Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2010m. Vydūno mylėtojų stovykla Bitėnuose
Šeštadienis, 03 gegužės 2014 19:09

2010m. Vydūno mylėtojų stovykla Bitėnuose

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Vydūno mylėtojų stovykla Bitėnuose 2010m. rugpjūčio 1-8d.

Prabėgo ištisi metai nuo praeito susibūrimo Bitėnuose ir vėl rugpjūčio pirmą sekmadienį į Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodybą iš vieškelio suka mašinos, viena, antra, trečia – dar per anksti jas skaičiuoti, ir juk ne mašinų skaičius svarbiausia, o žmonės, Vydūno pasekėjai, kurie buriasi, nes jau žino, kad žmogaus „uždavinys yra žmoniškumą apreikšti. Ir vien tuo jis tvirtina savo aukštybę, savo grožę ir galybę. Vien taip žmogus gali išlikti ir gyventi“.

Šią, 2010m. vasarą kiekvieną dieną pragyventą stovykloje galima prilyginti žygiui; atsisukus mintimis į prabėgusios  savaitės įvykius, sunku patikėti, kad visko buvo tiek daug.

*

Stovyklos atidarymas: išsakyti šilti susitikimo  žodžiai, sodybos šeimininkai Birutė ir Kazimieras Žemguliai linki stovyklautojams gerų įspūdžių, geros nuotaikos ir sugrįžti kitais metais. Toks palinkėjimas sukelia draugišką juoką, o gal po savaitės šeimininkai jau nebenorės tokių stovyklautojų? Tačiau kvietimas jau išsakytas, tai ne tušti žodžiai, o kiekvienas susitikimas savyje jau slepia išsiskyrimo liūdesį.

Iškeliama draugijos vėliava, iki šiol tai atlikdavo sodybos šeimininkai, bet šiemet jie nusprendė šią pareigą patikėti vienam iš vyriausių stovyklautojų šiauliečiui Antanui Stunguriui. Ant šakos užkabinamas mokyklinis varpelis, jo garsas sukviečia ne tik prie stalo, bet ir skubiam pasitarimui. Laikai keičiasi, o tradicijos išlieka – mokyklinis varpelis kviečia, nors ne pamokos pradžią jis skelbia, bet išgirdę jo skambėjimą žmonės skuba susirinkti.

Humanitarinių mokslų daktaras docentas Vacys Bagdonavičius, kartu ir Vydūno draugijos pirmininkas, atvykusiems iš įvairių Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) Vydūno mylėtojams primena, kad susirinkome „savaitėlę pabūti  kartu su Vydūnu, pakvėpuoti šio krašto oru, sustiprėti ir sugrįžti namo jau ilgintis  naujo susitikimo.“

Antra diena prabėgo greitai, palydėti besileidžiančios saulės visi draugišku būriu patraukė link Rambyno. Vakaras buvo šiltas, ramus, draugiškai susėdę ant laiptelių stovyklautojai dainavo, dar stipriau suartėdami bendrame dainos skambesy.

*


Įvykių gausa apeidama kai kuriuos įvykius savaip įsirašė atmintyje. Vieni įvykiai įsiminė, nes kartojasi kasmet, kiti užsirašė atmintyje, nes niekada iki šiol nevyko, o treti savo netikėtumu ir grožiu prilygo besiskleidžiančiam ryto saulėje gėlės žiedui – ir liks atmintyje ilgiems metams.

Tradiciškai stovyklavimo pabaigoje vyksta Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus (1859-1946) gimtadienio šventė, kuri susijungia su menininkų plenero darbų pristatymu. Taigi šeštadienį, rugpjūčio 7d. renkamės Paveikslų sode. Šiemet čia netikėtai sutikome vyriausio Vydūno brolio vaikaitę Britą Storost,  atvykusią į šventę su vyru Tomu Šulc ir dukra Nora. Ji dažnai lankosi Lietuvoje – Bitėnuose ir Kintuose, iš savo asmeninio archyvo atveža ir dovanoja Kintų Vydūno kultūros centrui laiškus, knygas.

