jo dvasiniu tobulėjimu, poetiškas žmonijos išaukštinimas visatoje.

Vydūno filosofinių, teosofinių ir moralinių pažiūrų sistemoje žmogaus kelias į amžinybę, į absoliutą, arba, kitaip tariant, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trim dvasinio augimo pakopom (sau, tautai, žmonijai).

Tik tautoje dvasiškai subrendęs, jos gyvavimo prasmę įsisąmoninęs žmogus gali būti naudingas visai žmonijai ir vertingai atlikti savo misiją amžinybės grandinėje – toks yra vienas svarbiausių Vydūno idealistinės pasaulėžiūros principų ir praktinės veiklos šūkių. Jo vykdymas tapo esmine rašytojo gyvenimo ir kūrybos gaire, savotiška jo visos biografijos ašim.

Gimęs pastoriaus šeimoje (1868m. kovo 22d. Jonaičiuose netoli Šilutės), Vydūnas (tikroji pavardė Vilhelmas Storosta) iš pat jaunystės rinkosi liaudies švietėjo ir kultūrintojo kelią.

Ruošdamasis gana kukliai liaudies mokytojo specialybei, Vydūnas siekė visapusiško, nors ir nesistemingo, išsilavinimo, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, ypač daug dėmesio skirdamas filosofijai, religijai, menui, literatūrai, istorijai, taip pat sanskrito, anglų, prancūzų kalboms...

1888m. jis pradėjo mokytojauti Kintuose (netoli Šilutės), o 1892m. buvo perkeltas į Tilžę, kur ir varė savo pagrindinę veiklą, gindamas čia lietuvių kalbos ir kultūros teises nuo vis stiprėjančio germanizacijos pavojaus.

1895m. jis čia įkuria „Giedotojų draugiją“, talkininkauja jau anksčiau V.Bruožio ir J.Zauerveino įkurtoje „Birutėje“, vadovaudamas jos chorui. Susirinkimai, prakalbos, dainų šventės, jo leidžiami periodiniai leidiniai („Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“) plačiai išpopuliarina Vydūno vardą, kartu užtraukia jam žvėrišką jo aršių priešų-germanizacijos aktyvistų – neapykantą...

Ypač reikšmingas Vydūno veiklos baras buvo jo organizuojami ir režisuojami lietuviški vaidinimai.

Vydūno ir jo kūrybos likime daug kas dramatiška, netgi tragiška. Ištisus dešimtmečius bylojęs į savo tautiečius pranašo balsu, atkakliai, kaip ir Magė „Pasaulio gaisre", stovėjęs prie tėviškės namų židinio, gynęs lietuvių kultūros idealus netgi žiauriaisiais hitlerinio šovinizmo metais, „Probočių šešėlių" autorius vis dėlto mažai tebuvo suprastas tų žmonių, kuriems jis savo raštus pirmiausia skyrė.

***

Dabartinis pagrindinių Vydūno veikalų išleidimas, sutampąs su šimtosiomis jo gimimo metinėmis, duos naują akstiną susidomėti šiuo savitu rašytoju ir mąstytoju. Mūsų laikų išprusęs skaitytojas, siekiąs giliau suprasti savo tautos likimą, galvojąs apie aukštą žmogaus paskirtį ir savo amžiaus humanistinių idealų įgyvendinimą, sugebės rasti bei įvertinti Vydūno veikaluose ir naują dabarčiai aktualią prasmę.

VYDŪNAS. AMŽINA UGNIS. Vilnius, Vaga, 1968m.

J.Lankutis Vydūnas šiandien.

*


100-летие Видунаса

В творчестве ВИДУНАСА есть немало страниц, с которых уже давно пора сдуть пыли прошлого, вынести на дневной свет, и критически оценив взять в современный багаж своей духовной культуры.

Читать ВИДУНАСА нелегко. В каждой строке мелькает куда-то, в абстрактные дали вонзённый взгляд философа(вернее говоря, теософа) и моралиста, который весь мир, всю жизнь видит как покрытое мистическими таинствами и святостью проявление вечных закономерностей бытия.

По существу это есть оптимистическая вера в человека, в его духовное усовершенствование, поэтичное возвышение человечества во вселенной.

В системе философских, теософских и моральных взглядов Видунаса путь человека в вечность, в абсолют, или по иному, созревание его человеческой сути совершается тремя ступенями духовного роста (себе, народу и человечеству).

Только в народе духовно созревший и усвоивший суть его существования, человек может быть полезен всему человечеству, и ценно выполнить свою миссию в цепи вечности – это один из важнейших призывов в идеалистическом мировоззрении принципов и практической деятельности Видунаса. Его выполнение стало существенной вехой в жизни писателя, своеобразной осью всей его биографии.

Родившись в семье пастора (1868-03-22 в Йонайчай, недалеко от Шилуте), Видунас (настоящая фамилия Вильгельм Стороста) уже в молодости выбрал путь народного просветителя и носителя культуры.

Готовясь к довольно скромной профессии народного учителя, Видунас достигал всестороннего, хотя и не систематического образования. Он учился в университетах Грайфсвальда (1896-1898), Галле (1899), Лейпцига (1900-1902), Берлина (1913-1919), особенно много внимания уделяя философии, религии, искусству, литературе, истории, а также санскриту, английскому и французскому языкам.

1888г. Видунас начал работать учителем в Кинтай, недалеко от Шилуте, а 1892г. был переведён в Тильзит, где прожил 52 года, защищая права литовского языка и культуры от германизации.

1895г. в Тильзит Видунас учредил общество Гедотою, помогал уже раньше В.Бруожисам и Г.Зауервейном созданному обществу „Бируте“, руководя их хору. Собрания, речи, праздники песни, выпускаемые периодические издания – и имя Видунаса становится широко известным и тем самым вызывает звериную ненависть его врагов-активистов германизации.

Особенно значительная область деятельности Видунаса были его мистерии и драмы, которые он сам и ставил.

В судьбе Видунаса и в его творчестве много драматического, даже трагического. Целые десятилетия, обращаясь к своим землякам голосом пророка и защищавший идеалы культуры литовцев, он был мало понят людьми, которым и посвящал свои сочинения.

***

Нынешний выпуск основных произведений Видунаса, совпадающий со столетием его рождения (1968г.), даст новый стимул заинтересоваться этим своеобразным писателем и мыслителем. Образованный современный читатель, добивающийся глубже понять судьбу своего народа, думающий о высоком назначении человека и воплощении гуманистических идеалов своего века, сумеет найти и оценить в произведениях Видунаса новый актуальный смысл современности.

ВИДУНАС. ВЕЧНЫЙ ОГОНЬ. Вильнюс, Вага, 1968г.

Й.Ланкутис. Видунас сегодня.

На литовском языке.

*** 


Vydūnas šiandien

Vydūnas mūsų sąmonėje dažniausiai iškyla kaip originali asmenybė, kuri savo tauria ir herojiška patriotine veikla, romantišku sielos idealizmu, minčių kilnumu, aukštais moraliniais siekimais, mistiška filosofija ir pasaulėjauta atrodo labai savotiška, paslaptinga ir stovinti kažkur nuošaliai mūsų kultūros vertybių muziejuje, atitolusi nuo dabartinių laikų ritmo, galvosenos ir interesų. Dar labiau atitolusi mums kartais atrodo jo kūryba – visa ta daugiau kaip keturiasdešimties dramų, komedijų, misterijų, filosofinių, moralinių, istorinių, kalbinių ir kitokių knygų krūva su keisčiausiomis koncepcijomis, paslaptingomis vizijomis, alegoriniais paveikslais, neįprasta kalba.

Gal iš tiesų Vydūnas bėra vertas vien literatūros istorikų dėmesio, ir nebedera traukti iš lentynų apdulkėjusius jo veikalų tomus, perspausdinus siūlyti juos dabartiniam skaitytojui? Kam šiandien beužteks kantrybės skaityti sentimentaliai žydrus jo „Žvaigždžių takus“ arba tokią abstrakčią, simbolišką misteriją, kaip „Jūrų varpai“, kurią Balys Sruoga dar 1921m. apskelbė nepaskaitomu dalyku?1(1 „Skaitymai", 1921m. Nr.5.)

Taip. Daugelis Vydūno veikalų kol kas ramiai gali egzistuoti savo pirmykščiu pavidalu, kokiu juos išleido į pasaulį rūpestingi Tilžės spaustuvininkai. Savo rašyba, šriftu, visa poligrafine išvaizda jie puikiai perteikia vydūnišką dvasią ir yra autentiškiausias šaltinis visiems tiems, kurie norės nuodugniau pažinti šį savitą dvasios milžiną.

Tačiau Vydūno kūryboje yra nemaža puslapių, kurie seniai yra verti, kad nuo jų nupūstume laiko dulkes, iškeltume į šios dienos šviesą ir, kritiškai įvertinę, pasiimtame į šiuolaikinį savo dvasinės kultūros bagažą. Tokio dėmesio nusipelno visų pirma trys didieji Vydūno draminiai veikalai: „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“ ir „Pasaulio gaisras“. Juose šalia daugelio atgyvenusių idėjinių ir filosofinių koncepcijų įdomiai atsispindi ne tik svarbūs lietuvių tautos praeities kovų prieš ilgaamžę germaniškąją ekspansiją momentai, bet ir gilus, begaliniai taurus Vydūno humanizmas, žmogaus dvasinio orumo ir pilnavertiškumo išaukštinimas, jo kūrybinių galių ir herojiškumo skatinimas, kova prieš bet kokį vergiškumą, laisves, tiesos ir gėrio siekimas. Visa tai rašytojas yra išreiškęs savotiška, nors kartais ir nelengva dramine forma, kuri tačiau turi savo patrauklumą, žadina vaizduotę ir mąstymą, teikia estetinį pasitenkinimą. Savo skverbimusi į žmogaus sielos gelmes, siekimu apčiuopti aukštesnę būties prasmę, ieškoti reiškiniuose visuotinumo ryšių bei dėsningumų, o taip pat intelektualumu ir vaizdų sąlygiškumu Vydūnas daugeliu atžvilgių gali būti įdomus ir kaip savotiška kai kurių šiuolaikinių meninio mąstymo tendencijų ankstyvesnė apraiška.

Vydūną skaityti nelengva. Kiekvienoje jo raštų eilutėje šmėkščioja kažkur į abstrakčius tolius įsmigusios filosofo (tikriau sakant, teosofo) ir moralisto akys, kurios visą pasaulį, visą gyvenimą mato kaip aukštesnių ir amžinų būties dėsningumų pasireiškimą, gaubiamą tam tikros mistinės paslapties ir šventumo. Į gyvenimo realybę autorius visuomet žvelgia pro savo sudėtingų filosofinių pažiūrų prizmę, viską pajungdamas savo originalaus tikėjimo sistemai, kuri, ypač paskaičius tokius jo veikalus, kaip „Visatos sąranga“, „Žmonijos kelias“, „Slaptinga žmogaus didybė“, „Mirtis ir kas toliau“. Likimo kilmė“, „Gimdymo slėpiniai“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“ ir kita, atrodo gana sudėtinga. Ji sudaro tarsi sintezę įvairiausių, kartais sunkiai tarpusavyje suderinamų filosofinių bei religinių pažiūrų. V.Mykolaitis-Putinas, kruopščiai visa tai išanalizavęs, konstatavo, kad čia „senovės Indų ir Egipto išmintis, Helenų filosofija ir krikščionybės pradai, Bramanų knygos ir Šventraštis gretinami ir derinami miglotoj Dievybės, Visumos sąvokoj ir nemažiau miglotoj bei palaidoj optimistinio idealizmo maišaty“.1 (V. Mykolaitis. Vydūno dramaturgija, Kaunas, 1935, p 12.) Labai aiškus taip pat yra ir okultistinis Vydūno pažiūrų pobūdis, ypač giminingas neoplatonizmui.2'(Žiūr. ten pat. p. 14.)

