Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2013m. Enzys Jagomastas
Sekmadienis, 04 gegužės 2014 09:12

2013m. Enzys Jagomastas

Parašė  Giedrė Skipitienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Enzys Jagomastas (1870-1941). Gyvenimas ir veikla. Giedrės Skipitienės pranešimas, skaitytas konferencijoje, skirtoje Klaipėdos krašto metams paminėti 2013m. rugpjūčio 10d., M.Jankaus muziejuje.

Enzio Jagomasto šeima – tragiško likimo, išskirtinė lietuvių patriotų šeima, kurios gyvenimas ir veikla kiekvienam lietuviui, mūsų ateities kartoms galėtų būti meilės ir pasišventimo Tėvynei simboliu. Deja, Enzio Jagomasto šeimos likimas ir veikla iš užmaršties prikelta, bei palaikoma tik entuziastų dėka.

Enzys Jagomastas gimė Lumpėnuose, (dabar Pagėgių savivaldybė) 1870 m. kovo 22 d. Berniukas buvo šešerių metų, kai tragiškai žuvo tėvas, palikdamas žmoną su šešiais vaikais ir apie 15 ha žemės (30 margų). Šeimą prispaudė vargas.

1884 m. Enzys baigė Lumpėnų pradžios mokyklą. Tėvai šeimoje nekalbėjo vokiškai, tad berniukas į mokyklą atėjo vokiškai nemokėdamas. Buvo sunku, nes tuomet lietuvių kalba jau buvo išimama iš mokyklų programų. Bet vaikystės sunkumai Enzį tik grūdino, vėliau, ir iš savo vaikų reikalavo puikiai kalbėti lietuviškai. Enzys Jagomastas mėgdavo bendrauti su gretimame Bitėnų kaime gyvenusiu ir jau dirbusiu prie „Aušros“, bei kitą leidybinį darbą išmaniusiu Martynu Jankum. Pasakojama, kad vieną labai negabų bitėniškį Enzys išmokė skaityti, nes mokytojai buvo atsisakę jį mokyti. Tuo Enzys patvirtino, kad galėtų būti kantrus ir dėmesingas mokytojas, juo būti svajojo nuo mažens. Tačiau teko galvoti ne apie mokslus, o apie galimybę kuo greičiau užsidirbti ir padėti šeimai. Baigęs pradžios mokyklą keturiolikmetis Enzys Jagomastas išvyko į Tilžę ir pas Otoną von Mauderodę mokėsi spaustuvininko amato. Daug skaitė, tobulino lietuvių kalbą. Ruošėsi eksternu laikyti egzaminus, nes vis dar neatsisakė savo svajonės tapti mokytoju. Pamažu svajonė tolo nuo jo, bet atsivėrė kita, dar nepažinta erdvė – lietuvybė, kuri jį įtraukė visiems laikams.

Tilžė tuo metu buvo tikrų tikriausia lietuvių sostinė. Gerai kalbantis lietuviškai Enzys buvo pristatytas knygomis aprūpinti knygnešius. Susipažino su J.Basanavičium, V.Kudirka, J.Angrabaičiu, J.Kriaučiūnu, J.Šliūpu, G.Zauerveinu, Vydūnu, P.Mikolainiu, Zaunių šeima, ir kt., bei surado savo vietą šioje veikloje.

1890 metais buvo paimtas į kariuomenę, bet prieš tai, su lietuviškai nusiteikusiais bičiuliais, sumanė leisti „Naują lietuvišką ceitungą“. Vėliau šis laikraštis turėjo apie 8000 skaitytojų ir nešė nemažą pelną spaustuvininkui Mauderodei, o lietuviams iš to, pasak Enzio Jagomasto, nebuvo jokios naudos. Tai skatino Enzį Jagomastą galvoti apie rimtą dalyvavimą lietuviškos spaudos darbe. Dar prieš kariuomenę 1889-1890m. Enzys, kaip gabus ir perspektyvus jaunuolis, buvo paskirtas oficialiu dvisavaitinio laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ redaktoriumi. O 1895m. savo lėšomis ir iniciatyva Enzys Jagomastas išleido Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“. Lietuvos istorijon jis įėjo kaip pirmasis Maironio kūrinių leidėjas. 1907m. ir 1920m. Jagomastui buvo patikėta išleisti „Pavasario balsus“, kuriuos autorius leido tuo pačiu pavadinimu vis papildydamas.

