Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2011m. Stovyklos dienoraštis
Sekmadienis, 04 gegužės 2014 07:52

2011m. Stovyklos dienoraštis

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Stovyklos dienoraštis 2011.08.01-06

Vacys Bagdonavičius, Vilnius.

2011-08-01

Prasideda aštuonioliktoji (nuo 1992m. iki šiol praleidus vienerius metus) vydūniečių stovykla Bitėnuose. Gera, kad suvažiavo gražus būrys iš visų didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, kad mus pagerbė įstabioji Gražbylė – Vydūno krikšto dukra, mūsų draugijos Garbės narė, vyriausia amžiumi vydūnietė, kuriai už devynių mėnesių sueis tik ... 100 metų. Šiemetinė stovykla ypatinga ir tuo, kad vyksta po Vydūno palaikų perlaidojimo dvidešimtmečio ženklu.

Praėjo pirma diena – turiningai ir džiugiai, ir pakankamai įtemptai, atlikus atidarymo ceremoniją, dėstant ir apmąstant visos savaitės įvykių eigą. Ypač įtempta turėtų būti paskutinioji diena, šeštadienis – draugijos suvažiavimas, rinkimai, pirmininko įgaliojimų bei regalijų perdavimas įpėdiniui, perlaidojimo dvidešimtmečio minėjimas (buvo perkeltas į trečiadienį – D.St. pastaba). O juk tas minėjimas galėjo sutapti su sueiga pas Martyną Jankų. Tačiau tos sueigos organizatoriai to nepanorėjo. Nelabai suprantu, kodėl: juk perlaidojimo sukaktis sutampa su Bitėnų kapinių atkūrimo sukaktimi. Nejaugi to objekto atgimimas nėra reikšmingas ne tik Pagėgių savivaldybei, bet ir visos Mažosios Lietuvos istorinei atminčiai? Nejaugi Vydūno palaikų sugrįžimas nėra didis simbolinis aktas mūsų tautos dvasiniam atgimimui. Kodėl to deramai ir su pasididžiavimu neprisiminti? Juk mūsų aštuoniolika vasaros stovyklų pašvęsta būtent tam, kad Vydūno įamžinimas būtų kuo gražesnis ir prasmingesnis. Taip norisi, kad

...meilė, ką yra pati aukšta šviesa,

Lai šventina ir laimina

Visus ir Lietuvą, Tėvynę Lietuvą.

(Lietuvių Giesmė. 1988m. įsisteigusi Vydūno draugija šią giesmę pasirinko savo himnu).

Manau, artėja aiškiau pasijausianti to laiminimo valanda. 


Kazys ir Birutė Žemguliai, Bitėnai.

2011-08-02

Jau aštuonioliktoji Vydūno draugijos narių stovykla Bitėnuos. Lyg ir daugokai vandens nutekėjo Nemune per tą aštuoniolika metų, tačiau tas laiko tarpas visiškai neprailgo. Prailgsta tik laikas nuo vienos stovyklos iki kitos.

Keitėsi stovyklų uždaviniai, užsiėmimai, tematika, keitėsi stovyklautojai ir jų skaičius. Viena stovykla skaitlingesnė, kita mažiau, bet branduolys liko tas pats. Visada čia pirmininkas Vacys Bagdonavičius, Dalia, Onutė, Apolinaras, keli Stasiai, Algis ir Algimantas, Nijolė, Jūratė, Nida, Rima ir daug dar kitų. Ir daugelis iš jų nuo pat pirmosios stovyklos.

O kiek tų stovyklų metu nudirbta darbų, kiek sudainuota dainų, kiek iškylų į žymesnes vietoves. O kur dar įvairūs susitikimai, diskusijos, filmų peržiūros, parodos, vegetariška virtuvė ir bendras stalas. Visa tai suartina žmones, suburia bendriems darbams.

Ypač daug nuveikta Rambyno kapinaitėse. Čia sutvarkyta daug apleistų kapų, nukaldinti ir pastatyti vartai, aptverta tvora ir dar daug kitų darbų. Tik gaila, kad stovykla trunka tik savaitę. O ji tokia trumpa... Mes su vyru visus metus laukiame stovyklos pradžios. Ir koks džiaugsmas apima, kai vieną dieną, lyg pavasariniai paukščiai iš pietų, pradeda rinktis stovyklautojai! Po liepomis lyg grybų pridygsta palapinių, klegesys, judėjimas ir didžiulis susitikimo jaudulys. Pakyla stovyklos vėliava ir prasideda gyvenimas. Tačiau... Vieną dieną nusileidžia vėliava ir atsisveikinimas, liūdnas, net skaudus. Lieka tik palapinių žymės, išminti takeliai ir prisiminimai to mielo šurmulio. Tik gera būna, kai per tuos metus sulaukiame mielų skambučių, laiškelių ir atsitiktinių apsilankymų.

