Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2012m. Šviesiam Vytauto Gurevičiaus atminimui
Sekmadienis, 04 gegužės 2014 08:45

2012m. Šviesiam Vytauto Gurevičiaus atminimui

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Šviesiam Vytauto Gurevičiaus atminimui. (1919 balandžio 3d. 2012m. balandis) Foto albumasIštraukos ir pasisakymai iš Vytauto Gurevičiaus 2009m. išleistos knygos „Raktas į sveiką ir dvasingą gyvenimą“/Odė Dievui ir žmogui/

Vytautas Gurevičius, vadovaudamasis tautos išminčiaus Vydūno idėjo­mis, knygoje įtikinamai primena apie esminius žmogaus būties uždavinius ir pilnavertį, Visatos dėsniais pagrįstą gyvenimą, kuris neįmanomas apleidus arba visiškai nualinus fizinį kūną.

Autorius, apibendrinęs savo ilgametę profesinę gydytojo patirtį ir paties išbandytą sveikatos ugdymo priemonių praktiką, sukūrė universalų fizinių pratimų kompleksą, kuris rekomenduotinas įvairaus amžiaus žmonėms. V.Gurevičiaus asmeniškai praktikuojami pratimai, aprašyti knygoje, rekomenduotini ir patiems vyriausiems. Jų efektyvumą įrodė į devintą dešimtį įkopęs pats autorius, savo asmeniniu pavyzdžiu uždegantis visus, kam tenka laimė su juo bendrauti.

Sveikatos ugdymo praktinis vadovas bei žinių lobynas ir bendravimo su autoriumi galimybė atskleidžiama visiems šios knygos skaitytojams.

Algimantas Jucevičius, Vydūno draugijos narys.

*

Apie autorių

Remtasi atsargos kapitono Vytauto Voverio straipsniu SAVANORYJE

2008m. lapkričio 27 d. Nr. 11 (395)

*

Vytautas Gurevičius gimė 1919m. balandžio 3 d. Sūsninkų km. Kalva­rijos valsčiuje tvarkingo suvalkiečių ūkininko Šeimoje. Mokėsi Marijampo­lės Rygiškių Jono gimnazijoje. Ją baigęs 1939m. buvo priimtas į prezidento A.Smetonos karo mokyklos aspirantų – būsimųjų atsargos karininkų – XV laidą. Pradžioje, kaip įprasta, porą mėnesių pabuvęs eiliniu pirmame Gedi­mino pėstininkų pulke Ukmergėje, tais pačiais metais grįžęs į karo mokyklą pateko į l-osios aspirantų kuopos kulkosvaidžių būrį. Čia prie Brno sistemos sunkiojo kulkosvaidžio susipažino su porininku Adolfu Ramanausku. Jie abu tą kulkosvaidį tampė per taktinius užsiėmimus iki 1940m. pavasario, o tada išvyko į Pabradės poligoną lauko sąlygomis patikrinti mokykloje per žiemą sukauptų žinių.

Baigus poligono programą, birželio 14d. grįžtant į karo mokyklą, eše­lonas trumpam sustojo Vilniuje. Čia sužinota apie Rusijos kariuomenės įsi­veržimą į Lietuvą. Kaune ešeloną apsupo nešvariomis uniformomis vilkintys ginkluoti rusų kareiviai ir nulydėjo į karo mokyklos teritoriją.

Pradžioje Lietuvos kariuomenė dar veikė. Kariūnus išskirstė į pulkus stažuotei. Trys draugai – Vytautas, Adolfas ir Albinas (Sodonis) buvo išsiųsti į Tytuvėnus. Per poilsio valandėles su būrių vadais kalbėdavosi apie ateities kovas Lietuvai išlaisvinti. Ypač karštas buvo Adolfas Ramanauskas. Jis sakė: Kovosime už Lietuvos nepriklausomybe ir išvarysime svetimuosius.

Baigus stažuotę, kariūnų negrąžino į karo mokyklą Kaune, o nuvežė į Vilnių, į Raudonosios armijos pėstininkų karo mokyklą. Iš ten be jokio laips­nio buvo paleisti į atsargą. A.Ramanauskas, turėjęs aukštąjį pedagogo išsi­lavinimą, išvyko mokytojauti į Dzūkiją. Vytautas įstojo į Vilniaus universitetą

medicinos studijuoti.

