Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2014m. Paskutiniai gandro pavakariai
Ketvirtadienis, 21 rugpjūčio 2014 20:39

2014m. Paskutiniai gandro pavakariai Pirmo puslapio

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Bitėnų kaimo istorinės atminties saugotoja. Lėnė Grigolaitytė-Kondratavičienė (1910-1995) – Ullos Lahauer knygos „Rojaus kelias“ herojė. Knyga suteikė galimybę „pažinti“ Lėnę, o kartu prisiglausti ir prie Rytprūsių lietuvių likimo, jos visai nepažįstantiems žmonėms tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje. Kiek vėliau knyga buvo išleista rusų kalba ir susilaukė neeilinio susidomėjimo – ypač ji sujaudino žmones, išgyvenusiems tremtinio dalią.

*

„Tai autobiografinis interviu vokiečių kalba ... Daug detalių sužinojau iš Lėnės dukterų Birutės ir Irenos. Kai ką paėmiau iš maždaug šešiasdešimties laiškų, kuriuos Elena siuntė man nuo 1989 metų. Svarbūs buvo ir jos pačios 1990-1991 metų užrašai,“ – taip savo rašinį apibūdino Ulla Lahauer.

*

Nuo 2000-ųjų besilankant Bitėnuose ne kartą teko girdėjo apie Eleną Grigolaitytę-Kondratavičienę – „kaimo istorinės atminties saugotoją“ – iš Giedrės Skipitienės, Rambyno regionio parko vyr. kultūrologės ir Martyno Jaunkaus muziejaus buvusios direktorės. Perskaitę knygą „Rojaus kelias“ 2013 m. vasarą mes, studija Gin-Dia, Bitėnuose susipažinome su Lėnės Kondratavičienės artimaisiais. Tai, ką išgirdome, virto filmuotu pačių artimiausių Lėnei žmonių liudijimu apie ją pačią – tai filmas „Bitėnų Lėnė“.

 

Tu esi mūsų tiltas į tėviškę

Jos laiškai klajojo po Europos kontinentą iš vienų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą – kaip gyvas tėviškės ilgesys, sukeliantis ir kančią, ir džiaugsmą vienusyk: „Kai gaunu tavo laišką, vėl man tėviškė atgyja. Tuoj pat lėkčiau namo“...

„Kartais, jau Chruščiovo laikais, paštininkas atnešdavo laiškų iš Vokietijos, tai yra iš VDR. Kaip jie mums rašė, tenai irgi reikėjo kovoti dėl gyvenimo ... Ir pirmieji bitėniškiai parašė iš VDR.  ... Išsikėlusieji 1958-ai-siais nuo Nemuno dar žinojo, kad mes čia, ir norėjo papasakoti, ką patyrė kitose šalyse. Vėliau susipažinę su kitais bitėniškiais perdavė mano adresą ir į Vakarų Vokietiją, Šveicariją. Tiems žmonėms reikėjo mano pagalbos, nes jie norėjo gauti kompensacijas. Tai man reikėjo raštu paliudyti, kad čia jie turėjo žemės sklypą, tokio ir tokio dydžio ir taip toliau. To prireikdavo vis dažniau. O kai Konstantinas [vyras mirė 1979m.] jau buvo miręs, pradėjo eiti ir siuntiniai. ...Tie laiškai buvo nesaugus dalykas. Rašiau juos atsargiai, žmonės iš anapus irgi stengėsi pernelyg atvirai nerašyti. ... Ir Urtė Jankutė, su kuria mokiausi privačiai pas girininką, atsiuntė laišką iš Čikagos... Ji vargo dėl kojų, nes rūkė kaip garvežys. „O, jei tik galėčiau parvažiuoti namo ir sumerkti iš valties kojas į Nemuną, iškart jos pasveiktų!“ – rašė Urtė. <...>

„Tavo Lėnė nuo Bitės“, – taip kartais pasirašau laiškuose. Pati taip pasivadinau.“

*

Lėnė Kondratavičienė visą savo gyvenimą gyveno Bitėnuose, čia ji gimė, čia ji ir palaidota. Tik likimo vėtrų išrauta iš tėviškės – karo suirutės, tremties į Sibirą – palikdavo Bitėnus, bet vos atsiradus galimybei vėl sugrįždavo namo.