Tegul gyvuoja Vydūno draugija, tegul vyksta kasmetinės stovyklos ir gražūs mūsų susitikimai. 


 

Klaipėdiečių „ėjimas“ į Vydūną.

2011-08-03

Mūsų gyvenimo posūkį Vydūno pažinimo link lėmė sena pažintis su tikra vydūniete Rima Palijanskaite. Jos entuziazmo dėka Klaipėdoje realiai gyvavo ir Vydūno draugija, kurios renginiuose ne kartą teko dalyvauti. Rimai palikus Klaipėdą, draugijos veikla užgeso, tačiau pėdų įspaudas liko... Tų įspaudų dėka į vydūniečių stovyklą maža srovele – nuo Sigutės Augutienės su dukra Laima ir dukterėčia Vita Glinskyje – atitekėjo ir upelis dainuojančių draugių ir bendraminčių, susidomėjusių Vydūno išmintimi bei vydūnietiška pasaulėjauta (Angelė Šapelienė ir Vida Mieliulienė). Kol kas mes esame šių tiesų pažinimo pradžiamokslyje, tačiau tai mus žavi. Mūsų gyvenimo supratimas ir gyvensena artima Vydūniškajai.

Žavi čia viskas: aplinka, žmonės, bendravimo būdas, vykstantys įdomūs renginiai ir ekskursijos, netgi darbas.

Ne be Aukščiausiojo vedimo mes, moterys ir merginos iš Klaipėdos, patekome čia. Dievo palaimintame Lietuvos kampelyje, kad suskambėtų garsiau lietuviška liaudies daina. Kol kas šios dainos tik iš lietuvių folkloro lobyno, bet viliamės, kad suskambės ir Vydūno kurtos dainos, juo labiau, kad į stovyklą renkasi dainos mylėtojai iš visos Lietuvos.

Esame laimingos, kad patekome čia, ir viliamės, kad ši veikla sėkmingai gyvuos ir pritrauks kuo daugiau pasekėjų.


 Juozas Kuzminskas, Vilnius.

2011-08-03

Esu Vydūno draugijos narys nuo 1991 metų. Ne vieną kartą teko praleisti rugpjūčio pirmąją savaitę Bitėnuose, kuriuose vykdavo vydūniečių susiėjimas.

Kaip ir anksčiau, jau antrą kartą, man teko maloni misija pakviesti vietinius gyventojus į renginį, skirtą paminėti Vydūno perlaidojimą iš Detmoldo (Vokietija) į jam artimą kraštą, netoli Rambyno esamas Bitėnų kapinaites. Šią malonią misiją atlikome su vydūniete Rima Lapienyte taip pat iš Vilniaus, kaip ir aš. Žmonėms, kuriuos kvietėme į šventę buvo padovanoti lankstinukai, skirti Vydūno sugrįžimo į Lietuvą 20-mečiui.

Labai malonus jausmas užvaldė tuose trumpuose susitikimuose su vietos gyventojais. Štai, pavyzdžiui, Kuprio sodyboje mus pasitiko moteris, sukaustyta sunkios ligos, tačiau jos akys spindėjo gerumu ir vydūniška dvasia. Ji pasakė, kad dėl sveikatos stovio ateiti negali, tačiau vydūniečių vykdomai veiklai pilnai pritaria. Kai kurie sutikti vyrukai sakė, kad negali ateiti, nes yra apkrauti darbais, tačiau neblogai žino apie Vydūną ir labai gerai pažįsta Bitėnų Šviesuolius Birutę ir Kazimierą Žemgulius, o jų darbas tai Rambyno kalno tvarkymas.

Teko sutikti žmonių, kurie skundėsi esamu gyvenimu. Man atrodo, kad nežiūrint, kokia valdžia bebūtų, kokia partija bevadovautų, kaimo žmogui mažai skiriama dėmesio. Štai vienas iš vietinių bitėniečių išlipo iš traktoriaus, su kuriuo arė lauką, ir prie manęs prisiartinęs pasiūlė numalšinti troškulį alumi, bei išreiškė savo nuomonę apie valdžios požiūrį į paprastus žmones. Tame požiūryje buvo liūdnų gaidelių.

