Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2009m. Susikurta Ramovė
Penktadienis, 02 gegužės 2014 18:57

2009m. Susikurta Ramovė

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Susikurta Ramovė (2009m. stovykla). Kasmetinė vydūniečių stovykla Bitėnuose daugeliui Lietuvoje nebe naujiena. Ne vienas jau yra girdėjęs, kad Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime, Kazimiero ir Birutės Žemgulių sodyboje kasmet paskutinį liepos sekmadienį į savaitinę stovyklą iš visos Lietuvos suvažiuoja Vydūno mylėtojai.

 Vieta ši ypatinga: čia apsigobęs paslaptinga legendų skraiste, paskendęs pušų šlamesy stūkso Rambynas. E.Gizevijus XIXa. rašė: „Rambynas yra vos 150 pėdų (45,72 metro) aukščio, ir vis dėlto, kaip aukščiausias šios plokštumos taškas, lietuvininkų laikomas aukštu ir šventu kalnu...“.

„Čia (Rambyne) senovės lietuviai buvo nukėlę savo dievų buveinę. Kadaise šventąjį kalną supo neįžengiama lapuočių giria... Čia buvo garbinamas Patrimpas, mūšių dievas, čia jo žyniai tarė pranašingas ištarmes. Nuo pat Smolensko iki Maskvos traukė čia kunigaikščiai ir karaliai su aukų dovanomis, kurias padėdavo ant alkaakmenio... Čia pat gyveno ir vyriausias žynys, kuris sykiu buvo ir aukščiausias teisėjas: kalno viršūnėje buvo sprendžiami mirties ir gyvybės klausimai.... Ant kalno buvo garbinama ir Laima, likimo deivė ir pagalbos teikėja gimdant“ (Lietuvininkai, 1970, 230).

„Jopi, kaip žmonės pasakoj, nuo pat Juodųjų marių kunigaikščiai su brangiomis dovanomis atkeliaudavę, trokšdami nuo Kryvų Kryvaičio išminties įgauti ir su Perunu, visos pasaulės dievu, susiderinti“ (Basanavičius J., 1928, 181).

Kita legenda byloja, kad nuskendus Atlantidai į Europą persikėlę žyniai susibūrė septyniuose centruose. Vienas iš jų buvo Rambynas (Ram-Byn) – šventoji žemė, apvainikuota dangišku vainiku.

*

image002

Gyvendamas Tilžėje Vydūnas regėdavo Joninių laužus, degančius ant kalno ir tada, kaip jis pats sakė, kilo jam mintis „uždegti kitokią ugnį tautiečių širdyse“. Vėliau, jau prijungus Mažąją Lietuvą prie Lietuvos, Vydūnas pats atvažiuodavo su savo Giedotojų choru ant Rambyno į ten rengiamas Joninių šventes. Bitėnuose, Martyno Jankaus spaustuvėje išleistos pirmosios Vydūno knygos, čia Vydūnas ir vasarodavo. Todėl nieko keisto ir nuostabaus nėra tame, kad šiandien į Bitėnus renkasi Vydūno mylėtojai. Jie rūpinosi Vydūno perlaidojimu (1868–1953; 1991m. spalio mėn. iš Detmoldo (Vokietija) į Lietuvą, Bitėnų kapinaites parvežti Vydūno palaikai), jie sutvarkė apleistas Bitėnų kapinaites ir Vydūno kapą. Jie patys savo darbu ir dėmesiu pavertė Vydūno kapą traukos vieta, kur iš visų Lietuvos, ir ne tik jos, pašalių buriasi visi ieškantys išminties. Vydūnas mokė: „Išmintis reikalinga, kad ką išpažinti galėtumei. Be jos ir geriausieji mokslai nesuvokiami ir išlieka niekais ir paikyste. Todėl ir dažnai atsitinka, kad žmogus kalba apie jam neprieinamus dalykus kaip apie paikystes, svajones, fantazijas, o aiškiai matoma, kad jisai savo kalbėjimu vien tik savo išminties stoką paslėpti nori. Geriau būtų, kad jis pradėtų tyrinėti tai, ko jis išpažinti dar negali. Taip kartais ateina suvokimas ir gali prašvisti išmintis.“(str. Teosofija ir teosofiški mokslai)