02M.Jankų, didįjį spaustuvininką, stovyklautojai kartu su atvykusiais į paminėjimo šventę svečiais pagerbia kapinaitėse, tyliai pritardami muziejaus direktorės Sigutės Kulikauskienės žodžiams, kad „lietuviai nenustos lankę M.Jankaus ir Bitėnų, iš kur lietuvybės atbudimo Aušroje (XIXa.pab.-XXa.pr.), sklido stiprus kultūros ginklas – lietuviška spauda“.

Slėpdamiesi nuo alinančio karščio, prigludę prie lieknų pušų kamienų klausėmės Vacio Bagdonavičiaus minčių apie vydūniečių susibūrimo prasmę: M.Jankus ir jo bendražygiai kovojo už lietuvių kalbos išlikimą, plėtojimą, laisvą žodį ir lietuvišką spaudą. Šiandien ima atrodyti, kad dėl to kovoti nebereikia, kad kartais mes jau kenčiame nuo per didelės spaudos laisvės... Kai kam net pradeda atrodyti, kad mums nebereikia puoselėti ir savo kultūrinės savasties, tautiškumo, nebereikia branginti kalbos – juk tapome visos Europos piliečiais... Tačiau prisimindami ir pagerbdami M.Jankų, Vydūną sutvirtėjame savo pasiryžime spręsti šiandienos uždavinius, o jie iš esmės nesiskiria nuo praeityje kildavusių problemų – kaip ir anais laikais mūsų uždavinys yra stiprinti lietuvių tautą ir ją dorai auginti, kad ji taptų žmoniškumo reiškėja pasaulyje. Likimas šiandien mums davė uždavinį išlikti lietuviais, neišsibėgioti ir nenutautėti.

*

03Prasmingus žodžius pasakė ir Domas Kaunas, Lietuvos knygotyrininkas, bibliofilas, edukologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Jis kalbėjo, kad Martynas Jankus ir Vydūnas buvo skirtingi žmonės. Vienas dvasia kilęs kovon, o kitas veiksmu. Ir kad dar buvo „tretieji“, kurie stebėjo, kaip tiems ar aniems išeis, o jau tada kur nors pritilps. Šiandien tas pats: vieni vienais „ginklais“ kovoja, kiti kitais, o treti pasižvalgydami vis kur nors ir prisiplaka.

Vakare šiek tiek atlėgus tvankiam orui, po visų M.Jankui skirtų renginių istorijos mokslų daktaras Domas Kaunas surado valandėlę užsukti ir į stovyklą. Išdalinęs pasižiūrėjimui atsineštus albumus Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas susibūrusiems vydūniečiams papasakojo ir vaizdžiai pailiustravo  savo hobį –  Mažosios Lietuvos atviručių kolekcionavimą.

*

Trumpai nubėgę į baigiamuosius savaitės renginius vėl sugrįžkime į stovyklos pradžią. Palapinių miestelyje išaušo trečioji diena, saulėta ir karšta. Po maudynių Nemuno senvagėje, papusryčiavę visi susiburia nusvirusių liepų paunksmėje. Čia įsikūręs mobilus kino teatras. Šiais technikos laikais tereikia elektros srovės, kompiuterio, didesnio ekrano – ir kino teatras veikia, kad tik būtų ką žiūrėti. O žiūrėti tikrai turime ką. Pirmas filmas primena šį pavasarį Seime įvykusią konferenciją „VYDŪNO gairės nepriklausomai Lietuvai“. Antrasis filmas pasakoja apie Gražbylę Venclauskaitę (gim.1912), Vydūno krikšto dukterį. Šis filmas pasirinktas neatsitiktinai, ši garbinga viešnia žadėjo apsilankyti stovykloje, todėl neprošal trumpai susipažinti su jos gyvenimo istorija.

Žiūrime susidomėje, bet vilnietė meteorologė Jūratė Mikalajūnienė, visą gyvenimą stebinti orus, jau skubina baigti seansą, nes tuoj prapliups lietus, griausmas vis artėja. Nesinori reaguoti į perspėjimus, todėl tik su pirmais lietaus lašais skubama dangstyti aparatūra ir slėptis. Lyjant susiburiame lauko valgyklos pastogėje. Šiaulietis Stasys Dragūnas sukūrė dainą apie stovyklavimą Bitėnuose, puiki proga pasimokinti žodžius ir kartu padainuoti.

