Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2005m. Svečiuose pas vydūniečius
Antradienis, 29 balandžio 2014 13:17

2005m. Svečiuose pas vydūniečius

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Rytas  buvo pilkas, pažeme slinko sunkūs lietaus debesys, bet orų prognozės žadėjo saulėta, todėl apniukęs oras negąsdino mūsų, susiruošusių kelias dienas praleisti gamtoje, o naktis – palapinėse. Važiavome mes į stovyklą, apie kurios egzistavimą Lietuvoje žinoma nedaug. Politinės intrigos ir naftos kainų kaita šiandien žmonėms daug svarbiau, nei kokia nors tauri idėja...

Stovykla trunka visą savaitę. Ką gi veikia stovyklautojai? Pirmiausia, reikia paminėti, kad miega jie palapinėse, prausiasi Nemune, o valgo augalinį maistą – mėsa ir jos gaminiai nepageidaujami, kaip ir alkoholis. Atsisakyti žalingų įpročių – juk būtent taip siūlė tautos dvasią pradėti taurinti ir šviesinti Vydūnas.Todėl valgymas, kaip viena iš ydų, nėra svarbiausias stovyklautojų užsiėmimas. Tiesa, stovykloje yra šeimininkė, kuri ruošia maistą visiems stovyklautojams. Ji griežta, bet ne tiek, kad tikrinti stovyklautojų kuprines – kiekvienas pats turi atsakyti už savo ydas. Ji neleidžia išlepti, tik sudrausmina, o jos žodis svarus, užtvirtintas gyvenimiška patirtimi. Galiausiai toks požiūris palengvina visų gyvenimą, nes neapsunkusios nuo gausaus ir riebaus maisto smegenys leidžia lengvai judėti ir blaiviai mąstyti. Stovyklautojams ne taip ir svarbu kalorijų skaičius maiste – juk daugiau mieliau pats susirinkimas prie bendro stalo, ypač kai kviečiama gyva daina ir kanklėmis.

Stovykloje gyvenimas tiesiog verda. Tempas spartus, bet niekis, pailsės stovyklautojai sugrįžę į namus. Juk toks susibūrimas vyksta tik kartą per metus, į jį suvažiuoja žmonės iš skirtingų Lietuvos miestų, o šiemet tarp stovyklautojų buvo ir užsienietė iš artimojo užsienio – latvė. Įdomu ne tai, kad ji iš Latvijos, o kad ji savarankiškai išmoko lietuvių kalbą, todėl jos buvimas nei trupučio nevaržė ir neapsunkino bendravimo.

Pirmutinė ir pagrindinė darbinė veikla yra tvoros tvėrimas aplink senąsias Bitėnų kapinaites. Būtent nuo tada, kai į Lietuvą buvo sugrąžinti Vydūno palaikai, prasidėjo vydūniečių stovyklavimas. Per tuos metus susiklostė įvairios tradicijos. Ne tik savanorišku ir nesavanaudišku darbu išsiskiria stovykla, gausu susitikimų: laisva popietė virsta  pažintine išvyka, o vakarojimas išauga į vakaronę. Daugelis stovyklautojų turi tautinius rūbus ir mielai jais pasipuošia vakaronių ir susitikimų metu.

Palapinių miestelis įsikūręs sodyboje – dar yra žmonių, kurių nesunaikino materija – sodybos šeimininkai džiaugiasi atvykėliais ir patys dalyvauja jų gyvenime. Lengva smėlėta žemė pušų paunksmė, gandrų kalenimas, netylantis nei dieną, nei naktį; neužterštas mašinų dujomis ir pramoninėmis nuosėdomis oras – ir stovyklavimas čia tampa didžiule privilegija. Lyg ir nėra išorinių kliūčių kiekvienam norinčiam atvykti stovyklauti, tačiau ir čia egzistuoja atranka. Stovykloje už savo poelgius kiekvienas turi atsakyti pats. Niekas čia neauklėja ir nebara, niekas neskiria nuobaudų, tik kultūringai nutyli ar apeina ratu. Ir tai jau perspėjimas, kad kitais metais čia nebūsi pageidaujamas – jei negerbi kolektyvo, tau čia ne vieta.

Jau keletą metų palaikoma tradicija vieną vakarą praleisti su vietiniais gyventojais – žmonės renkasi į susitikimą, o atsidėkodami už bendravimą pakviečia pasikasti bulvių, morkų; o prie rytinės košės ir juodos duonos ypač skanus šviežias pienas, kurio stiklainis kasryt puošia stalą – tai seniūnės dėmesys stovyklautojams. Pieno niekas neprašo patikrinti, pratestuoti ar užvirinti, pasterizuoti. Juk kaimo žmonės geria pieną ir neteko girdėti, kad jie nuo jo susirgtų. Tos keistos pieno ligos puola tik miestiečius...

Daug ir ilgai dar būtų galima kalbėti apie stovyklautojus ir kartu praleistą laiką, bet ne viską galima išsakyti žodžiais, todėl patirtus įspūdžius norėtųsi užbaigti ištrauka iš romano „Du gyvenimai“, kad nors dalinai perteikti patirtus jausmus:

„Nuošalioje miško pievelėje, tyliai praskleisdamas šiltą aksominės vasaros nakties šydą, degė laužas. Tyla apgaubė erdvę, tik sausuoliai smagiai spragsėjo ugnyje, medžių lapai apie kažką šnibždėjosi  su padauža vėjeliu, ir netoliese burbėjo pašaipūnas-upelis. Niekas nedrumstė besiilsinčios po neramios dienos Didžiosios Gamtos Harmonijos. Ir, tarsi būdamas neatskiriama tos Harmonijos dalimi, prie laužo nejudėdamas sėdėjo žmogus.