1896m. sudėjęs bendrai savo santaupas ir žmonos kraitį (vedė Prūselių kaimo, esančio dešinėje Nemuno pusėje priešais Tilžę, ūkininkaitę Martą Jurgelaitytę), įsigijo spaustuvę Tilžėje, kurią pavadino „Jagomasto spaustuve“. Joje buvo leidykla, knygrišykla, biblioteka (Aukštoji 78). Namas, nors ir apleistas, išliko iki mūsų dienų.

1896m. Jagomasto spaustuvė pradėjo leisti „Lietuvišką laišką“, vėliau, kad būtų populiaresnis, pavadino „Aušra“. „Aušra“ gyvavo iki 1899m. Tačiau Jagomastui nesisekė, spaustuvę ištiko bankrotas. Ją 1903m. per varžytines išpirko žmonos brolis M.Jurgelaitis – niekas nepasikeitė, spaustuvė buvo išsaugoti, o valdytojas liko Jagomastas. Tačiau 1938 metais visokiais būdais žlugdant spaustuvę ir „Naująjį Tilžės keleivį“, vokiečiai pasitelkė Jurgelaičius. Ypač antilietuviškai nusiteikęs Jurgelaičio sūnus reikalavo spaustuvę perkelti į Pagėgius. Jagomastas suprato, kad persikėlus į Pagėgius „Naujasis Tilžės keleivis“ jau nepasieks savo skaitytojų, lietuvių tautinės mažumos Karaliaučiaus krašte ir bus priverstas sustoti. Jau vien tai, kad 1936- 1938 metais vykstant teismams dėl redaktorės Anitos Jagomastaitės-Vilmantienės pareigų atstatymo, kai apie tris savaites „Naujasis Tilžės keleivis“ neišėjo, o skaitytojai reikalavo laikraštį kuo greičiau išleisti, rodė, jog vienintelis lietuvių laikraštis buvo kaip spindinti žvaigždė vis labiau temstančioje lietuviškoje padangėje.

1912m. spaustuvė pervadinta „Lituanios“ vardu. E.Jagomastas pirmasis iš lietuvių spaustuvininkų įsigijo litografijos įrenginius. Jo spaudinių kokybė, ypač iliustracijų, buvo aukštos kokybės. Jam puikiai sekėsi spausdinti ir smulkiuosiuos spaudinius – reklaminius plakatus, skelbimus, kvietimus, įvairius blankus, pažymėjimus. Čia buvo leidžiami lietuviški laikraščiai „Laukininkas“, „Svečias“, nuo 1924 metų iki spaustuvės priverstinio uždarymo „Naujasis Tilžės keleivis“ ir jo priedas „Keleivio draugas“, „Namų prietelius“, „Jagomasto kalendros“.

1914m. „Lituanios“ spaustuvėje buvo spausdinami net trys laikraščiai skirti Mažajai Lietuvai. Tai religinis Sandoros draugijos leidinys Pagelba“, savaitinis 4 psl. vokiečių ir liet. kalba spausdinamas grožinės literatūros Ir informacinis laikraštis „Savaitraštis“, mėnesinis žurnalas politikos ir pasaulėžiūros klausimais“ Varpas“.

1913m. spaustuvėje dirbo 14 darbininkų, veikė 12 mašinų, o 1925m. 22 darbininkai ir 17 mašinų. Nuo 1918 metų spaustuvė suklestėjo, nes Jagomastui daug užsakymų pateikdavo Lietuvos respublikos „Švyturio“ bendrovė, Švietimo ministerijos remiama „Pasakos“ bendrovė Jurbarke, Kazimiero draugija Kaune, Pagėgių K.Donelaičio vardo gimnazija, Pagėgių apskrities šaulių būriai, Šilutės moterų draugija ir kt. 1920-1925m. spaustuvė „Lituania“ kasmet Išleisdavo maždaug po 30 knygų.