Vydūnui mažai tėra svarbus moksliškas savo pažiūrų pagrindimas. Dažnai jis remiasi įvairiausiais šaltiniais, laisvai juos interpretuoja, tarsi viską norėdamas suartinti su jo aukštinama senovės lietuvių panteistine pasaulėjauta, atsispindinčia pagoniškajame tikėjime. Jis ima iš daug kur po truputį ir nori sukurti savo naują tikėjimą, kuris, nepaisant mistinio apvalkalo ir miglotos filosofinės argumentacijos, savo esme yra labai paprastas, artimas natūraliam žmogaus prigimties balsui. Iš esmes tai yra optimistinis tikėjimas žmogumi, jo dvasiniu tobulėjimu, poetiškas žmonijos išaukštinimas visatoje. Štai su kokiu dvasiniu pakilumu ir poetiniu įkvėpimu Vydūnas išreiškia šį savo tikėjimą filosofiniame traktate „Žmonijos kelias“:

„Žmonija, tu palaiminta! Tavo Aukštybė yra pati Amžinoji Visatos Priežastis. Tavimi ji gieda savo šviesybės – šventybės Aidą. Atsidėjusi pasiklausyki jos. Yra ji be pradžios ir be pabaigos. Klausykis, kaip ji skamba. Visur jos balsai kyla. Pat iš mažiausios dulkelės, iš menkiausio lašelio. Iš lapų šlamėjimo, iš miškų gaudimo. Iš vilnelių pliuškimo ir iš jūrų griausmo. Iš vėsinančio vakaro vėjelio ir bauginančio audros siautimo. Iš palaimos ašarų ir šypsojimų, iš visų dejavimų ir sopulių. Iš viso skamba jos balsai.

Išgirski juos, žmonija. Ieškoki amžinybės balsų ir prasčiausiame gyvenime!“3(3 Vydūnas. Žmonijos kelias, Tilže. 1908, p 47).

„Probočių šešėlių“ ir „Amžinos ugnies“ autorius iki apsvaigimo klausosi šito amžinybės balso, gieda jam himnus ir aukština žmogaus dvasinį tobulumą – kaip svarbiausią priemonę amžinybei pasiekti.

Vydūno filosofinių, teosofinių ir moralinių pažiūrų sistemoje žmogaus kelias į amžinybę, į absoliutą, arba, kitaip tariant, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trim dvasinio augimo pakopom (sau, tautai, žmonijai). Pirmiausia žmogus turi subręsti kaip individas, tapti sąmoninga būtybe, suprantančia savo kilnų pašaukimą, siekiančia dvasinio tobulumo, aukštos moralės. „Sąmonybės, savęs – žinojimas, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė, visi šitie žmogaus reiškiniai stovi tiek aukščiau už visus kitus žmogaus gyvenimo žymius, kad kiekvienas turi suprasti, jog juose yra tikrasis, didysis žmogus“1(1 Vydūnas. Slėpingoji žmogaus didybė (antras leidimas). Tilžė, 1921, p. 57.), – sako Vydūnas. Visa tai suprasdamas, žmogus tarsi prabunda iš užsimiršimo, pradeda mąstyti apie savo būties slėpinius, jausti savo ryšį su visu tuo, kas yra buvę iki jo ir bus po jo. Neatsitiktinai daugelį savo draminių veikalų Vydūnas pradeda didingais pasakiškais reginiais, kuriuos tarsi regi iš nebūties miglų iškeltas žmogus, pirmąkart išvydęs pasaulį, bandąs atspėti jo ir savo atsiradimo slėpinius.

Labai dažnai individo dvasinį brendimą Vydūnas vienpusiškai suidealina ir suvokia kaip sausas teologas ar mistikas, ignoruodamas natūralią žmogaus prigimtį, jo aistras ir silpnybes. Todėl jo teigiamieji herojai neretai pasilieka suschematinti, be gyvybės. Ir tik tais atvejais, kai autorius daugiau lieka ištikimas savo meninei intuicijai, Vydūno veikėjai iškyla kaip įdomios asmenybės, dramatiškai siekiančios dvasinio tobulumo, reikšmingų moralinių pergalių (Grožvyda, Vysuomis, Magė Tautvilaitė ir kl.).

Antroji žmogaus dvasinio brendimo pakopa, Vydūno įsitikinimu, yra jo nacionalinis sąmoningumas. Asmenybė negali būti pilnavertė, likdama izoliuota savyje, nejausdama ryšio su artimiausia jį supančių žmonių aplinka, gimtuoju kraštu, jo istorija, kalba, kultūra, siekimais, dvasiniais savitumais. Atitrūkęs nuo savo tautos, nustojęs su ja aktyviai santykiauti, individas dvasiškai smunka, išsigimsta, netenka tinkamiausios formos savo žmogiškam pašaukimui ugdyti, būti naudingu sau ir visuomenei. Todėl tautiškumo idealai, raudona gija ryškėjantys visuose Vydūno veikaluose, jo yra suprantami ne kaip galutinis tikslas, o tik kaip būdas siekti aukštesnės žmogiškumo pakopos – būti žmonijos žmogum. „Probočių šešėlių“ prologe („Angoje“) jis Tautvilos lūpomis skelbia:

Tesusilieja su gyvenimu tėvynės

gyvybė mano visiškai!

Kad, kas praėjo ir kas bus,

many gyvai sukiltų ir galingai!

Duok man tautos išgirsti aidą –

Ir susirasti savo balsą,

Kurs čia skambėjo amžiuose!

Lai būna jis garsiausia aidija!

Ir balsiai tesuskamba po pasaulį!

Tautoj aš būsiu tavo kanklės!

Tik tautoje dvasiškai subrendęs, jos gyvavimo prasmę įsisąmoninęs žmogus gali būti naudingas visai žmonijai ir vertingai atlikti savo misiją amžinybės grandinėje – toks yra vienas svarbiausių Vydūno idealistinės pasaulėžiūros principų ir praktinės veiklos šūkių. Jo vykdymas tapo esmine rašytojo gyvenimo ir kūrybos gaire, savotiška jo visos biografijos ašim. „Vaikas būdamas ir pastebėjęs, – rašo Vydūnas, – kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis."1(1 „Naujas žodis". 1928m. Nr. I. p. 3.)

Gimęs pastoriaus šeimoje (1868m. kovo 22d. Jonaičiuose netoli Šilutės), Vydūnas (tikroji pavardė Vilhelmas Storosta) iš pat jaunystės rinkosi liaudies švietėjo ir kultūrintojo kelią. Jo tėvas, kuris buvo mokęsis Berlyno misionierių seminare ir pastoriavo bei mokytojavo įvairiose Rytprūsių bei Vakarų Lietuvos vietovėse, ne tik pramokė sūnų graikų bei lotynų kalbų, bet ir įdiegė jam pastorišką dorovės ugdytojo bei moralisto pasišventimą, kurį šis vykdė jau pasaulietinėje dirvoje. Ruošdamasis gana kukliai liaudies mokytojo specialybei, Vydūnas siekė visapusiško, nors ir nesistemingo, išsilavinimo, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, ypač daug dėmesio skirdamas filosofijai, religijai, menui, literatūrai, istorijai, taip pat sanskrito, anglų, prancūzų kalboms, tapdamas, anot J.Tumo-Vaižganto, „šviesiu autodidaktu“. 1888m. jis pradėjo mokytojauti Kintuose (netoli Šilutės), o 1892m. buvo perkeltas į Tilžę, kur ir varė savo pagrindinę veiklą, gindamas čia lietuvių kalbos ir kultūros teises nuo vis stiprėjančio germanizacijos pavojaus.

Kas K.Donelaičiui buvo pastoriavimas ir pamokslai Tolminkiemyje, iš kurių, kaip spėjama, gimė garsieji „Metai“, tas Vydūnui buvo visuomeninė-kultūrinė veikla Tilžėje. 1895m. jis čia įkuria „Giedotojų draugiją“, talkininkauja jau anksčiau V.Bruožio ir J.Zauerveino įkurtoje „Birutėje“, vadovaudamas jos chorui. Susirinkimai, prakalbos, dainų šventės, jo leidžiami periodiniai leidiniai („Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“) plačiai išpopuliarina Vydūno vardą, kartu užtraukia jam žvėrišką jo aršių priešų-germanizacijos aktyvistų – neapykantą, ir vėliau, ypač hitlerizmo metais, jie žiauriausiomis priemonėmis terorizavo įžymųjį lietuvių veikėją ir rašy­toją1(1 įsigalėjus Vokietijoje hitlerininkams, buvo konfiskuotas ir su­naikintas Vydūno stambus mokslinis veikalas apie lietuvių-vokiečių istorinius santykius –„Sieben Hundert Jahre deulsch – htauischer Bezichungen", kuriame nušviečiama germanizacinė vokiečių politi­ka lietuvių atžvilgiu. Tilžės gatvėse Vydūnas ne kartą buvo užpultas sužvėrėjusių hitlerininkų ir žiauriai sumuštas. Norėdami dar daugiau pasityčioti iš jo. jie įgrūdo rašytoją į kalėjimą tuo metu. kai buvo ruošiamasi minėti jo 70-sias gimimo metines.) . Ypač reikšmingas Vydūno veiklos baras buvo jo organizuojami ir režisuojami lietuviški vaidinimai. Šiems vaidinimams jis pats ėmė rašyti nedidelius dramos veikalėlius, kurių pirmasis buvo „Pasiilgimas veldėtojo“ (pastatytas 1898m., išspausdinta 1936m. pavadinimu „Pasiilgimas“). Įvairūs dramaturgijos žanrai – komedija, drama, tragedija, misterija, dramatizuota pasaka – tampa Vydūnui svarbiausiomis kūrybinės veiklos, jo teosofinių, moralinių ir patriotinių idėjų realizavimo formomis.

Savo nedidelėse, dažniausiai vienaveiksmėse komedijose („Numanė“, „Jonukas“, „Birutininkai“, „Vyrai“, „Kur prots?“, „Piktoji gudrybė“, „Smarkusis Kruša“, „Avelė“, „Pasveikinimas“), skirtose patiems elementariausiems mėgėjų scenos poreikiams patenkinti, Vydūnas daugiausia išjuokė ir pasmerkė įvairius lietuvių nutautėjimo reiškinius, vergiškas kai kurių .,į ponus“ besiveržiančių kaimiečių pastangas atrodyti vokiečiais, atsižadant lietuvių kalbos ir papročių. Vydūnas čia darė tą patį, ką ir jo didysis pirmtakas K.Donelaitis, sarmatydamos būrus už vokiškų madų vaikymąsi. Šios komedijos įdomios pažintine prasme, nes jose nemaža realių Rytprūsių lietuvių gyvenimo iki pirmojo pasaulinio karo atspindžių. Tačiau didaktinės schemos, komedijinio žaismingumo stoka gerokai menkina jų meninę vertę.