Po karo grįžę rusai ištrėmė į Sibirą autoriaus tėvus ir vieną seserį, o antrą seserį ir du brolius už antitarybinę veiklą nuteisė 8-eriems metams ka­lėti. Vilniuje gyvenęs ir gydytoju dirbęs Vytautas liko Lietuvoje. Apie Adolfą Ramanauską-Vanagą žinojo, kad jis vadovauja Dzūkijos partizanams. Atsiminęs seną draugystę, Adolfas atsiuntė pas Vytautą savo žmoną Birutę su dukrele, prašydamas dukrelę pakrikštyti. Taip Vytautas su žmona Vlada tapo Ramanauskaitės krikštatėviais. 1949m. sausio 5d. Žvėryno bažnyčioje mer­gaitė buvo pakrikštyta Auksute Marija.

Šešis dešimtmečius Vytautas vilkėjo baltą chalatą. Žmona irgi buvo gydytoja. Jų šeimoje išaugo geri, rūpestingi vaikai. Nuo 38-erių metų am­žiaus autorius reguliariai užsiima higienine mankšta, naudodamas daugelį Universaliosios mankštos (UM) pratimų. Gal ir todėl jau peržengęs per 90, jis yra energingas, turi fenomenalią atmintį (šios knygos dailininkės, redakto­riaus telefonų numerius renka iš atminties).

Visą gyvenimą buvęs visuomeniškas, draugingas žmogus, ir likęs našliu, dabar pensininkas, Vytautas tuščiai laiko neleidžia: daug metų grojo mėgėjų simfoniniame orkestre, dalyvauja Vytautų klubo veikloje, priklauso Atsargos karininkų sąjungai, yra Vydūnininkų ir Donelaičio draugijų narys, rašo knygas. Jo margą gyvenimą iliustruoja ir knygoje išspausdintas nuo­traukų rinkinys.

Ši autoriaus artimiausių giminių, mokslo ir darbo bei sielos draugų fotografijų „.galerija“ rašant šį darbą jam buvo tarsi įkvėpimo ar kūrybinės kibirkštėlės šaltiniai, gaivinantys ir teikiantys dvasinio džiaugsmo, fizinės iš­tvermės ir galimybę per jų atmintį peršokti į platesnę visuomenę, siūlant jai dvasinės ir fizinės sveikatos metodus ir būdus pratęsti sielos ir jos infrastruk­tūros buvimą Žemėje kartu. Kaip matome iš knygos teksto, informacijos gali suteikti už žmogaus sąmonės tekantys neląstelinės informacijos srautai (lau­kai), nepriklausantys nuo organizmo. Šią informaciją gali paveldėti vėlesnės kartos, nes chromosomos ir genai, jų struktūros tam tikromis sąlygomis gali kisti (tai matyti ir pasikartojančiose tų pačių asmenų nuotraukose metams bėgant). Ta mokslininkų prielaida galima paaiškinti daug paveldo ir tobulė­jimo dalykų.

Ši „fotogalerija“ tesustiprina autoriaus mintis apie žmogaus buvimą Žemėje, o gal ir jo būviui pakitus – išeinant Anapilin.

Šios knygos turinys trumpai ir glaustai atspindi Žmogaus ontologiją.

 

***

I dalis

Pratarmė

Tai, kas išdėstyta, rekomenduota šioje knygoje, yra natūralus, prigim­čiai neprieštaraujantis, žmogaus ilgo gyvenimo ir veiklos troškimą iš dalies psichologiškai tenkinantis metodas.

Žmonija daug laimėjo, išplėtojusi gamtos pažinimo mokslus: gyve­nimas tapo įdomesnis, sužinota daugelis higienos dėsnių, kova su ligomis palengvėjo, žmogaus amžius ilgėja. Tačiau išlieka aiškiai suvokiamas mokslo laimėjimų ribotumas ar neįgalumas, reikalaujantis mokslinio mąstymo nau­jų kategorijų. Žmonija kol kas negali išsiveržti iš trimatės sistemos, negali su­prasti įvairių „laukų" veikimo mechanizmo, neaiškus informacinės tvarkymo struktūros išlikimas žmogui mirus (mirus biologinei struktūrai) ir daug kitų neįprastų reiškinių.

