Jūs esate čia:gindia tinklas»Rambyno kronika»2000m. Žmogus – tai siela, turinti kūną
Antradienis, 29 balandžio 2014 13:00

2000m. Žmogus – tai siela, turinti kūną

Parašė  Diana Stungurienė
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Žmogus neturi sielos. Žmogus – tai siela, turinti kūną. /Vydūnas/

Prieš kelias savaites sužinojome, kad kiekvienais metais prie Rambyno kalno įsikuria stovyklautojų būrys. Keliasi jie šeštą valandą ryto ir bėga į Nemuną maudytis, valgo vegetarišką maistą, negeria, nesikeikia, tvarko kapinaites ir privažiavimą prie jų, vakarais skaito raštus ir dainuoja. Visus juos galima pavadinti vienu žodžiu – vydūniečiai. Kapinaitėse palaidoti Vydūno palaikai, išpildyta jo priešmirtinė valia – žvelgti į Nemuną nuo Rambyno kalno.

Nutarėme įsitikinti, ar tikrai jie renkasi? Juk ne visada kalbos atitinka tikrovę. Nors kelintą dieną pliaupė lietus, išsiruošėme į kelionę. Pasiėmėme palapines, miegmaišius, priskynėm darže pupų, surinkome prinokusius obuolius, įsidėjome duonos kepalą ir išvažiavom. Mus lydėjo tik tamsūs debesys ir smarkus vėjas. Visą laiką norėjosi pasukti atgal, bet niūrias mintis vijome į šalį. Vienas iš mūsų prasitarė, kad prieš kelias dienas bandė išvaikyti debesis aplink Rambyno kalną. Tai mus pralinksmino ir suteikė vilčių, gal jam tas darbas pasisekė? Jau pusiaukelėje pragiedrėjo, vis dažniau ir dažniau saulės spindulėliai apšviesdavo įmirkusią žemę.

Ant Rambyno kalno žolė buvo visiškai sausa, o anglys laužavietėje bylojo, kad nesenai čia liepsnojo ugnis. Pusvalandį pavaikščioję, buvome nusiminę, nes nesutikom nei vieno atvykėlio. vėl apniko abejonės, kad nieko čia ir nevyksta. Bandėme paklausti vietinių, jie taip pat nieko nebuvo girdėję tik pasakė tik, kad kitame Bitėnų gale įsikūręs M.Jankaus muziejus, ir ten dažnai atvažiuoja žmonių. Nusprendėme prieš išvažiuodami aplankyti Vydūno kapą, pagerbti Lietuvos išminčių. Ten sutikome žmogų, kuris paklaustas vėl mus nukreipė į Jankaus muziejų . Ta pavardė mums nieko nesakė, bet nusprendėme ten apsilankyti, nes jau antras žmogus mums tai siūlo, o juk atsitiktinumų gyvenime nebūna.

Prie muziejaus sutikome būrelį žmonių, mūsų akimis gan keistai atrodančių. Visi garbaus amžiaus, bet jaunatviškai žvaliais veidais ir besišypsančiomis akimis. Jie lėtai, pasišnekučiuodami ėjo iš muziejaus mums nežinoma kryptim. Sukaupę visą drąsą užkalbinome juos, tai lėtai kartu ir judėjome kaimo keliuku. Nužingsniavome į sodybą, ir koks buvo džiaugsmas, kai pamatėme kieme visą eilę palapinių. Tik dabar supratome, kokią paslaugą mums padarė M.Jankus – žmogus, turėjęs spaustuvę ir spausdinęs lietuviškas knygas. Čia pirmą kartą buvo atspausdintas ir lietuviškas manifestas.

Pirmiausia mus pakvietė vakarienės, kad tuščio pilvo maršas neužgožtų šviesių minčių. Šventinis stalas rodė, kad ši diena turi ir ypatingą paskirtį – tai Onos vardadienio išvakarės. Vainikas iš ąžuolo lapų ir šermukšnių šakelių, nupintas tvirtų vyriškų rankų ir gausybė palinkėjimų, visa tai šiandien priklausė Onutei. Ji vyriausia stovyklos šeimininkė, neįsileidžianti į virtuvę gyvulinio maisto. „Dar nei vienas nenumirė nevalgydamas mėsos vieną savaitę“, – bandančius nepaklusti palydi jos balsas. 