Sudėtingesnės yra rašytojo dramos („.Tėviškė“, „Varpstis“. „Amžina ugnis“, „Vergai ir dykiai“, „Pasaulio gaisras“, „Laimės atošvaista“), kuriose realybė dažnai jungiama su simboliniais bei alegoriniais įvaizdžiais, siekiama plačių apibendrinimų, vaizduojami idealūs herojai, nešioją savyje vydūniškus aukšto dorovingumo, pasiaukojimo ir tautiškumo idealus. Žvelgdamas į tikrovę pro etinių problemų prizmę. Vydūnas čia nelieka abejingas ir socialiniams savo laikmečio reiškiniams. Antai „Verguose ir dykiuose“, kur vaizduojamas buržuazinės Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpis, gana ryškūs yra ir proletariato revoliucinių nuotaikų atgarsiai. Dramaturgas čia gana plačiai parodo darbininkus ir jų agitatorius (Gatžengį, Sprūdeikį), kurie skelbia viso pasaulio proletariato revoliucinės kovos ir internacionalinio susivienijimo idėjas. Tačiau greta jų Vydūnas iškelia ir labiau vertina žmogaus dvasinio tobulumo idėją. Autoriaus idealizuojamas pagrindinis šio veikalo herojus Tautnoras į revoliucionierių žodžius apie visuomenės santykių pakeitimą taip atsako:

„Dėkime, visiems būtų gera gyventi, o valdžioj būtų vienas galingas, bet neteisus žmogus, netrukus ištvirktų visa žemės ūkija. Vieniems būtų geriau, kitiems blogiau. Dargi to žmogaus dvasia kaip koks kvapas apnuodytų valdininkus. Mat, kiek pareina iš paties žmogaus".1(1 Vydūnas. Vergai ir dykiai. Tilže, 1919. p. 54)

Kitoje vietoje tas pat Tautnoras priduria, jog visuomeniniai santykiai gali būti geri, kai „žmogus, nors ir vargdamas ir sunkiai dirbdamas, tuo tarnauja tam, kas yra kilnu, garbinga, tiesu, dora. Taip auga žmoniškosios jo galios! Taip stiprėja jo dorybės jėgos, taip tarpsta jo palaima“.1(1 Vydūnas. Vergai ir dykiai. Tilžė. 1919, p. 55.)

Suabsoliutindamas šitokius dorybės idealus, neatsižvelgdamas į socialines ir istorines jų įgyvendinimo sąlygas, Vydūnas dažnai atitolsta nuo realių gyvenimo aplinkybių, perkelia savo dramų veiksmą į idealią – romantišką plotmę, konstruoja dirbtines situacijas ir schemas, kurios, nors ir pripildytos didelio dvasinio turinio bei patoso, stokoja gyvenimiškumo ir įtaigumo.

Dorovės ir tautiškumo dvasios atgaivinimo idealams reikšti Vydūnui ypač parankūs buvo misterijos žanrai ir pasakos. Panaudodamas pasakų motyvus, rašytojas daugelyje savo veikalų („Lietuvos pasakėlė“, „Sigutė“, „Karalaitė“, „Žvaigždžių takais“, „Ragana“, „Vargšas ir Besotis“, „Likimo bangos“, „Jūratė“, „Nakvišos gėralas“) kūrė alegorinius reginius, kurių tikroji prasmė kartais labai užšifruota, o kartais išreiškiama tiesioginiu didaktiniu moralu. Antai pasakoje „Vargšas ir Besotis“ autorius beveik realistinėje plotmėje vaizduoja gobšą turtuolį, kuris negailestingai engia savo vargingą kaimyną, norėdamas iš jo atimti už skolas vienintelį darbo įranki – kirvį. Vargšo sūnus, degdamas neapykanta engėjui, griebia tą patį kirvį ir užsimoja trenkti Besočiui. Bet Vargšas sulaiko sūnaus ranką, pasmerkdamas šitokią kovą. Vydūno herojai, tiek šioje pasakoje, tiek ir daugelyje kitų kūrinių, laimi ir išeina moraliniais nugalėtojais, ugdydami savyje aukštesnius moralinio kilnumo idealus.

Plačiu minties ir vaizduotės užmoju pasižymi Vydūno misterijos, kuriose siekiama pavaizduoti istorinį lietuvių tautinės sąmonės ir dvasinės kultūros brendimo kelią („Probočių šešėliai“, „Mūsų laimėjimas“) arba išreikšti apskritai žmonijos dvasinę evoliuciją, su ja susijusias problemas („Jūrų varpai“).

Vydūno dramaturgija, susiformavusi specifinėje Rytų Prūsijos lietuvių kultūrinio gyvenimo sąlygų ir tradicijų aplinkoje ir ypač kovoje su tenykščių lietuvių germanizacija, daug kuo artimai sutapo ir su kai kuriais bendraisiais XXa. pradžios lietuvių literatūros bei meno reiškiniais. Iš dalies ji tartum pratęsė A.Fromo-Gužučio pjesių tautinio romantizmo ir istorinės praeities vaizdavimo motyvus, susijusius su bendrosiomis XIXa. pabaigos lietuvių literatūros tendencijomis, ir kartu su savo simboliniais-alegoriniais įvaizdžiais, individualybės iškėlimu (ypač jos nacionalinio ir bendražmogiško pilnavertiškumo koncepcija), „tautos dvasios“ poetizavimu, stiprėjančiais intelektualiniais pradais ji priklausė tai pačiai epochai, kuri pagimdė Čiurlionio paveikslų vizijas, V.Krėvės „Dainavos šalies padavimus“, „Šarūną“, „Skirgailą“ bei „Likimo kelius“, V.Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnų“, „Nuvainikuotą vaidilutę“ ir daugelį kitų reiškinių.

Suartėdama su XXa. pradžioje buržuazinėje kultūroje paplitusiomis idealistinėmis individualizmo ir tautiškumo koncepcijomis, Vydūno kūryba nedaug ką tegalėjo duoti realistinių lietuvių literatūros tradicijų stiprinimui ir visuomenės socialinio sąmoningumo kėlimui. Tačiau savo kilniais vaizdais, iš karšto idealisto širdies plaukiančiais žodžiais skatindama žmogaus moralinį atsparumą, aktyvumą ir tobulinimą, keldama laisvės idėjas ir smerkdama vergovę bei dvasinį pasyvumą, žadindama tautinį sąmoningumą, ji yra svarbi lietuvių kultūrinio brendimo apraiška ir suvaidino nemažą vaidmenį mūsų tautos gyvenime, ypač jos kovoje prieš germanizaciją ir hitlerinį fašizmą.

Visi pagrindiniai Vydūno kūrybos siekiai, jo idėjiniai bei meniniai užmojai ryškiausiai atsispindi trijuose stambiausiuose jo veikaluose: „Amžinoje ugnyje“, „Probočių šešėliuose“ ir „Pasaulio gaisre“.


„Amžina ugnis"

yra vienas iš ankstyvesniųjų Vydūno veikalų. Nors visa trilogija išleista 1913m., tačiau viena svarbiausių jos dalių „Romuva", kaip nurodo pats autorius, parašyta dar 1902m. ir buvo vaidinama Tilžėje. Su šiąja drama mes tarsi įžengiame į romantiškąjį Vydūno pasaulį, susiduriame su pagrindinėmis jo idėjomis, savita vaizdine medžiaga bei atmosfera. Joje bene ryškiausiai iškyla vydūniškųjų pasaulio, tautos ir individo koncepcijų sintezė, jų meninis įkūnijimas.

Filosofinį „Amžinos ugnies", kaip ir visos savo kūrybos pagrindą, Vydūnas yra nusakęs šio veikalo įžangoje: „Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai." Toji idėja supoetintai skamba ir prologinėje „Liepsnų Ryto Giesmėj", kur Liepsnų nešėjų choras gieda:

Oi, džiaugsmas! Gyvybes nėr galo nei krašto matyti!

Nauja vis iš naujo! Atspind iš visų ji gražiai!

Tu aš ir aš tu, ir toliau taip be galo vėl tu!

Visi tik vienoj mes gyvenam, vienos jos gimdyti,

Ji žodis, kurs skamba per amžius ir šviečia gyvai.

 

Būtis veikale suvokiama kaip amžinos gyvybės pulsavimas, pasireiškiąs vis kitokiomis, nuolat kintančiomis formomis. Užgesdama vienur, ji atgyja kitur. Ji – „amžina ugnis“.

„Amžinos ugnies" sąvoką, kaip būties amžinumo ir daugiapavidališkumo simbolį, Vydūnas perkelia ir į pagrindinių veikalo personažų sąmonės sritį, į jų jausmus bei aistras. Antai Grožvyda, blaškydamasi tarp vaidilutės pašaukimo tarnauti prie amžinosios ugnies aukuro ir meilės jaunam karžygiui Tairai, svajingą valandą šitaip kalba, kreipdamasi į besileidžiančią saulę:

Žinau, viliot vilioji tu mane

tarnauti tam, kas šventa amžinai!

Bet ar tam netarnaučiau eidama

už to bernelio, kurs lyg tavo siųstas

tuomet sužadino manyj ūmai

palaimos šviesą, kad ir nebgaliu

niekad pamiršti jos? Ak, tas bernelis

tikrai tarnauja Ugniai Amžinai!

O štai piktasis Kraurys, užpuolęs miške Grožvydą, sieja savo žemas aistras taip pat su amžinybės pasireiškimais:

Ugnis, kuri liepsnoja man krūtinėj,

toji yra iš amžių ir be pabaigos.

Oi, kaip ji dega, kaip mane džiovina!

Betgi dabar greit mano glėbyje drebėsi,

ir kraujas tavo atsitrenks į mano,

kaip bangos į uolas putodamos.

Ir aš rykausiu ir pasotinsiu

tą troškulį, kurs žudo amžinai,

o tik žmogaus negali nužudyti.

Dabar, mergei, patirsi amžinybę,

kuriai esi žadėta gimdama,

tą amžinybę, kurioje gyvena

pasaulis: mano geismo amžinybę!

Šitokia gyvybės pastovumo ir žmogaus ryšio su amžinybe koncepcija, išreikšta kitokiomis sąvokomis, nesunkiai galėtų tilpti ir materialistinės pasaulėžiūros rėmuose. Tačiau „Amžinoje ugnyje" visa tai įgauna panteistinį-teosofinį pobūdį (kas ypač ryšku prologo ir epilogo misteriniuose paveiksluose) ir Vydūno yra siejama su pagoniškąja senovės lietuvių religija bei mitologija, ypač ugnies kultu. Dramos autoriui rūpėjo parodyti senovės lietuvių pasaulėjautos, religijos ir mitologijos filosofinį ir moralinį turiningumą, humanistinę dvasią bei grožį ir iškelti visa tai greta krikščionybės. Bet tai nebuvo siauras siekimas priešpastatyti vieną religiją kitai, idealizuoti pagonybę ar praeitį. (Reikia pasakyti, kad Vydūnas visuose savo veikaluose istorijos raidos nesulaikomą eigą suvokia labai blaiviai ir parodo, jog vieną epochą neišvengiamai keičia kita. Rašytojas sielojasi vien tuo, kad, keičiantis papročiams,  religijoms, visuomeniniams santykiams ir politinėms sistemoms, žmogus išsaugotų ir ugdytų tai, ką jis paveldi iš amžių ir turi nešti ateinančioms kartoms – būtent: aukštą žmogiškumo idealą, laisvės troškimą, meilę savo gimtajam kraštui.) Vaizduojant paskutinės romuvos išgriovimą (tai centrinis šio veikalo įvykis), senovės lietuvių pastangas atsispirti krikščionybės ekspansijai, Vydūnui svarbi buvo patriotinė idėja – stiprinti lietuvių tautos pasipriešinimą svetimų kultūrų įtakai, įdiegti pasididžiavimą iš senovės paveldėtomis dvasios vertybėmis. Kaip įžvalgiai yra pastebėjęs V. Mykolaitis, Vydūnas „nori praskleisti senovės dvasinės kultūros lobyną, kuris parodytų lietuvių tautai, kad ji amžių glūdumose buvo ne laukinė, ne barbariška, bet kad jos dvasinė kultūra buvo net aukštesnė už tų, kurie norėjo ją neva apšviesti".1(1 V. Mykolaitis. Vydūno dramaturgija, K , 1935, p. 58.)