*

Bėga metai, jau sutvarkytos kapinaitės, jos lankomos ir stropiai prižiūrimos. Lyg ir nebėra vydūniečiams daugiau kuo rūpintis. 1992m. pirmą kartą susibūrę į stovyklą, per tuos bendro darbo metus susidraugavę žmonės nori ir toliau susitikinėti, juolab, kad buvo ne tik dirbama, bet ir bendraujama, keliaujama, skaitomi Vydūno Raštai. Visus atvykstančius į stovyklą vienija Vydūnas, jo idėjos, visas jo didelis ir dar vis iki galo neištyrinėtas ir nepažintas palikimas. Kiekvieni metai atveria ką nors naujo, dar negirdėto iš Vydūno, jo bendražygių ir bendraminčių gyvenimo.

*

Kiekvienais metais pirmieji į stovyklą atvyksta atsakingiausi stovyklautojai. Tai Vilniaus vydūniečiai ir jų nepailstantis vedlys Vacys Bagdonavičius. Jie įkuria stovyklą ir jau kaip šeimininkai laukia atvykstančių bendraminčių.

image003

Stovykla įsikuria Kazimiero ir Birutės Žemgulių sodyboje. Kokie laukiami šiuose namuose Vydūno mylėtojai! Kiekvienas pakalbinamas švelniu žodžiu, kiekvienas palydimas švelnia šypsena. Lyg ir svečiai, bet kartu lyg ir tėvonijoje susiburia šie žmonės kaip viena didelė šeima. Juk ne taip paprasta atvažiuoti į šią stovyklą – kiek rūpesčių-rūpestėlių trukdo pakilti iš savo gūžtos.

Vėl ir vėl dėkojama šeimininkams už jų namų šilumą, dėmesį, kantrybę, geranoriškumą ir supratingumą. Oi, kaip nelengva rūpintis tokiu būriu žmonių! O kiek žinoma, tai šioje sodyboje žmonių šurmulys nerimsta ištisus metus: čia organizuojamos gandrų sutiktuvės ir palydėtuvės, čia greitai po vydūniečių išvykimo susirinks Tauragės apskrities bitininkai. Dauguma bendruomenės švenčių „įsikuria“ šioje svetingoje ramovėje. Mielieji Žemguliai pilni gyvybiškumo ir energijos. Kur slypi tos sveikatos eleksyras? Birutė Žemgulienė juokdamasi pasakoja, kaip šį pavasarį ją pasveikino nuosavos bitutės, netyčia sujudintos, jos nusėdo Birutės rankas ir visas kitas bent kiek atviras vietas. Teko jai palakstyti jaunuolyne, kol atsiliko paskui sekantis bičių spiečius. Nuo rankų tiesiog braukte nubraukė vieną šalia kitos sutūpusias biteles – ne mažiau 200 skiepų paliko bitelės, ir ačiū joms, nes kitą dieną Birutė pasijuto energinga „kaip kazokas“. Šiuose namuose viskas apsiverčia į gera. Ko čia stebėtis, knygnešio ir spaustuvininko M.Jankaus muziejaus lankytojai patį namų šeimininką Kazimierą Žemgulį „supainioja“ su Vydūnu, kurio portretą išvydę muziejuje teigia, kad šitą vyrą jie ką tik matė vaikščiojant pievoje! Belieka pridurti, kad Kazimiero ir Birutės Žemgulių gyvenimo būdą perima jų vaikai ir anūkai – visa ši darni šeima nuoširdžiai globoja atvykstančius pasisvečiuoti į šiuos svetingus namus.

Dažnam turbūt kyla klausimas, kokia nauda sodybos šeimininkams priimti visą būrį svetimų žmonių į savo kiemą? Jeigu viską vertinsim iš materialios pusės, tai naudos tikrai jokios nėra, netgi atvirkščiai, padidėja rūpesčių ir atsakomybė – norom ar nenorom visi atvykėliai laikinai tampa bendruomenės gyventojais. Vydūniečiai nelinkę šiukšlinti ir konfliktuoti su kaimo bendruomene, bet ar galima būti garantuotam už visus – ims ir išlys kuriam koks užsislėpęs netikęs kėslas, už kurį nukentės pačių susibūrimų vardas. Apie tarpusavio santykius mokė Vydūnas:

 „Tautos gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turtėti, turi svarbėti, turi daugiau veikti žmonijoj ir visame pasaulyje. Eina šišion kalba apie kultūrą, apie kalbą, kalbos turtus, apie tautos žmonių įpročius ir būdus, apie jų sielos apsireiškimus, apie žmoniškumo antspaudą tautos gyvenimo skritulyj. Ir pagaliau reikėtų dar šitą pastebėti. Žmogus yra aukšto sąmoningumo laipsnio asmenybė. Ir jis turėtų savo gyvenimo uždavinį vykdyti su visu atsidėjimu ir su paties pasiryžimu. Tai kaip tik pridera jo luomui tarp viso, kas pasaulyje esti. O jeigu tauta yra galimybė žmonėms gyventi ir žmonėmis būti, tad jis savo pasiryžimu iš tos galimybės turėtų padaryt sąlygą ir tikrai tinkamą priemonę, kuri kiekvienam tautos vaikui derėtų aukščiausiajam savo žmoniškumui apreikšti“ (str. Tautos vaikų uždavinys).

*

image004

Pirmasis stovyklavimo pusdienis prabėga tvarkant stovyklą. Pavakare visi atvykėliai drauge aplanko Rambyną – pasisveikina su šventu kalnu,  nusilenkia upių tėvui Nemunui ir jau temstant sugrįžta ilsėtis. Ilgai vakaroti nevalia, nes ryte 6 valandą sutarta rinktis į mankštą. Taip prasideda kiekviena diena stovykloje. Pirmomis dienomis visi kiek emocingi, nori kalbėti, pilni neišsakytų idėjų, todėl kelias dienas gyvenama kiek laisvesniu dienos režimu. Prie stalo sėdama kartu, kad maistas neatvėstų ir kad draugišku būriu būtų ištartas nuoširdus „ačiū“ ruošusiems maistą. Paruošti valgį lauko sąlygomis ne taip jau ir lengva, reikia išmonės, kad maistas visiems tiktų ir patiktų. Atvykę iš miestų stovyklautojai, tokie įnoringi, išlepinti visą parą veikiančių parduotuvių tinklo siūlomų pusfabrikačių, atpratę maistą tausoti ir saugoti, vis ieško skanumynų. Stovykloje maistas labai paprastas: rytais kruopų košė, salotų mišrainė, karšta arbata. Visada stovykloje yra medaus, šviežio pieno. Stovyklos vyriausia šeimininkė Ona Šeštokienė žino, kiek kruopų reikia suberti į puodą, kad visiems užtektų. Ji taip pat žino, kad salotos, kurių šiaip namuose rytais niekas neruošia, suaktyvina skrandžio ir vidurių veiklą, taip pat apsaugo nuo apsinuodijimų, kurie galimi bendro maitinimosi vietose. Daugelis stovyklautojų pastebi, kad po kelių dienų pabaltėja dantys, nustoja kraujuoti dantenos – taigi, visi stovyklautojai apvalo ir sustiprina savo organizmus gyvybingu salotiniu priedu. Šioje stovykloje pataria ir moko ne daktarai, ne mokslininkai, o Vydūnas, jo raštuose sukaupta išmintis: „Kiekvienas daiktas, kurs ir žalias yra skanus, turėtų žalias būt ir valgomas... Žmogus ir gyvulys negali baltymo gaminti. Jie turi jo imties iš augmenijos arba iš kitų gyvių, kurie jo ėmėsi iš augmenų... Sveikatai naudingesnis yra nevirintas vanduo. Tik jis turi būti gamtos gerai iškoštas. Neturi jame būt nešvarumų ir mineralų, kurie labai kenkia burnos ir skilvio gleivių odai ir įvairioms liaukoms... Vitaminus naikina ugnis – karštis. Todėl, norint jais naudoties, reikia tam tinkamus valgomus daiktus nevirtus valgyti, arba juos virti, šutyti palengva ant nedidžios ugnies... Pieną reikia gerti nevirtą arba jo visai nevartoti... Valgant reikia būtinai vien apie tai mąstyti, koks skanus valgis yra ir kaip gerai kramtomas. Todėl valgant ir nereikėtų kalbėti. Bet ir tylint ne apie kita ką mąstyti... Žmogus valgo, kad valgis jį maitintų. Bet apie tai jis valgydamas ir turėtų vien mąstyti.“(V. Kūno gyvenimo prižiūrėjimas.)