Apie 1927m. E.Jagomastas įkūrė knygyną-leidyklą „Prūsų lietuvininkų knygynėlį“, skirtą jaunimo literatūrai. Svarbiausia tos veiklos dalis – grožinės literatūros serija jaunimui, siekiant sudominti krašto istorija ir gimtąja kalba. Per 1927-1929 metus išleista 12 leidinių, bet pats vertingiausias tarp jų yra 1932 metais išleistas paskutinis leidinukas – Anos Jagomastaitės- Vilmantienės kraštotyros veikalas apie Mažąją Lietuvą. Frontispisą šių kūrinių serijai sukūrė dailininkas Kazys Šimonis.

„Lituania“ daug leidinių spausdino Didžiajai Lietuvai. Jagomasto spaustuvėje Tilžėje buvo išspausdintas A.Baranausko „Anykščių šilelis“, S.Čiurlionytės, Lazdynų Pelėdos, V.Kudirkos, A.Smetonos, Pr.Mašioto V.Krėvės ir daugelio kitų lietuvių autorių kūriniai. Šioje spaustuvėje pirmą kartą dienos šviesą išvydo Vydūno knyga „700 metų vokiečių ir lietuvių santykių“. Jagomastų šeima draugavo ir bendradarbiavo su daugeliu Lietuvos šviesuolių, tokių, kaip Šlapeliai. Per 45 spaustuvės gyvavimo metus Jagomasto spaustuvėje buvo išspausdinta apie 370 lietuviškų knygų.

Jagomasto namai Tilžėje  ilgainiui tapo lietuvių susibūrimo vieta. Čia rinkdavosi ir Didžiosios Lietuvos lietuviai. Namai buvo kaip muziejus, nes Enzys Jagomastas buvo aistringas bibliofilas. Turėjo surinkęs unikalią 16- 20a. lietuviškų knygų kolekciją. Jo knygų kolekcija pasigrožėti ateidavo ir miesto svečiai. Enzys Jagomastas yra sakęs „Lietuviška knyga – visas mano gyvenimas“ . Ir tai nebuvo poza. Ne tik knyga, bet ir lietuvybė buvo visas jo gyvenimas. Enzys turėjo puikų balsą, giedojo Vydūno chore, Rambyne švenčių metu dainuodavo solo, dalyvavo Birutės draugijos, Prūsų lietuvių susivienijimo ir Prūsų tautinės tarybos veikloje. Jo bute 1918m. lapkričio 30d. pasirašytas Tilžės aktas.

Enzys Jagomastas – lietuvybės fanatikas, taip jį vadino Vydūnas, prikaišiodamas, kad fanatizmas yra būdingas lenkams, o ne lietuviams. Kartu su lenkiška pavardės kilme, pasak Vydūno, Jagomastas gavo ir lenkišką mentalitetą. Pavardės kilmė aiškinama nuo lenkiško žodžio „JĘGOMOSZCZ“. Jagomasto vaikai iki pat mokyklos nemokėjo kalbėti vokiškai. Kartą 5-metis Dovas pasiklydo tarp Tilžės gatvių. Verkiantį berniuką kalbino žmonės vokiškai, bet jis tylėjo. Pro šalį ėjęs Juozas Angrabaitis užkalbino vaiką lietuviškai, šis liovėsi verkęs ir išpyškino esąs Dovs Jagomast.

Jagomastas turėjo keturis vaikus. Visi jie, išskyrus Emilį, kuris studijavo Vokietijoje, dirbo spaustuvėje. Vyriausioji Ana buvo „Naujojo Tilžės keleivio“ redaktorė, rinko tautosaką, rašė lietuvių tautinės mažumos klausimais. Anai nutarus tuoktis su Emiliu Meklenburgeriu, Tilžės savivaldybės tarnautoju, Jagomastas įspėjo, jog palaimins jaunuosius tik tada, kai būsimasis žentas puikiai kalbės lietuviškai. Taip pamažu ir Emilis Meklenburgeris tapo lietuviu fanatiku. Pasikeitė pavardę į savo mamos mergautinę, ji buvo lietuvininkė Vilmantaitė, patobulino lietuvių kalbos žinias ir buvo priimtas į Jagomastų šeimą. Ana tapo Vilmantiene. Tačiau iš darbo savivaldybėje Emilis Meklenburgeris-Vilmantas buvo atleistas, prieš tai įspėjus, kad draugystė su Jagomastų šeima nebus toleruojama.