*

Beruošiant pietus atvyko bendraminčiai iš Vilkaviškio, kažkodėl dar nedrįstantys stovyklauti – jei žvalgytuvės neišgąsdins, tikimės, kad sulauksime šio entuziastų būrelio kitais metais stovykloje jau su palapinėmis.

Vacys Bagdonavičius džiaugiasi, kad šių mokytojų dėka po Sūduvos dangum jau skamba Vydūno žodis. Juk iš šio, Sūduvos krašto sklido Jono Basanavičiaus žodis, o jis su Vydūnu buvo draugai, palaikantys ir papildantys vienas kitą. Ir šiandien jų sumąstytos idėjos dalyvauja šioje gražioje misterijoje.

Po pažinties, išsakytų gražių žodžių, kartu papietaujame. Trumpai atsipūtę, pamaloninę kūnus, išsiruošėme į žygį, svečiai atvyko su Misterija.

Pakeliui į Rambyną kapinaičių  tyloje susiliejame su Vydūnu... Jonas Burbulevičius, tvirtai užgieda draugijos himną, Vydūno „Lietuvos vaikai“, jam pritardamos prisijungia dainingos Pajūrio stovyklautojos. Giesmės melodija kyla aukštyn ir tolsta dangaus žydrumoje...

Pušų paunksmėje paslaptingai sklinda skaitomi Vydūno Susivokimo maldos žodžiai: Spindulys esmi tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje randasi mano esmė... Tyliai primename patys sau: mes visada čia sugrįšime.

Lydimi pačių atliekamos dainos prieiname Rambyną. Apsupame aukurą, įsiliepsnoja ugnis, Gabija-ugnužėlė, ji primins nemarią žmogaus dvasią. Renginys prasideda, klausomės deklamuojamos ištraukos iš Vydūno kūrinio „Mūsų Laimėjimas“. Prieš 100 metų  Vydūnas rašė „vaidintas yra šis veikalas Tilžėj 24 Liepos ir Klaipėdoj 18 Rugsėjo 1910 mts. ... Vaidinome Tilžėj lauke regyklą pasistatę po pilnu dangumi. Pradžiai buvo ženklas duodamas rago balsu. O baigiant visi vaidintojai iš lengvo nuo regyklos dingo, kad liko joje vienas tik aukuras ir ugnis.“

Po 100 metų prie Rambyno aukuro skamba „Mūsų Laimėjimas“:

Tyli tu Lietuvos šalel, klausykis!

Nemirštamosios meilės maldą Laimai

išgirstant, ašarėlė jai nukrito

ir gi sušvito malonia šviesa.

Ją tad man davė Laima tardama:

„Nešk vėl į Lietuvos šalis gyvybės liepsną!“

„Lai šviečia ji iš naujo čia ant aukuro“

„skaidriai, kaip saulė rytmečio šviesa!“

*

06Šviesios ir prasmingos Vilijos Žalienės mintys skverbiasi į sakais kvepiančias pušis, skaidrina aukure degančią ugnį, sunkiasi  į Nemuno vandenis ir nepastebimai smelkiasi į slapčiausias susirinkusiųjų širdžių kerteles: „Šitos vietos sakralumas ir visų mūsų širdžių virpėjimas, ištarti mūsų žodžiai ir neištarti jūsų žodžiai visa tai yra taip didinga, taip gražu, taip skaidru, taip tyra, kad norisi nusilenkti iki žemės tai Žemynai, kuri mus visus nešioja, tai motulei kuri neša mus per kosmines erdves į Amžinybę; tai Šviesai, kuri visus mus čia atvedė ir tai vienybei, kuri mus visus subūrė, kad skambėtume tarsi Vydūno arfos stygos. Koks sunkus bebūtų kelias, kokie išmėginimai mūsų lauktų, te visada prieš akis mums būna spindintis, kupinas gyvybės Vydūno žvilgsnis. Savo veikalais jis mus mokė ir moko gyventi taip, kad kuo pilniau mumyse ta gyvybė apsireikštų, kad kuo darniau ji skambėtų. Ir jeigu mums visiems čia esantiems pavyktų nors dalelę tos šventos Gabijos ugnies parnešti savo artimiesiems, savo šeimoms, savo draugams, savo bičiuliams, savo pažįstamiems ir tiems, kuriuos sutiksime gatvėje, aš manau, kad šis mūsų sambūris bus tikrai prasmingas, didingas ir kupinas viltingos Šviesos.“