*

Nurimus „atsivežtam miesto šurmuliui“, įsibėgėja tikrasis stovyklavimas. Kitą rytą po atvykimo iškeliama stovyklos vėliava – ši atsakinga ceremonija patikėta sodybos šeimininkams, tai kaip ir jųjų pritarimas stovyklos veiklai. Popiet organizuojama naujai išleistų knygų mugė, juk į stovyklą susirinko ištisas būrys rašytojų, poetų – kur geriau, jei ne tarp bendraminčių pristatyti savo kūrinius? Iškilmingai atidaryta literatūrinė vakaronė, kurioje buvo galima „išgirsti plunksnos brolių balsus, pabendrauti su jais, pasiklausyti jų deklamuojamos poezijos, taip pat pagirti ar pakritikuoti, o gal paklausinėti apie jų kūrybos kančias“ – tokiais žodžiais pačių sukurtas skelbimas kvietė į vakaronę.

Pirmąją savo poezijos knygą „Regėti ir augti“ pristatė Rima Palijanskaitė. Stovyklos gyvenimą įvairiaspalve poezija užpildė pirmą kartą stovykloje dalyvavęs panevėžietis poetas Petras Čiplys. Stovyklauti jį pasikvietė taip pat panevėžietis Zenius Jurgelaitis, praeitais metais stovykloje pristatęs savo prozos knygą „Sekmadienio ramybė“. Buvo pademonstruotas šiauliečių šiemet sukurtas dokumentinis filmas „Prisiminimai ir pamąstymai apie Vydūną“, kuriame Vydūno krikštaduktė Gražbylė Venclauskaitė (97 metų amžiaus), Šiaulių miesto garbės narė, žymi advokatė pasakoja savo vaikystės prisiminimus apie Vydūną; antroje filmo dalyje Vacys Bagdonavičius, daugiau nei 40 metų tyrinėjantis Vydūno palikimą, dalinasi su klausytojais savo pamąstymais apie Vydūną. Vakarą papildė ilgamečio Vydūno pasekėjo kauniečio Tomo Staniko atsivežta archyvinė medžiaga „Paskutiniųjų Vydūno metų kasdienybė“, pagal Vydūno fonde saugomus užrašus (1944-1952). Tai Vydūno dienoraštis, surašytas ant kalendoriaus lapelių: „šie Vydūno beveik nežinomų ir netyrinėtų užrašų fragmentai suteikia galimybę pažvelgti į jo tremties metų kasdienybę ir jo vidinį gyvenimą“. Po vakarienės vakaras užbaigiamas prie laužo ugnelės. Temsta, skaitovų balsai darosi vis paslaptingesni, jų posmai, vis dar skambantys klausytojų širdyse, nulydi į miego karalystę.

*

Rytas prasideda mankšta. Mankštintis susirenka skirtingo amžiaus žmonės, todėl visiems priimtinausia apšildančioji, žadinanti raumenis iš sustingimo mankšta. Ne tiek svarbu patys pratimai, kiek mankštos atlikimas kartu. Kai kas negali susilenkti, kitam rankos-kojos sukiojasi ne ta kryptimi – smagu stebėti vieniems kitus, mankštą dažnai pagyvina kažkieno taikli replika ir bendras juokas. Po mankštos dalis sportuotojų kelis kilometrus „bėga“ iki Nemuno senvagės maudytis, nuplauti miestietišką išglebimą. Tuo pat metu jau kaista puodai virtuvėje, galima atsigerti puodelį juodos arbatos, kuri kaip ir mankšta žadina iš miego ir suteikia žvalumo. 

Po pusryčių tą dieną darniu būriu stovyklautojai ėjo į M.Jankaus muziejų – čia įvyko kasmet muziejaus organizuojamo dailininkų plenero atidarymas. Dailininkai šį kartą ne atvykėliai, o vietiniai kūrėjai. Kurs jie kiekvienas savo namuose, o per „Sueigą pas M.Jankų“ jų darbai papuoš Mažosios Lietuvos Paveikslų sodą, įsikūrusį šalia muziejaus. 
Palinkėję kūrėjams sėkmės vydūniečiai atsisveikino su dailininkais ir sugūžėjo į patį muziejų, kuriame išklauso Vacio Bagdonavičiaus išsamų pasakojimą apie pirmąsias Vydūno knygas, išleistas M.Jankaus spaustuvėje.