Pasaulio ir žmogaus kūrimas nėra baigtinis. Jie abu rutuliojami ir tobu­linami iki žmogui nesuvokiamų galimybių ir ribų (iki begalybės?).

Visumos būtis tarpsta energijos apsuptyje. Tačiau žmonija nuolat sto­koja energijos, tai kelia konfliktines situacijas, per kurias nukenčia daug ne­kaltų žmonių, nesuspėjusių savo kūrybinių planų įgyvendinti šioje Žemėje. Visos žmonijos ar atskirų individų svajonė - po mirties palikti savo veiklos pėdsaką. Ar kiti gyvūnai svajoja apie tokius pėdsakus? Jie vadovaujasi ins­tinktu ir todėl jiems tai nesvarbu. Žmogus, kaip Šventajame Rašte sakoma, yra sukurtas iš medžiagos ir Dieviškosios dalelės dvasios - sielos, kuri kūną savo veiklai panaudoja kaip infrastruktūrą. Todėl toliau kūną vadinsime inf­rastruktūra. Šio termino pateisinimui reikia įvertinti ir skaitytis su eilinių žmo­nių mąstysena. Kūnas dažnai asocijuoja jų sąmonėje ne tik žmogaus sielos ūkinę dalį, bet ir žemiškuosius, kartais kenksmingus, neribotus, kai siekiama malonumų, įpročius ir veiksmus. Infrastruktūros termine šių asociacijų ne­jaučiama ir nėra.

Žmogaus veikla ir būtis be sielos neįmanoma. Todėl šios knygos pir­moje dalyje skaitytojas įvedamas į sielos ir kūno (infrastruktūros) santykio sampratą, energijos procesų reguliavimą, o antroje dalyje kalbama daugiau apie fizinę sveikatą, nes gerai sielos veiklai reikalinga sveika infrastruktūra (kaip romėnai sakydavo: spiritus sana in corpore sano - sveika siela sveika­me kūne). Pirmoje knygos dalyje raudona gija švyti sielos bendravimas su energija.

Knygos turinys remiasi ne tik Šventuoju Raštu, bet ir mąstymu apie gamtoje vykstančius nesuprastus ypatingus reiškinius, gyvenimo patirtimi.

Neįprastus gyvenimo reiškinius, pagal galimybę, ateityje reikės paaiš­kinti moksliškai. Nobelio premijos laureatas fizikas Albertas Einšteinas yra pasakęs: Mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo - akla. Todėl pagrįstai sakoma: nėra tokios fantazijos ar svajonės, kuri anksčiau ar vėliau ne­išsipildytų tikrovėje (įrodoma moksliškai). Juk reikia tikėti, nes suprasti visko negalime. Pozityvus ir teigiamas tikėjimas žmogų puošia ir teigia kūrybą (Vytau­tas Mačernis).

Žmogus - infrastruktūra ir siela - yra vienas kūrinys, nes jiedu atskirai negali būti ir veikti - jie abu sudaro vienybę. Mokslas ir tikėjimas taip pat sudaro vienybę, nes vienas be kito yra luoši arba akli.

Norint tobulinti žmogaus infrastruktūrą, gerinti jo sveikatą, reikia per­prasti gyvybės esmę. Ar tai pasiekiama? Vargu, bet link to reikia eiti. Turėda­mi daug biologijos ir fiziologijos žinių, galime jomis naudotis geriau nei iki šiol darėme. Išnaudodami šią galimybę gana optimistiškai galime žvelgti į ateitį.

Tai, galbūt, ne visai paprasta įvykdyti gyvenime, nors šios pastangos ir jų rezultatai nėra utopija. Juk mokslas įrodinėja, kad žmogaus organiz­mas dabartinėmis sąlygomis yra pritaikytas gyventi ir dirbti daugiau kaip šimtą metų. Tuo tarpu aštuoniasdešimtmetį jau laikome ilgaamžiu, o apie šimtamečius net pagalvoti nedrįstame. Pastaruoju metu gyvūnuose atrasti dviejų rūšių genai: „tinginiai" (lėtai besikeičiantys) ir trumpaamžiai (greit be­sikeičiantys, „altruistai"). Sudarant sąlygas pirmiesiems padaugėti, gyvūnų amžius pailgėja (mielių grybelių eksperimentai tai patvirtina). Dar nežinia ar tai pasitvirtins ir sudėtingesniems gyvūnų organizmams. Teigiamu atveju aukštesnės biologinės pakopos energijos užtaiso trukmė galėtų būti daug ilgesnė (gal net kelis kartus). Šioje knygoje norima aptarti kaip galime minė­tus mokslo teorijos teiginius įgyvendinti praktiškai.