Sūduvos krašto mokytojų skaitytą misteriją papildė vietinių moksleivių padeklamuotos XXa. pradžioje rašytos Vydūno, M.Karčiausko, Kr.Lekšo ir J.Vanagaičio eilės. Prie aukuro buvo „įminta“ simbolinė Vydūno pėda, vaikai ją išpuošė gėlėmis. Atsidėkodamas visų vydūniečių vardu Vacys Bagdonavičius apdalijo atlikėjus Vydūno knygelėmis, palinkėdamas augti dorais, šviesiais, tauriais žmonėmis ir kad kuom jie betaptų ateityje, Vydūno žodis juos telydi.

Galbūt žodžiai, galbūt sudrebėjusios nuo jų širdys sulaikė šventės metu aplink besisukinėjančius pilnus lietaus debesis, kurie taip ir neišdrįso praplyšti. Dangus nenutraukė misterijos ir tik naktį prapliupo visu susikaupusiu gausumu.

*

Nakties miegas nuramino emocijas, o auštanti diena vėl pakvietė į žygį – šiandien dalis stovyklautojų keliaus į Tilžę. Po pusryčių prie mašinų jau būriuojasi keliauninkai, juos linksma daina palydi liekantys stovykloje. Pakeitę linksmos dainos žodžius į Rygą, į Rygą dainuotojai juokauja: į Tilžę, į Tilžę, į kaliošų fabriką... Liekantys nesiruošia liūdėti – M.Jankaus sodelyje įvyks kasmetinio plenero atidarymas ir skulptūrų pristatymas.

Pusvalandis važiavimo ir mes jau prie karalienės Luizės tilto, skiriančio dvi valstybes. Toliau eisime pėsčiomis. Nors Tilžė (arba Sovetskas) yra tik kitoje Nemuno pusėje, kelias į ten „tolimas“, nes pirmiausia reikalingos vizos. Sieną kirtome sėkmingai, visi turėjo tvarkingus dokumentus. Tuoj už muitinės posto mus pasitiko Danutė Narušaitė-Vlasyčeva, lietuviškos kultūros draugijos BIRUTĖ vadovė. Atėjo ji ne viena, kartu su dukra Kornelija, kuri padėjo mamai globoti atvykėlius, kad nenuklystume ne visiems pažįstamame mieste. Viešnagė prasidėjo nuo TILŽĖS MIESTO IR ISTORIJOS muziejaus apžiūros. Direktorė Anželika Špiliova turiningu pasakojimu vedė mus nuo ekspozicijos link ekspozicijos, nuo stendo prie stendo, kuriuose buvo sugulusi turtinga miesto Tilzit istorija. Miesto įkūrimo data laikoma 1288m.; 1552m. gyvenvietė gavo miesto statusą. 1807m. liepos 7d. čia buvo sudaryta taikos sutartis tarp Rusijos ir Prancūzijos, po kurios praktiškai nustojo egzistavusi Prūsijos valstybė. 1946m. Tilžė pervardinta Sovetsku.

08Iš muziejaus mūsų kelias pasuko bažnyčios link, skubėjome susitikti su klebonu Anupru Gaurunsku. Bažnyčia moderni, naujoviška, šiemet sukanka 10 metų nuo jos pašventinimo. Klebonas mums pasakojo, kad pastatyti malonią ir parapijiečiams tinkančią bažnyčią nėra paprasta. Bažnyčią turi statyti ne tik geras architektas, bet ir katalikas – jis turi lankytis bažnyčioje, turi su ja susigyventi, suaugti ir tik tada jis suprojektuos tinkamą ir atitinkantį tikinčiųjų poreikius pastatą. Šiandien pamaldos bažnyčioje vyksta rusų ir lietuvių kalbomis.