Čia gal dar reikėtų pridurti, kad „Amžinosios ugnies“ autoriui ši idėja ypač buvo svarbi kovoje prieš lietuvių germanizaciją Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte. Vaizduodamas žilą senovę (dramos veiksmas vyksta apie 1400 metus), Vydūnas prieš akis turi ir savo meto tikrovę, su širdgėla mąsto apie lietuvių tautinės kultūros likimą, kasdien susiduriant su kryžiuočių palikuoniais, jų nutautinimo politika. Veikale Grožvydos pasiryžimas vykti į romuvą (ant Birutės kalno Palangoje) ir iš ten nešti „amžinąją ugnį" į visų lietuvių širdis turi visų pirma tautinį, o ne religinį pobūdį ir vaizduojamas kaip svarbus pasiaukojimo tėvynei žygdarbis. Į Grožvydos lūpas autorius įdeda jaudinančius žodžius apie Lietuvos likimą:

Oi Lietuva, kur tu, vargšė, grimzti?

Kuomet išvysiu kylančią tave?

Kuomet prašvis vėl amžinoji saulė?

Kuomet nušvies tave jos malonybė?

Su prometėjišku pasiaukojimu Grožvyda atsisako savo asmeninės laimės, parneša į gimtuosius namus „amžinąją ugnį" ir savo tragišku žuvimu sutaurina veikalo patriotinę idėją.

Šiandien, kai istorinės sąlygos yra pasikeitusios ir daugelis tų pavojų, kuriuos XX a. pradžioje taip tragiškai išgyveno Vydūnas ir jo amžininkai, yra išnykę, „Amžina ugnis" mūsų laiko žmonėms gal daugiau įdomi yra savo etiniu pagrindu, bendra humanistine dvasia.

Žiūrint dabarties akimis, Vydūno dramos herojai (Grožvyda, Taira, Močiutė) imponuoja savo dvasios kilnumu, pasiaukojimu aukštesnei idėjai, žmogišku orumu. Pats Grožvydos žygdarbis nešti į kiekvieno žmogaus širdį „amžinos ugnies" kibirkštį šiandien gali būti suprantamas ir grynai dorovine prasme – kaip siekimas išsaugoti kiekvieno žmogaus širdyje dvasinį tyrumą, tėvynės meilę, ryšį su praeitimi, grožio ir kilnumo jausmą, veržimąsi į šviesesnį gyvenimą. Šią plačią humanistinę veikalo idėjų ir emocijų prasmę ypač ryškiai galime pajusti „Vaidilutės" II veiksmo pradžioje, kur Viskanta ir Darbutas susikaupę įsiklauso į miško tylą, paskęsta poetiškame susimąstyme:

 

Viskanta (...) Sustokiva nors vieną akies mirksni!

                      Ir mūsų jauskiva senų miškų

                      šventybę sielos tyloje, viduj!

Darbutas, (tyliai atėjęs ir už jo atsistojęs)

                      Teisybė, čia turi sustoti ir – giliai

                      kvėpuot, jeib visą žmogų pildytų

                      švelni šventos gamtos šventybė.

(Abu tyli valandėlę)

Viskanta       Ir tik žiūrėki Didieji aužuolai!

                     Kiek tie šimtų jau metų čia kerėjo!

                     O jų pavėsyj buvo visuomet,

                     kaip ir dabar, romi, šventa tyla.

Darbutas      Taip stovi šie trys aužuolai, lyg būtų

                     dievai juos čia šventykloj susodinę!

                     Kas to nejaučia, tai nėra žmogus!

„Amžinosios ugnies" etinė-filosofinė koncepcija ir emocinis turinys aiškiai yra romantinio pobūdžio. Tautos ir žmogaus vertingumo bei atsparumo Vydūnas ieško vien jų dvasios apsireiškimuose, nevengdamas ir mistinio apvalkalo. Veikalo pagrindą sudaro ne realūs objektyvios tikrovės reiškiniai, o subjektyvus autoriaus nusiteikimas, vaizduotės žaismas, pajungtas tam tikrai idėjai. Visa tai apsprendė ir šio veikalo formą.

Savo siužetu, herojais, veiksmo pobūdžiu, stiliumi šis Vydūno veikalas yra šiek tiek artimas senovės karžygių epams. Visame kame gana ryškus herojinis pradas, kurį Vydūnas iškelia į idealias aukštumas, dažnai nesiskaitydamas ne tik su istorine tiesa, bet ir logikos dėsniais bei žmonių prigimties dalykais.

Herojiškas Grožvydos pasiaukojimas ir žygis į romuvą „amžinosios ugnies" parnešti (sudarąs veikalo siužetinį stuburą) yra jungiamas su mitologiniais elementais. Apie savo pašaukimą tapti vaidilute Grožvyda sužino iš saulės, su kuria ji bendrauja tarsi antikiniai herojai su savo dievais. Be to, ši jos lemtis yra susijusi su Močiutės (tėvo motinos) jaunystėje romuvoje duotu apžadu skirti pirmą jos namuose gimusią mergaitę tarnauti prie dievų aukuro. Herojės tragiškas žuvimas nuo Kraurio rankos taip pat yra nulemtas iš aukščiau, nes, sutinkamai su pagonišku tikėjimu, vaidilutei nevalia grįžti į gimtuosius namus.

Vaizduodamas Grožvydos likimą ir išgyvenimus šitokioj romantinėj plotmėj, Vydūnas kartu nėra abejingas ir psichologinei tiesai. Grožvyda veikale iškyla kaip tikrai dramatiška herojė, vis dėlto turinti prieš akis vertybių pasirinkimo ir poelgių laisvę, išgyvenanti aštrų vidaus konfliktą. „Amžinoj ugny" jaudinančiai skamba dramatiški „Romuvos" epizodai, kai Grožvyda, tapusi vaidilute ir pokalbiuose su kriviais aiškiai suvokusi savo aukštą pašaukimą, staiga pamato netikėtai šventykloj atsiradusį Tairą ir alpdama sušunka:

 

Nepakeliu! Dievai, jūs pagailėkit!

Ak mylimasis! Mirsiu su tavim!

 

Vidinę Grožvydos dramą, herojės sieloje vykstančią kovą tarp aukšto vaidilutės pašaukimo ir meilės Tairai Vydūnas priveda iki aukščiausios įtampos. Po prasiveržusio Grožvydos meilės prisipažinimo, atrodo, žus visi ne tik naujosios vaidilutės, bet ir krivių, o taip pat visų romuvoje esančių žmonių siekimai bei viltys. Ar begalės ji tarnauti „amžinajai ugniai"? Dar daugiau – ar neturi ji žūti su savo mylimuoju ant laužo už tokią šventvagystę? Ir tik krivių išmintis bei magiškas jų sugebėjimas padeda išaiškinti Grožvydos nekaltumą, jos jausmų tyrumą. Ir nors toliau šią vieną įdomiausių veikalo kolizijų nustelbia masinės scenos ir įvykiai, susiję su krikščionybės nešėjų pastangomis išgriauti romuvą ir išnaikinti pagonybę, Grožvydos paveikslas pasilieka kaip vienas labiausiai jaudinančių ir dramatiškų.

Apie Tairą autorius remarkėje sako, kad tai herojus „šiaurės Zigfridų tipo". Tačiau Tairos karžygiškumo dvasia ir mastas daugiausia pajaučiami jo rezignacijoje. Kaip ir Grožvyda, širdyje nešiodamas užslopintos meilės sielvartą, jis vis dėlto neišgyvena bent kiek ryškesnės prieštaringų jausmų kovos. Taira gyvena buvusio senovės karžygiškumo, aukštų dorovinių ir patriotinių idealų prisiminimais, sielvartauja dėl prarandamos tėvynės ir neišsipildžiusių meilės lūkesčių. Šis jo sielvartas, kupinas karžygiško orumo, veikalo pradžioje skamba gana jaudinančiai ir autoriaus yra išreikštas su nemaža poetine jėga:

Lyg koks vagis aš bėgu iš tėvynės.

Norėjau visame skausme sau nors

dar vieną, mažą pasiimti džiaugsmą!

O tegaliu raudoli, kur ji meldės.

-

Dar dreba, tarsi balsas, baimė jos

tamsiam ore, bet jos – nebematyti!

Tik menkas, rausvas iš namų švytėjimas!

Taip viskas, kas brangu, man krint iš rankų:

tėvynė, jos šviesa, irgi Namų Ugnelė.

Ar jau dievai taip nuteisė mane,

kad iš tėvynės ir iš meilės būt

turiu atskirtas! Paskutinis man

vilties sulūžo ramstis naktyje!

Kaip skausmingą šios rezignacijos išraišką galima priimti ir tokį orų Tairos pasišventimą romuvoje būti auka dievams, būti krivio persmeigtam ir ant laužo sudegintam, nors psichologiniu atžvilgiu tai skamba nelabai įtikinamai (nekalbant jau apie mistišką šios scenos pobūdį, už ką Vydūną savo metu kritikavo V. Mykolaitis). Šalta šviesa spindinti karžygiško didingumo aureolė čia visai užgožia žmogiškuosius Tairos bruožus.

Gal pats „žemiškiausias" ir natūraliausias dramoje yra Kraurys, kurį pats Vydūnas laikė „šiaurės Hagno tipu". Kaip ir dera romantinio pobūdžio herojui, jis – „piktasis genijus", blogio nešėjas. Kartu jo mėgstami poelgiai ir charakteris turi įtikinamą psichologini pagrindą. Nenumalšinama aistra jį traukia prie Grožvydos. Toji aistra kankina Kraurį su nepaprasta jėga ir, nesusilaukdama atgarsio iš Grožvydos, stumia jį keršto, neapykantos, išdavystės ir kruvinų žudynių keliu, kuris veikale pavaizduotas gana ryškiai ir įtikinamai.

Dramaturginiu požiūriu „Amžinos ugnies" veiksmo plėtotėje nemaža dirbtinumo, nenuoseklumo ir statiškumo (Tairos netikėtas atsiradimas prie Birutės kalno, atsitiktinis šio herojaus giminystės ryšių su kriviu Aitra atidengimas, meniniu atžvilgiu nepagristas ir veikalui menkai tereikalingas istorinių asmenų – Jogailos, Jadvygos ir Vytauto – įvedimas, jų pasirodymas romuvoje ir kt.). Veikalo dialoguose ir monologuose įkirsta pernelyg dažnas ir vietomis ištęstas „amžinos ugnies" kulto ir patriotinių idėjų deklaravimas. Tačiau, ir turėdama šiuos nemažus (Vydūnui būdingus) trūkumus, „Amžina ugnis" ankstyvajame mūsų dramaturgijos formavimosi etape ryškėja kaip vienas žymiausių šio žanro veikalų.