Esant dabartiniam teoriniam gamtos pažinimo lygiui ir praktinei patir­čiai, jau galima jaunystę išsaugoti ir kūrybinės veiklos koeficientą padidinti bent dvigubai ar trigubai ilgiau, palyginti su įprastine 30-40 metų jaunystės trukme. Su amžiumi kūrybinio gyvenimo patirtis vis kils, žmogaus veiklos rezultatas padvigubės, trigubės ar pan. Per šimtą aktyvios veiklos metų toks asmuo, reikia manyti, sukurs bent kelis kartus daugiau negu trijų kartų trys asmenys pagal šiuolaikinę žmogaus amžiaus trukmę.

Be to, kaupiantis gyvenimo patirčiai griovimo stichija paprastai blės­ta, vis stiprėja teigiamas nusiteikimas žmonių santykių ir gamtos atžvilgiu. Biblijos Senajame ir Naujajame Testamentuose rašoma apie dvasinio tobulė­jimo dalykus. Teologija ir pasaulietiniai mokslai sutaria, kad fizinis žmogaus kūnas (infrastruktūra) yra dvasinės veiklos ir tobulėjimo įrankis. Todėl būtina stiprinti ir tobulinti juos abu: jei įrankis bus geras, neaplūžęs, tai ir meistrui bus lengviau juo naudotis, gražių darbų atlikti ir pačiam tobulėti teikiant meistrui-sielai pirmenybę, nes ji kūrėja. Žmonijos tobulėjimo kelyje pasitai­kančios „duobės" arba neigiamos veiklos niuansai (reikia manyti, labai reti) tik dar sustiprins pozityviąsias pastangas. Tuo tikslu žmogaus sąmonei reikia nuolat būti kontakte su Aukščiausia Sąmone (bent prisiminus). Jei tuo įsitikinsi, tai dažnai prisiminęs visą savo pozityviąją veiklą ir darbus skirsi savo Kūrėjui - Aukščiausiajai Sąmonei (nebūsi izoliuotas, būsi kūrybingas).

Jei žmogus tuo patikės ir mėgins įsitikinti praktine, visą jį apimančio sielos ir kūno tobulinimo komplekso nauda, tai jo kūne ir sieloje neliks vietos neigiamoms, griaunančioms stichijoms; neigiamos emocijos nebus tokios pavojingos, nes jų energines audras numalšins medžiagų apykaitos proce­sų, proto ir sielos sąjunga. Šitai vėl skatins žmogaus gyvenime papildomas kūrybines galias, teikiančias ne egoistinio, bet giedro džiaugsmo dvasiai ir jėgos kūnui, tyrinėjant mūsų gražiąją Žemę bei tiesiant kelius į kosmosą.

Nors pradžia sunki, o užsiėmimai reikalauja ištvermės (tai ugdo tei­giamąsias charakterio ir asmenybės savybes), tikslas tegul mums būna švy­turys, padedantis įveikti mūsų tingumą ir lepšiškumą. Jaučiant tingumą ar neigiamų nuotaikų ir emocijų antplūdį, siūloma pamedituoti nukreipiant sąmonę ne į žmogų ar žvaigždes, bet į Begalybę, į mūsų Kūrėjo-Absoliuto Sąmonę, kuri teiks tvirtybės, ryžto ir ištvermės.

Šitaip gyvendami ir veikdami savo organizmą, ištverkime bent pus­metį ar metus, toliau bus vis lengviau - nemalonios pareigos jausmas išnyks, atsiras fiziologinis ir dvasinis potraukis šiam gyvenimo būdui.

Šių apmąstymų turinys ne vien teoriniais arba atitinkamoje literatūro­je rastais duomenimis pagrįstas, bet ir paties autoriaus daugiau kaip septy­niasdešimt penkerių metų asmeninės patirties apibendrinimas.