Profesorius Domas Kaunas prisimena, kaip Viktoras Falkenhanas taip prisiminė Jagomastų šeimą: „Gyveno Aukštojoje gatvėje, priešais plytėjo aikštė, jos kampe – lietuvininkų bažnyčia, paminklas Maxui von Schenkendorffui. Namas buvo ant kiemo. Į jį įeinama pro vartus. Dešinėje stovėjo spaustuvė, šalia namas. Apačioje negyvenamos patalpos, turbūt, sandėliai. Antrame aukšte, kaip sako lietuviai, buvo jų butas. Kylama laiptais. Reikėjo paskambinti skambučiu. Ir čia, kaip man sakė juokdamiesi, stovėdavo mažasis ubagas. Taip pavadino mane, kai aš skambinau pirmą kartą. Nepažino. Pirmojo pasaulinio karo metu žurnalistas Wörhle (Viorle) skambino prie durų, kurias atidarė mažasis Jagomastukas, trejų metų amžiaus. Žurnalistas prašė pranešti tėvui, kad atvykęs Wörhle. O tas šaukia visu balsu: „Mama, ponas Varlė atėjo.“ Jagomastų butas buvo kuklus. Gal kokie keturi kambariai. Kartu gyveno tik vyriausioji dukra Ona. Su ja aš daug kalbėdavau. Ji labai gražiai šnekėjo lietuviškai. Aš iš jos daug išmokau. Buvo jauna, graži, įspūdinga. Pirmą kartą mačiau apsirengusią tautiniais drabužiais. Atrodė labai graži. Ona buvo aukšta ir aš prisimenu ją tik iš jaunystės dienų. Teko girdėti, kad ji rinko tautosakos medžiagą. Enzys Jagomastas turėjo atskirą kambarį. Nors kiti juo irgi naudodavosi. Buvo rašomasis stalas. Čia Jagomastas rašė. Bet daugiau jis dirbo spaustuvėje, skaitė korektūrą. Spaustuvės namas buvo nedidelis. Prisimenu, kad jame stovėjo renkamoji mašina“.

Tačiau Jagomastų reikalai vis blogėjo. „Nuo to laiko (1924), kai aš leidau sąmoningai lietuvių interesus ginantį laikraštį, mane vokiečiai pradėjo visomis išgalėmis boikotuoti, ir su laiku iš buvusių vokiečių klientų nebegavau nė vieno užsakymo. Buvo viskas daroma, kad tokiomis priemonėmis mano spaustuvė būtų ekonomiškai sugriauta . Iš dalies tai ir pasisekė, nes įbridau į dideles skolas, kurių man sunku buvo nusikratyti,“– dienoraštyje rašė Enzys Jagomastas.

Dar liūdniau apie šeimos būklę 1932m. laiške Viliui Gaigalaičiui rašė Ana Vismantienė: „Mes prapuldėme čia viską, dirbdami už idėją, ir nematome, kad mūsų būvis kada nors galėtų pagerėti. Tai dvigubai skaudu, kad mūsų reikalais varomas tiktai gešeftas ir mes tiesiog skriaudžiami, nes ne visi lietuviai yra tautininkai, suprantą mūsų atneštas aukas, bet yra tik valdininkai, kuriems vis tiek kito padėtis „bile tik jiems gerai“.

