Jūs esate čia:pamokymai»Grožis
Sekmadienis, 13 sausio 2013 15:22

Grožis

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

N.K. RerichasGrožis

Grožį žmonės įpratę laikyti abstrakčia ir negyvenimiška sąvoka, tuo tarpu kai pasaulis laikosi vien grožio dėka. Grožis neatsiejamai susijęs su visų elementų įeinančių į vieną reiškinį atitikimu, harmonija ir sąskambiu. Ir jei žmogiškos mintys ir jausmai būtų reiškiami gražiai, pasaulis pasikeistų iš pagrindų, nes grožis – tai Naujojo Pasaulio siekis, kurio pagrindu bus kuriamas gyvenimas visose formose. Grožis tai ir sveikata, tai harmoningas dvasios bei kūno vystymąsis. Tai, kas gražu, stipriai veikia žmogaus sąmonę (knygos, meno ir gamtos kūriniai).

Karai, ligos, skurdas, vargas, išsigimimai ir menkumas neatitinka grožio sąvokos. Ir dar daugelis dalykų, įsitvirtinusiu žmogaus sąmonėje, neatitinka grožio sąvokos, bet grožis turi gyventi pasaulyje ir padėti nugalėti įsišaknijusį žmoguje chaosą. Tamsa (arba chaosas) ir niekingumas – sinonimai. Galima pastebėti, kaip senstant išsikreipia nedorovingų, ydingai gyvenančių žmonių veidai – tamsa uždeda savo neišdildomą antspaudą ant fizinio veido, kuris atsispindi ir subtiliajame kūne.

Žemutiniai astralinio pasaulio sluoksniai gąsdina savo pasibaisėtinais išsigimimais. Ten žmogaus mintys ir jausmai apnuoginti savo atstumiančiose išraiškose ir akivaizdžiai egzistuoja jau ne savo kūrėjų smegenyse, bet erdvėje, nepaslėpti kaip Žemėje tankios materijos uždanga. Tuo pačiu metu aukštieji Subtiliojo pasaulio kūriniai žavi savo grožiu ir nuostabiausių junginių harmonija. Ten gražūs ir žmonės, nes gražios jų mintys ir jausmai.

Vadinasi, grožis yra tamsos antipodas. Šviesa yra chaoso priešingybė. Šviesa ir Grožis yra lygiaverčiai reiškiniai. Tarnavimas Grožiui yra tarnavimas Šviesai. Visi tarnaujantys Grožiui bus išgelbėti nuo žūties.

Грани Агни Йоги 1961 г. 607. (Дек. 22)

Grožio pažinimas
Skonio lavinimas arba inteligentiškumas yra valstybinės reikšmės aktas.

Platonas traktatuose apie valstybingumą prisakė: "Sunku įsivaizduoti geresnį auklėjimo metodą už tą, kuris jau atrastas ir patikrintas amžių patyrimu; jis gali būti išreikštas dvejopa padėtimi: gimnastika kūnui ir muzika dvasiai". "Atsižvelgiant į auklėjimą, muziką reikia laikyti pačiu svarbiausiu rodikliu; dėka jos Ritmas ir Harmonija įsiskverbia į dvasios gelmes, užvaldo ją, užpildo grožiu ir sukuria gražiai mąstantį žmogų. Žmogus gėrisi ir žavisi grožiu, su džiaugsmu jį priima, prisipildo juo ir derina prie jo savo buitį".

Žinoma, žodį muzika šiuo atveju, neturėtume suprasti taip, kaip bendrai dabar suvokiamas siauras muzikinis išsilavinimas. Atėnuose muzika, kaip tarnavimas visoms mūzoms, turėjo gerokai gilesnę ir platesnę reikšmę, nei šiandieninėje visuomenėje. Ši sąvoka apėmė ne tik tonų harmoniją, bet ir visą poeziją, visą subtilių jausmų, formų ir bendrai kūrybos gerąja prasme sritis. Tarnavimas Mūzoms buvo tikro, visame įžvelgiančio grožį skonio auklėjimas. Būtent prie šito realaus grožio suvokimo mums ir teks vėl sugrįžti, jei tik aukštosios idėjos suvokimas dar nenuneigtas žmonijos.