Tad drįstu svajoti, kad praėjus tam tikram laikui, žmogus troškulį malšins smetoniška gira, o ne alumi.


Dalia Vilūnienė, Vilnius.

Stovyklos šeimininkė, 16 kartų buvo stovykloje.

2011-08-05

Atostogos Bitėnuose vydūniečių stovykloje.

Atvykome, pasisveikinome su Birute ir Kazimieru Žemguliais, mus sutiko kaip mielus giminaičius. Ir tada pradėjo smarkiai lyti. Slėpėmės automobiliuose – jau visi ratuoti. O 1992m. atvežė Algimantas Jucevičius su mikroautobusiuku. Automobilis buvo retenybė.

Vėliau, (dar lietui lyjant), sugužėjome į didelį senovinį raudonų plytų namą. Pakalbėjom, pajuokavom. Daug prilijo. Telkšojo balos. Visi įsitaisė: kas troboje, Danutė antrame aukšte, daug kas ant šieno. Pasirodė saulė, išdžiūvo didelė pieva ir kaip visada įsikūrėme palapinėse.

Šių metų programa labai įvairi. Visas stovyklos gyvenimas labai pagyvėjo, kai atvyko Gintautas ir Diana (GIN-DIA). Gintautas filmuoja, Diana fotografuoja, o Antanas viską stebi. Vakar nagrinėjome Antano „Paistalus“. Įdomiausia mintis – „nereikia kapinių“. Mirusį sudeginti ir pelenus išbarstyti. Žmogaus siela gyvena toliau.

Žiūrėjome filmus apie praeitų metų stovyklos gyvenimą ir pietūs buvo išvirti per vėlai. Atvažiavo Vilija su mokytojais iš Vilkaviškio, o pietų nėra... Labai skaniai papietavome, palaukus skaniau. Ėjome į Bitėnų kapinaites, prisiminėme Vydūno perlaidojimo 20 metų. Vėliau buvo šventė ant Rambyno kalno. Liejosi dainos, skaitė įdomius straipsnius. Degė mažas lauželis, visi į jį barstėme druską. Visi maži nesklandumai buvo pamiršti.

Taip bėga dienos. Vakar buvo ketvirta diena, dirbome Bitėnų-Šilėnų kapinaitėse, jose ne kartą ieškota Napoleono lobio. Kartą balandžio 1d. parodė per LTV reportažą, kad Bitėnų kapinaitėse rado didelį lobį. Ir prasidėjo kasinėjimai... Mes nupjovėme žolę, pasodinome gėlių ant senų nelankomų kapų. Po darbo išsimaudėme Nemuno senvagėje, pusę nuovargio palikome.

Atvyko Linda su draugu iš Latvijos, gyvenanti Lietuvos pasienyje netoli Rokiškio, atvyko ir du latviai iš Rygos. Su visais įdomiai pasikalbėjome.

Rytais darome P.Korėjos mankštą, pamasažuojame vieni kitiems nugaras. Juozas K. renka grybus, kiti darbai jam nepatinka. Saulė šildo, lietus nelyja. Visi draugiškai sugyvena. Kai gaminamas maistas, visi padeda: atneša vandenį ir visus kitus pagalbinius darbus padaro vos paprašius. Šiais metais daug jaunimo. Visi draugiškai bendrauja. Naktimis šalta, vos +6+10°C, palapinė tik ir šildo.

Penktadienio vakare prie laužo ilgai sėdėjome. Dainavo vieną dainą lietuviškai, kitą latviškai. Rygos N.Rericho draugijos pirmininkas Alvil Hartmanis gražiai dainavo. Petras Čirplys skaitė savo ir kitų poetų eiles. Laužą kurstė Juozas Šidiškis. Vakare prie laužo atėjo prof. Domas Kaunas ir Kazimieras Žemgulis. D.Kaunui labai patiko mūsų vakaronė. Kazimieras padainavo ir padeklamavo įdomių eilėraščių.

Naktis rami, be lietaus. Išaušo šeštadienio rytas. Šeštadienį grįšime visi į namus ir lauksime kitų metų, kad vėl atvykti į stovyklą. Iki pasimatymo. 


Zenius Jurgelaitis, Panevėžys.