Šiltai pabendravę su klebonu ir jo palydėti užsukome į konsulatą susitikti su Arūnu Kaminsku, Lietuvos konsulu Tilžėje. Konsulatas įsikūręs bažnyčios pašonėje. Pirmiausia konsului padėkojome už tai, kad jo tarpininkavimo dėka, kultūrinių mainų pagrindu „pigiai“ viešime Tilžėje. Paklaustas, kaip sekasi atstovauti Lietuvą, konsulas kukliai atsakė, kad negali savęs įvertinti, tai padarys kiti. Konsulato būtinumą apibūdino suprantamai: jei nebūtų problemų, tai ir mūsų čia nereikėtų. Jei mus čia laiko ir išlaikymui skiria lėšas, vadinasi esame reikalingi. Atsisveikiname, konsulas draugiškai primena, kad visada reikia kreiptis pagalbos, nes konsulatas, visų pirma, yra tarnyba, kurios tikslas padėti. 

*

BRIGANTINA, čia glaudžiasi lietuviškos kultūros draugija BIRUTĖ bei Vydūno muziejus. Iki ten penki kilometrai ir mus aštuonviečiu autobusiuku vežė klebonas Anupras Gaurunskas. Du kartus jam teko suvažinėti pirmyn-atgal, kad atvežtų visą mūsų būrelį. O po viešnagės kultūros centre klebonas vėl per du kartus mus nugabeno prie Vydūno namo. Nejauku buvo taip „išnaudoti“ kunigą, bet juk tarnystė Dievui ir yra pagalba žmogui. Širdingai dėkojame klebonui Anuprui Gaurunskui už mūsų globą.

BRIGANTINoje drauge gyvuoja dvi bendruomenės – lietuvių ir ukrainiečių. Abi jos nėra gausios, po 50-60 žmonių. Apžiūrėjome ukrainiečių draugijos kambarį, po to pasikėlėme į antrame aukšte įsikūrusias lietuviškos tautinės draugijos BIRUTĖ patalpas: lentynose knygos lietuvių kalba, ant sienos kabo Lietuvos vėliava, gretimai svečių iš Lietuvos sukurta draugijos simbolinė vėliava, drobėje išausti himno žodžiai  – taip pat dovana iš Lietuvos, kryžius, Danutės tėvelio rankomis padarytas, – visa tai atspindi čia susirenkančių žmonių meilę savo tėvynei, jų lietuvišką pradą ir religiją.

Pakilome laiptais dar vieną aukštą, apžiūrėti Vydūnui skirtos ekspozicijos. Šis kambarys atvėrė duris visai neseniai, 2010m. kovo mėnesį. Stendai pasakoja Vydūno gyvenimo istoriją, po stiklu autentiški Vydūno rašinių leidiniai.

*

Pats Vydūnas taip prisimena gyvenimą Tilžėje: Iš viso dabar Tilžėj esu kone 30 metų. Vaikas būdamas ir pastebėjęs, kaip doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka, pasiryžau savo amžių tam skirt, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis. Iš pradžios nežinojau, kaip tai pradėjus. Ir tiktai, progai pasitaikius, prisipažinau lietuvis esąs. Bet rašinėjau, kaip iš mažų dienų jau darydavau, poemėles ir apysakėles vokiečių kalba. Nemačiau kelio, kaip sudarkytą prigimtą kalbą gerint galėčiau. Ir tik iš lengvo, Tilžėj susiėjęs su kitais lietuviais, pradrįsau ir lietuviškai rašyti.

Mes jau prie namo, kuriame prabėgo dramatiškiausias Vydūno gyvenimo laikotarpis. Čia begyvenant 1933m. miršta Marta Raišukytė, jo bendražygė, pagalbininkė, veikalų herojė. 1937m. lapkričio 14d. miršta mylimiausia brolis Jurgis Storostas, o 28d. šį pasaulį palieka jo žmona Klara: „ir likausi vienas tamsiausiuose neapykantos ir paniekos rūkuose“, – parašys Vydūnas savo septyniasdešimtmečio išvakarėse (1938m.).

1933-ieji nacistinio judėjimo pradžia, prasidėjo Vydūno persekiojimas. Po uždarymo į kalėjimą (1938m., dviems mėnesiams) įvyko keistas dalykas, daugelis žmonių ėmė daug pagarbiau žiūrėti į Vydūną, sveikintis su juo gatvėje. Po karo didžiulė išlikusi Vydūno biblioteka buvo rasta namo rūsyje, dalis jos buvo paimta ir išsaugota, – pasakoja apie Vydūno gyvenimą Vacys Bagdonavičius. Šiandien šis butas yra privatizuotas kaip gyvenama patalpa ir nieko bendro su Vydūnu neturi. Vydūną primena tik memorialinė lenta ant sienos.