Kiekvieną vakarą vienas iš stovyklautojų ruošiasi vakaro skaitiniams. Skaito Vydūno raštus. Šiemet buvo nuspręsta perskaityti Vydūno kūrinį „Mano Tėvynė“. Tai vertimas iš vokiečių kalbos, kurį padarė Čikagos Vydūno fondas, taip pat leidinį ir atspausdinęs. Tai jau antras leidimas, skirtas Lietuvos mokykloms. Pirmasis buvo išplatintas lietuvių mokyklose išeivijoje. Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto direktorius Vacys Bagdonavičius turi slaptą svajonę – atgaivinti Vydūno dvasią lietuviuose, pažadinti juose miegantį šviesos spindulį, išmokyti patį žmogų spręsti savo problemas, išlaisvinti vidines galias, leidžiančias laisvai kurti ir tobulėti. Šios dienos skaitiniai: „Žemė ir jūra“, „Kurianti saulė“, „Oro galybės“, „Visa apglėbiantis dangus“. Jau vien skyrelių pavadinimai priverčia giliau įkvėpti, o kiekvienas jų dar persmelktas meile tėvynei ir jos grožiui, bei šviesios ateities svaja. Kiek daug tyrų jausmų sukelia skaitomas kūrinys. Gamta nurimsta, truputį prityla, ji taip pat džiaugiasi žmogaus atgimimu. Juk gamta – tai dievo namai ir kiekvienas širdingas žodis priartina mus prie dievo, prie gamtos. Vydūno raštai – tai meilės ir pagarbos Tėvynei jūra, kurioje mes taip puikiai visi jaučiamės. Širdis dainuoja, todėl skaitinius palydi kanklės ir melodingos dainos, laisvai kylančios į aukštybes. Nebesigirdi ratų dundėjimo, kirvio dunksėjimo, nurimo po dienos rūpesčių šunys. Visas kaimas prisipildė ramybės ir palaimos. Grupelėmis ir po vieną žmonės skirstosi į palapines, tik kanklės vis netyla, jos palydės visus į sapnų karalystę.

Ankstyvą rytą mus pažadina saulutė. Kaip malonu vėl jausti jos šilumą. Pirmas dvi stovyklavimo dienas lijo, ir tik vakar liovėsi lašnoti. Naktį išmiegojome „sausai“. Gal lietus buvo tik kantrybės išbandymui, ir jis jau išsibaigė?

Visi norintys pasinerti į Nemuną, jau lūkuriuoja kieme. Anksti atsikelia ir „pulko sūnus“, taip draugiškai stovyklautojai pakrikštijo vienintelį vaiką – vienuolikametį Orestą. Jis neleidžia surimtėti ir pasijusti labai svarbiais. Jo išdaigos ne vienam sukelią pyktį, o kartu verčia ir susimąstyti. Kažkas prisimena arabų patarlę: „Auklėti reikia senelius, o vaikų nedrausti ir nemokyti“. Taigi, visi turi puikią galimybę auklėti save. Po maudynių nuotaika puiki, prie pusryčių stalo aptariama dienotvarkė: reikia tvarkyti aplinką aplink kapinaites, nes vis daugiau ekskursijų aplanko Vydūno kapą.