Kartais toks pagrindimas pateikiamas remiantis vien praktiniais gy­venimo būdo ir užsiėmimų rezultatais. Vadinasi, iškeliama problema, į kurią moksliškai ir teoriškai nėra dar išsamiai atsakyta. Dėl to fiziologams tokie teiginiai gali atrodyti neįtikinami ir kritikuotini. Reikia turėti galvoje, kad šis darbas nėra pagrįstas tik moksle pripažintais fiziologijos ir biologijos dės­niais. Kai kurie teiginiai yra ilgo praktinio darbo apibendrinimo ir logiško mąstymo išdava. Kai kuriuos teiginius teoriškai teks pagrįsti, patikslinti ar papildyti ateityje. Žmogaus sielos troškimas ieškoti ir atrasti yra ta kūrybinė varomoji jėga, kuri tarsi sklandytuvą tempiantis ir paleidžiantis kilti į tolimas aukštumas įtaisas neleidžia žmogui sustingti kasdienybėje.

Fizinio darbo žmonės, be abejo, yra stipresni fiziškai, o dažnai ir dva­siškai (sąžiningesni, atviresni, užjaučiantys ir atjaučiantys, kantresni, paslau­gesni, kūrybingesni, supratingesni, nujaučiantys gamtos reiškinius); jų sąly­tis su supančiu pasauliu glaudesnis, taip pat stipresnis atsakomybės jausmas už savo veiksmus, kaip ir kitos dvasinės kokybės, nei „kabinetinių darbinin­kų" (tarnautojų, valdininkų). Tačiau pirmieji būtų dar geresnės sveikatos ir ilgiau gyventų, jei darbo pertraukomis vietoj parūkymo pasinaudotų nors mažąja universalia mankšta (mUM), pamedituotų, pasvajotų, pagalvotų apie ateities darbus. Tikslas - leisti pailsėti pavargusioms organizmo sistemoms ir suaktyvinti pasyviąsias, darbo metu mažiau apkrautas sistemas, pagerinti šių sistemų mitybą. Tuo tarpu kabinetiniams darbuotojams UM (universalioji mankšta) ir mUM (mažoji universali mankšta) yra tikras išsigelbėjimas. Tai priešnuodis juos žudančiam nejudrumui uždaroje patalpoje (tarsi narve).

Daugelis teiginių, kuriais čia naudojamasi, biologams ar fiziologams gerai žinomi, nors gali atrodyti, kad jais remiamasi kartais labai izoliuotai, atitrauktai nuo kitų fiziologinių faktų. Tačiau verta jais remtis, nes nuo tiesos nenukrypstama, o įspūdis ir įtaiga skaitančiajam gerokai sustiprėja ir paska­tina ta kryptimi veikti. Juk chromosomas ir genus teigiamiems mutagenams veikiant karta iš kartos, organizmas pamažu kinta - tobulėja (evoliucionuoja) ir tuos pokyčius paveldi vėlesnės kartos. Mūsų gyvenime geriausi teigiamieji mutagenai yra šie: dora gyvensena, UM (universalioji mankšta), mUM (mini-mankšta) ir saikingas maistas. Verta šiuos mutagenus naudoti gyvenime.

Pirmiausia svajonė-mintis, išreikšta žodžiu, gali ir turi tapti „kūnu". To­dėl darbą buvo stengiamasi parašyti taip, kad jame esančios mintys ir pa­tarimai giliau įstrigtų į skaitančiojo širdį ir tampriai susietų ją su jo protu ir sąmone. Pirmąją savo knygą Universalioji mankšta autorius parašė buvusių Rygiškių Jono gimnazijos bendraklasių paskatintas (2002m.), o ši parašyta praplečiant žmogaus sveikatos sampratą dvasiškai ir kūniškai.

