Jūs esate čia:valstybė»Mažoji Lietuva
Trečiadienis, 13 vasario 2013 15:41

Mažoji Lietuva

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Mažoji Lietuva

„Tėvynė tiek gyva yra, kiek ji žmogaus širdyje gyva”, – XIX šimtmečio pradžioje sakė tautos išminčius Vydūnas.

Mažoji Lietuva  – tai unikalus etnografinis regionas, išsiskiriantis savita krašto gyventojų – lietuvininkų – kultūra, išraiškinga architektūra ir dar išlikusiais, bet sparčiai nykstančiais papročiais. XIX a. antrojoje pusėje lietuvių tautai susidarė reali nutautėjimo grėsmė. Vilniaus krašto lietuviai vis labiau lenkėjo, o Mažosios Lietuvos lietuviai vokietėjo. 1865m., caro valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, padėtis itin pablogėjo. Vis tik Mažojoje Lietuvoje radosi inteligentų, kurie bandė ginti ir palaikyti lietuvybę. 

Nūdienos lietuviams šis kraštas brangus, nes ten 1547 m. išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, ten  išleista pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški eilėraščiai;  ten įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis ir pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą.  Mažojoje Lietuvoje atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis. Ten 1895 m. ant Rambyno kalno įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, kurios iniciatorius buvo Vydūnas.  Kai carinės okupacijos metais 1864 –1904 m. Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda, knygos buvo spausdinamos Tilžėje, Bitėnuose ir Ragainėje, kurias  slapta į Didžiąją Lietuvą gabeno knygnešiai. Mažosios Lietuvos patriarchu tituluojamas Martynas Jankus (1858-1946) buvo žymus lietuvių spaudos darbuotojas, pirmųjų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ leidėjas bei redaktorius. Iš jo spaustuvės lietuviško rašto draudimo metais lietuviški leidiniai keliavo į Lietuvą. 

1868 metais kovo 22 dieną Jonaičiuose Šilutės rajone gimė didis baltų dvasios milžinas, žmogus, kurio gyvenimo kelią  nulėmė pagrindinis juo vedantis šūkis – „kelti garbėn lietuviškumą“. Tai, ką skelbė, puoselėjo ir vardan ko gyventi kvietė Vydūnas, savo ugninio skambesio neprarado ir nūdienos laikais. Tos pačios prigimtį griaunančios jėgos, kurios niokojo Prūsijos lietuvius, dabar taip pat kanda ir mūsų genties gyvybės kamieną, temdo jos sąmoningumą.

Ar mes pajėgūs šiandien suprasti Begalybės žinias? Ar pakaks mums narsos ir ryžto gyventi taip, kaip jos moko?

Susivokimo malda /Vydūnas/ 

Spindulys esmi tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje randasi mano esmė.

Amžinas esmi keleivis, kurs per amžius keliauja ir statosi ant laiko kalvų šventnamį, pasišvęsti Aukščiausiajam. 

Amžiai nesustabdys galingąjį mano žengimą į bekraštines buvimo sritis, nesa aš taipojau be pradžios kaip amžiai patys, ir tokia valanda, kuri galėtų man galą apsakyti, niekad neišauš.

Tiktai mano kūną kas kartą man paplėšia mirtis, bet aš, nepasiekiamas nykstančių laikų srovės, geriu iš amžino jaunumo šaltinio.  

Neišgandinamas yra mano pasiryžimas, ir savo drąsos ir tvirtumo galia aš amžių prieinu slėpinį.

Ir susivokiu slėpiningojoj Aukščiausiojo Gyvybėje, iš kurios amžinai spindi Galia-Išmintis ir Meilė.

Skaityti 3206 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 15:36

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Saturday the 23rd. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©