Kitą rytą vėl užsukame į muziejų, čia kiemelyje ant suolų išdėlioti drožiniai, kuriuos muziejaus darbuotojai tuoj išgabens į parodą. Medžio drožiniai įdomūs tuo, kad juose užfiksuoti visi K.Donelaičio „Metuose“ aprašyti darbai. Skulptūrėles išdrožė vietinis tautodailininkas Vytautas Budvytis iš Vidgirių kaimo.  

Stovykloje daug ko galima išmokti. Vienas iš įdomesnių užsiėmimų – pinti juostas. Laisvo laiko beveik nėra, bet norintys sugeba susiburti aplink mokytoją. Kiekvienais metais Ona Šeštokienė atsiveža pradėtų juostų, kurias išdalina norinčioms pamėginti ir moko pažinti šį seną ir taurų amatą. Juostų raštai ne šiaip tušti ženklai – tai senovės rašmenys, juostose būdavo išaudžiami ištisi laiškai. Ne tik raštai, bet ir spalvos papildydavo laiško turinį. Visa tautosaka paremta simboliais ir spalvomis. Galbūt, keistai tai šiandien skamba, bet juk tada nebuvo interneto, telefono, netgi mašinų, o žmonės žinią „nešdavo“ mėnesiais, o kartais net ne vienerius metus. Juostos raštais buvo perduodama žinia. Belieka prisiminti Vydūną, kuris patarė Martai Raišukytei, savo bendražygei, atgaivinti juostų audimą ir pynimą.

Stovyklavimas užpildytas įvairiausiais užsiėmimais – dalis stovyklautojų padėjo vietinei kaimo gyventojai Zofijai. Draugišku būriu, dainuodami du pusdienius talkino jie tvarkant malkas. Po talkos ir pietūs skanesni, ir bendravimas tampa draugiškesnis. Pieno bidonėlis, šviežiai suspaustas sūris, o ant šventinės vakarienės stalo dar ir didžiulis arbūzas atsirado – visa tai užmokestis talkininkams. Po vakarienės, pailsėję susiburia stovyklautojai prie „žydrojo ekrano“, drauge peržiūrima praeitų metų stovyklos kronika – smagu prisiminti, kas buvo nuveikta stovykloje praeitais metais.

*

Išaušus nauja dienai, vėl mankšta, pusryčiai, talka, o po pietų Birutė Žemgulienė Nemuno pakrante „pravedė ekskursiją“, ėjome visi drauge vorele vienas paskui kitą Gamtos Taku, iki pat Rambyno. Ji parodo vietą, kur mėgdavo sėdėti Martynas Jankus ant apnuogintos ir patogiai išsilenkusios pušies šaknies. Nebėra tos pušies, kažkam labai norėjosi iš jos paruošti malkų žiemai, tai papjovė kelias pagrindines medžio šaknis... Dabar šioje vietoje pasodinta jauna pušaitė, rankomis tų žmonių, kuriems brangus M.Jankaus atminimas. Birutei Žemgulienei čia pažįstamas kiekvienas posūkis, kiekviena dauba – prabėgusio II pasaulinio karo pėdsakai. Ji eina taku ir pasakoja, pasakoja apie praeitį, apie tai, kad vokiečiai įsakė pasitraukti kartu su armija visiems vietiniams Mažosios Lietuvos gyventojams, kraštas liko visiškai tuščias. Vėliau jis buvo apgyvendintas atvykėliais iš Didžiosios Lietuvos, iš kurių ne visi norėjo čia įsikurti, daugelis gyveno tik kol buvo, ką plėšti ir parduoti – juk vietiniai paliko visą turtą, pasiimdami su savimi tik būtinus kelionei daiktus. Skaudi krašto istorija, kurią atspindi apleistos Mažosios Lietuvos kapinės – nėra artimųjų, nėra kam jų prižiūrėti...