2011-08-06

Į 2011-ųjų metų Vydūno draugijos kasmetinę stovyklą Bitėnuose atvyko gausus vydūniečių būrys iš Panevėžio, kuriame Vydūno klubas atsikūrė 2005m. ir nuo to laiko aktyviai dalyvauja stovyklose Bitėnuose prie senojo Rambyno.

Šiais metais stovyklauti iš Panevėžio Vydūno klubo atvyko net 8 žmonės. Be pirmininko Z.Jurgelaičio stovyklavo poetas Petras Čiplys, muziejininkas Audrius Daukša, Modestas Tamulis, bei 5 jaunieji vydūniečiai Jurga ir Gediminas Talkevičiai, Raminta Daukšaitė, Giedrius, Eglė ir Ramūnas Geniai.

Visi iš stovyklos vežamės neišdildomus įspūdžius apie susitikimą su Vydūno krikšto dukra Gražbyle Venclauskaite, kuriai iki 100 metų liko 9 mėnesiai ir kurią į stovyklą atvežė menotyrininko V.Rimkaus šeima. Stiprūs įspūdžiai apie Vydūno perlaidojimo 20-mečio paminėjimą, naująją Rambyno kalno panoramą, Martyno Jankaus 133-jo gimtadienio paminėjimo šventę, apie jaunųjų dailininkų plenerą ir, žinoma, apie Bitėnų senbuvių, šeimininkų Birutės ir Kazimiero žemgulių svetingumą. Daug kalbėta ir diskutuota vydūnietiškomis temomis, daug tauraus žinojimo ir tikėjimo pasisemta ir išsivežama su savimi.


GINDIA, Šiauliai.

Ir vėl susitikome Bitėnuose!

2011-08-11

Baigiasi antras dešimtmetis, kai liepos ir rugpjūčio sankirtoje į Bitėnus, Birutės ir Kazimiero sodybą susirenka žmonės. Jei prieš dešimtmetį buvo galima sakyti, kad tie žmonės – Vydūno draugijos nariai, tai šiandien ši sąvoka jau tapo per siaura. Galima patikslinti į Bitėnus susirenka tie, kuriems artimos ir brangios Vydūno Idėjos. Ir ne taip svarbu, kokiai draugijai ar bendruomenei priklauso tie žmonės, nes jie jau tapo draugais.

Kaip smagu visą savaitę gyventi darnoje, kai mintys ir darbai susiderina. Pirmosios dienos prabėga susitikimų šurmulyje. O jų šiemet buvo tikrai daug! Jau antrą kartą stovykloje apsilankė Gražbylė Venclauskaitė, privežė vaišių – du didžiuliai varškės sūriai, medus, arbūzas, pyragai, bandelės, iškepti Česės Rimkienės. Ir dar išskirtinės dovanos Vaciui Bagdonavičiui ir sodybos šeimininkams. Nors ir pliaupia lietus, susiburiame po stogine ir skanaujame Gražbylės vaišes, klausomės jos neišsibaigiančių nuotykių...

M.Jankaus muziejuje sužinome, kad susitiksime su jau pažįstamais dailininkais –Sigute Ach, Audrone ir Algimantu Vorevičiais ir Gintaru Kraujeliu. Jų paveikslai labiausiai nukentėjo – nesusiderino civilizacija su Gamta, todėl atvyko atnaujinti savo darbų. Stovyklautojams šis susitikimas didžiulis džiaugsmas, daugelis puikiai prisimena Sigutės Ach ir Audronės Vorevičienės meno pamokas prieš ketverius metus.

Stovyklautojų tarpe taip pat daug menininkų ir rašytojų. Šiemet susipažįstame su keramikės Danutės Jazgevičiūtės kūryba – vilniečiai ne kartą dalyvavo jos darbų parodoje Vilniuje, bet juk stovykloje ne tik vilniečiai. Džiugu pažinti draugus.

Kitą dieną susitikimas-pokalbis su Sauliu Sodoniu. Tai jis su draugais pargabeno Vydūno arfą iš Estijos, jis ir Kintų Vydūno kultūros centre darbavosi, dalyvavo namo atstatyme. Taip pat buvo vienas iš Vydūno palaikų sugrįžimo į Lietuvą organizatorių. Turi Saulius mums ką papasakoti, istoriją papildydamas archyvinėmis nuotraukomis.

http://www.silaine.lt/.