Jo jau nebejauname veide nesimatė nė raukšlelės nerimo. Nuo jo dvelkė ramybe ir pasitikėjimu, ir liepsnos atšvaistai, šokantys bedugnėse naktinio dangaus spalvos akyse, teikė toms akims kokį tai paslaptingumą.  Tik retkarčiais keliauninko veidu perbėgdavo lengvi prisiminimų šešėliai, ir tada jo žvilgsnis tapdavo dar gilesnis ir tamsesnis.

Kai į pievelę išėjo dar vienas žmogus, sėdintysis nepratarė nė žodžio.  Jis tik linktelėjo ir pastūmė į ateivio pusę nedidelį rąstą, ženklu pasiūlęs prisėsti. Kokį tai laiką jie tylėjo. Tarp jų iškart prasitęsė kažkoks  nematomas siūlas, tarsi sujungiantis jų širdis, ir nereikėjo žodžių, pastiprinančių tą ryšį. Tie žmonės, pirmą kartą matantys vienas kitą, susitiko taip lengvai ir be prievartos, tarsi juos būtų jungusi daugiametė draugystė.

– Aš seniai tavęs laukiu, Dobrynia, – pagaliau nutraukė tylėjimą juodaakis. – Atėjai, pagaliau ir man atėjo laikas susitikti su Dvasios Broliais.

– Kas tu ir iš kur žinai mano vardą? – Dobrynia tikėjosi kažko netikėto, ir vis tik tai, ką išgirdo, jį nustebino.

– Pažįsta mane žmonės kaip Aliošą, neturtingo parapijos šventiko sūnų. O iš kur man žinomas tavo vardas – apie tai dar visas pasakojimas priešakyje.

– Atleisk, drauge, – Dobrynia suglumęs nuleido akis, nenorėdamas iš netyčių užgauti pašnekovą. – Aš jaučiu, kad tu esi labai geras, ir kartu neeilinis žmogus. Gyvenimas mano susiklostė taip, kad artimiesiems aš visada suteikiu skausmą ir kančias. Aš esu gydytojas, ir kad žmonėms būtų gerai, man dažnai tenka padaryti jiems skaudžiai.

– Už perspėjimą ačiū, – nusijuokė Alioša. – Nors, nepabijosiu pasakyti, kad tavo gyvenimas man taip pat žinomas. Nesijaudink šį kartą, nes tavo jėga panaši į beaistrį veidrodį: kas su švaria širdimi prie jo prisiartins – tas tik grožį išvys, o jei jau pasislėpė sielos gilumoje tamsus ydų voras – tai ir pasimatys tas plaukuotas siaubūnas. Betgi, aš girdžiu ateinant tretįjį Brolį. Įsiklausyk ir tu į jo galingą žingsnį.


Apmirė Dobrynia, įsiklausydamas  į miško tylą. Ir visa Gamta tarsi apmirė džiaugsmingame laukime. Pasidarė kažkaip ypatingai tylu, nustojo šlamėti medžių lapai, miško tankmėje pritilo apuokas, netgi upelio čiurlenime pasigirdo nauji garsų tonai. Ir štai – miškas tarsi prasiskyrė, praleisdamas aukštą stuomeningą barzdotą vyrą paprasta šviesia palaidine su džiaugsmingomis kibirkštėlėmis švytinčiose akyse. Draugų kūnus užliejo  tokia dvasinė taikinga ir širdinga šiluma, kad jie nevalingai atsistojo ir nulenkė galvas prieš Galingą Meilės jėgą visam esančiam pasauliui, kuri liejosi iš tų aiškių akių.

– Sveiki, draugužiai! – sutrimitavo Ilja. Tai ko gi jūs pašokote? Gal bajorą sutinkate?

...Draugiškai bendraujant naktis prabėjo nepastebimai. Labai jau daug reikėjo Broliams pasakyti vienas kitam, daug kuo pasidalinti. Linksmai plazdėjo liepsna, apšviesdama džiaugsmingus, ramius veidus; susimirksėdavo žvaigždės, spindinčiose akyse susiliedamos į vieningą ugnies ir žiežirbų simfoniją, ir nebuvo Žemėje artimesnių už tuos tris žmones, kurie dar vakar nepažinojo vienas kito.  Bet jie neabejojo, kad kur benublokš juos likimas, jau nebebus įmanoma išskirti tų trijų širdžių, susilydžiusių į vieną. O kai danguje užsidegė aušra ir paraudo galingų medžių viršūnės, pirmas pakilo Ilja:

– Ką gi, galiūnai, Nauja Diena bunda. Saulutė atsikėlė – laikas ir mums prie darbų!

Ir atsistojo Broliai, ir nušvietė pirmieji kylančios saulės spinduliai įsikūnijusių Meilės, Jėgos ir Žinojimo veidus, susiliejusius į vieningą Dievišką Išmintį, kad akylai saugotų dvasines Tėvynės sienas.“

Foto albumas: Bitėnai 2005m.

Skaityti 1295 kartai Atnaujinta Antradienis, 29 balandžio 2014 13:44

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 25th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©