Prieš kelis metus vydūniečių pastangomis pastatyti kapinaičių vartai, kuriuose iškalti Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Čia pat prie vartelių, pušyne, netoli Nemuno po atlikto darbo visi ir susiburia aplink vadą, nes jis ne tik vadovas, nešantis atsakomybę, bet ir kolektyvo siela. Niekada nepakelia balso, neįsižeidžia ir nepyksta. Kiekvienam randa tinkamą žodį. Pirmas ne tik išmintimi, bet ir darbu. Kai visi ilsisi, jis atlieka darbus, kurių kiti „atsisako“. Iš kur tiek jėgų ir tvirtybės, nejaugi viskas iš Vydūno raštų? „Nereikia antrą kartą bausti žmonių, jie ir taip nubausti, nes negirdi vidinio varpo, kviečiančio pabusti. Kiekvienas vis tiek padarys jam priklausančius darbus. Tai ar ne maloniau juos atlikti savanoriškai?“,– šypsodamasis aiškina Vacys Bagdonavičius. Grįžtant į stovyklavietę, kalbos nerimsta, visus slegia asmeniniai rūpesčiai. Viena vilnietė pasakoja, kad jau ruošėsi eiti pas gydytoją – taip jaučiasi nesveika, nes sostinė tiesiog ūžia prieš rinkimus, kaip bičių avilys – visos kalbos tik apie politiką. Tik čia, stovyklaudama jau trečią dieną, atgavo ramybę, vėl prisiminė, kad yra ir kitas gyvenimas, daug ramesnis ir šviesesnis, ne vien politiniai ginčai. Po pietų einame patalkininkauti, šį kartą sodybos, kurioje įsikūrusi stovykla, šeimininkams. Mus stebina tiek šeimininko išvaizda, tiek ir išmintis – o kaip dažnai girdime, kad Lietuvos kaimas baigia išmirti. Aukštas senolis, ilgais žilais plaukais, akys šypsosi, kartais užsidegdamos padaužiškais žiburėliais.

Surinkti ir susmulkinti nupjautus medžius. Vienam šeimininkui darbo kelioms dienoms, o visas būrys apsisuka per pusantros valandos. Ir vėl džiaugsmas užlieja krūtinę. Šeimininkas nelieka skolingas – atsilygina pasakojimais apie gandrus. Ant jo daržinės jau daug metų įsikuria gandrų šeimynėlė. Nėra tie paukščiai tokie ištikimi, kaip žmonės pasakoja. Praeitais metais gandrienė nuviliojo gandrą iš gretimo gandralizdžio, bet neilgam – teko vaikus auginti vienai. Tik tada, kai visai nusilpo ir du gandriukus išmetė iš lizdo, pasirodė gandras ir padėjo išmaitinti trečią likusį gyvą gandriuką.

Šilutės kraštas garsėja gandrų gausa ir jų kasmetiniu prieaugiu. Gretimą sodybą supa aštuoniolika gandralizdžių. Sunku patikėti regimu vaizdiniu, vienoje pušyje du ir trys gandralizdžiai, net keliais aukštais, tikras bendrabutis. Matyt, iš čia gandrai vaikus nešioja po visą Lietuvą. 0 gal čia jų sostinė, kaip Senelių Šalčių Laplandijoje?

Dar daug įdomių pasakojimų teko išgirsti, o kiek užsimezgė naujų pažinčių, bet jau laikas keliauti namo. Buvome išsiruošę tik kelioms dienoms, bet sekančiais metais pasižadėjome atvykti visai savaitei ir didesniu būriu. Išgirdome ir priekaištų: „Įdomūs tie šiauliečiai, atvyksta tik kelioms dienoms ir vėl dingsta. Matyt, visi užsiėmę darbais, rūpinasi pinigų uždirbimu. Jau šešti metai stovyklaujame, o šiauliečiai tik keli atvyksta“.

Atsisveikiname, nuotaika pakili, ir kartu truputį liūdna, atėjo laikas atsisveikinti, iki kitų metų. Saulė kaitina, lietaus kaip nebūta, bet jau pusiaukelėje dangus vėl pradėjo niaukstytis, sugrįžome į kasdienybę. O gal tos kelionės ir nebuvo? Gal tai sapnas? Tik kodėl taip šviesu širdyje?

2000 m. liepa

Straipsnis buvo atspausdintas miesto laikraštyje „Šiaulių naujienos“.

Skaityti 1481 kartai Atnaujinta Antradienis, 29 balandžio 2014 13:43

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 20th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©