Apie 1933-uosius metus vokiečių valdžia pradėjo ypatingai slopinti lietuvių tautinės mažumos visuomeninę, kultūrinę veiklą. Spaustuvės veikla buvo naikinama. Nuo 1935m. spaustuvėje liko dirbti tik šeimos nariai. Jagomasto spaustuvei finansiškai padėjo Lietuvos valstybė. Tai Lietuvos konsulato Tilžėje veiklos rezultatas. Nuo artėjančios pražūties Jagomastus galėjo išgelbėti pasitraukimas iš Tilžės, bet šeima šio varianto nesvarstė. Jagomastas rašė: „1935 m. pavasarį Klaipėdos krašto vokietininkų bylą išsprendus (T.Zaso ir E.Noimano), Tilžėje pakilo toks sumišimas prieš lietuvius, kad tūkstančiai vokiečių atsikartotinose demonstracijose ne vien mano langus išdaužė, bet ir spaustuvę norėjo sunaikinti ir prieš mane panaudoti smurto veiksmų.“ Tuojau po to iš Anos Vilmantienės buvo atimta teisė redaguoti „Naująjį Tilžės keleivį“.

1936-1938m., vykstant bylai dėl redaktorės teisių grąžinimo Anai Jagomastaitei-Vilmantienei, teismų išlaidos išaugo iki 1000 markių. Ši našta šeimai tapo beveik nepakeliama, nes užsukta teismų karuselė buvo viena iš šeimos, spaustuvės ir „Naujojo Tilžės keleivio“ žlugdymo, programų. Jagomastai nepasidavė. Laikraštis slapta buvo redaguojamas Pagėgiuose patriotiškai nusiteikusių gyventojų namuose. Apie tai savo prisiminimų knygoje „Mano gimtinė – Mažoji Lietuva“ rašo Vytautas Juodkazis.

Ir šį kartą, kaip ir daugelį kartų prieš tai, stovėdama ant bedugnės krašto – visiško materialaus gyvenimo žlugimo, kultūrinės ir dvasinės erdvės niekinimo akivaizdoje – Enzio Jagomasto šeima, matyt, net nesvarstė galimybės išvykti iš Tilžės jei ne į Lietuvą, tai bent į Klaipėdos kraštą.

Vokiečių valdžios nurodymu spaustuvė „Lituania“ buvo uždaryta 1940m. rudenį. Komercinė Jagomasto įmonės veikla sustabdyta 1941m., griežtėjo reikalavimas apleisti kraštą. 1941m. kovo mėnesį Jagomastams buvo nurodyta per 24 valandas išvykti iš Tilžės. Šeima išvyko į Vilnių, o spaustuvės įranga Vokietijos valdžios įsakymu buvo nusavinta, išmontuota ir išvežta.

Jagomastas išsivežė į Vilnių savo retųjų 16-20a. spaudinių biblioteką ir veiklos archyvą, kurį labai vertino.

Vilniuje šeima gyveno Klaipėdos g. 3 , bet neilgai. Rugpjūčio mėn. 21d. šeimos nariai buvo nacių susekti, suimti ir sušaudyti Paneriuose. Profesorius Domas Kaunas knygoje „Donelaičio žemės knygiai“ rašo, jog jam pavyko nustatyti, kad su Jagomastais artimai bendravo Vilius Peteraitis, ypač su sūnumi Jurgiu. Abu jaunuoliai kartu studijavo Lietuvos universitete ir abu priklausė Mažosios Lietuvos studentų draugijai. Po karo gyvendamas Kanadoje jis paskelbė jam žinomas Jagomastų žūties aplinkybes „Žiburiuose“. Peteraitis pasakoja: „Ketvirtadienį, rugpjūčio 21d., 6 val. ryto staiga dingo Vilmantas su žmona. Tarnaitė pranešė, kad atvyko uniformuotieji ir juos išsivedė. Dviem dienom praėjus, šeštadienį, rugpjūčio 23d. 6 val. ryto , dalis gestapininkų gaujos atvyksta į senojo Jagomasto butą, o kita dalis nuvyksta pas jo sūnų Jurgį (gyveno Tilto g. Nr.3 ) ir suima juos. Jagomasto bičiulis Jonas Berželionis, su kuriuo susipažino dirbdamas spaustuvėje, išgelbėjo dalį archyvo ir knygų, išnešė iš buto susidėjęs į maišą. Kai grįžo paimti dar, vokiečiai jau buvo viską paėmę ir išvežę nežinia kur. Jono Berželionio dėka išgelbėtoji Jagomasto spaustuvės knygų archyvo dalis saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje. Po Jagomastų šeimos sunaikinimo Panerių miške, slaptu dokumentu buvo pranešta, kas Jagomastų šeima sunaikinta, bet nedelsiant reikia neutralizuoti Meklenburgerių gimines gyvenančius Tilžės apylinkėse ir Drezdene – Lofšice gyvenantį Emilį Jagomastą.“ Yra žinoma, kad Emilis liko gyvas. Manoma, kad jam nuo pražūties išsigelbėti padėjo tuo metu jau Vokietijoje gyvenęs didelis šeimos draugas Vilius Gaigalaitis.