Pavakare sugrįžome į Lietuvą, pusvalandis važiavimo automobiliu ir mes vėl stovykloje, o čia, pasirodo, nelabai mūsų kas ir laukia, vyksta kino seansas, kurį sutrukdome. Bandome atsipirkti lauktuvėmis, garsiuoju  sūriu Tilzit.

*

 

Ketvirtadienis, ekipažai vėl  išsirikiavę – ir vėl į kelionę! Stovykloje susirinkę žmonės bendradarbiauja, kad tik vardan Vydūno. Šios dienos kelionės įspūdžius surašė stovyklos senbuvė Jūratė Mikalajūnienė, plaukiojanti meteorologė, parašiusi knygą „Dukart grįžau iš BERMUDŲ trikampio“ ir pati save knygoje apibūdinusi taip: „Kai vis dėlto apsisprendžiau išbandyti savo jėgas jūroje, raminausi tuo, kad nė vienas nuo jūros ligos nemirė... o paaiškėjo, kad aš visai nesergu jūros liga ir kuo stipresnė audra, tuo man geriau. Kai vieni vaikšto pamėlę ar išbalę, arba visai nesikelia nuo gultų, man tarytum išauga sparnai... Jūra išmokė branginti kiekvieną gyvenimo akimirką, nugalėti baimę, prisitaikyti prie tų gyvenimo ir darbo sąlygų, kokios yra, nedejuoti, neverkšlenti. ...jūra davė man labai daug, nors prisiminimui galvą papuošė sidabru“.

Bitėnai -Kintai-Lankupiai-Priekulė-Vanagai-Švėkšna-Bitėnai

Karštą 2010m. rugpjūčio 5 dieną, 6 lengvaisiais automobiliais stovyklautojai pajudėjo Priekulės link. Pakeliui užsukome į Kintus dar kartelį „prisiliesti“ prie Vydūno...Užsukome ir į šalia Priekulės esančius Lankupius – Vydūno mamos gimtinę. Vacys Bagdonavičius papasakojo apie rašytojo tėvelių jaunystę, santuokos įžadus, kurie buvo duoti Priekulės bažnyčioje, šeimą.

Priekulėje mus pasitiko gerokai sutrikusi šio krašto rašytoja, biologijos mokytoja Edita Barauskienė. Žalumoje skendinčiame sode buvo paruoštos vaišės keletui vydūniečių, o „užgriuvo“ net dvi dešimtys. Ponia Edita suskubo nešti ąsočius su vyšnių kompotu, arbatos, kavos. Sutilpome visi. Klausėmės pasakojimo apie kūrybą, mokytojavimą, pažintį su Ieva Simonaityte, apie „Priekulę – mažą miestelį prie didelio krašto“. Ramioje gatvelėje, priešais namą, kuriame gyvena E. Barauskienė, įkurtas memorialinis Ievos Simonaitytės muziejus. Jame rašytoja gyveno 1961-1978 metų vasaromis. Apžiūrėjome darbo ir poilsio kambarius, verandoje įrengtą kūrybos ekspoziciją, pasivaikščiojome po sodą.

Nuvykę į Vanagus, pasigrožėjome didinga 1908m. statyta bažnyčia, kurioje buvo krikštyta Ieva Simonaitytė. Netoliese buvę jos tėvų namai neišliko. Užsukome į Vanagų etnografines kapinaites.

Žinojome, kad ne taip jau labai toli iš kelio Švėkšnos miestelis, o jame – IXa. architektūros ansamblis – Pliaterio vila. Pavakarę, atslūgus karčiui, buvo labai malonu pasivaikščioti po dviejų terasų parką su tvenkiniais ir skulptūromis, apžiūrėti neorenesansinę Pliaterio (arba Genovaitės) vilą. Nors šiuo metu vila restauruojama, buvome įleisti pasigrožėti lipdiniais dekoruota sale, išlikusiomis freskomis, puikia akustika.

Švėkšna išlydėjo pamokymu, užrašytu šalia didžiulės neogotikinės bažnyčios: „Geras ateik, dar geresnis išeik“. Manau, kad po šios puikios ir turiningos kelionės mes tapome šiek tiek dorovingesni.