„Probočių šešėliai“ (1908) – vienas ryškiausių misterijos žanro pavyzdžių Vydūno dramaturgijoje. Veikale užsimota alegoriškai pavaizduoti lietuvių tautos likimo kelius. Skirtingai nuo vėliau pasirodžiusių panašaus pobūdžio V.Krėvės „Likimo kelių“, kur pro alegorinį kūrinio rūbą ryškiai prasišviečia gana konkrečios istorinės realijos, Vydūno „Probočių šešėliai" yra kur kas etemeriškesnis veikalas, pagimdytas romantiko idealisto vaizduotės ir karštų patriotinių siekimų.

Veiksmo eiga ir siužetas čia sudaro simboliškai išreikštą idėjų ir minčių schemą, tam tikrą tautos likimo apmąstymų sintezę. Antai pirmojoje šios misterinės trilogijos dalyje „Anga" atskleidžiama lietuvių tautos išnykimo grėsmė kryžiuočių agresijos akivaizdoje. Antrojoje dalyje „Ne sau žmonės" parodomas gaivališkas merdinčios tautos pasipriešinimas baudžiavinei priespaudai. Trečiojoje dalyje „Šventa ugnis" alegoriškai vaizduojamas tautos atgimimas. Visų trilogijos dalių (vaizduojančių skirtingas epochas) centre stovi iš esmės ta pati veikiančios būtybės figūra, nors ir pasirodanti skirtingais pavidalais, visur dramatiškai santykiaujanti su mistiška „tautos dvasia", kurią Vydūnas yra perėmęs iš idealistinės vokiečių filosofijos. V.Mykolaitis-Putinas, savo laiku detaliai išanalizavęs „Probočių šešėlių" simboliškųjų įvaizdžių reikšmę, nurodė, kad Vydūnas romantišku tautos sąvokos traktavimu yra įnešęs nemaža naujo į XX a. pradžios lietuvių literatūrą. Jis rašė:

„Paprastai tauta suprantama kaip buvusių ir esamų žmonių kartų visuma, tos pačios etninės kilmės, tos pačios sąmonės, na, ir tos pačios kalbos, papročių etc. Vydūnas gi į tautos sąvoką įneša dar ir mistinio, dvasinio elemento: jam tautos branduolį sudaro tautos siela, tautos dvasia, kaipo visai reali būtybė, kuri, žinoma, savo pavidalu pasirodyti negali, bet kuriai reikštis Vydūnas įveda tam tikrų konkretinių elementų, atstovaujančių tai tautos sielai arba atskiroms jos galioms."1 V. Mykolaitis. Vydūno dramaturgija, K., 1935, p. 97.

Šitokia metafizinė tautos koncepcija Vydūno veikalui teikia nemaža poetiškumo, tačiau ji sunkiai besuprantama realistiškai galvojančiam šių laikų skaitytojui. Mes ją begalime priimti tik labai sąlygiškai kaip tam tikrą poetinį įvaizdį, pačioje idėjoje ieškodami objektyvios tiesos. Teisinga ir svarbi lieka Vydūno šiame veikale teigiama mintis apie žmogaus laisvę, kuri yra neatskiriama nuo jo gimtojo krašto laisvės ir siejasi su laisvos visuomenės idealu. Veikalo autorius šiai minčiai suteikia gilų humanistini turinį, pabrėždamas, kad žmogaus egzistencijos prasmė – ne mėgautis gyvenimu, ne snūduriuoti jame, o aktyvia veikla įgyvendinti žemėje tikrąjį žmogiškumą. Daivos lūpomis jis sako:

Ieškok veikimo, ne pasimėgimo!

Kurs jau pasijaučia tėvynėje,

tas tur išmokt atverti širdį

ir duoti plūst iš jos gelmių

su veikimu tyriausiam žmoniškumui!

Ši mintis labiausiai sukonkretinama ir dramatiškai įtikinamai reiškiama antrojoje trilogijos dalyje „Ne sau žmonės". Gerokai nutoldamas nuo bendro misterijos stiliaus ir vaizdų sąlygiškumo, Vydūnas čia pasirenka gana realią situaciją iš baudžiavos laikų. Į varganą baudžiauninko lūšnelę, kurioje priešmirtinės agonijos apimta kamuojasi sena valstietė Mirkuvienė, užklysta į elgetą panašus senis Vysuomis. Netrukus iš baudžiavos darbų grįžta Mirkuvienės sūnus Mykolas. Čia sužinome, kad Mykolo sužadėtinę Aliutę pasikvietė į dvarą ištvirkęs ponas Horstenšteinas. Tai sustiprina ir taip jau slogią dramatiškumo atmosferą, nes merdinti Mirkuvienė ragina nerimaujantį sūnų nusilenkti likimo valiai, viską kantriai kentėti ir melsti dievo malonės. Parbėga įaudrinta ir užgauta Aliutė, netrukus ją atsiveja pats ponas, reikalaudamas, kad ji iki vestuvių pabūtų pas jį dvare. Įniršęs Mykolas, Vysuomio pakurstytas, nužudo nekenčiamą poną. Šią realistinei ir psichologinei dramai tinkančią situaciją Vydūnas giliai įprasmina savo idėjų ir pasaulėjautos plotmėje.

„Ne sau žmonėse" veikiantis „tautos dvasios" nešėjas Vysuomis išryškėja gana realiu pavidalu – kaip elgetos rūbais klajojantis liaudies filosofas, žmogiškumo pranašas, skelbiąs laisvės („sau žmogaus") idėją. Jis smerkia baudžiavos slegiamų žmonių tamsumą ir dvasios vergiškumą, persipynusi su dievo baime, socialiniu ir nacionaliniu užguitumu. Su nepalaužiama dvasios jėga Vysuomis yra pasiryžęs nešti į kiekvienus baudžiauninko namus išsilaisvinimo mintį, skelbti, kad „žmogus sau žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip brolis broliui. (...) O traukiu po Lietuvą, per žmonių širdis, žmonėms pranešti tą dalyką. Mat, aš tikrasis Lietuvos dykasis, kuriam, berods, paplėšė iš po kojų žemę – anie jūsų maloningieji dykūnai – bet kuris tačiau Lietuvoj gyvens, kol neapklos nuvargusiojo kūno Lietuvos žemė!"

Vysuomiui laisvo žmogaus idėja yra ne vien patriotinė misija, bet ir giliai asmeniška būtinybė. Jaunystėje iš jo dvarponis pagrobė mylimąją ir ją pražudė užkrėtęs biauria liga, jį patį išvarė iš tėviškės. Keršydamas savo engėjui, Vysuomis surado aukštesnį tikslą – visus „sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis".

Antipodu Vysuomiui dramoje iškyla Mirkuvienė, kuri yra gana ryški ir kaip realus asmuo – baudžiavos nukamuota kaimo moterėlė, ir kartu kaip sąlyginis paveikslas, simbolizuojąs tautos merdėjimą, liaudies užguitumą. Viso dramos veiksmo metu Mirkuvienė merdi blausioje trobelėje, saikdindama savo sūnų Mykolą ir jo sužadėtinę būti nuolankiais, susitaikyti su savo būtimi, paklusti skriaudėjams: „Kentėkita – ir – judu! – Pasižadėkit – viską – kęsti – ką – dar – uždės – mums – viešpats – mūsų – dievas -kaip kunigėlis – saky– da – vo."

Prieš šią krikščionišką nuolankumo ir susitaikymo moralę kaip tik labiausiai ir kovoja Vydūnas, matydamas joje didžiausią žmogaus ir tautos pavergimo pavojų, o taip pat dorovinių principų pažeidimą. Aktyviai veiklai ir kovai prabundančio Mykolo lūpomis jis sako, kad „kęsdamas negali pasilikti doru! (...) Mums kenčiant – ar dykūnas nenaikins dorybės!" Realia baudžiavos laikų situacija (kai baudžiauninkų nuolankumu besinaudojąs liaudies engėjas tampa didžiausiu amoralumo įsikūnijimu, iššaukiančiu gaivališką žmonių pasipriešinimą ir kerštą) „Ne sau žmonių" autorius labai įtikinamai šią tiesą atskleidžia.

Tokiu būdu Vydūnas yra pirmasis mūsų rašytojas, taip reikšmingai iškėlęs klausimą apie reakcinį krikščioniškosios susitaikymo moralės vaidmenį, diegiant lietuvių tautoje vergišką nuolankumą, pasyvumą, žlugdant asmenybės moralinį pilnavertiškumą. Vėliau ši idėja vaisingai buvo vystoma tarybinėje lietuvių literatūroje (Just. Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai").

Pažymėtina taip pat, kad „Ne sau žmonėse" Vydūnas peržengia (bene vienintelį kartą) savo nuolat pabrėžiamo grynai moralinio-kultūrinio pasipriešinimo ribą. Dažnai teigdamas, kad „žmogus tiktai iš vidaus teaug", kad jo aktyvumas visų pirma turi būti suteiktas etiniame savo vertės pajautime ir nacionaliniame sąmoningume, rašytojas šiuo atveju nelieka abejingas ir fizinės kovos idėjai, nebodamas, kad ji yra susijusi netgi su kraujo praliejimu. Vydūno herojai (Vysuomis, Mykolas, Aliutė) čia nebepasitenkina savo širdyje atgaivinę „probočių šešėlius", atgaivinę savyje mistinį „tautos dvasios" plazdėjimą (kaip tai ryšku kitose trilogijos dalyse), – jie „sau žmonėmis" gali tapti ir tampa, nutrenkdami nuo savo sprando niekšingąjį dvaro poną, fiziškai su juo susidorodami.

Žinoma, šiame kovos akte vyrauja grynai moraliniai motyvai, tolimi nuo socialinio ar politinio sąmoningumo, tačiau ir juose glūdi svarbus pažangos momentas, nepraradęs reikšmės iki mūsų dienų, kai tuo tarpu daugelis kitų šios misterijos obalsių ir įvaizdžių beturi daugiau istorinę reikšmę, kaip tam tikri Vydūno gyvenamojo meto nuotaikų atspindžiai (ypač „Šventa ugnis").

Formos atžvilgiu „Probočių šešėliams" būdingi misterijos bruožai. Veikalo veiksmas vyksta tartum didingos religinės mistikos apgaubtas ceremonialas. Įvykiai plėtojami mistinę nuotaiką sukeliančiose vietose: rūku apsitraukusioje miško tankmėje, savotiškoje gamtos šventykloje, kur Tautvydai pasirodo iliuzorinė Daivos (genijaus) figūra („Angoje"); prie pagoniškos maldyklos aukuro griuvėsių, kur žaibuojant Mantvydai pasirodo gąsdinančios šmėklos; kapinyne, kur Tautvyda stebi senovės lietuvio kaukolę („Šventa ugnis"). Mistinė misterijos atmosfera yra atitraukta nuo tradicinių biblijinių elementų bei viduramžių religinės dramaturgijos atributų ir yra priartinta prie senovės lietuvių panteistinės pasaulėjautos, jų pagoniškojo ritualo, etnografinių bei istorinių relikvijų. Tačiau ir ši forma čia tėra daugiau išorinis sąlyginis poetinis rūbas, į kurį Vydūnas įvilko savo filosofinius apmąstymus.

Mūsų laikų žmogui į „Probočių šešėlius" norisi žiūrėti kaip į savotišką intelektualinę dramą, kurios veiksmo varomąją, jėgą ir branduolį sudaro tam tikros problemos apmąstymas. Per visą veikalą jo centre stovi (nepaisant, kokiu pavidalu – Tautvydos, Mantvydos, Vysuomio) intelektualiniu atžvilgiu aktyvi asmenybė, kuriai neduoda ramybės tautos likimo ir žmogaus moralinio pilnavertiškumo klausimai.