Priėjome Rambyną, susėdame valandėlę pailsinti kojas, bet juk ausys nepavargo – klausomės Vacio Bagdonavičiaus. Tarsi neišsenkantis šaltinio vanduo čiurlena jo pasakojimas per Vydūno gyvenimo puslapius. Daug faktų ir istorijų apie Vydūno gyvenimą surašyta į jo išleistas knygas, kurios neleis užmiršti Vydūno vardo. Neleis pamiršti Vydūno ir jo kūryba, jo teosofiniai rašiniai, sugulę į Raštų Tomus... Pasigirsta daina – tarsi atsakas, padėka Rambynui, Nemunui ir žmonėms, mylintiems ir saugantiems šį kraštą, šią šventą vietą. Praeitais metais pajutome, kad nemokame dainų, kad žinome tik po vieną-kitą dainos stulpelį, šiemet dainų tekstai išdalinami visiems norintiems dainuoti. Juos atvežė klaipėdietė Sigutė Augutienė. Ji ne tik tekstais pasirūpino, bet ir dainuojančias drauges pasikvietė į stovyklą, kad dainos nepamestų ritmo, kad skambesys būtų skaidresnis. Kartu su ja dainuoja duktė Laima ir dukterėčia Vita. Ne tik dainuoja, bet ir tautinius šokius šokti visus norinčius mokino ir taip praturtino stovyklos gyvenimą.

*

Vieni stovyklauja pirmą kartą, o kiti jau ne pirmą dešimtmetį. Stovyklautojai skirtingo amžiaus: nuo vaikų iki senolių, bet skirtingas amžius ne skiria, o suartina visus. Susirinkę žmonės ne tik Vydūno pasekėjai, jie tuo pat metu seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Vydūniečių stovykloje sprendžiamos įvairios problemos, kartu ir asmeninės: kažkas netikėtai pajunta nepatirtą šeimoje senelio meilę, o kažkas apsidžiaugia susilaukęs niekada neturėtų anūkų dėmesio. Nors tarp tų žmonių nėra kraujo giminystės saitų, bet juos jungia kiti ryšiai, dvasiniai. Belieka prisiminti Vydūno mintis apie amžinai besikeičiantį gyvenimų ciklą. Ir ką gali žinoti, kokiais ryšiais kažkada praeituose gyvenimuose šie žmonės buvo susiję...

*

Ketvirtadienis, 5-oji stovyklavimo diena buvo skirta išvykai. Buvo sutarta 17 valandą Šilutės F.Bajoraičio vardo viešoje bibliotekoje pristatyti naujai išleistas vydūniečių knygas. Sėdėti stovykloje nesinori, todėl susėdę į penkias lengvąsias mašinas darnia kolona vykstame į apžvalginę kelionę. Aplankysime Ventės Ragą, Kintų Vydūno kultūros centrą ir jau tada susitiksime su šilutiškiais. Kelionę pradėjome sustodami prie Bardėnų kapinaičių. Tai vienos iš senųjų šio krašto evangelikų-liuteronų kapinių. Nemačiusieji, kaip atrodė Bitėnų kapinaitės iki vydūniečių pasirodymo, šiandien gali tai pamatyti čia – taip atrodo kapai, kai jų nelanko artimieji... Pagerbiamas išėjusių atminimas malda ir giesme.

Vingiuotais keliukais toliau skubame Šilutės link. Prasideda kelionės „nuotykiai“ – viena mašina „perkaito“ ir pasiliko Šilutėje laukti susitikimo bibliotekoje, likusieji važiavo į Ventės Ragą. Oras buvo puikus, skaisčiai švietė saulė, marios buvo ramios, ryškiai matėsi Neringa. Nusipaveikslavome šalia Švyturio, toje vietoje, kur 1988m. gegužės 8d. nusipaveikslavo būsimos Vydūno draugijos iniciatyvinės grupės nariai.

Sėdome į mašinas ir mes jau Kintuose, kur mus svetingai pasitiko muziejininkė Rita Tarvydienė – išklausome pasakojimo apie Vydūno praleistus metus Kintuose, apie naujai atrastus laiškus, kurių šifravimu dabar ir užsiima kintiškiai. Čia susilaukiame labai viliojančio pasiūlymo – nuo Melnės kaimo Minijos upe plaukti į marias, pasiklausyti nuotaikingų laivo kapitono pasakojimų. Koks viliojantis pasiūlymas, bet mes įsipareigoję Šilutės bibliotekai. Paliekame vieną moterišką dainingąjį ekipažą, kad nors dalis stovyklautojų patirtų tą siūlomą džiaugsmą ir grįžtame Šilutėn. Už Kintų vienai mašinai nuleidžia ratą. Laukti neturime laiko, todėl jau tik dviem ekipažais skubame į susitikimą.