Platono aprašomas Grožis nėra dangiškas atitrūkimas, bet tikrovėje egzistuojanti kilni sąvoka. Nuostabi savimi. Juntama ir galima pažinti. Tame pažinime sudėtas įkvepiantis sėkmės palinkėjimas besimokančiam ir bandančiam įsisavinti visus grožio įsakus. Platono "fizinė moralė" sudvasinta grožio suvokimu. Ir argi pats Platonas, iš neapykantos parduotas tirono Dionizo į vergystę, o vėliau atstatydintas ir gyvenantis Akademijos soduose, savo pavyzdžiu neįrodė grožio kelio gyvybingumo?

Žinoma, ir Platono gimnastika - visai ne šiuolaikiškas futbolas ar antikultūrinis nosių daužymas kumščiais. Platono gimnastika taip pat yra vartai į grožį, tai harmonijos disciplina ir kūno iškėlimas į sudvasintas sferas.

Mes kalbėjome apie gyvenimo Etikos ir Mąstymo Meno kursų įvedimą mokyklose. Žinoma, be bendrojo grožio pažinimo ir tie du įvardinti kursai liks tik negyvu įrašu popieriuje. Vėl kelerių metų bėgyje aukštos, tikrovėje egzistuojančios sąvokos virs mirusiomis dogmomis (teiginys, kuris nepatikrintas laikomas neginčijama tiesa), jei tik jos nebus užpildytos grožio suvokimu.

Daugelis senovėje gyvavusių sąvokų mūsų buityje, atrodytų vietoj užtarnauto išplėtimo, atvirkščiai sumenkėjo ir nuskurdo. Taip platus, visa apimantis tarnavimas mūzoms virto siauru grojimo vienu instrumentu suvokimu. Juk kada šiandien girdite žodį muziką, jūs pirmiausia įsivaizduojate muzikos pamoką, su visais įsitvirtinusiais apribojimais. Kada girdite žodį muziejus, jūs suprantate tai kaip sandėliavimo vietą vienokių ar kitokių meno kūrinių. Ir kaip kiekviena sandėliavimo vieta ši sąvoka iššaukia jumyse kažkokią dalį sustingimo, negyvumo. Ir šis ribotas muziejaus kaip saugojimo, sandėliavimo vietos suvokimas, giliai įsirėžė į mūsų sąmonę, ir kada jūs tariate žodį, suteikdamas jam pirminę prasmę, o būtent Muzeonas, tai niekas jau nebesupranta, ką jūs norite tuo pasakyti. Tuo tarpu kiekvienas Helenas (graikas) netgi ne labiausiai išsimokslinęs būtų supratęs, kad Muzeonas visų pirma yra Mūzų Šventovė.

Muzeonas visų pirma yra visų pakraipų Grožio Būstas ir visiškai ne tik kaip vienų ar kitų pavyzdžių saugykla, bet kaip gyvenantis ir kuriantis jų panaudojimas. Todėl dažnai jūs galite girdėti, kad žmonės negali suprasti, kokiu būdu Muziejus, kaip toks, gali užsiiminėti įvairiausiais menais, taip pat ugdyti skonio suvokimą ir skleisti Grožį iš esmės.

Šiuo atveju atsimename Platono priesakus. Taip pat sėkmingai galėtume prisiminti Pitagorą su jo įstatymais apie Grožį, su jo nepajudinamais šviesių pasaulinių įsitvirtinimų pagrindais. Senovės Graikai pasiekė tokį subtilumą, kad savo Mūzų Šventovę pavadino Altoriumi Nepažįstamam Dievui. Tokiame Dvasios iškėlime jie priartėjo iki subtilių neapsakomų senovės Indų sąvokų, kurie tardavo: "Neti, Neti", visai nenorėdami tuo pasakyti kokį nors neigimą, atvirkščiai, sakydami "Ne tai, ne tai" jie tik nurodydavo neišsakomos Sąvokos neapsakomą didingumą.