Kodėl Jagomasto šeimos atminimas neįamžintas, o veikla mažai tyrinėta? Gal todėl, kad neliko giminių – visus sušaudė; gal dėlto, kad jie gyveno Tilžėje, o Lietuvoje jokių pėdsakų lyg ir nėra; ogal kad tarybiniais metais nebuvo parankus minėti. Gaila ir graudu, kad Jagomasto pavardė dažnai glumina net ir labai išsilavinusį tautietį, o apie šios šeimos nuopelnus Lietuvai žino retas tautietis.

1996m. Algio Karoso, seserų Irmos ir Rūtos Hakaičių ir kitų pasišventėlių iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo ant menamos nužudymo vietos Paneriuose.

Gimtajame Lumpėnų kaime esanti pagrindinė mokykla prieš keletą metų buvo pavadinta Enzio Jagomasto vardu. Mokyklos bendruomenė įkūrė kuklią ekspoziciją skirtą Jagomastų šeimai, kapinaitėse, kuriose tikriausiai palaidoti Enzio Jagomasto tėvai, pastatė medinį krikšto formos kenotafą, o po metų ir kitą – skirtą Paneriuose nužudytai Enzio Jagomasto šeimai. Tvarkant šias kapines buvo rastas metalinis kryžius, skirtas anksti mirusiam Jurui Jagomastui. Pagal gimimo datą tai turėtų būti Enzio Jagomasto brolis. Šis kryžius tik patvirtino nuomonę, kad Jagomasto giminaičių amžino poilsio vieta yra Lumpėnų kapinaitėse. Enzio Jagomasto mokyklos bendruomenės veikla džiugina. Lumpėniškiai žino, kas buvo Jagomastas. Tačiau mokykla, kaip ir daugelis Lietuvos mokyklų nyksta, nes mažėja moksleivių skaičius.

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės metais Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rūpinosi, kad Tilžėje ant Jagomasto gyvenamojo namo sienos (spaustuvės pastatas neišliko) būtų pritvirtinta kad ir kukli atminimo lenta. Tačiau to nepavyko padaryti. Martyno Jankaus muziejuje ir Rambyno regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijoje yra minimas Enzys Jagomastas, bet tai yra taip mažai... Enzio Jagomasto ir jo šeimos atminimas turėtų būti suvoktas ir įprasmintas valstybės mastu. Viena Pagėgių savivaldybė negali ant savo pečių pakelti beveik visos Mažosios Lietuvos didžiavyrių atminimo įprasminimo reikalų. Enzio Jagomasto šeima gyvenimą paaukojo Lietuvai ir mūsų valstybė turi deramai jiems padėkoti.

Ant namo, kuriame Tilžėje gyveno Enzio Jagomasto šeima, greitu laiku turėtų būti pritvirtinta atminimo lenta. Tai Lietuvos konsulato Tilžėje nuopelnas. Prieš tai mes turėtume pasirūpinti bent viena to namo siena, nes nuo pat 1940-ųjų ji nematė nei tinko, nei dažų...

*

http://www.mab.lt/E.Jagomastas/seimos_dokumentai.html

Skaityti 1657 kartai Atnaujinta Sekmadienis, 04 gegužės 2014 13:06

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©