Jūs esate čia:pamąstymai»Laikas
Pirmadienis, 07 sausio 2013 15:01

Laikas

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Laikas

Laikas

Mano bobutė turi marias laiko, o aš išvis neturiu laiko. Bobutei 88 metai, o man 33 metai. Gyvenimas – tai laiko vartojimas, baigiasi laikas – baigiasi gyvenimas... Atrodo, kad visi žinome, kas yra laikas. Laiku matuojame gyvenimą, laiką matuojame pinigais, vieni laiko turi, o kitiems jo trūksta. Turtuoliai laiko neturi, bet turi turtą; vargdieniai neturi turto, bet turi laiko. Kas yra laikas – turtas ar vargas? Visą gyvenimą dirbame, sukamės, verslaujame, vagiame, apgaudinėjame, žodžiu, bandome laiką paversti turtu, pinigais, garbe ar dar kuo nors laikinu. Laiką taip pat galima paversti meno kūriniais, išsilavinimu, kūrybine laime. Galiausiai laiką galime paversti šeima, ir tik nuo sugebėjimų priklausys, ar ji bus laiminga ar ne. Laikas toks universalus, kad jį galime paversti bet kuo.

Paradoksas, bet patį laiką vertiname mažiausiai, tiksliau, tai jo iš viso nevertiname. Gimstame turėdami tam tikrą laiko kiekį ir mirštame, kai jį prarandame ar sunaudojame. Viską, ką mes pasiekėme ir turime, tai kažkada buvęs laikas, dabar tapęs turtu, nesvarbu kokiu, dvasiniu ar materialiu. Susivokti ir pažinti save galime tik laike ir tam skirdami laiko. Visas šis pasaulis ir jo suvokimas tai tik laiko pasekmė. Panaudosime savo laiką kita linkme ir visas pasaulis su savo dėsniais pasikeis. Nėra nei vieno pastovaus ir nekintamo dėsnio, nes laikas nestovi, jis bėga. O dėsniai kinta kartu su mūsų aplinkos suvokimu. Kiekvienas žmogus laiką suvokia skirtingai – kiek žmonių, tiek ir laikų. Yra bendras laikas, kaip susitarimas tarp bendraujančių laike, bet ir jis nuolat kinta. Plečiantis sąmonei, kinta ir laiko suvokimas. Susirandame matą laikui skaičiuoti, bet ir matai kinta kartu su sąmone. Laikas skirtas daugybos lentelei išmokti bus skirtingas kiekvienam žmogui: vienam neužteks gyvenimo, o kitam ir paros pakaks. Šiuo pavyzdžiu laiko negalima įvertinti valandomis, jis įvertinamas sugebėjimais. Jei skaičiuotume ne valandomis, o nuveiktais darbais, susivokimu ar sprendimais, tai laikas įgautų visai kitą prasmę. Jei laiką skaičiuoti širdies dūžiais, tai žmogus ir paukštis nugyvena vienodą dūžių gyvenimą. Yra nustatyta, kad banginio širdis ramybėje per minutę pulsuoja 15-16 kartų, pelės – apie 600 kartų, bet tiek milžino, tiek ir nykštuko širdis per gyvenimą sutiksi apie 740 milijonų kartų. Laiką matuojant susivokimu, sąmoningas mąstytojas bus ilgaamžis, palyginus su turgaus prekeiviu, o jei pabandysime laiką matuoti parduotomis prekėmis, tai mąstytojas mirs negimęs, lyginant su prekeivio prekiniu laiku. Laiko negalima išmatuoti valandomis ar metų laikais, prekėmis ar išaugintų vaikų skaičiumi. Laikas yra neapčiuopiamas sąmonės kūrinys. Laiką gali suvokti tik gili sąmonė. Nesąmoningas laiko tėkmės nesuvokia ir net nebando to daryti. Laiko suvokimas – tai žmogaus žmogiškumo požymis. Daugybė žmonių ir visi gyvūnai gyvena laike ir nesuvokia jo, nes neturi išvystyto organo laikui suvokti. Šį organą turime visi, kaip regėjimą vaizdui fiksuoti ar uoslę kvapams pajusti. Šis organas turi ir pavadinimą, tai – sąmonė, o jo vaisius – sąmoningumas. Susivokti tai reiškia pajusti laiką ir pradėti jame gyventi. Laiko nėra ateityje, kaip nėra jo ir praeityje, jis yra šią akimirką, ir visada tik akimirką. Viena sekundė į ateitį, laiko dar nėra; sekundė į praeitį – čia jau pelenai. Daiktai, gyvūnai ir žmonės egzistuoja tik tol, kol spėja laike. Nespėjai į akimirksnio laiką – ir jau esi dulkė. Visa, ką matome ir suvokiame, yra tik akimirka, kuri taip pat neturi laiko, nes prieš ir po akimirkos nieko nėra. Kas sugeba fiksuoti akimirkas, tas gyvena laike. Akmuo nefiksuoja akimirkų, ir jis negyvena laike: tai sąmonė fiksuoja akmenį laike ir jį perkelia į kitą akimirką. Todėl mums ir atrodo, kad akmuo egzistuoja, bet tai tik iliuzija. Mokslas žino, kad varlė nemato nejudančių daiktų, mato tik skrendančią musę ar ateinantį gandrą – nes varlės sąmonė siaura, joje netelpa užfiksuoti daugiau, nei judančią musę. Daugybė žmonių gyvena ir su savo siaura sąmone fiksuoja tik labai mažą aplinkinio gyvenimo dalį. Žinoma, pasaulis nuo to nesumažėja, tik nuskursta. Kiekviena užfiksuota ir sąmoningai suvokta akimirka įgauna galimybę papulti į sekančią akimirką, ji tampa tarsi gyva ir su ateitimi. Taip vyksta aplinkinio pasaulio tobulėjimas arba degradavimas. Akimirka, papuolusi į siaurą, primityvią sąmonę nuskursta, praranda daug detalių, kartu ir dalį prasmės. Plati, susivokusi sąmonė akimirką apmąsto, įvertina ir savaip patobulinusi meta ją į ateitį. Matome, kaip kurie įvykiai tobulėja, vystosi ir duoda vaisių, o kai kurie, nors ir atrodė žavūs, sunyksta, išsitrina, nedavę jokio vaisiaus.

Skaityti 1517 kartai Atnaujinta Ketvirtadienis, 07 kovo 2013 09:28

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Wednesday the 17th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©