Todėl Vydūnui mažai terūpėjo, kad mistiškoji „Anga" ir pirmoji trilogijos dalis „Vėtra" stilistiniu atžvilgiu nelabai derinasi su buitiškai realiais ir prozaiškais „Ne sau žmonėmis", o „Šventojoje ugnyje" mažai bepaisoma situacijos vientisumo, veiksmas jungiamas iš savarankiškų alegorinės prasmės epizodų, kurių vaizdinė forma jau tiesiogiai priklauso nuo rašytojo apmąstomų reiškinių įvairumo bei pobūdžio, asocijuojasi su atitinkamais XIXa. pabaigos lietuvių nacionalinio judėjimo momentais (duobkasiai simbolizuoja susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, Keleivis – „Aušros" leidimą ir pan.).

„Probočių šešėlių" meninį įtaigumą apsprendžia daugiausia du dalykai: draminės situacijos, kuriose realizuojasi idėjinis veikalo konfliktas, ir pagrindinio veikiančio asmens monologų vidinė įtampa, emocionalumas. Pirmasis dalykas labiausiai ryškus „Ne sau žmonėse", kur visi dialogai ir reiškiamos mintys yra tvirtai susieti su herojų psichologine būsena, pagrįsti jų gyvenimiška patirtimi. Tautvydos monologai įtaigiausi yra tose veikalo vietose, kur dėstomos mintys yra susijusios su giliu vidiniu herojaus išgyvenimu, išreiškia jo valingus troškimus, džiaugsmą, abejonę ar skausmą. Antai su didele emocine jėga veržiasi Tautvydos sielvartas, regint gimtojo krašto nelaimes, jaučiant tėvynės kančią: 

A! ūkanos, ar jūs negalite

manęs praryti?

Kapai, ar jūs negalit atsiverti?

Gyvybė, amžina mirtis,

ak, viskas amžinas tuštumas!

Ir ši šalis – ši žemė negyva!

Tėvynė – negyvybė – amžina!

Reikšdamas tokius jausmus ir mintis. Vydūnas daug kur pasiekia ryškios poetinės ekspresijos, maironiško patriotinio pakilumo bei skambumo. Tačiau ne vienoje vietoje krinta į akis monologų ištęstumas, deklaratyvus tonas, perdėta patetika, besijungianti su racionalumu, sunkokas, archaiškas stilius, kas ypač trukdo šių dienų skaitytojui į Vydūno veikalą giliau įsigyventi.


Vydūno dramaturgijos viršūnė – tragedija „Pasaulio gaisras", parašyta 1922-1928 metais. Vydūnui būdingi idėjiniai-moraliniai konfliktai šiame veikale įgauna nepaprastai stiprią ir jaudinančią draminę įtampą, kuri yra grindžiama realiomis šio šimtmečio gyvenimiškomis aplinkybėmis ir gilia filosofine sinteze, o jo formoje pastebimi nauji meninio mąstymo bruožai, susiję su realistinėmis ir moderniosiomis XX a. literatūros tendencijomis.

Kaip ir daugelyje kitų Vydūno dramų, taip ir „Pasaulio gaisre" ryškus intelektualinis pradas. Visą kūrinio struktūrą peršviečia žmogaus dvasinio pilnavertiškumo idėja, kurią autorius teigia, gina ir aukština kaip filosofas ir menininkas, moralistas ir patriotas. Tačiau skirtingai nuo kai kurių kitų Vydūno veikalų „Pasaulio gaisre" ši idėja yra glaudžiausiai susijusi su konkretaus reiškinio – būtent Pirmojo pasaulinio karo, jo kilimo priežasčių, esmės ir padarinių lietuvių tautai apmąstymu bei analize, realistišku to karo epizodų pavaizdavimu.

Mėgdamas formos monumentalumą, filosofinį-romantinį užmojį, Vydūnas ir „Pasaulio gaisrą", šį gana realistiškai skambantį veikalą, įrėmina „Įeiga" ir „Išeiga" – simboliniais, perkeltinės prasmės paveikslais.

Skaitome „Įeigą" ir pasijuntame tarsi patekę į vydūnišką misteriją. Vėl tos pačios pro rūkus ryškėjančios vizijos su paslaptingais gamtos gaivalais ir abstrakčios prasmės veikėjų figūromis. Matome lyg mitologinį gamtos jėgų (vėjo, vandens, ugnies, visokių pasakiškų būtybių) pabudimo paveikslą – pasaulio pirmapradės būklės simbolį. Bet staiga kontrastingai šį paveikslą pertraukia visai kitos prasmės reginys, kur skamba mokslininko žodžiai: „Nihil in intellekt, quod non ante in sensu!", skelbią materialaus pasaulio pažinimo šūkį. Netrukus įsiterpia trečias reginys su senovės graikų šventyklos angoje įrašytais žodžiais „Gnothi seauton" (pažink save). Simbolinės vizijos, neprarasdamos savo poetinio išraiškingumo ir grožio, čia jau simbolizuoja dviejų filosofinių koncepcijų konfliktą pasaulio išsivystymo eigoje. Šių koncepcijų susidūrimo šviesoje Vydūnas tariasi suradęs esminį pasaulio raidos prieštaravimą, iš kurio kyla žmoniją žudantys karai. Pasaulio gaisras, Vydūno supratimu, kyla iš to, kad žmonija, vienpusiškai susižavėjusi materialiu supančios aplinkos pažinimu, sukūrė aukštą civilizaciją, netolygią „savęs pažinimui", t.y. netolygią savo dvasinės kultūros išsivystymui. Šviesveidžio moksleivio lūpomis dramos autorius sako:

Visas galias savąsias jūs sukrovėte mašinose.

Bet ar patiems širdies dar liko?

Ar dvasios-sielos jums yra dar galios?

Naikinti norit priešą savo mašina,

Bet mašina naikins ir jusi

Bejėgiai ir be galios suteškėsit!

Raudokite! Nerykaukit! Raudokit... 

Tai, be abejo, idealistinė ir nelabai logiška karo priežasčių aiškinimo koncepcija. Tačiau ji mums įdomi ir vertinga ne tiek savo filosofiniais pagrindais, kiek humanistiniu patosu. Ją iškeldamas, Vydūnas smerkia Ničės mestą ,,Wille zur Macht" (jėgos troškimo) šūkį, pagimdžiusį žvėriškąją vokiečių militaristų aistrą – pavergti ir valdyti.

Šią mintį Vydūnas galutinai išryškina pačioje dramoje, vaizduodamas vokiečių įsiveržimą į Lietuvą, jų elgesį okupuotoje teritorijoje, jų pasaulėjautą ir užmojus. Vienas pagrindinių dramos veikėjų – vokiečių armijos atstovų, kurį Vydūnas vadina apibendrintu vardu, – Majoras sako: „Valia galybėn nuves vokiečių tautą taip aukštai, kad pirmaus visame pasaulyje."

Gerai pažindamas militaristinių Vokietijos sluoksnių gal­voseną, Vydūnas savo veikale įžvalgiai parodė, kaip jėgos šūkis jau pirmojo pasaulinio karo metu gimdė vokiečių tautoje tas savybes, kurios vėliau leido joje įsikeroti fašistiniam „antžmogių" siautėjimui, išugdžiusiam tūkstančius hauptmano Unšlito tipo išsigimėlių.

Nė viename Vydūno veikale ir apskritai mūsų literatūroje vokiečių ekspansijos grėsmė lietuvių tautai nebuvo pavaizduota taip akivaizdžiai, aktualiai ir tokiu giliu dvasinio pavergimo aspektu, kaip „Pasaulio gaisre". Čia apnuoginamos fašizman pakrypusios Vokietijos užmačios ne tik asimiliuoti kaimyninę lietuvių tautą, ištirpdyti jos kultūrą vokiškume. bet ir sunaikinti žmogiškumą apskritai, palaužti moralinį individo orumą.

Per visą tragediją mes matome didelės draminės įtampos dvikovą, kuri vyksta tarp Magės ir Majoro. Būdama intelektualiniu ir psichologiniu dviejų realistinio plano veikėjų susidūrimu, ši dvikova kartu turi ir perkeltinę prasmę. Majoras čia yra vokiškojo jėgos troškimo ir pavergimo įsikūnijimas, o Magė iškyla kaip lietuvių tautos pasipriešinimo ir apskritai žmogiškojo prado simbolis.

Veikalo konfliktas, prasidėjęs ,,Įeigoje" plačiais filosofiniais apibendrinimais, visą laiką yra traktuojamas plačiu bendražmogišku aspektu. Antai I veiksme Magė savo tvirtą pasiryžimą ginti tėvų namus grindžia šitokiu įsitikinimu: „Vyrams griaujant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyrai žudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsime gyvybę ir malonumą. Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo."

Magė čia iškyla kaip kuriamojo gyvenimo prado atstovė biologine ir moraline prasme. Ji priešpastatoma griaujančiai karo jėgai.

Tolesnėje veiksmo eigoje Magė jau atsiskleidžia kaip tautos karžygė, panaši į „Amžinosios ugnies" Grožvyda. Visiems besitraukiant iš karo lauko, ji lieka saugoti Tautvilų namus kaip šventą tautos relikviją, lietuviškumo židinį: „Iš mūsų namų kaip iš aukuro turi sukilti šventa ugnis! Šventa ugnis! Naujojo amžiaus ugnis!"

Šitie perkeltinės prasmės niuansai veikale organiškai jungiasi su konkrečia realistine situacija, psichologine tiesa, personažų aistrų kova. Magės uždavinys yra apsaugoti savo kaimo merginų dorą, o taip pat gimtąją Tautvilų sodybą nuo sunaikinimo. Ir vienu, Ir kitu atžvilgiu yra iškilęs didelis pavojus, įžengus į kaimą vokiečių kareiviams. Situacijai nemažo psichologinio aštrumo teikia „meilės trikampis". Magę jungia abipusė tyra meilė su vokiečių kariuomenėje tarnaujančiu Rytprūsių lietuviu Arvydu Gintautu. Tačiau jai neabejingas ir Majoras, kuris, Arvydui išvykus į Vakarų frontą, vis atkakliau atakuoja gražiąją lietuvaitę, užsibrėžęs išsivežti ją į Berlyną ir turėti sau už žmoną.

Iš Magės ši kova pareikalauja nepaprastų dvasios pastangų, aukščiausio moralinio heroizmo ir žmogiško orumo, kuris mums taip gyvai primena realius G. Petkevičaitės-Bitės išgyvenimus pirmojo pasaulinio karo metais, jos stebinančią ištvermę ir išmintį tramdant kare sužvėrėjusių žmonių aistras.1 žiūr. G.Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis, Vilnius, 1966.Lietuvių dramaturgijoje iki šiai dienai nėra kito tokio veikalo, kuriame tragiška atomazga būtų susijusi su tokia herojaus moraline jėga, taurumu ir patriotiniu nusiteikimu, kaip Magės pastangos atsispirti Majoro valiai. Didelio dramaturgo ranka parašyti puslapiai, kur Majoras valingomis pastangomis nori pasiekti, kad Magė, taip atkakliai tramdanti jo vyriškas aistras ir agresyvaus vokiškumo dvasią, pati savo noru priimtų okupantų nešamą „aukštesnę kultūrą", gera valia paklustų prievartai. Jis siekia moralinės ir psichologinės pergalės, kas reikštų – palaužti pačios lietuvių tautos valią ir atsparumą. To neįstengdamas padaryti, jis galų gale griebiasi jau grubiausios prievartos, įsako padegti Tautvilų namus ir nori jėga išvežti jų gynėją. Ir šiuo tragišku momentu oriai skamba mirtį pasirinkusios, bet nepalūžusios Magės žodžiai: „Bet aš jokios prievartos neklausau! Aš nenusileidžiu jokiai nuogalei! Aš nesilenkiu nė vienam! Aš savo galiomis išbūvu. Pašvęsta esu ir pasiliksiu! O jūs dar kaupiate sau naują kaltę! Per šimtmečius, nuo kryžeivių laikų, jūsų tauta nusižengė prieš mus! Likimas pats patieks jums sąskaitą. Savo gyvybe pasirašau jos ieškinį!"