Sušilę, skubėdami, nešini knygomis užlipame į trečią bibliotekos aukštą, nurimstame ir vakaras-susitikimas prasideda. „Galėjome pasilikti paplaukioti“, – kužda kipšiukas tyliai ausin... Tačiau, mes žinome pramogos visada žavi ir sužavi ne vieną Tiesos ieškotoją, nukreipdamos jo kelią į malonumų glėbį, bet kaip tik šito labiausiai saugotis ir mokė Vydūnas: suvaldyti savo aistras ir galvoti apie Būtį, skleisti žinias ir padėti augti žmoniškumui žmoguje. Džiaugiamės atlikę savo pareigą – dar kartą paskleidę Vydūno žodį ir supažindinę klausytojus su šiandienos Vydūno mylėtų darbais.

*

2009m. buvo pirmieji metai, kai kapinaitėse nebebuvo nieko statoma – tvarkymo etapas užbaigtas. Kapinaitės tapo panteonu, sakraline vieta. Nuo šiol čia bus ateinama nusilenkti Išminčiui Vydūnui ir kitiems didiesiems šios žemės sūnums.

„Ar girdite? Muzika skamba: ošia medžiai, ošia giria, ošia Vydūnui amžinybės ir ramybės gaidą! O mes ateidami čia kas metai galime pažadėti: Didis Vydūnai, mes visada, kiekvienais metais sugrįšime čia, ir pažadame, kad išsivešime Tavo Kvietimą būti „aukšta šviesos esybe, save vadinti žmogumi“ ir kad tas Kvietimas skambės mums nuolatos, kiekvieną dieną, kaip Tau skamba šitas girios ošimas“, – taip Vydūno atminimo pagerbimą šalia Jo kapo šiais metais pradėjo Vacys Bagdonavičius.

Ramiai vinguriuoja miško keliukas gretimai Nemuno vagos. Pakeliui link Rambyno randasi Bitėnų kapinaitės, kurių vartus puošia Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kapinaitėse ilsisi Vydūno palaikai. Čia ir Mažosios Lietuvos Patriarcho Martyno Jankaus kapas (1958-1946; 1993m. gegužės mėn. urna su M. Jankaus pelenais grįžo iš Vokietijos ir buvo palaidota Jankų šeimos kape).

Čia palaidotas Valteris Kristupas Banaitis (Walter Bannat,1919-09-26/1999-09-09), Vydūno draugijos garbės narys. Žmogus kuris nors ir nelabai daug bendravo su Vydūnu, vis tik sekė Jo pėdomis. Įžymus muzikas, giesmių rinkėjas ir harmonizuotojas, organizavęs chorus išeivijoje, nukentėjęs nuo nacių režimo. Mylėjęs Lietuvą ir ištikimai jai tarnavęs. Jis buvo vienas iš filharmonijos kūrėjų Vilniuje. Žinomas kaip politologas, ilgametis „Amerikos balso“ bendradarbis, jo balsas ilgą laiką skambėjo eteryje į Lietuvą ir visą pasaulį. Apsisprendimas laidotis Bitėnų kapinaitėse įvyko po apsilankymo Lietuvoje, vydūniečių stovykloje, bei Bitėnų kapinaitėse. Jis išlydėjo Vydūną Vokietijoje iš Detmoldo kapinių, kuriose perskaitė maldą lietuviškai ir vokiškai. Tą pačią maldą perskaitė ir čia Lietuvoje, parvežus Vydūno palaikus. Kitapus Nemuno randasi jo tėvonija, žemės, priklausiusios jo šeimai.

Dar vieną kapą savo apsilankymu pagerbia vydūniečiai Bitėnų kapinaitėse – Jono Gudavičiaus (1936-2003). Šitas kapas atsirado ne taip seniai, stovyklautojų akivaizdoje, jie buvo liudininkai tos netekties. Vydūno draugijos garbės narys, Bitėnų kaimo gyventojas. Daugelis iš stovyklautojų jį dar prisimena. Bestovyklaujant jis ir paliko šią žemę. Jonas Gudavičius buvo šitų kapinių tvarkytojas. Atidavė šitam darbui visą širdį, visas savo jau silpstančias jėgas. Buvo nuolatinis talkininkas, visada padėdavo medžiagomis ir savo transportu, o tai buvo vežimas ir arkliukas. Laidotuvių išvakarėse užėjo stipri liūtis su perkūnija, žaibas trenkė į vieną trobą ir ją padegė. Atrodė, kad dangus irgi reagavo į šito paprasto, be jokių pretenzijų, nuoširdaus, atsidavusio savo darbui žmogaus išėjimą. Vydūniečiai turėjo galimybę atsisveikinti su šiuo žmogumi.