Išaušo naujas rytas – ir vėl stovykloje svečiai iš Suvalkijos krašto. O gal jau ir nebe svečiai, juk Vilkaviškyje Vydūno ir Rericho vardai žinomi dėka Vilijos Žalienės ir kartu su ja atvykstančių bendraminčių. Išgirstame nerimo gaidelę atvykėlių balsuose – nebėra Aukuro ant Rambyno!? Kam jis kliudė? Net naujasis paminklas nublanksta, nesinorima apie jį kalbėti... Ar ir vėl naikinamas lietuviškas tikėjimas, vėl bandoma užgesinti dvasinę tautos ugnį? Tai gal greitai ir ąžuolynus pradės kirsti? Lyg nesimato kryžiuočių apsiaustų, nespindi jų kalavijai saulėje, tai kam dabar kliudo Aukuro Ugnis?

Šventė tęsiasi: kapinaitėse paminimas Vydūno palaikų sugrįžimo į Lietuvą dvidešimtmetis, pasodinami 2 ąžuoliukai. Visi jau ant Rambyno, ir laužas jau dega – gal ir ne vietoje sukurtas, bet Juozas Šidiškis nuramina visus, sumokėsime baudą, jei lieps, bet kokia šventė be Gyvos Ugnies. Į šventę jau ne pirmi metai įsijungia Giedrė ir Eugenijus Skipičiai. Eugenijaus eilės įsilieja į šventės skaitinius.

Šventei pasibaigus, kitą dieną, stovyklos senbuvis vilnietis, žemaitis Stasys Urbonas suorganizavo pasodinto ąžuoliuko įvardijimo darbus. Kartu su keramike Danute Jazgevičiūte ir poetu Petru Čipliu kapinaitėse pritvirtino meniškai užrašytą lentelę – kad ąžuoliukas nebūtų šiaip eilinis medis, juk jis turi paskirtį: pažymi Vydūno grįžimo į Lietuvą dvidešimtmetį. Taip pat tyliai, niekieno neraginamas Stasys Urbonas prieš  metus svovyklos teritorijoje, o tiksliau nuostabiajame gerbiamų Žemgulių parke, sukonstravo vėliavos stiebą, ant kurio pakyla vydūniečių vėliava. Stiebą papuošė vėtrungė. 

Įvykių ir susitikimų tiek daug, net ne visi spėja sugulti į raštą. Prieš ruošiantis žygiuoti į Rambyną, tuoj po latviškos konferencijos, į stovyklą užsuka dviratininkai – Asta ir Linas, Apolinaro Tušo sūnus. Jie atveža stovyklautojams lauktuvių – ledų. Kokia maloni staigmena, o ledai kad skanūs, lyg nebūtume jų ragavę ištisus metus! Linas ir Asta dviračiais keliauja po Lietuvą, būdami netoliesi stovyklos, nepagaili savo kojų ir užsuka aplankyti tėtės.

O jei prakalbome apie dviračius, tai vienas iš stovyklautojų – Andrius, dviračiu atmynė net iš Kauno. Beje, Andrius rytietiškais prieskoniais pagardino stovyklautojų virtuvę.

Diena veja dieną, renginys keičia renginį – dažnai beveik be atokvėpio skubame, kad tik nepraleistume ko svarbaus. Šįryt, ketvirtadienį susirenkame į Bitėnų-Šilėnų kapinaites pusdienio talkai. Prikalbiname Giedrę Skipitienę, Rambyno parko kultūrologę pravesti mums ekskursija. Giedrė mielai sutinka, net rusų kalba kalbėti. Tiesa, ši kalba Lietuvoje nemadinga, bet juk daugelis ją mokame, bet jaunimas, deja, ne. Ir vėl auga konfliktas tarp kartų – kalbėti rusiškai, kad suprastų svečiai iš Latvijos, ar kalbėti lietuviškai – saviems vaikams, o svečiams versti į tą pačią rusų kalbą. Sudėtinga situacija, bet Jūratė Mikalajūnienė, stovyklos senbuvė, meteorologė, dukart pabuvojusi Bermudų trikampyje, niekieno neprašoma ima vertėjauti jaunimui. Konfliktas lėtai išblėsta...