Visiškai galima sutikti su V.Mykolaičiu-Putinu, kad tie žodžiai „prilygsta prasmingiausiems Maironio patriotinės lyrikos šūksniams. Kaip Maironio, taip ir Vydūno žodžiai yra išspausti skausmo, didelių pavojų ir žūtbūtinių kovų akivaizdoj. Bet vieni ir kiti reiškia didelį pasipriešinimą, didelį pasiryžimą ir nepalaužiamą optimizmą – o tai yra tvirčiausios laimėjimo garantijos".2 V. Mykolaitis. Vydūno dramaturgija, K., 1935, p. 75.

Šiandien, kai ištisos tautos yra iškentusios dar baisesnius hitlerinės agresijos padarinius ir patyrusios daugelį kitų pavojų, Vydūno dramoje pavaizduotas žmogaus dvasinis atsparumas, vidinis pasipriešinimas, nepriklausomybė ir heroizmas skamba dar reikšmingiau, dar prasmingiau.

Rašydamas patriotinių idėjų persunktą veikalą, Vydūnas sugebėjo išlikti plataus akiračio mąstytoju. Smerkdamas vokiška, jėgos troškimo ir viešpatavimo dvasią, jis išsaugo pagarbą vokiečių tautai, kaip tokiai, jos senai kultūrai, jos žmonėms (Toitburgas). Už lokalinio reiškinio ir konflikto jis ieško visuotinesnių priežasčių ir dėsningumų. „Išeigoje" vėl su nerimu skamba į motinų lūpas įdedami žodžiai: „Kurios pasaulio galios sukelia karus?"

Čia vėl skamba naujų karo kurstytojų šūksniai: „Tegul narsums liepsnoja kaip ugnis."

Karo ir taikos klausimas „Pasaulio gaisre" keliamas kaip pirmaeilė visos žmonijos, visų tautų likimo problema. Vydūnas vienas iš pirmųjų lietuvių literatūroje ima siekti platesnių minties horizontų, turėdamas prieš akis ne vien tik savo gimtąjį kraštą, bet ir visą planetą, jos praeitį, dabartį ir ateitį.

„Pasaulio gaisre" Vydūnas mąsto jau kaip XX amžiaus menininkas, žengęs svarbų žingsnį nuo romantinio vaizdų iliuzoriškumo į kontrastingas ir daugeriopas naujojo šimtmečio realijas, konkrečiau suvokdamas draminių konfliktų aštrumą ir platumą. Pradėjęs veikalą misterinio pobūdžio „Įeiga", Vydūnas joje sutalpina tokią daugybę skirtingiausių realijų, kokių nėra buvę jokioje kitoje jo dramoje. Čia suskamba intelektualinė mokslininko ir jo mokinių diskusija, įsiveržia pramoninis mašinų gaudesys, girdėti pranašo balsas, aiškinąs žmonėms gyvenimo prasmę, sušvitusiame šviesos skritulyje matyti baigiama montuoti patranka ir skamba entuziastingi jos gamintojų balsai, po to eina moterų ir vaikų scena, šmėkšteli ginkluoti kareiviai, pasirengęs aplink pasaulį skristi lėktuvas, į visą žmoniją kalbanti radijo stotis, gaudžia patrankos, mergaitės kilnūs pasiaukojimo žodžiai susilieja su kulkosvaidžio tratėjimu. Kontrastingos vaizdinės asociacijos sukomponuotos labai įspūdingai, ekspresyviai, emocionaliai. Visa tai padaryta labai taupiai, saikingai. Ritminis kai kurių motyvų ir vaizdinių pasikartojimas (pvz., Mokslininko frazė „Nihil in intellektu...", vyrų ir moterų šauksmai ir kt.) pabrėžia viso paveikslo ritmą, kontrastų dramatizmą, prasminius akcentus. Šitoks jau XXa. moderniajam menui artimas meninis sprendimas veikia mūsų vaizduotę panašiu būdu, kaip, pvz., P.Pikaso „Gernika".

Pačioje dramos veiksmo eigoje Vydūnas naujai ir įdomiai panaudoja savotišką antrąjį vaizdavimo planą. Antai pirmo veiksmo pradžioje iš už scenos skamba vargšų rauda, kuri nėra tiesiogiai susijusi su scenoje vykstančiais įvykiais – Tautvilų rengimusi važiuoti į Rusiją. Šis „choras" yra tarsi atgarsis iš kitų platesnių veiksmo peripetijų ir iš karto aktyvizuoja asociatyvinį skaitytojo ar žiūrovo mąstymą: 

Siaučia gaudžia karas-pražūtis!

Nušviesta gaisrų nuolat naktis!

Pragaras dar peri vis daugiau velnių.

Dieve, mūsų pasigailėki visų!

Tas pats vargšų choras reikšmingai pasikartoja antrame veiksme, įžengiant į kaimą vokiečiams, ir skamba lyg pikta lemianti pranašystė.

IV veiksme, kai vokiečių kareivis Krinkis, suviliojęs Aistrą, nusitempia ją į klėtį, pasigirsta užklydusio elgetos dainelė:

Oi varge, varge, vargeli mano...

Prasmingais akcentais toks „refrenas" suskamba dar keliose šio veiksmo vietose, pabrėždamas merginų nuopuolį, visai tautai gresiančią dvasios menkystę, vergiškumą.

Kai dramos įvykiai pakrypsta į katastrofą, vargšų rauda IV veiksmo 6-oje scenoje skamba tarsi visų karo iškamuotų žmonių šauksmas, malda į dievą, prašymas jo pagalbos. O dramos pabaigoje, įvykus katastrofai, tas pats vargšų choras raudoja pačia tragiškiausia gaida, kaip skausmas dėl prarasto pasitikėjimo dievo pagalba, kaip atskleidimas karo priežasčių pačiame žmoguje:

Kur nueisim? Karas amžinas!

Širdžiai degint kursto jis liepsnas!

Slopstam, žūvame jų pragare visi!

Dieve, kur tu? Kur tu esi? kur esi?

Vydūnas šiuos „akompanimentus" puikiai suderina su realistiniu savo dramos pobūdžiu, antikinių tragedijų choro elementus jau kreipdamas B.Brechto „songams" šiek tiek artima linkme.

Kita vertus „Pasaulio gaisre" Vydūną dar gerokai tebevaržė patetiškas misterijų ir romantinių dramų stilius, polinkis į abstraktumą ir egzaltaciją. Tai ypač jaučiama scenose su kaimo merginomis, ištęstuose kaimiečių dialoguose, „Išeigoje" ir kitur. Veikalo įtaigumą silpnina daug kur sausa, sustingusi kalba – bendra visų Vydūno raštų yda. Jeigu ne visi šie trūkumai, V.Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „Pasaulio gaisrą" galima būtų vertinti „ne tik kaip vieną iš prasmingiausių, bet taip pat ir įdomiausių dramų mūsų literatūroje".1 V. Mykolaitis. Vydūno dramaturgija, K   1935, p. 76.

***

Vydūno ir jo kūrybos likime daug kas dramatiška, netgi tragiška. Ištisus dešimtmečius bylojęs į savo tautiečius pranašo balsu, atkakliai, kaip ir Magė „Pasaulio gaisre", stovėjęs prie tėviškės namų židinio, gynęs lietuvių kultūros idealus netgi žiauriaisiais hitlerinio šovinizmo metais, „Probočių šešėlių" autorius vis dėlto mažai tebuvo suprastas tų žmonių, kuriems jis savo raštus pirmiausia skyrė. Dauguma Rytų Prūsijos lietuvių, užsikrėtusių biurgeriška dvasia, nebepajėgė suprasti ir įvertinti Vydūno idealizmo, jo aukštų ir herojiškų sielos polėkių, jo drąsaus (XXa. taip sunkiai beįgyvendinamo) obalsio būti „sau žmonėmis". Vydūno žemėje nebesutramdomi veisėsi unšlitai ir jų fiureriai, įžiebę naują pasaulio gaisrą, žiauriausiu būdu sutrypę bet kokį žmogiškumą. Šių audrų ir sukrėtimų metu žilas, į legendų vaidilą panašus „amžinosios ugnies" saugotojas buvo nublokštas toli nuo gimtųjų Nemuno pakrančių ir mirė 1953m. Vakarų Vokietijoje.

Nelengvas buvo Vydūno kelias ir į plačiąją Lietuvos visuomenę. Susiformavęs idealistinės filosofijos bei teosofijos įtakoje, Vydūnas buvo pernelyg aukštai pakilęs „virš žemės", atitolęs nuo kasdieniškos lietuvių liaudies, gyvenimo realybės, jos sudėtingų socialinių ir psichologinių problemų.

Šis idealistinis atotrūkis nuo realybės Vydūno kūryboje ne vienu atveju prieštarauja netgi pačiai meno prigimčiai, veda ją prie abstrakčių schemų, sausų, negyvų alegorijų. Ir, kaip teisingai pabrėžė V.Mykolaitis-Putinas, Vydūnui, kaip ir „nė vienai meno srovei, nė vienam meno kūrėjui nutolimas nuo gyvenimo tikrovės, nuo konkretinių pasaulio reiškinių ir nuo gyvos žmogaus širdies į gerą neišėjo".1 V. Mykolaitis. Vydūno dramaturgija. K . 1935. p. 26.

Vydūnu bene labiausiai buvo žavimasi po 1905-7 metų revoliucijos, kai lietuvių literatūroje stiprėjo susidomėjimas modernistinėmis srovėmis, idealistine pasaulėjauta, mistiškai romantišku ir simbolišku „tautos dvasios" kultu. Tačiau tas susidomėjimas lietė neplačius tam tikros buržuazinės inteligentijos sluoksnius. Vėliau, buržuazinės santvarkos metais, Vydūnas būdavo dažnas svečias Kaune. Į jo paskaitas suplaukdavo nemaža gerbėjų ir smalsuolių, tačiau jo kūryba didesnio populiarumo neįgijo. Sumaterialėjusiai miesčionijai, biurokratinėm ano meto viršūnėm ir ypač „vokiška tvarka" besižavintiems sluoksniams Vydūnas su savo aukštomis ir savitomis idėjomis turėjo atrodyti donkichotišku keistuoliu.

Tikroji Vydūno ir jo raštų gyvenimiškoji prasmė bene ryškiausiai buvo pajusta Didžiojo Tėvynės karo metu, kai lietuvių tauta atsidūrė hitlerinių grobikų nasruose ir kai „Probočių šešėliuose" skausmingai tariami Godvilos žodžiai įgavo aktualiausią, kovai mobilizuojančią prasmę:

Dievai! žaibu kerštingu

suskaldykit neteisų jųjų skydą,

neteisią širdį! Žodžiais jie gražiais

apvylė širdis nusitikinčių

lietuvių, bet savyj tik peni

biauriausią kraujo troškulį!

