Jūs esate čia:valstybė»Lietuva – lietuvių siekių vaisius
Trečiadienis, 13 vasario 2013 13:26

Lietuva – lietuvių siekių vaisius

Parašė 
Įvertinti šį įrašą
(0 balsai)

Lietuva – lietuvių siekių vaisius (laiškas redakcijai)

Tai, kaip Lietuva atrodo dabar, kaip gyvename, ką mąstome ir kaip suvokiame gyvenimą, visos materialinės gėrybės ir t.t., kažkada buvo tik svajonė. Dabar jau daugybė svajonių išsipildė. Matome šiandieną ir  netikime, kad taip mes svajojome. Sunku suvokti, kad tai, ką matome ir kuom nepatenkinti, kažkada buvo tik mintis. Tai kas gera priimame, o tai kas bloga – ne aš taip negalvojau ir tai, kas vyksta, tai ne mano mintys.

Norint suprasti mintį ir jos kelią į materiją pabandykime tai suvokti paprastu vienišiaus atveju. Tai, ką mąsto vienišius, neliesdamas mintimis kitų žmonių ir neužmesdamas savo norų kitiems, tą jis dažniausiai ir pasiekia. Jo mintis be kliūčių tampa gyvenimu, bet kaip siaurai reikia mąstyti ir kokie maži turi būti norai, kad neužkliudytume aplinkinių. Juk, net norint suvalgyti obuolį, reikia mintimis paliesti sodininką, reikia derliaus metų ir kad sodininkas obuolį padovanotų. O jeigu sodininkas norės gauti už obuolį pinigus, tai vienišius turės turėti darbą ir užsidirbti pinigus. Norint užsidirbti pinigus, reikės daryti produktą, kuris kažkam labai reikalingas ir t.t. ir t.t. Matome, kad nėra minties, kuri neliestų vien tik norinčio. Net jei aš pats būsiu sodininku ir užsimanysiu obuolio, būsiu priklausomas nuo obels, kuri turėjo būti pasodinta mažiausiai prieš dešimt metų. Mano mintis turės būti suderinta su oro sąlygomis, su gruntu ir su obels rūšimi, nes jei to nebus, tai obelis neužaugs, ar užaugusi nederės, arba bus blogo skonio ir aš negalėsiu patenkinti noro suvalgyti obuolį.

Užsimanius obuolio, mintis, net man to nesuvokiant, turi suderinti krūvą aplinkybių, kurioms sutapus obuolys atsiras mano pilve. Obuolys – tai tikrai mažas noras, bet ir tai kiek išjudina aplinkos ir aplinkinių.

Na, o jei vienišius užsimanys vesti? Juk to jis niekaip nepadarys tuoj pat. Jis turės turėti nuotakos viziją, turės žinoti savo vietą šeimoje ir t.t. Visi jo norai turės sutapti su nuotakos norais ir tik tada vestuvės, galbūt, įvyks. Čia jau mažiausiai pusšimčio žmonių norai turės sutapti. Jie visi mąsto ir turi savo nuomonę ir, neduok dieve, kas pasipriešins jų norams. Tada jie pabandys sustabdyti arba sunaikinti vienišiaus santuoką.

Visi mes mąstome, svajojame, ir kai daugumos nuomonės sutampa kažką sukuriame. Taip sukūrėme valstybę, taip ją praradome, o vėliau atkūrėme.

Nė vienas negali pasakyti, kad mūsų valstybė tokia, kokią mes norėtume matyti, nes valstybė yra visų mūsų minčių ir siekių kūrinys, o mintys mūsų tai tik dalinai sutapo. Reikėjo susiderinti su kaimynais, nes šie galėjo nepritarti ir sunaikinti mūsų iškovojimus. Taip pat turėjo ir gamta  sutikti, juk galėjo būti keli nederlingi metai ir mums ne laisvė, o pilvas būtų svarbiau.

Net pačios didžiausios valstybės negali būti savarankiškos, kaip ir mūsų vienišius. Visada yra kažkas su kuo reikia derinti. Beprasmė ir pasmerkta vizija-svajonė, kuri neranda bendraminčių, prieštarauja gamtos dėsniams, neatitinka evoliucijos dėsnių. Valstybė bus stipri ir kurį laiką klestės, jei visi jos piliečiai turės daug bendrų interesų, sutaps jų siekiai, bet jei tos valstybės siekiai nesutaps su kaimyninių valstybių tikslais, kils karas, kurį ji gali ir laimėti. Tačiau, net ir labai didelė žmonių grupė – valstybė, mąstanti kryptingai, bet prieštaraujanti gamtos dėsniams žlugs, nes žmogus yra gamtos dalis.

Pažeisdamos kosminius dėsnius, žlunga ne tik valstybės, bet ir planetos, ir net galaktikos. Pagal legendą kažkada klestėjusi Fajetono planeta (orbita tarp Marso ir Jupiterio) susprogo dėl viso planetos gyventojų moralinio nuosmukio. Iš planetos, kaip priminimas, liko tik asteroidų žiedas. Prisiminkime Atlantidą. Prisiminkime paskutiniuosius du tūkstantmečius Europoje – kiek imperijų žlugo.

Maža tamsi mintelė gali kaip virusas sunaikinti ištisas valstybes ir civilizacijas, o šviesi mintis gali nukreipti mus į šviesią ateitį.

Būtų neprotinga ignoruoti minties galią. Elektra, atominė energija ir kitos energijos tai minties vaikai ir tai tik maža minties galios dalis.

Nėra galingesnės jėgos už mintį. Sako, mintis nematoma. Taip, bet matomi jos vaisiai. Juk pasakyta „apie medį spręskime pagal jo vaisius“.

Žmogus yra minties kūrėjas, o mintis kuria visatas.

Skaityti 4694 kartai Atnaujinta Antradienis, 05 kovo 2013 15:17
Daugiau šioje kategorijoje: « Šventės Zylės »

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*).
HTML kodas nėra neleidžiamas.

  • Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė.

    Mahatma Gandis

Thursday the 16th. Joomla 2.5 Templates Designed by Joomla Templates Free. © Šiaulių m. Rericho v. klubas, studija Gin-Dia
Copyright 2012

©