Svečiai iš Latvijos – Rericho draugijos nariai, vadovas Alvil Hartmanis ir viceprezidentė Ingrida Raudsepa www.latvijasrerihabiedriba.lv/. Jie atvažiavo į stovyklą susipažinti su bendraminčiais Lietuvoje. Paruošė pranešimą „Vydūno dvasiniai giminaičiai Rainis ir Aspazija“, kurį po ekskursijos ir išklausėme. Pranešimas skambėjo gražia latvių kalba, į lietuvių kalbą jį išvertė Linda Lemhena, taip pat stovyklos senbuvė ir kaip pati save įvardijo Vydūno draugijos narė iš Latvijos. Lindos kalbą papildo kartu atvykęs jos draugas Genadijus – J.Rainis latviams toks pat brangus, kaip lietuviams Vydūnas.

Penktadienis, didelė ir graži šventė M.Jankaus muziejuje. Šventę pagerbė Martyno Jankaus vaikaitė Eva Jankutė-Gerola (1924m.), 2011m. liepos 6d. apdovanota Riterio kryžiumi, valstybiniu apdovanojimu „Už nuopelnus Lietuvai“. Iš šios sodybos traukiantis vokiečiams antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversti pasitraukti jos senelis M.Jankus ir kiti šeimos nariai, tame tarpe ir pati Ieva Jankutė. Skaudūs lietuvių likimai, išgyvenimai ir sunkumai iki šiol slegia širdis ne tik atskirų žmonių, bet ir visos Lietuvos. Sunku valstybei, kuri tarsi kryžkelė, kurioje susikerta įvairiausi interesai, per kurią pražygiuoja visų Europos valstybių armijos... Tiek daug nesantaikos praeityje ir dabartyje, kaip nebesinori skausmo regėti ateityje. Tegul Lietuva pakyla iš trypiamos stipriųjų kojomis kryžkelės ir išauga į Taikos ir Kultūros Sodą, kuriame, kaip ir M.Jankaus sode pasodinta obelis, kaip Bitėnų kapinaitėse pasodinti ąžuoliukai, auga ir bręsta Taikos ir Kultūros Sodas.


Jūratė Mikalajūnienė, Vilnius.

2011-08-12 

Liepos 31 dieną 13 vilniečių, Vydūno draugijos narių, trimis lengvaisiais automobiliais pajudėjo Pagėgių krašto link. Debesys pranašavo lietų, bet mes į kasmetinę stovyklavietę svetingųjų Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodybą Bitėnuose įsukome sausi. Ir vos spėjom džiaugsmingai pasisveikinti,  ir prapliupo liūtis su perkūnija. Po gerų trijų valandų pasirodė saulė ir šlapioje pievoje sparčiai ėmė kilti palapinės. 
Stovyklavo, ar stovykloje ir kapinaitėse, kur ilsisi Vydūnas, apsilankė per 50 žmonių. Susitikimas su Gražbyle Venclauskaite.

Linksmai pokštaudama ir kiekvieną apkabindama, Gražbylė atsisveikino su stovyklautojais. Į mūsų pakvietimą susitikti kitąmet - tik nusišypsojo...
Globojama Vytenio Rimkaus ir jo žmonos, Gražbylė užsuko į kapinaites. Prie savo Krikštatėvio kapo ėjo oriai ir lėtai, o priėjusi nusilenkė ir tarytum sustingo. Ji neištarė nei vieno žodžio ir atrodė, kad ji čia viena su savo jaunystės prisiminimais. Įsėdusi į automobilį pamojavo išlydintiems.
Mes, grįždami į stovyklą, visą kelią kalbėjome, kad mums nepaprastai pasisekė, jog turėjome galimybę pažinti šią nuostabią Moterį. 


Saulius Sodonis, Šilutė.

Turininga vydūniečių stovykla Bitėnuose

2011-08-11

Jau 19-ą kartą (red.pastaba 18-ą kartą) šalia buvusios Bitėnų pradinės mokyklos šalies vydūniečiai bei jiems prijaučiantys rengia savaitės trukmės stovyklą. Čia nemažai diskutuojama, gilinamasi į Vydūno gyvenimą bei jo veiklą. Šiais metais, skirtingai nei ankstesniais, suvažiavę žmonės daugiau ilsėjosi, nes kapinių tvarkymas jau baigtas. Tuo pačiu buvo paminėtas Vydūno perlaidojimo 20-metis bei surengtas Vydūno draugijos suvažiavimas. Skaitykite daugiau »

Foto albumas

Skaityti 2507 kartai Atnaujinta Sekmadienis, 04 gegužės 2014 08:10

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Sunday the 21st. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©