Dievai, atverkite akis

lietuviams! Duokite vienširdžiai

Išrauti šlykščią atėjūnų veislę

iš mūsų mylimos tėvynės!

Vydūnas tapo dvasiniu ginklu daugeliui tų, kurie mirtino pavojaus akivaizdoje mobilizavosi kovai – tiesioginei ar netiesioginei. Jo raštai, jo antigermaniškos kovos heroizmas naujai atgimė tuo metu ir tarybinių lietuvių rašytojų sąmonėje, padėjo jiems giliau įprasminti žūtbūtinę tautų kovą prieš fašizmą. Ne veltui karo metu K.Korsakas parašė platų, publicistinio įkvėpimo kupiną etiudą apie Vydūną, išnagrinėdamas antigermaniškuosius, patriotinius jo kūrybos motyvus, jo optimistinį ryžtą ir tikėjimą pergale. Etiudo autorius iškėlė Vydūną kaip vieną „ryškiausių germanizmo priešų mūsų literatūroje". Toks rašytojo nusistatymas ypač buvo vertinamas todėl, kad „Vydūnas, išaugęs vokiečių kultūros įtakoje, studijavęs Vokietijos universitetuose, visą savo amžių nugyvenęs Vokietijos ribose, gerai pažįsta vokiečių psichologiją, gerai žino vokiečių grobikų pažiūras į lietuvių tautą ir jų imperialistinius planus Lietuvos atžvilgiu. Todėl Vydūno veikalai – tiek grožiniai, tiek ir moksliniai bei publicistiniai – yra mums svarbūs ne tiktai savo meninėmis ir ideologinėmis vertybėmis, bet ir kaip autentiški epochos dokumentai, kaip objektyvūs lietuvių kovos prieš germanizmą liudijimai, iš kurių mes visu ryškumu pažįstame amžinojo mūsų tautos priešo veidą".1 K. Korsakas. Prieš amžinąjį priešą. K., 1945, p. 164

Šie žodžiai apibūdina ir pagrindinę istorinę Vydūno raštų bei visos jo veiklos reikšmę, nes iš tikrųjų jo kūryboje „pirmą kartą po K. Donelaičio „Metų" taip plačiai atsispindėjo Prūsijos lietuvių likimas, jų germanizavimas".2 Lietuvių literatūros istorija. T. 2. V., 1958, p. 596.

Dabartinis pagrindinių Vydūno veikalų išleidimas, sutampąs su šimtosiomis jo gimimo metinėmis, duos naują akstiną susidomėti šiuo savitu rašytoju ir mąstytoju. Mūsų laikų išprusęs skaitytojas, siekiąs giliau suprasti savo tautos likimą, galvojąs apie aukštą žmogaus paskirtį ir savo amžiaus humanistinių idealų įgyvendinimą, sugebės rasti bei įvertinti Vydūno veikaluose ir naują dabarčiai aktualią prasmę.

Jonas Lankutis

***


AMŽINA UGNIS. Dramatiška trilogija. Pastabos

Šitą savo veikalą leidžiu į žmones, nors mielai jį dar palaikyčiau prie savęs. Labai daug dar matau jame, ką galėčiau tobulini). Vien tereikia man tam dar laiko. Tačiau išleidžiu tą veikalą. Ir toks, koks jis dabar yra, jis bus, rodos, žymus lietuvių raštijoj.

Sumaniau vyriausiąją, tai yra antrąją šio veikalo dalį. „Romuvą", pirma, būtent 1902m. Ir vaidinome ją su vardu viso veikalo Tilžėj vasario 15 dieną 1903m. Veikiai po pirmo vaidinimo pradėjau tą savo tvarinį tobulinti. Jeib man tai kuo geriau pasisektų, verčiau jį dalimis vokiečių ir tad atgal lietuvių kalbon. Taip mažmožiai man aiškesni tapo.

Vėliau. 1908m., sumaniau ir parašiau trečiąją šio veikalo dalį. „Vaidilutę". Vaidinome ją Tilžėj vasario 21 dieną 1909m. Po vaidinimo ir „Vaidilutę" ėmiau dar dailinti.

Galiausiai. 1909m. parašiau ir pirmąją dalį „Namų Ugnelę". Vaidinome ją Tilžėj vasario 6 dieną 1910m. ir vasario 18 dieną 1912m. Visą tą laiką, kuomet tik prieidamas, dirbdavau prie to veikalo. Vis norėjau, manydamas apie turinio svarbumą, kad ir veikalo forma būtų kiek galint tobula. O matydamas, kiek dar lig to reikia, kartą panorėjau išleisti pirma nors „Vaidilutę" vieną. Bet tada tik pasiryžau dar palaukti ir visą veikalą kartu paduoti spaudai. Beveik be perstojimo dirbau tam nuo rudens 1911m. lig rudens 1912m. Ir. rodos, dabar laikas, kad veikalas pasirodytų viešai.

..Liepsnų Ryto" ir „Vakaro" giesmę parašiau šią vasarą, nors apie jos turinį jau seniai buvau manęs ir jį liepsnas nešančioms ir žengiančioms mergaitėms jau kelis kartus vaidinti davęs, pirmą kartą Tilžėj rugpjūčio 4 dieną 1907m. Šita giesmė parodo, kuriuo žvilgiu sutvėriau ..Amžiną Ugnį". Rodos, ne vienas į ją žiūrės kaip į alegoriją ir į vaidinamus asmenis kaip į simbolius. Bet nereikėtų tai daryti labai apsiaurintu žvilgiu. Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla. Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi didžiojo slėpinio reiškiniai. Dėl tos priežasties veikalas ir turi realią išvaizdą. Simbolizmas neturėtų būti į jį dedamas.

Veikalo nusidavimai ir asmenys imti tai iš istorijos, tai iš padavimų ir iš mano intuicijos. Suprantama, kad jais taip naudojausi, kaip man meno žvilgiu tai išrodė reikalinga. Todėl istorinis tėra tik pamatinis pasirodančių žmonių būdas, kaip. paveikslui Vytauto, Jogailos, Jadvygos ir kitų Palangos Birutės kalną pasirinkau paskutinės Romuvos vieta todėl, kadangi kitos Romuvos vieta vargu taip yra lietuvių atmintyj ir pagarboj pasilikusi, kaip ši. Bet yra tam parinkimui ir tyro meno priežastis. Ji regima.

Tokia jau priežastis yra ir tam, kad anų laikų žmonėms duota kalbėti apie tėvynę, apie Lietuvą. Kuomet Romuvos sugriovimas padaromos labai svarbiu lietuvių tautos atsitikimu, tuomet reikia parodyti, kad tų laikų lietuviai tai ir pajaučia. O iš to išeina būtinumas kalbėti apie tėvynę Lietuvą. Gali kas dar ir pamanyti, jog šio veikalo krikščionys nepasirodą krikščionių prakilnumu. Bet ir tam yra istorijos ir kartu meno priežasčių. įvedimas „naujos tikybos“ prievarta, net kraujo praliejimu, reiškia labai aiškiai doros ir tikybos žemumą. Ir tieji, kurie tokiu būdu platina savo tikybą, negali būti prakilnūs savo tikybos žmonės. Todėl tiktai, kur jie vien skelbia savo tikybos mokslą, aiškiai ir matyti krikščionybės prakilnumas. Bet kad mūsų probočių tikyba taipojau būtų žema arba nei kvaila buvusi, su tuo negaliu sutikti. Nebūtų lietuvių dora pasirodžiusi tokiais gražiais paveikslais, kaip tai iš istorijos, iš dainų ir 1t.t. yra matyti.

Kaip kituose savo veikaluose, taip ir šitame parašiau beveik visur, kaip vaidintojai stovėti, žengti, judėti turėtų. Bet nereikėtų šitų patarimų perviršyti. Sąžiningai veikalu pasirūpinęs vaidintojas pats savaime judinis, vaidindamas tikru būdu. Dar vaidintojai ir nesiras visuomet tokiuose padėjimuose su viens kitu, kaip jie mano regėti ir pažymėti. Kas parašyta yra, turi todėl būti tik tarsi rankvedis, jeib galima būtų vaidinant šiek tiek atsisekti. Kairę ir dešinę pusę imu ir šitame, kaip visuose savo veikaluose, iš žiūrėtojų vietos. Darau tai, kadangi rašydamas taip regiu. Tad. rodos, reikalo yra, kad ir vieną dar dalyką pasakyčiau, būtent tą, kad neišdrįstų vaidinti kurio šio veikalo asmenio nei vienas, kurs nėra visu atsidėjimu įsigyvenęs į šį veikalą ir į parinktąjį asmenį ir nėra išmokęs tobulai iš galvos savo ritinio žodžių Suprantama, kad .„Amžina Ugnis" gali būti vaidinama ir dalimis.

Laukiu, kad šio veikalo giesmėms ir dainoms koks lietuvis muzikas sumanytų melodijų. Dviem giesmėm: „Tai Ženkime artyn" ir „O, užtekėk mums, Saule Išminties", kuriedvi giedami II „Romuvos" veiksme, yra velionis mano brolis suteikęs melodijas. Jos randasi mano „.Lietuvos Varpeliuose'' ir turėtų būti muzikams pavyzdžiais.

Pagaliaus išleisdamas šį veikalą, kuriuo gyvenau 10 metų, atsimenu širdingai visų tų žmonių, kurie tuo laiku aiškiau tarė mano sielai, negu kiti. Ypačiai gyvai atsimenu viso patirto malonumo, kurs mane gobė mano namuose. Atsimenu ypačiai ir „Giedotojų draugijos", su kuria stačiau š|įveikalą, drauge su ja vargdamas. Tūli ir tūlos, kurios šį bei tą vaidino, stovi man dar akyse. O ar šiaip, ar taip jie būtų atlikę savo uždavinį, vis dėlto pasiėmiau iš to paraginimų tūliems mažmožiams patobulinti. Ypatingą santykį su šiuo veikalu turi viena lietuvaitė. Yra tat Marta Raišukytė. Ne kartą ji, su manim pasikalbėdama, pasisakė, kas yra aukščiausieji mergaičių pasiilgimai. Kiek aš tai atjaučiau, tai padaviau Grožvydai, jeib iš tosios žodžių tai atspindėtų.

Norėjau, kad šis veikalas būtų ir kalba bei rašyba pavyzdingas. Bet rodos, dar tai negalimas dalykas Per daug dar yra visame abejonių. O kur jau ir būtų kas galutinai nustatyta, to dar gal nei neišmokau vartoti. Prieš „ia, iu, io" po „t" išleidžiu šiame rašte raidę „š“, po „d" raidę „ž". Padavė tam mintį man R.Bytautas. Kas šiaip dar prieš kitus mano veikalus šišion kitaip parašyta arba pavadinta, to nemenu. Lai suranda tai kiekvienas pats.

Išpuošė šį raštą mūsų dailininkas Petras Rimša. O kad visi tais jo vaizdeliais tiek pasidžiaugs, kiek aš, tad jam bus daugiau už tai dėkota, negu kaip kad aš tai dabar žodžiais padaryti galėčiau.

Šio veikalo kalbai taisyti labai dėkingas naudojaus patarimais gerb. Kaz. Būgos, Dr. J.Šaulio ir Dr. J.Šlapelio, kursai dar ir malonėjo man gelbėti korektūrą skaityti, už ką jam ypačiai sakau ačiū.

Tilžėj 2.12.12 m.

Vydūnas

Skaityti 1634 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 28 balandžio 2014 16:59

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Tuesday the 26th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©