Daugumos gyvūnų, taip pat ir žmogaus jėgų atsinaujinimui, organiz­mo sustiprinimui yra naudojami judesiai ir poilsis (ramybė) horizontalioje kūno padėtyje (palengvėja širdies darbas, pagerėja kapiliarinė kraujotaka, dingsta sąnarių ir raumenų įtampa). Taigi judesiai - mankšta minėtoje pa­dėtyje ant grindų ar ant kilimo, masažuojant kraujagysles, vartaliojantis, yra patobulintas fizinių ir dvasinių jėgų atnaujinimo būdas. Vertikalioje kūno padėtyje žmogus dirba (arba atlieka mankštos veiksmus), eikvodamas su­kauptą energiją. Norint atgauti fizines ir dvasines jėgas vietoj darbinės verti­kalios padėties reikia panaudoti abi - horizontaliąją ir vertikaliąją. Kūno pa­dėčių kaitaliojimas masažuoja kraujagysles ir kapiliarus - gerina kraujotaką, profilaktiškai stiprina kraujagyslių sistemą (veikia antiskleroziškai - skatina jų ilgaamžiškumą). Kaip matysite, toks kaitaliojimas atsispindi visame šiame darbe, ypač vaizdinėje dalyje. Kai kur pasikartojančios mintys dalykui ne­kenkia, tik labiau pabrėžia jo esmę.

***

Protas ir jausmai

(vietoj epilogo)

Po užsiėmimų, ypač rytinių, taip lengva ne tik kūnui, bet ir sielai, tokios skaidrios mintys ir didingi pasiryžimai, daug mažesnės atrodo visos bėdos, iš dalies nublanksta nemalonūs psichologiniai išgyvenimai, atslūgsta įtam­pa, kuri kaip metaliniu varžtu buvo suveržusi galvą. Pasaulis atrodo švieses­nių, džiugesnių spalvų, nyksta pagiežos ir keršto jausmai, nes lengva atskirti esminius dalykus nuo ne taip reikšmingų arba ir visai menkaverčių, kurie iš vakaro dar jaudino ir dirgino vaizduotę. Po UM blaivus protas vyrauja, ir jausmai, kurie taip dažnai diktuoja mūsų sprendimus ir poelgius, lengvai pa­klūsta jam.

***

Kodėl žmogų užvaldo svajonė apie beribius tolius, neištirtas ir nežino­mas gamtos paslaptis, kodėl tos svajonės traukia ryžtis nugalėti visas kliūtis ir eiti pirmyn, nors nežinia kas ten laukia - džiaugsmas ar liūdesys, o gal net žūtis? Tačiau tie žygiai atliekami Kūrėjui skatinant ir kviečiant. Tuo keliu ei­nant patiriamas didžiulis kūrybos džiaugsmas.

***

Mūsų garsaus filosofo, dramaturgo, visuomenės veikėjo Vydūno užburiantys žodžiai: Sveikata, jaunumas, grožė telydi mus.... Dirbkime ir gyvuokime asmenei, Tėvynės ir žmonijos labui. Nebūsim pikti ir meilė ims viršų.

Tuos žodžius dvasingai sutvirtina paskutinės eilutės iš Vydūno Lietuvių giesmės:

O meilė, ką yra

Pati aukšta šviesa

Lai šventina

Ir laimina

Visus ir Lietuvą

Tėvynę Lietuvą

Baigsime knygą Vytauto Mačernio eilėmis:

Mes nežinom kam, bet gyventi,

Kurt ir juoktis pasauly - puiku.

Nes ir tai, ką mes esam iškentę,

Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu.

 

Mes nežinom kodėl, bet darbuotis

per šešias įtemptas dienas

Tenka mums. Ir tada vainikuoti

Galim švęsti šventes prabangias.

 

Mes nežinom kaip, kuo būdu.

Bet vien ieškantį glosto švelniai

Po gilių abejonės naktų

Purpuriniai tiesos spinduliai.

Ir pro ašarų tyrus lašus

Šviečia aukštas Ramybės dangus.

 

Kaip minties, taip ir Dievo nesuvokiame ir nesuvoksime, tačiau Jo veiki­mą būtinai jaučiame ir jausime, nes pirmosios priežasties negalime paneigti. Minties kokybė priklauso nuo sielos kokybės. Ji - dar didesnis stebuklas, nes siela yra daugialypė. Tai žmogaus kūrybos pagrindas. Galima sakyti, tokia yra žmogaus ir Pasaulio ontologija

Foto albumas

Skaityti 1516 kartai Atnaujinta Sekmadienis, 04 gegužės 2014 08:56

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Monday the 21st. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©