*

Kalbant apie bendradarbiavimą, norisi pasidžiaugti darniu labai moterišku kolektyvu iš Klaipėdos. Sigutė su dukra Laima, Angelė, Vita, Raimonda (dabar vilnietė)  ir Dangyra, vilnietė, priklausanti pajūriui. Kartu su šių smagių jaunų ir gražių moterų „atsiradimu“ stovykla tapo skambesnė, ir virtuvėje šeimininkių jau nebetrūksta – jų nereikia kviesti ir mokyti. Tačiau ko jos čia atvažiuoja?

„Iš Vydūno stovyklos išsivežame pačius geriausius įspūdžius. Ne kasdien yra galimybė pabendrauti su tokiais ryškiais, kūrybiškais žmonėmis, turinčiais savo gyvenimo filosofiją ir besidalijančiais ja su kitais. Ta savaitė – tai ne vien susitikimas su žmonėmis, tai sąlytis su gamta, su Lietuvos dalele, turinčia turiningą istoriją, pagimdžiusia daug garsių žmonių. Visa tai suteikia savotišką pilnatvės jausmą, kuris dar ilgai šildys gyvenimo kasdienybėje!“ – klaipėdiečių vardu atsakė klaipėdietės Sigutė Augutienė ir jos dukra Laima.

*

Penktadienis, stovykloje dviguba šventė: įvyks konferencija apie Vydūną ir laukiama viešnia iš Šiaulių – Vydūno krikštaduktė Gražbylė Venclauskaitė. Apie įvyksiančią stovykloje konferenciją buvo pranešta dar prieš stovyklą ir visi norintys pasisakyti galėjo paruošti pranešimą. Temą kiekvienas rinkosi laisvai, svarbu, kad ji sietųsi su Vydūnu, o ribojamas buvo tik pasisakančiųjų laikas, kad laiko liktų pabendrauti su viešnia ir kad pietums paruošti jo pakaktų. Konferencijos sumanytoja Rima Palijanskaitė, ji ir vedė konferenciją. 

Atvykusią viešnią Gražbylę Venclauskaitę (gim. 1912m.) klausytojams pristatė Vacys Bagdonavičius, su kuria, kaip pats pasisakė, yra pažįstamas nuo 1968 metų: „Papasakokite  tai, kas jums atrodys reikalinga tiems, kurie sulaukę septyniasdešimties dar nelaiko savęs senais. “

Su kiekvienu pasilabinusi asmeniškai Gražbylė Venclauskaitė pradėjo savo pasakojimą:

„Pagal amžių čia man lygių nėra. Aš esu vyriausia čia, nesakau seniausia. ...

Anksčiau, kol nebuvo civilinės metrikacijos, vaikus į mokyklą priimdavo pagal krikšto dokumentus, išduodamus bažnyčioje.  Mano tėvas Kazimieras Venclauskis (1880-1940) buvo Steigiamojo Seimo narys ir kovojo už civilinę metrikaciją. Kai mokykloje apsilankė Švietimo ministerijos darbuotojas ir pasakė, kad vaikai, kurie neturi jokių savo gimimo įrodymo dokumentų, negali lankyti mokyklos, buvo nutarta mane krikštyti. Vydūnas tuomet lankėsi mūsų namuose. Jis pakalbėjo su tėvu, sakydamas, kad nėra katalikas ir tai jau bus šiokia tokia atsvara tėvo nusistatymams. 1924m. Vydūnas tapo mano krikštatėviu, buvau 12 metų.

Vydūnas buvo labai švelnus, dėmesingas, švelnumą gavau aš iš jo. Jis mokė būti doru, tesėti pažadus, niekada nešnekėdavo kategoriškai, neprimesdavo savo nuomonės, bet pasakydavo, kad gal būtų geriau to nedaryti, kad nereikia karščiuotis, nereikia kitą užgauti. Ką turiu gero savyje, gavau iš Vydūno, iš savo tėvo, gal truputį iš mamos, nors iš jos ir nenorėjau priimti... Vardą gavau dar prieš gimnaziją, galvoju, kad jį parinko Vydūnas. Krikšto proga Vydūnas padovanojo savo nuotraukų albumą, po kiekviena nuotrauka buvo įrašas-paaiškinimas.