„Virš kapinių kitoks dangaus gilumas,

Po medžiais didelė erdvė ateina.

Suvokt pasaulį reikia genialumo,

O jūs artojai buvot, ne enšteinai...“
                                 (Petras Čiplys)

*

Pabaigai. Kuo gi ši stovykla ypatinga? Išskirtinis jos bruožas tas, kad joje nėra „amžiaus cenzo“ (būtina sąlyga naudotis kokiomis nors teisėmis). Šioje stovykloje „nėra“ pensininkų, nėra senų žmonių, nėra vaikų – į ją susirenka asmenybės. Kiekvienas stovyklautojas yra atskiras, savitas pasaulis – tai pripažįstama ne kaip teorija, o kaip visiška realybė. Kai žmogus išsako savo poziciją, aplinkiniai-klausytojai jam neprieštarauja, o bando suprasti tai, ką išgirdo ir tai, ką norėjo pasakyti šis žmogus. Tolerancija ir pagarba – tai pagrindas, ant kurio pamatų ir gyvuoja ši Vydūno mylėtojų stovykla.

Ši stovykla ypatinga ir tuo, kad joje stengiamasi atsiriboti nuo kasdienio šurmulio, nuo žemosios kultūros apraiškų. Visą savaitę stovyklautojai nežiūri televizijos, nesiklauso radijo. Visas laikas skiriamas tobulėjimui, pažinimui ir draugystei. Stovykloje nėra vietos pykčiams, intrigoms, sąmokslams. Šito mus moko ir Vydūnas: „Ir visai geri anie patarimai, kad reikia akis ir ausis saugoti nuo piktų paveikslų ir žodžių. Bet daug svarbiau dar yra nieko pikto, sukraipyto ir kvailo nemanyti ir negeisti, ir minau apie tai nekalbėti. Ką manome ir tariame, tai labai atsiliepia visai mūsų prigimčiai. Kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu ji šviesesnė ar tamsesnė pastoja. Todėl nemanykime ir nekalbėkime niekuomet niekų.“ (TI. Apšvietimas. Keli patarimai). 

Jau nuleista stovyklos vėliava – sodybos šeimininkai Kazimieras ir Birutė Žemguliai grąžina ją Vaciui Bagdonavičiui. Jau išardyta lauko virtuvė ir visi jos rakandai supakuoti į dėžes, nebeliko ir palapinių miestelio – prabėgo savaitė, išsiskyrimo liūdesys ne vienam suspaudžia širdį, tačiau tai tik kelioms akimirkoms. Juk užsimezgęs stovykloje bendravimas nenutrūksta – jis tęsiasi elektroniniais laiškais, telefoniniais skambučiais, keičiamasi nuotraukomis ir kuriami ateities planai. Svarbu apsitarti, ką kitais metais norėtume nuveikti stovykloje, kur apsilankyti. Jau keletą metų vydūniečiai dalyvauja rengiamuose dailininkų pleneruose, vis kaip stebėtojai. O jeigu taip plenero rengėjai pasiūlytų vieną „drobę“ stovyklautojams! Kaip būtų smagu turėti ir lankyti Paveikslų sode pačių sukurtą paveikslą! Galbūt, artimiausiu laiku vėl atsivers kelias per Luizės tiltą... ir tada, kaip prieš keliolika metų vėl visi kartu draugišku būriu stovyklautojai keliaus į Tilžę, kur aplankys jiems brangias, su Vydūnu sietinas vietas, „suvalgys rusiškų ledų“ ir pilni įspūdžių grįš į stovyklą. Daug svajų ir vilčių subrandina Vydūno mylėtojai stovyklaudami Bitėnuose, taip norisi tikėti, kad jos taps Gyvenimu!

Tekstą rašė ir iliustravo RX kūrybinė grupė Gin-Dia.

Foto albumas

Skaityti 2176 kartai Atnaujinta Penktadienis, 02 gegužės 2014 19:41

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 20th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©