Tuo metu Amžinos Tiesos nebuvo atitrūkusios nuo gyvenimo ir egzistuojančios tik išmąstymuose. Ne, Jos gyveno širdyje, kaip kažkas gyva, nuostabaus, neatskiriamo ir nesunaikinamo. Širdyje plazdėjo ta pati šventa ugnis, kuri sukūrė ugninius Įsakus. Ta pati ugnis spindi brangiuose mums Šv.Terezos, Šv.Pranciškaus, Šv.Siergijaus ir kitų pasišventėlių atsiskyrėlių atvaizduose, daug žinojusių ir tiek mažai suprastų aplinkinių.

Mes kalbame apie skonio lavinimą, kaip apie valstybinės reikšmės aktą. Kada mes kalbame apie Gyvąją Etiką, susitikimas su kuria turi tapti laukiamiausia kiekvieno vaiko valandėle, tada mes ir kreipiamės į dabartinę širdį, prašydami jos išsiplėsti nors iki Senovės įsakų dydžio.

Argi galima laikyti natūraliu faktu tai, kad sąvokos, taip aiškiai išreikštos jau Pitagoro ir Platono laikais, galėjo taip susiaurėti ir pamesti tikrąją savo prasmę po tiek amžių taip vadinamo tobulėjimo. Pitagoras jau penktame amžiuje savimi simbolizavo ištisą harmoningą "Pitagorietišką gyvenimą". Pitagoras įtvirtino muziką ir astronomiją kaip mokslo seseris. Pitagoras, išvadintas šventeivišku šarlatanu, turėtų pasibaisėti, pamatęs kaip vietoj harmoningo vystymosi sunaikintas ir iškraipytas mūsų dabartinis gyvenimas, nežinantis nuostabiausio himno saulei - šviesai.

Mūsų dienomis kartais pasirodo keisti pranešimai, pavyzdžiui, kad intelektualumo suklestėjimas yra išsigimimo požymis. Keistas išsireiškimas, jei tik autorius nesuteikia žodžiui intelektas kažkokios tai išskirtinės susiaurintos reikšmės. Žinoma, jei kalbėsime apie intelektualumą vien tik kaip apie siaurą proto išraišką, tai šis išsireiškimas žinoma teisingas.

Mūsų akyse Vakaruose susikūrė naujas žodis "Inteligencija". Pradžioje į šį ateivį truputį skersavo, bet vėliau jis įsiliejo į literatūrą. Kyla klausimas, ar ši sąvoka yra intelekto išraiška ar pagal senovės Įsakus simbolizuoja bendrinį sąmoningą skonio (subtilumo) lavinimą.

Jei tai atspindi sąmoningumą ir visa apimantį subtilumą, tai toks naujakuris yra sveikintinas.

Laiške apie "sintezę" buvo prisiminti skirtumai tarp Kultūros ir Civilizacijos sąvokų. Abi šios sąvokos pakankamai apibendrintos netgi įprastuose žodynuose. Todėl negrįžkime prie šių išsireiškimų, jeigu net kažkas ir pasitenkins tik žemiausia Civilizacijos sąvoka, net nesvajodamas apie Kultūrą.

Bet prisiminus inteligenciją, būtų galima paklausti, ar ši sąvoka kaip intelekto išraiška priklauso Civilizacijai, ar vis tik ji apima ir aukštesnį lygį, o būtent įeina jau į Kultūros būklę, kurioje jau veikia širdis, dvasia. Žinoma, jei mes pabandytume žodį Inteligenciją priskirti tik proto stadijai, tai jo nebuvo verta įtraukti į naują bendravimą. Galima priimti naujadarus ten, kur jie įneša tikrai kažką naujo arba, kraštutiniu atveju, pakankamai atnaujina senovės Įstatus dabarties rėmuose.

Žinoma, kiekvienas sutiks su tuo, kad inteligencija, tai Dvasios aristokratija, priklauso Kultūrai, ir tik tokio apsijungimo atveju galima sveikinti šią naują literatūrinę sąvoką.

Tokiu atveju skonio ugdymas, žinoma, priklauso visų pirma inteligencijai ir ne tik priklauso, bet yra privilegija, priedermė, kurios nevykdant inteligencija neturi teisės egzistuoti atskirai ir pasmerkti save sulaukėjimui.