„1945 metų balandžio 30 dieną vėl buvome savo namuose. „Ko jūs norit? Eikit pas savo Hitlerį!“ – išgirdome. Pasakiau: „Hitlerio nebėra. Tai kur mums eiti?“ ... Namas buvo nusiaubtas. Langai išdaužyti, rėmai sulaužyti, durys nukeltos. Viduje nelikę nieko, jokių baldų, – vien šiaudai ir purvas. Užtat virš galvos turėjom stogą. Pamažu ėmė grįžti Bitėnų senbuviai. Mes grįžome pirmieji.“ <...>

„Jau treti ketvirti metai vežė žmones į Sibirą. Visada apie kovo 25-ąją sudarydavo išvežamųjų grupes. Dažniausiai imdavo turtingesnius. Jie nuspręsdavo: „Tu buožė. Turi tris karves ir esi turtingas ūkininkas. Lauk iš čia!“ Bet į sąrašus įtraukdavo ir visiškus vargšus. Atsirado žmonių, kurie apšmeižė savo kaimynus, jeigu tų namai buvo geresni, ir jie norėjo tokius turėti. „Anie sovietų valdžios priešai!“ – sakydavo. To pakako. Niekas negalėjo žinoti, kas šįkart paklius... Mūsų sąžinė švari. Niekas šiandien nesakys, kad tada kokį žmogų nuskriaudėm. Mes nekalti. ...1951-ųjų vasarą buvome pasirengę iškeliauti. Pagaliau, spalio 2-ąją, tas laikas atėjo, šįkart žmones griebė rudenį. Mes buvome tarp paskutiniųjų. ...[Penkeri metai pragyventi Sibire] ... Konstantinas [sutuoktinis] turėjo pasirašyti, kad negrįšime į savo gimtąjį rajoną. ... Iš Sibiro grįžome į Bitėnus. Mums tas draudimas nerūpėjo. Kur dar galėjome eiti? Kai grįžome, mūsų namuose gyveno kiti žmonės. Tie žmonės norėjo mus pasiųsti, kur pipirai auga. Jiems buvome fašistai, hitlerininkai. ... Anuomet buvo bjaurūs laikai.“ ...

*

„Nuo 1958-ųjų Bitėnuose ir visoje apylinkėje likome vieninteliai, kurie čia gyveno iki karo. Visi kiti susitvarkė dokumentus ir išvyko. Taip kartą į Vokietiją išvažiavo pilnas vagonas žmonių. ... Mums kelionių jau pakanka, tai buvo aišku. Mano vyras buvo lietuvis ir visai nenorėjo niekur važiuoti. Mama žinojo, kad neilgai tvers. Ji norėjo būti palaidota ant Rambyno. Tėvas visada darė tai, ko mes norėjome. Mūsų mergaitės jau buvo sovietiniai žmonės ir beveik nieko kita nežinojo. O aš? Net jei būčiau gyvenusi viena, vis tiek nebūčiau važiavusi. <...>

Mūsų, Prūsijos lietuvių, manau, jau nebėra. Jie jau seniausiai išmirė. Prie Nemuno dar gyvena keletas tokių kaip aš. Mes išnaikinti, nebegalime būti kartu, nebegalime sukurti tokios bendrijos, kokią Lietuvoje sudaro lenkai. Mano vaikai ir anūkai yra lietuviai, tiesiog lietuviai. Ir nėra jokios prasmės dėl šito daugiau ginčytis. Turiu pripažinti, mano vyras buvo teisus. Turėjau labiau jam pritarti, šiandien, jei jis mane pamatytų, būtų patenkintas mano patriotizmu.

*

„...aš savo namuose. Man priklauso viskas. Medis priklauso man, miškas priklauso man, oras priklauso man, Rambyno kalnas priklauso man, Nemunas, kapinės, – viskas priklauso man, man, man! Ir man netrukdo, kad jūs viską pasisavinote, man tai nesvarbu...“

*

„Viskas, kas nutinka po aštuoniasdešimtmečio, yra lyg koks priedas. Po aštuoniasdešimties kiekviena diena atrodo kaip dovana. ... Ant stogo vėl nutūpė gandrai. Galbūt jie ruošiasi čia apsigyventi? Aš jau nebegirdžiu, tik matau, kaip jie kalena snapais. Kai jie, tie gandrai, ten viršuje, man ūkyje daugiau nieko netrūksta.“

Ištraukos iš U.lahauer knygos „Rojaus kelias“

*

2014 rugpjūčio 24 d., Paskutiniai Gandro pavakariai Bitėnuose – vyks filmo „Bitėnų Lėnė“ pristatymas kaimo bendruomenei.

Studija Gin-Dia.

 

 

 

Skaityti 2726 kartai Atnaujinta Pirmadienis, 01 rugsėjo 2014 12:38

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 23rd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©