Mano mama Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė buvo pirmoji profesionali aktorė Lietuvoje. Ji režisavo pirmą viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899m. liepos 20d), suvaidintą Palangoje. Mama statė Vydūno kūrinius „Ne sau žmonės“, „Piktoji gudrybė“, „Žvaigždžių takai“. Vydūnas dalyvaudavo repeticijomis ir stengdavosi perteikti artistams tai, ką jis parašė kūrinyje.

*

Gražbylė Venclauskaitė laikinai palieka konferenciją ir aplanko M.Jankaus muziejų: taip viskas didinga. Kodėl niekuomet čia neatvažiavau? Ji pasirašo Didžiojoje Rambyno knygoje: „Esu sujaudinta šio milžino Martyno Jankaus darbais...“ daug skaičiau, bet pati nesu niekada čia buvusi. Didis žmogus, kiek pasiaukojo, sunku suvokti.

Prie Vydūno kapo Gražbylė Venclauskaitė akimirkai sustingsta, tarsi sugrįžta į vaikystę, į susitikimą su Vydūnu...

Nuo Rambyno aukštumos žvilgsnis sklendžia pušų viršūnėmis, nusileidžia prie Nemuno, persikelia į kitą jo krantą... Raminančiai veikia toks landšaftas, šventa vieta nuo seno.

Gražbylė Venclauskaitė vėl stovyklautojų būryje. Smagu, visas stovyklos gyvenimas šią akimirką sukasi aplink Vydūno krikštaduktę: kartu ruošiami pietūs, kartu valgoma, trumpi pasikalbėjimai, juokas, viešnia nemoka ilgai liūdėti ir būti rimta, su metais ji neprarado vaikiško tyrumo ir gebėjimo betarpiškai bendrauti.

Viešnia išlydima daina: „Sakyk sudie, sakyk sudie, sakyk seserėlėm sudie, sudie...“

*

Tik nurimo palydėtuvių daina, vėl visi klausosi konferencijos pranešėjų, bet nelemta konferencijai vykti ramiai, prie Žemgulių sodybos sustoja mašina, išlipę vyrai teiraujasi: ar čia Bitėnų kaimas? Kviečiamės netikėtus svečius į konferenciją ir išgirstame lietuviškos šeimos istoriją: Esame 4 broliai Bitėnai iš Amerikos – Algimantas, Vytautas, Rimantas ir Arūnas. Kalbame visi lietuviškai. Tėvas pasisodindavo šeštadieniais prie stalo ir sakydavo: vaikeliai per vargą, per ašaras, bet kalbėsite lietuviškai. Mūsų tėvas gimęs Amerikoje, mažas su tėvais sugrįžo į Kauną ir užaugo Lietuvoje, dirbo telegrafe. ... Keliaudami po Lietuvą du broliai nusprendė surasti Bitėnų kaimą ir rado.  Vyresnysis brolis Algimantas prieš karą gimė Kaune, o jaunesnysis Vytautas 1945m. Vokietijoje, jis daug metų dirbo mokytoju, mokyklos direktoriumi. Apie Vydūną žino, buvo skautai. Vydūno fondas remia skautus. Čikagos Vydūno fondas šiek tiek remia Vydūno draugiją, yra leidžiamas laikraštėlis, kuriame parašyta, kiek suaukojo žmonės ir kam tos aukos buvo paskirstytos.

*

Taip tautos siela, kuri prisunkia visą tautą, vis žiūri tautai branduolą sukurti, iš kurio ji gaivintų ir nejautriuosius tautos vaikus.

Praskriejo savaitė su VYDŪNU. Iki naujų susitikimų Bitėnuose!

Straipsnyje panaudotos Vydūno mintys iš knygos MŪSŲ UŽDAVINIS.
 RŪTA, Tilžėje 1921m. /.EGLĖ, Klaipėda 2010m., fotografuotas leidinys. Išleido Vydūno draugija.

Tekstą surašė ir nuotraukas sudėliojo

Gintautas ir Diana Stunguriai,

Rericho klubas, Šiauliai, 2010m. rugsėjis.

Foto albumas

Skaityti 2025 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 03 gegužės 2014 21:12

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©