Skonio auklėjimas gi negali būti kažkuo atitrūkusiu. Visų pirma tai yra veiksmingas žygdarbis visuose gyvenimo srityse, nes kur gi galėjo senovės Heliniams atsirasti tarnystės Mūzoms riba. Jeigu senovėje tą tarnystę ir nuostabių pradų pritaikymą gyvenime suprato pilnutinai, tai argi mums, paskendusiems prietaruose ir davatkiškume, nebus gėda, jei mes pakirpsime spindinčius džiaugsmu ugninių angelų sparnus.

Kai mes siūlome etiką padaryti mokykline disciplina kaip dominančią, gyvenimiškai plačią, pilną kuriančių pradmenų, mes tuo pačiu manome, kad pasikeis ir skonio suvokimas, kas apsaugos nuo chaoso.

Andromeda sako: "ir aš tau atnešiau Ugnį". Ir senovės graikas kaip ir Europidas supranta, kokia tai ugnis ir kodėl ji tokia brangi. Mes gi daugeliu atveju tvirtinsime, kad tie įkvepiantys, pakeliantys dvasią žodžiai ne ką didesni už sieros galvutę degtuko gale. Mes priklijavome aukštas Ugnies skleidėjo - fosforo sąvokas degtukui, kurį uždegame, kai norime užkurti atšalusį židinį ir išvirti šios dienos sriubos porciją. O kur gi rytojus, tas nuostabus, šviesus Rytojus?

Mes užmiršome jį. Užmiršome todėl, kad nebemokame siekti ir praradome subtilaus skonio suvokimą, kuris mus veda į pagerėjimą, svajones ir bendradarbiavimą. Svajonės mums virto prabėgančiais sapnais, bet juk nemokantis svajoti ir nepriklauso ateities gyvenimui, nepriklauso aukštų siekių žmonių giminei.

Netgi ta paprasta tiesa, kad svajonė atskiria žmogų nuo gyvulio, jau virto truizmu. O pats truizmas pasidarė ne visų priimta tiesa, kaip atrodė turėtų būti, bet tapo tiesos sinonimu, apie kurią nereiktų galvoti. Ir vis tik, nežiūrint nieko, net pačių didžiausių sunkumų laikotarpiais, neatidėkime minčių apie skonio formavimą, neatidėkime minčių apie gyvybę kuriančią etiką. Neužmirškime apie mąstymo meną ir prisiminkime širdies lobyną.

Vienas atsiskyrėlis paliko savo buveinę ir išėjo į žmones su žinia, sakydamas kiekvienam sutiktam - "turi širdį". Kai jo paklausė, kodėl jis nekalba apie gailestingumą, apie kantrybę, ištikimybę, meilę ir visus kitus nuostabius gyvenimo pagrindus, jis atsakydavo: "kad tik nepamirštų širdies, visa kita bus pridėta". Tikrai, ar galime kalbėti apie meilę, jei ji neturi kus įsikurti? Arba kur tilps kantrumas, jei jo šventovė uždaryta? Taigi, kad be reikalo nesikankinti neturinčių vietos sąvokų naudojimu, pirmiausia reikia sukurti joms sodą, kuris atsivers kartu su širdies suvokimu. Tvirtai suvokime širdies veiklą ir tada suprasime, kad be širdies mes tik miręs kevalas. Taip prisako išminčiai. Taip priimkime ir panaudokime savo gyvenime.

Be nepavargstančio grožio suvokimo, nepailstančios širdies subtilumo ir sąmoningo, mes paversime žemiškus įstatymus žiauriais ir negyvais, nekenčiančiais žmogaus. Kitaip kalbant, padėsime įsitvirtinti pačiai žemiausiai žūčiai.

Himalayas may 24, 1932.
Okultizm i joga", 1 knyga, Sankt-peterburg 1992, N.Rerich "Poznanie Priekrasnovo", pusl.20

Skaityti 2153 kartai Atnaujinta Šeštadienis, 02 kovo 2013 16:45

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 12th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©